Bronislovas Genzelis

PRAGMATINĖ ALGIRDO POLITIKA – CIVILIZUOTOS POLITIKOS PIRMTAKĖ

                      Isgenzelistorikai iš esmės domėjosi katalikybės invazija į Lietuvą iš Vakarų, kuri sudarė grėsmę Lietuvos valstybingumui, siekė sunaikinti senųjų lietuvių tikėjimų pamatus. Tačiau išsamesnio dėmesio neskiriama santykių tyrimams su stačiatikybei ir jos bizantiškoms ištakoms, kuri buvo įleidusi tvirtas šaknis Rytinėse LDK dalyje. Priežastys paprastos: Rytuose stačiatikių kunigaikštystės lietuviams nesipriešino, nes jos vilko totorių jungą, o lietuviai palikdavo viską, kaip yra buvę, nesiekė primesti savo papročių. Negirdėta XIV amžiuje tolerancija.

Neesu bizantologas. Prieš daugelį metų esu skaitęs Adomo Mickevičiaus paskaitą, skaitytą 1843 kovo 23 d. Paryžiaus College de France studentams, lenkišką vertimą, išleistą 1929 metais. Ji mane be galo sudomino. Perskaitęs šią ir kitas poeto paskaitas, supažindinau „Mokslo ir gyvenimo“ skaitytojus[1], nors Adomas Mickevičius nenurodo aiškių šaltinių, kuriais remdamasis aptaria senuosius lietuvių tikėjimus, dabar randami šaltiniai patvirtina poeto versiją. A.Mickevičius pabrėžė senovės lietuvių tikėjimų tolerantiškumą. Pasak jo, lietuvių kunigaikščiai nematė nieko blogo, kai jų giminaičiai priimdavo kitą tikėjimą, prijungtų teritorijų gyventojams neprimesdavo savosios tikybos[2]. Adomas Mickevičius savo studentams dėstė, kad Lietuvos suprato, kad kitoms tautoms negalima jėga primesti savo tikėjimo, kitais žodžiais, nesielgti taip kaip kryžiuočiai elgėsi su lietuviais. „Įsikūrė naujose žemėse, kunigaikščiai pradėdavo naujas dinastijas. Jie niekuomet ir niekam neprimesdavo savo tautiškumo, lengvai įsiliedavo į svetimą tautą,“[3] domėjosi vietos papročiais, gerbė juos. Šią tezę patvirtina ir vėliau aptikti šaltiniai, kurių, matomai, nežinojo A.Mickevičius, bet jam kuždėjo jo pasąmonė ir gilus ir gilus savo meto lietuvių būdo žinojimas ir įsitikinimas, kad jis taip greit kisti negalėjo. Dabar šia koncepcija plėtoja baltarusių ir ukrainiečių mokslininkai

Mane susidomėti šią temą paskatino Graikų bendruomenės Lietuvoje Pontos pirmininkas Georgios Macukatov. Ši draugija pastoviai Vilniuje rengia tarptautines konferencijas. Joje dalyvauja ne tik mokslininkai iš buvusios LDK, bet ir šiuolaikinės Graikijos, Kipro, Serbijos, Chorvatijos, Bulgarijos, Rumunijos, ir kitų šalių, paveiktų Bizantijos kultūros. Pastovaus Georgijaus raginamas dalyvauju konferencijoje. Stengiuosi, kas man žinoma, paviešinti. Apgailestauju, kad mūsų istorikai nesiveržia į Bizantijos archyvus, o kas ir surandama platesnės publikos nepasiekia. Štai profesorius Marcelinas Ročka išvertė įvertė iš senosios graikų kalbos Algirdo laišką Konstantinopolio patriarchui, kuris laikytas Viso pasaulio Stačiatikų bažnyčios galva. Tačiau profesoriaus  darbai pasiekia skaitytoją gerokai po mirties.

