AR TEISĖJAI NEPAŽEIDĖ ĮSTATYMO?

DĖL LIETUVOS PARTIZANO A. KRAUJELIO IR KOLABORANTO
M. MISIUKONIO VEIKŲ NEPAGRĮSTO VERTINIMO LIETUVOS TEISMUOSE

 

Kolaboranto išteisinimas grįstas sąmoningu istoriniu partizano statuso nuvertinimu ir okupacinės čekistinės veiklos epizodiniu legitimavimu.
Teisėjų darbas vertintinas BK 1702  straipsnio 1 dalies (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams) ir 228 straipsnio 1 dalies (Piktnaudžiavimas) dispozicijomis.

 

 Valstybės visuomeninis interesas 
                   Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis numato: ,,Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Minėtų teismų teisėjai padarė ne tik mums, okupacinio pasipriešinimo dalyviams, bet ir visų pasipriešinimo okupacijai organizacijų nariams, visai valstybei aktualią didelę teisinę, politinę, moralinę ir istorinę žalą. Verdiktų esmė, turinys reiškia teismų tarnybos prestižo menkinimą, veikimą priešingai jos interesams, numatytai pareigai, žemina valstybės autoritetą ir pasitikėjimą ja, neskatina teisinės valstybės interesų pamatų kūrimą ir tvirtinimą, skleidžia teisėjų neatsakomybės jausmą, šiandien skaldo ir demoralizuoja visuomenę pavojingų globalistinių iššūkių erdvėje.
Nagrinėjant tik vieną labai aiškų okupacinį neginčijantį kolaborantinį epizodą
                      Tai epizodas, kai žuvo partizanas, jį globojusio namo šeimininkas ir 4 metams nuteista partizano žmona.
                      Mes manome, kad teismas, spręsdamas Lietuvos Respublikos vardu, nei vienu epizodu ar detale negali pažeisti Lietuvos teisės normų ar teisinti okupaciją, remtis neva tuo metu legitimia okupacine teisine norma ar procedūra ir bet kuriuo mastu pateisinti kolaboravimą. Nebūtina visose įvykio detalėse ar epizoduose tai absoliučiai atvirai ar dalinai atvirai formuluoti ir teigti, lyg ir nutylint, bet paliekant kolaboranto, juo labiau nusikalstamos KGB organizacijos, okupacijos lyg ir nežymų, švelnų pateisinimą arba nusikaltimo nebuvimo dvejonę.
                      Teismų verdiktai yra vieši dokumentai ir pateikiami visuomenei. Tai nėra diskusijų klubo ginčų medžiaga, o valstybės įstatymų ir Konstitucijos privaloma nuostata. Teismų verdiktuose matomai, ne numanomai, kartu yra legitimuojami okupacinių nusikalstamų institucijų vykdytojų veikimai ir sprendimai, legitimuojama ir neigiama nusikalstamos KGB organizacijos ir kolaboranto veikos epizodai ir per tai ir visa okupacija, dažnai ambivalentiškai. Ar tai nėra visų pasipriešinimo okupacijai dalyvių solidus valstybinis užgaulus įžeidimas?
                      Tuo teigiame, kad pagal BK 1702  straipsnio 1 dalies turinį yra suprantamas viešas pritarimas, neigimas, užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, kadangi tai daroma ne privataus asmens, o oficialiu, neginčijamu, autoritetingu Lietuvos valstybės vardu. Pritarimas okupacinių pareigūnų eilei veiksmų yra akivaizdus ir pateisinantis.
