Adolfas Sprindis

O buvo gyvenimo prasmė

P. Vaičaičio 100-osioms gimimo metinėms

 

Džiaugsmas, kad pasisekė – įstojo į universitetą studijuoti teisės, tirpo, blėso, keldamas skausmingus apmąstymus. O dar tos dienos neįprastai drėgnos ir šaltos. Nupliaupė ruduo su lietum ir šlapdribom, Nevoje susigrūdo ižas, ir atėjo speiguota 1896 metų; žiema. Diena iš dienos jis, apsivilkęs studentiška miline, su uniformine kepure geltonu apvadu, trindamas ausis, lėkė į paskaitas  tuos didžiulius raudonus mūrus už Nevos. Vedė ten nenumaldomas mokslo troškimas, o ir idealai dirbti tėvynei. Ir didelė viltis. Ar ne dėl to ryžosi sunkiems išbandymams ir taip atkakliai veržėsi į dar nežinomus horizontus? Skaityti toliau