Mūsų istorikai kol kas beveik dar neturėjo galimybių rimtai padirbėti Bizantijos archyvuose. Sprendžiame pagal archeologinius radinius, bylojančius apie materialinių kultūrų sąsajas ir Rusijos kronikomis. Šiandien man rūpi pažvelgti į vieną mūsų istorijos tarpsnį politologiniu aspektu – XIV amžių, kuomet Lietuva buvo veikia dvejų kultūrų: iš Vakarų ir Rytų¸ tik tas veikimas buvo nevienareikšmis. Tada žmonės savo tapatybę siejo religija. Europą buvo pasidalijusios iš esmės tarp dviejų krikščionybės atmainų Katalikybės ir Stačiatikybės, į kurių sritys iš pietų veržėsi islamas. Man rūpi pažvelgti į XIV amžiaus Lietuvą, kuri tuometinėje Europoje buvo unikali šalis: išlaikiusi savo senąją pagonišką kultūrą ir konkrečiai Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo pastangas įteigti savarankišką LDK Stačiatikių metropolija, tiesiogiai susieta Viso pasaulio Stačiatikių.bažnyčios centru Konstantinopolyje.

Neaptarinėsiu ekonominių, kultūrinių ryšių, paliesiu tik jų politinius aspektus, jų priežastis. Mano galva, į juos pirmasis atkreipė dėmesį Marcelinas Ročka (1912-1983).[4] Jis ir išvertė iš graikų kalbos į lietuvių kalbą Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo laišką Konstantinopolio patriarchui Filotėjui. Parašė plačius komentarus. Tačiau jis mūsų istorikus nesudomino[5]. Šis faktas net nepaminėtas Lietuvos istorijos III tome, kuriame daug vietos skiriama Algirdo veiklai. Bet Algirdo laiškas ir jo pastangos sukuti atskira nuo Maskvos nepriklausoma LDK bažnytinę Stačiatikių bažnytinę provinciją, vienas iš pirmųjų mums žinomų istorijoje faktų, kai mąstoma, jog religijos ir valstybinės s funkcijos neidentiškos, todėl valdovas gali būti kitatikis.

Plečiantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei į Rytus, į slaviškas žemes, kuriose buvo įsitvirtinusi stačiatikių bažnyčią, vadinama graikų, su dvasiniu centru Bizantijos sostinė – Konstantinopoliu, atsivėrė langas į bizantišką kultūrą, kuri susiejusi su krikščionybės šaka, mūsuose žinoma kaip stačiatikybė. Pastaroji rytinėse slaviškose šalyse ant pagonybės pagrindų klojosi vos ne pusė tūkstantmečio anksčiau negu baltiškose žemėse – katalikybė. Taigi, į tas šalis įsiveržė pagonys – lietuviai. Jie ten savos tvarkos neįvedinėjo.

Viduramžių žmogus save identifikavo su religija ir atatinkamo  kunigaikščio valdiniu. Šie du faktoriai buvo tarpusavyje persipynė. Valdiniai buvo to pačio tikėjimo kaip ir valdovas, kitų atvejų jie buvo persiekiojami. Lietuvių kunigaikščiai tokių papročių neprimetinėjo ir nereikalavo išpažinti jų tikėjimo. Šiandien apie plačiai rašo ukrainiečių mokslininkai.

                     Per stačiatikybę LDK Rytinės teritorijos buvo integruotos į bizantišką kultūrą. Taigi, XIV amžiaus patagonišką Lietuva iš Vakarų buvo veikiama krikščioniškos (katalikų) kultūros, sietinos su  Roma, o iš Rytų – stačiatikybės, sietinos su Bizantija. Skirtumas tas: iš Vakarų katalikybė skynėsi sau kelią ginklu, Rytuose lietuviai plėtė savo valdas ne tik neprimesdavo savo tikėjimo, bet ir siekė sugyvenimo su ten esančiais stačiatikiais. Aplinkybės susiklostė taip, kad tuomet Maskva jau buvo tapusi stačiatikybės centru, nors Kijevo Rusia anksčiau priėmė krikštą.