                      1702 straipsnio 1 dalis numato viešą pritarimą, o tai būtų ir teismų verdiktų paskelbimas kas yra natūraliai suprantama. Apie kolaboranto M. Misiukonio išteisinimą, jo veiksmų legitimumą ir partizano A. Kraujelio nepagrįstą, bereikšmį, menkinantį ir užgaulų veikimą Lietuvos spaudoje ir radijuje buvo paviešinta. Kaip galima ginčyti trijų teismų sprendimus!? Okupaciniai legitimumai buvo paskelbti visai Lietuvai valstybės vardu. Galima suprasti kaip tai įžeidžiant buvo priimta Lietuvos visuomenėje, pirmiausia giminių ir nukentėjusiųjų nuo okupacijos asmenų rate? O koks yra tokio fakto teigimo neigiamas edukacinis vaidmuo Lietuvos visuomenei?
                      Teisėjai ne primygtinai atviru ir absoliučiu bei ne tiesioginiu imperatyvu, o selektyviai deklaravo okupacijos pripažinimo faktą ir visus kitus okupacinius KGB tarnybos veiksmus. Jie yra supratingi to nedaryti. Po vieną nedidelę kolaboravimą teisinančią detalę, faktą ar aplinkybę pripažįstama teisinamoji kolaborantinė veika. Lietuvos Respublikos vardu negali būti nei vieno fakto, nei vienos užuominos apie bet kokį okupacijos, KGB veiklos ir okupacinės teisės normos vertinimo legitimumą. Pavyzdžiui, KGB atlikta krata buvo paaiškinta kaip atvirai legitimi: ,,/…/ J. Snukiškytė nuteista už tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti (10 t., 90-94 b. l.). To negalima įvardinti kaip represijų, nes sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.“ (psl. 11, Lietuvos apeliacinis teismas).
                      Kokią teisinę prasmę turi teismo greta paskelbta pagiriamoji nuostata, kad A. Kraujelis buvo reikšminga figūra ir kartu per tris teismus išteisinamas kolaborantas, kalbėjęs apie ,,ginkluotą nelegalą“ ir prisidėjęs prie dviejų žmonių žūties ir vieno nubaudimo kalinimu? Čia yra apgaulinga, tuščia savo neteisinių verdiktų teisinimo priedanga.
                      Mūsų atveju BK 228 straipsnio 1 dalies ,,nusikalstamas piktnaudžiavimas“ būtent ir remiasi teisėjų angažuotais sprendimais atskirais epizodais legitimuojant nusikalstamą KGB organizaciją ir okupacinės teisės normas, atskirus veiksmus. Netgi prokurorė J. Zieniūtė savo 2018-03-23 nutarime teigia: ..Profesinė veikla gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingą ir rizikingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme numatytų padarinių kilimą.“ Mūsų atveju yra neabejotinai aukštai kvalifikuoti teisėjai, tai, be abejonės, suvokė ko jie siekė. Čia teisėjų klaidos ar apsirikimo įžvelgti negalima, viena teisinamaja kryptimi sąmoningai dirbo visa trijų teismų mašina. Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo verdiktuose mes nerandame pirmosios instancijos teismo nei vieno nepamatuoto teiginio paneigimo. Pateikiamos verdiktų citatos savarankiškai akivaizdžiai parodo koks buvo kvalifikuotų teisėjų vieningas kolaboranto teisinimo sumanymas.
                      Mes savo samprata remiamės ne savo pageidavimais ar išvedžiojimais, o pastarųjų metų 7 Lietuvos teismų (tiek mums yra žinoma) ir teisiškai reikšmingu bei privalomu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos konceptualiu vienbalsiu 2016-04-12 verdiktu, o taip pat žinant aiškiai pamatuotą Vakarų Europos šalių teisinę praktiką praeityje ir šiandien vertinant nusikaltimus žmoniškumui, genocidui ir kolaboravimą. Tai yra paneigta Lietuvos prejudicinė teisė.

