Andrius Martinkus

Kokia Lietuvos valstybės buvimo prasmė?

Deja, einant į pabaigą dvidešimt tretiems atkurtos Lietuvos valstybės egzistavimo metams, šis klausimas skamba daug aktualiau, negu jis skambėtų 1989–1991 m. Tuomet atsakymas į jį – bent jau didžiajai daliai tų, kurie stovėjo „Baltijos kelyje“ ir Sausio 13-ąją gynė savo valstybę – buvo aiškus. Tačiau anaiptol ne visi vadinamuosiuose „demokratiniuose“ ir „laisvuose“ Vakaruose buvo tuo atsakymu sužavėti. Liūdna dabartinė Lietuvos valstybės padėtis ir tai, kad didžioji politinio bei nemaža intelektualinio šalies elito dalis, regis, visai tokia padėtimi patenkinta, liudija, kad tuo atsakymu ne visi buvo sužavėti ir pačioje Lietuvoje. Skaityti toliau

Andrius Martinkus

Islamo „problema“

Parašyti šį tekstą paskatino viena pastraipa iš Liudvikos Pociūnienės straipsnio „Nei gėdos, nei sąžinės…“ („Kultūros barai“ nr. 4), tiksliau tariant, paskutinis tos pastraipos sakinys: „Vis dažniau konstatuojama, kad Vakarų demokratiją apėmusi krizė. Tad natūraliai kyla klausimas – ar mūsų civilizacijai vis dar būdinga brandesnioji kaltės (sąžinės) kultūra?“ Skaityti toliau

Andrius Martinkus

Apie inteligentų „verkšlenimą“

                                      Geriau būti nepatenkintu Sokratu negu patenkinta kiaule.
                                                                                             John Stuart Mill

 

Esama inteligentų verkšlenimo, tačiau esama ir pasaulėjautos, kuri tai, kas sveikam moraliniam jausmui atrodo juoda, sau (ir kitiems) vaizduoja esant balta. Šiai pasaulėjautai XXI a. pradžioje atstovauja visas spektras įsitikinimų ir nuomonių, pradedant tvirtinimu, kad dėl visuotinio atšilimo kalta ne žmogaus veikla (ir kad viskas susitvarkys savaime), baigiant Lietuvos ministro pirmininko viename interviu pareikšta mintimi, kad masinė lietuvių emigracija yra „normalus“ procesas, liudijantis, jog lietuviai „yra drąsi tauta“. Tokią pasaulėjautą (nuoširdžią ar per prievartą sau ir kitiems brukamą – kitas klausimas) galima pavadinti „nusikalstamu optimizmu“. Skaityti toliau

Andrius Martinkus

Nenoriu niekam patikti

didžiuojuosi Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Ji – vis dar laisva. Man gaila, kad savo pasididžiavimą esu priverstas reikšti gana liūdnomis aplinkybėmis. Tačiau kaip tik šiomis dienomis Bažnyčia išlaikė sunkiausią egzaminą santykių su pasaulietine valdžia srityje. Sunkiausią – per dvidešimt Nepriklausomybės metų. Išlaikė geriau negu Lenkijos Bažnyčia, „įsileidusi“ prieštaringai vertinamą LK į Vavelį ir iš tikrųjų suskaldžiusi religingesnę nei Lietuvos Lenkijos visuomenę. Skaityti toliau

Andrius Martinkus

Istoriosofinis etiudas Jubiliejaus tema (1009-2009)

Lietuvos valstybės klestėjimas priklausė
nuo jos pastangų vykdant užduotį,
kuriai ji buvo sukurta.

Stasys Šalkauskis

Lietuvių tauta miršta. Tai elementarus demografinis faktas. Aišku, jis jokiu būdu nereiškia, kad mūsų ateitis jau nulemta, ir pirmiausia nuo pačios lietuvių tautos (nors ir ne nuo jos vienos) priklauso, ar XXIII a. viduryje – nebūdamas tikras dėl visos planetos ateities, apsiriboju mūsų valstybingumo tūkstantmečio perspektyva – sąvoka ,,lietuvis”- dar turės realią kultūrinę arba politinę prasmę. Krikščionio sąmonei turi būti svetima pagoniška, metafizinei vergystei žmogų pasmerkianti Lemties idėja. Krikščionio sąmonei istorija visada yra Apvaizdos ir laisvos žmogaus valios bendradarbiavimo vaisius, ne būtinybės, bet laisvės kūrinys. Ir jei ne niūri globalinės ekologinės arba didesnės už visas kada nors buvusias geopolitinės katastrofos šmėkla, esu tikras – lietuvių tauta galėtų švęsti ne tik valstybingumo, bet ir krikšto tūkstantmetį. Galėtų, jei norėtų. Tik ar nori?

Skaityti toliau