Lietuvos kunigaikščiai nepritarė, kad jų valdose esančioms bažnyčioms būtų vadovaujama iš užsienio, konkrečiai iš Maskvos, kuri tapo stačiatikių bažnyčios metropolijos centru. „Kadangi metropolitas vadovavo bažnytinei organizacijai, formaliai apimančiai visas Rusios žemes, galima nesunkiai numanyti, kad jo rezidavimas Maskvoje šiai kunigaikštystei teikė papildomo prestižo ir teisėtumo“.[6] LDK valdose Maskvos patriarchas skyrė šventikus, paprastai siųsdavo iš savo valdų. Pastarieji pagrįstai jautėsi priklausomi ne tik nuo Maskvos patriarcho, bet ir kunigaikščio, kurie kėlė nemaža sumaištį Algirdo valdose. Lietuvos kunigaikštis siekė būti nepriklausomas nuo kitos šalies institucijų

Algirdas tai puikiai suprato, todėl jis kreipėsi į Visapasaulinį Stačiatikių patriarchą Filotėjų, reziduojanti Konstantinopolyje, skirti patriarchą Kijevo Rusia. Čia Maskvos net nesilanko, nesirūpina bažnyčios reikalais. Ir išdidžiai Algirdas kreipiesi Konstantinopolio patriarchą Filotėjų: „duok mums kitą metropolitą Kijevui, Smolenskui, Tvėrei, Mažajai Rusijai, Novosiliui, Nižnij Novgordu.“[7]Deja jo pastangos nedavė rezultatų. Šiandien neabejotume, kad jeigu Algirdo planas būtų realizuota turėtume kitokį Rytų Europos  politinį žemėlapį. Apie tai kalbėjo konferencijoje ukrainiečiai.

Žinant, kad kiekvieno žmogaus (ir valdovas yra žmogus) veiksmai yra sąlygoti epochos dvasios, seka, kad jų valdovas, siekdamas įtakos kaimyniniuose kraštuose, nesikonfrontavo su savo aplinka ir kad jo teiginiai atitiko jo tėvynainių mentalitetą. Čia ir susikirto Maskvos ir LDK interesai. Lietuvių sėkmė Rytuose priklausė nuo tolerantiškumo, apie kurį kalbėjo A.Mickevičius. Be to jie nesiekė kitiems primesti savo tikėjimo ir siekė sugyventi su kitomis jų valdose esančiomis religijomis. Tai – nonsensas tuometinėje visuomenėje. Iš to fakto seka, kad Lietuvos didysis kunigaikštis pagonis Algirdas nesiekė pajungti Stačiatikių bažnyčią savo kontrolėn, o tik apsaugoti savo valstybę nuo išorinio politinio poveikio. Jo veiksmuose galime įžvelgti valstybės ir bažnyčios netapatinimo principą, nepersiekiojo kitatikių.

Ši koncepcija atsispindi kunigaikščio Algirdo laiške Konstantinopolio patriarchui Filotėjui, parašytame 1371 metais graikiškai. Jo stilius ir turinys byloja, kad kunigaikštis Algirdas puikiai išmanė apie nuotaikas Bizantijoje, tiksliau: jo dvariškiai, kurių tarpe, matomai, būta mokančių senąją graikų kalbą, greičiausia, stačiatikių vienuolių. Kitaip nebūtų tokio laiško. Juk savo dvarą formavo  kunigaikštis, kas byloja  apie jo mentalitetą. Su Konstantinopolio patriarchu jis  kalba kaip lygus su lygiu.

Lietuvos Didysis kunigaikštis Algirdas siekė savo valdose turėti savarankišką Stačiatikių  bažnyčią, o ne priklausomą nuo už jo valdų esančių kunigaikščių. Lietuvos Didysis kunigaikštis suprato, kad per bažnyčią galima politinė įtaka. Ši hipotezę  patvirtina ir Maskvoje reziduojančio „Kijevo ir visos Rusios metropolito“ santykiai su Maskvos kunigaikščiu, siekiančio per bažnyčią įtakuoti LDK teritorijoje veikiančias stačiatikių bažnyčias. Tai paskatino Algirdą rašyti Konstantinopolio patriarchui, siekti, kad rytinėse LDK žemėse būtų įsteigta sava, tiesiogiai Konstantinopoliui pavaldi metropolija. Čia aiškiai skiriami politiniai motyvai nuo tikėjimo dalykų, kas nebuvo būdinga tuo meto laikmečiui. Čia pirmenybė priklauso Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdas. Jis pastebėjo, kad Maskvos kunigaikštystė sustiprėjo ir siekė toliau plėsti savo galias per stačiatikių bažnyčia, kadangi Maskvoje buvo jos centras ir priklausoma nuo kunigaikščio.

