Albinas Bernotas

Karalių tauta

Turbūt daug kas matė neseniai per televiziją rodytą filmą „Gyvenimas po klevu“ pagal to paties pavadinimo R. Granausko apysaką. Prisimenate, ten nuo aukšto senkapių kalnelio ne vieną kartą atsiveria sukolektyvintų, numelioruotų laukų begalinė nykių platybių plynė, kurioje tarsi kokioj paslaptingoj legendoj iš po žemių trumpam vis išnyra vaiduokliškai neryškūs buvusių sodybų siluetai, išnyra akimirkai ir vėl dingsta amžiams, dingsta be jokio likusio ženklo. Skaityti toliau

Albinas Bernotas

Už tai, kad buvo lietuviai

Žodžiai žemai galvą nulenkus Griškabūdžio bažnyčios
šventoriuje birželio 10 dieną šventinant paminklą visiems
mano krašto žmonėms, nekaltai žuvusiems nuo rudojo ir
raudonojo maro
 
 
 

Kaip šiandien akyse stovi vienas gražus, saulėtas pokario metų pavasario rytas Griškabūdyje. Anksčiau atėjusieji į pamokas už mokyklos, prie sporto aikštelės, po žydinčių alyvų krūmu pamatėme riogsantį pilkai melsvą sunkvežimį, aplinkui šlaistėsi ginkluoti vyrai, tarp jų nuleidęs galvą stovėjo ir sutrikęs lazdute badė žemę žilagalvis mūsų mokytojas Vizgirda, jis buvo senyvo amžiaus, gerokai raišas ir sunkiai vaikščiojo. Neilgai trukus, sunkvežimis suburzgė, mokytojas Vizgirda atsisėdo į kažkieno atneštą kėdę, prie jo prišoko keli drąsesnieji vyresnių klasių berniukai ir taip su kėde įkėlė jį į sunkvežimį. Ant ištiestų moksleivių rankų kėdė siūbtelėjo, lėtai nusileido mašinos kėbule kaip gyvas karstas, ir savo mokytojo mes daugiau nematėme. Jis mums dėstė pasaulio istoriją. Skaityti toliau