Iš laiško teksto analizės seka, kad Algirdui svarbiausi politiniai motyvai. Jis siekia apriboti užsienio šalių kišimąsi į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vidaus reikalus. Čia bizantiškos kultūros įtekmė, nes tuometinėje Vakarų Europoje veikė principas: „kieno valdžia, to ir religija“, kitais žodžiais, politinė valdžia buvo apjungta su religine. Iš to galime spręsti apie pagoniškos Lietuvos politinę kultūrą, bet lietuviai.

Algirdas siekė apjungti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pajėgas su Maskvos bendrajai kovai su kryžiuočiais, tuo tarpu Maskvos kunigaikštis elgėsi atvirkščiai. „Net priesaikos, kurią jie man buvo davę, bučiuodami kryžių, nesilaikė nei sutarties nenutraukė. Jie užpuolė mane devynis kartus“.[8] Priekaištauja patriarchui: „Pagal tavo palaiminimą jų metropolitas juos laimina kraujo praliejimams iki šiol“[9]. Laiške didžiausia vertybe laikoma duotojo žodžio tesėjimas, nesvarbu kokia forma jis būtų pareikštas. Jo nesilaikoma. Todėl Kunigaikščiui nesuprantamas ir Maskvos metropolito elgesys, palaikantis Maskvos kunigaikščio veiksmus, kai šis nepalaiko kitus stačiatikių kunigaikščius jų kovoje prieš vokiečių agresiją.

Algirdas siekė, kad valstybėje veiktų nepriklausoma nuo Maskvos metropolito Lietuvos stačiatikių bažnyčios metropolija. Lietuvos Didysis kunigaikštis suprato, kad per bažnyčią galima politinė įtaka. Tik tuo paaiškinama, kodėl pagonis kunigaikštis rūpinosi bažnyčios administravimu, tuo pat metu nepastebėta, kad jis kur kištųsi į vidinius (tikėjimo) stačiatikių reikalus. Jis ir jo tėvas Gediminas į bažnyčias žiūrėjo ir kaip į politinį instrumentą. Panašiai elgėsi ir Konstantinopolio patriarchai. Todėl ir laukė jų paramos. Deja, nesulaukė.

Lietuvos didieji kunigaikščiai siekė, kad jų  valdomos Rytų slaviškos kunigaikštystės  būtų savarankiška metropolija, atribotos  nuo Maskvos patriarcho politinės įtakos, tuo pačiu ir nuo Maskvos kunigaikščių politinės įtakos. Šiais klausimais Algirdas ir derėjosi su Konstantinopolio patriarchu, laikytu Visapasauliniu, aukščiausiu Stačiatikiu bažnyčios autoritetu.

Laiškas užbaigimas: „ Metropolitui derėtų laiminti maskvėnus, kad jie mums ateitų į pagalbą, nes mes už juos kovojame su vokiečiais. Mes kviečiame metropolitą pas save, tačiau jis neatvyksta pas mus, duok mums kitą metropolitą Kijevui, Smolenskui, Tverei, Mažajai Rusiai, Novosiliui, Nižnij Novgorodui“[10]. Kas reikštų, iš vertus į šiandieninę diplomatinę kalbą, įsteigtų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje atskirą stačiatikių bažnyčios metropoliją. To siekta nekartą. Bandyta įsteigti Haličo metropoliją. Deja, nesulaukta Konstantinopolio palaikymo.

Šiandien galime prognozuoti kitokią įvykių eigą: jeigu Algirdo planai būtų realizuoti, vargu ar susikurtų galinga Rusijos imperija. Mat, tais laikais religija vaidino ne tik svarų politinį, bet ir psichologinį vaidmenį, ypač tautiniame, sąmonėjime, apsisprendime: neturėta religinės (ir psichologinės) jungties nuostatos su Rusija.

Vieninga bažnytinė metropolija buvo psichologinė jungtis (per bažnyčią). Juk Maskvos skiriami dvasininkai neišvengiamai skelbė vienijimosi apie Rusijos carą idėją. Vargu, ar stačiatikių bažnytinės metropolijos būtų sujungtos į vieną net įjungus šias teritorijas į Rusijos imperiją (juk Gruzijos stačiatikių bažnyčia nebuvo įjungta į Visos Rusijos). Be to išliktų tiesioginiai kultūros ryšiai su Bizantijos kultūra. Vargu ar galėtų atsirasti unitų bažnyčia, nes ji yra labiau politinis o negu tarpkoncesinis darinys, reikalaujantys iš tikinčių apsispręsti – pakeisti tikėjimą, o tai religingam žmogui ne taip paprasta. Žmonės ilgą laiką save tapatino su tikėjimu, tik vėliau su tautiškumu.

Šiandien įdomu ir kitkas:Vakarų Europoje karalius vainikuodavo popiežius ar jo įgaliotas legatas, suteikdamas jam teisę valdyti Dievo vardu. Popiežiaus galioje buvo atleisti karaliaus valdinius nuo paklusnumo (karalių už netinkamą pagarbą bažnyčiai ekskomunikuodavo). Žodžiu, bažnyčios primatas prie pasaulietinę valdžią. Algirdo niekas nekarūnavo: jis teisę valdyti gavo iš savo tėvų, ne svetimųjų. Tiesa, šios nuostatos ėmė XIV amžiuje kisti.Vakarų Europos monarchai ieškojo būdų kaip įtakoti popiežius, bet nekvestionavo pačio principo popiežiaus valdžios viršenybės. Tik 1318 metais Aligjeris Dantė savo traktate „Apie monarchiją“, remdamas Biblija, įrodinėjo, kad pasaulietinės ir religinės valdžios skirtingos funkcijos. Čia rasime atskirų sąšaukų su Algirdo mintimis, tik žinoma Algirdas nieko negalėjo žinoti apie florenciečio mintis.

                      Politines mintis formuojama objektyvi tikrovė. Algirdui rūpėjo sukurti savarankišką valstybę ir matė trukdžius ir siekė juos pašalinti. Vienintelis būdas pasiekti, kad religinėm bendruomenėm nebūtu diriguojama iš užsienio, o savo visus religinės bendruomenės veiktų savarankiškai ir būtų lojalios savo valstybei. Kalbat šių  dienų kalba Algirdas siekė atkirti valstybę nuo religijos, pats pasižadėdamas nesikišti į religinių bendruomenių reikalus. Šis principas buvo realizuotas.

                      XIV amžiuje Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė (LDK) buvo unikali valstybė. Ji vienintelė Europoje buvo pagoniška valstybė. Ir svarbiausia savo tikėjime nesiekė primesti kitoms etinėms grupėms, tautoms, valstybėms, kai tuo tarpu pati buvo spaudžiama iš Vakarų ir Rytų, tik spaudimas nebuvo lygus spaudimui. Tais amžiais politika buvo grindžiama religija. Kryžiuočiai, kalavijuočiai veržėsi į mūsų kraštą ugnimi ir kalaviju. Taip siekė primesti savo papročius mūsų kraštui. Netikėlių pagoninių žudymas ir kankinimas buvo norma. Rytinę LDK krikščionybė seniai buvo įsitvirtininėsi stačiatikybė, kuri formavosi bizantiškos kultūros poveikyje ir jautė nuolatinį totorių – mongolų pavojų. Todėl lietuvių invazijai nesipriešino ir LDK laisvai plėtė savo valdas į rytus.Tuo tarpu Vakaruose reikėjo grumtis dėl savo egzistencijos. Lietuvių gentys buvo tolerantiški tenykščiams papročiams.

                      Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, pats būdamas pagonis, valdė rytinę kunigaikštystės stačiatikišką dalį. Jam rūpėjo apriboti Maskvos kunigaikštystės daromą politinę įtaką savo valstybei per stačiatikių bažnyčią. Tuo tikslu jis rūpinosi įkurti atskirą Lietuvai bažnytinę provinciją. 1371 metais Algirdas rašo Konstantinopolio patriarchui Fotijui. Laiško tekstas byloja, kad kitatikis Algirdas orientavosi Bizantijos mąstysenoje ir kad jam iš esmės rūpėjo politiniai dalykai, suprato, kokį vaidmenį tuometiniame politiniame gyvenime vaidina bažnyčia. Jis užtikrina Fotijų, kad nauja patriarchija veiks savarankiškai. Nors laiško tekstas buvo žinomas dar XIX amžiaus antroje pusėje, tačiau jo paskelbimu nebuvo suinteresuota tiek Rusijos valdžia, tiek Maskvos patriarchija. lietuvių kalba jis pirma kartą paskelbtas 1996 metais[11]. Laiško turinys byloja apie gilų politinį mąstymą.

                      Jeigu kelios valstybės sudaro vieną bažnytinę metropoliją, tai ta, kurioje yra metropolijos centras, politinius svertus veikti kitą. Maskvos kunigaikštis per dvasininkų skyrimą kitos valstybės vidaus reikalus. Taip elgėsi Maskvos kunigaikštis. Jis sau lojalus dvasininkus skyrė į Kijevo Rusia, kurie kišosi į LDK vidaus reikalus. Taip jis siekė Kijevo Rusią įjungti į Rusijos Kitų atveju nebūtų Algirdas ieškojo diplomatinių kelių kaip pasiekti.

Lietuva didžiuojasi karvedžiai, vertėtų ir politikas. Kartais jie tipo viename asmenyje.

2016-09-21

[1] B.Genzelis. Adomo Mickevičiaus paskaitos//Mokslas ir gyvenimas,1988, Nr.4, p24-25.

[2] A.Mickiewicz. Dzieła, T.13/14, Warszawa, 1929, str.20.

[3] Mickiewicz A.Dziela. Warszawa,1929, T.17/18 str.161.

[4] M.Ročka. Algirdo laiškas Konstantinopolio patriarchui.//Senoji  Lietuvos literatūra – 4 knyga. Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidybos centras,1996, p.193-202.

[5] Jie litu

[6] Lietuvos istorija, t..III  ( XIII A.-1385 M), Vilnius;baltos lankos, 2011, p.239.

[7] Nuo Lietuvių Karaliau Algirdo pasveikinimas Patriarchui// Senoji  Lietuvos literatūra – 4 knyga, p.4.

[8]Senoji  Lietuvos literatūra – 4 knyga Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p.203.

[9] Ten pat.

[10] Ten pat, p.203.

[11] Nuo lietuvių karaliaus Algirdo pasveikinimas Patriarchui.// Metraščiai ir kunigaikščių  laiškai. Vilnius:Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. p.203-204.

IŠMINTIES KRISLAI 11

                      ,,Kai smurtas įsiveržia į taikingą žmonių gyvenimą – jo veidas liepsnoja nuo pasitikėjimo savimi, jis toks ir ant vėliavos, ir šaukia: ,,Aš  – Smurtas! Išsiskirstyti, pasitraukti, sutraiškysiu!“ Bet smurtas greitai sensta, keletas metų – jis jau nebepasitiki savimi, ir kad jau nebepasitiki savimi, ir kad išsilaikytų, kad padoriai atrodytų, – būtinai pasikviečia į sąjūdininkus Melą. Nes: smurtas neturi kuo prisidengti, išskyrus melą, o melas gali išsilaikyti tik smurtu. Ir ne kiekvieną dieną, ne ant kiekvieno peties uždeda smurtas savo sunkią leteną: jis reikalauja iš mūsų tik nuolankumo melui, kasdien dalyvauti meluojant – ir čia visa ištikimybė.
                      Ir čia yra mūsų nevertinamas, pats paprasčiausias, prieinamiausias būdas mums išsivaduoti: asmeniškai nedalyvauti mele! Te melas viską užgula, te melas viską užvaldo, bet pačiame mažiausiame užsispirkime: te valdo ne per mane!“
Aleksandras Solženicinas, rusų rašytojas
,,Lietuvos profsąjungos“, 1989-05-03, p. 7 (,,XX viek i mir“, 1989).

Skaityti toliau

IŠMINTIES KRISLAI 10

,,Taip visada atsitinka, kai lietuvis politikas užsimano tapti liokajumi. Įsivaizduoja, kad jo tautybė – gėdinga yda. Ir valstybinė kalba – gėdinga yda. Nes jos niekaip nesupranta puertorikiečiai. Nors sunkoka būtų rasti pasaulyje kitą tautą, kuri save laikytų yda. Lankstytųsi ir atsiprašinėtų.“
,,Respublika“, 2013-06-20, p. 4

Skaityti toliau

IŠMINTIES KRISLAI 8

                      ,,Neįmanoma ugdyti patriotiškumo apeinant nacionalinę jauseną, tarsi prigimtinį ryšį su gimtine. Jeigu neugdome šios jausenos, netenkame ryšio su savo valstybe, o valstybė tampa vien formalia politine juridine struktūra ir politinio verslo mechanizmu kapitalui aptarnauti.“

Vytautas Rubavičius, poetas, publicistas

www.bernardinai.lt, 2012-11-08

Skaityti toliau

Algirdas Endriukaitis

ŽODIS ALFONSUI SVARINSKUI, JUOZUI ZDEBSKIUI IR BRONIUI LAURINAVIČIUI PAGERBTI

      endriukaitis       

Monsinjoro Alfonso Svarinsko parkas              2016-07-16

                   Už garbingus didžiavyrius Alfonsą Svarinską, Juozą Zdebskį, Bronių Laurinavičių, kuriems šiandien neleistų kalbėti Seime, nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Atmintis teikia prievolę kalbėti už juos atvirai. Skaityti toliau

Linas V. Medelis

SU LGBT* VĖLIAVA PIRMYN, PIRMYN Į ŠVIESIĄ ATEITĮ

Medelis31-asmenine-K100-e1364198839360

2016

Pirmadienį, birželio 13 dieną, Vilniuje prasidėjo jau trečia LGBT* šventė, žadanti šiemet būti itin triukšminga, gausi „normaliems“ žmonėms pavydėtinų renginių. Tas festivalis mums vėl primena, kad bent jau kartą per trejus metus atsiranda tokia lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transvestitų  problema (ženklas „*“,berods, turėtų reikšti „ir visokių kitokių“). Ši problema yra lyg žiaurus ir Lietuvoje vis dar nenykstantis žmogaus teisių pažeidimas. Skaityti toliau

POETINĖ FILOSOFIJA TEISME

2015 metų spalio 20 d. Strasbūro teismas 9 balsais prieš 8 nusprendė, kad čekistas V. Vasiliauskas 1953 metais, dalyvavęs dviejų Lietuvos partizanų (brolio Jono ir Antano Aštrauskų) Šakių rajono Žalgirio miške nužudyme, Lietuvos teismo pagal genocido straipsnį nuteistas neteisingai ir išteisintas.

Prieštaraujančio šiam Strasbūro teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimui teisėjas E. Kūris nuomonės tekste cituoja amerikiečių rašytojo Archibald MacLeish rašinį.

Tai labai neįprasta , bet labai filosofiškai gilu, teisinėje praktikoje. Skaityti toliau

IŠMINTIES KRISLAI 7

                      ,,Intelektualas mažų mažiausiai nepatikimas, nes jis angažuojasi tik sau ir savo vizijai. Dažnai jis neturi nė elementarios politinės nuovokos. Žinoma, intelektualai gali kurį laiką pabūti su tauta ir ją įkvėpti, kodėl gi ne.“
Daiva Tamošaitytė, filosofė
,,Metai“, 2012, nr. 8-9, p. 139

Skaityti toliau

Vytautas Radžvilas

PASKUTINĖ VINIS Į LIETUVOS KARSTĄ

LiVytautas Radžvilasetuvoje mažėjant gyventojų, politinis elitas problemą spręsti, ko gero, bandys dalydamas lietuvių pilietybes kaip nuolaidų korteles. Artėjant rinkimams vėl vis dažniau keliamas dvigubos pilietybės klausimas. Visos politinės jėgos iš šios idėjos bando pasipelnyti. Jis vakar turėjo būti aptartas Politinės tarybos posėdžio metu, kuris, deja, buvo atšauktas.

Kam svetur gyvenantiems ir kitų valstybių pilietybes turintiems tautiečiams papildoma Lietuvos pilietybė? Nostalgija? Svajonės senatvėje grįžti į protėvių žemę? Norai atgauti nosavintą giminaičių turtą? Praktiškai nemokamos (palyginti su Vakarais) medicinos paslaugos? Skaityti toliau