 

BK 1702  straipsnio 1 dalies nusikalstamų veikų dispozicijos ir teismų angažuotumo nuorodos
  1. Panevėžio apygardos teismo kolegijos (Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas ir Sigitas Bagdonavičius) 2014-11-26 nuosprendžio kolaborantinė motyvacija
Teismo nuosprendyje nurodoma, kad 1965-03-16 pasirašytame nutarime kratai daryti: ,,Nutarimas pasirašytas tardytojo V. Vytės, suderintas su tardymo skyriaus viršininko pav. pulkininku Kisminu, VSK prie LTSR Ministrų tarybos pirmininku genorolu majoru A. Randakevičiumi, sankcionuotas II klasės valstybinio justicijos patarėjo V. Galinaičio ir 1965-03-17 paskelbtas A. Pinkevčiui /…/  dalyvavo kviestiniai P. Cibas ir J. Mameniškis, namo šeimininkas A. Pinkevičius, O. Pinkevičienė, J. Snukiškytė.“ (psl. 8).
,,Dėl kokių nusikaltimų A. Kraujeliui buvo iškelta baudžiamoji byla, kaltinamasis nežino, jokių dokumentų iki šio įvykio nebuvo matęs, A. Kraujelio nepažinojo.“ (psl. 8).
,,/…/ J. Snukiškytė nuteista už tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti (10 t., 90-94 b. l.). To negalima įvardinti kaip represijų, nes sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.“(psl. 11).
,,Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme   KGB buvo
teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka ,,KGB operacija“ nagrinėjamajame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo – kratos darymas.“ (psl. 12).
,,Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančio kaltinimo teiginį, kad nagrinėjamo įvykio metu KGB, kaip institucija, turėjo suformuluotame M. Misiukoniui kaltinime nurodytą tikslą fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus.“ (psl. 12).
,,/…/ partizaninis karas buvo pasibaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1965 metais, todėl pastarasis kaltinimo teiginio teisingumas kelia abejonių ir, nesant jį patvirtinančių įrodymų, atmetamas.“ (psl. 12).
,,/…/ kaltinimas M. Misiukoniui dėl turėto tikslo ne tik nepagrįstas, bei prieštarauja elementariems logikos dėsniams.“ (psl. 12).
,,/…/ Kraujeliui buvo perduotas raštelis su siūlymu pasiduoti ir pažadu dovanoti, ką galima būtų suprasti kaip pažadą netgi atleisti nuo bausmės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. Kraujelis būtų pasidavęs.“ (psl. 13).
,,/…/ nagrinėjamu atveju A. Kraujeliui objektyviai grėsė būti suimtam tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 104 straipsnio pagrindu, po to byloje surašyta kaltinamoji išvada ir byla perduota į teismą – nuteisimas pagal tuo metu galiojusio BK ypatingosios dalies atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.“ (psl. 13).
,,Tačiau M. Misiukonis nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės A. Kraujeliui taikymo, jo veikų kvalifikavimo, kaltinimo apimties, bylos perdavimo į teismą ir bausmės rūšies ir dydžio A Kraujelio skyrimo klausimus neturėjo jokios galimybės daryti įtaką A. Kraujelio likimui, taip pat ir siekti žūties – A. Kraujelio nuteisimo mirties bausme kaip ,,tėvynės  išdaviko.“ (psl. 13).
,,/…/ šio nusikaltimo subjektu negali būti asmuo, siekiantis sunaikinti vieną žmogų, kuo šioje byloje kaltinamas M. Misiukonis.“ (psl. 14).
 
  1. Lietuvos apeliacinis teismo kolegijos (Violeta Ražinskaitė, Valdemaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) 2015-07-03 nutarties vinis: A. Kraujelis – ne partizanas
,,Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas su šiuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes…“ (psl. 6).
,,/…/ 1965 m. tautos ginkluotas pasipriešinimas seniai buvo pasibaigęs, todėl ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai (partizanai), kaip politinė grupė neegzistavo. Vadinasi, žuvimo metu A. Kraujelio sulaikymas negalėjo turėti įtakos visai politinei grupei, kurios tuo metu jau nebuvo.“ (psl. 8).
,,Kita vertus, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai neginčijamai patvirtino , kad A. Kraujelį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, t. y. atskiros politinės grupės narį, bet kaip asmenį, padariusį labai sunkius nusikaltimus.“ (psl. 9).
,,Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 1965 metais Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto vienas iš esminių tikslų buvo fiziškai sunaikinti organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius –Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. (psl. 9).
,,Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu baudžiamojoje byloje Nr. 181 buvo atliekamas procesinis veiksmas – krata, turint tikslą surasti slėptuvę, kurioje slėpėsi A. Kraujelis, ir jį suimti.“ (psl. 10).
,,Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad atlikdamas inkriminuotus veiksmus M. Misiukonis žinojo, jog A. Kraujelis buvo partizanas. M. Misiukonis viso proceso metu nuosekliai tvirtino to nežinojęs, iki kratos nebuvo matęs nė vieno A. Kraujeliui iškeltos baudžiamosios bylos lapo, jam nebuvo žinoma apie A. Kraujelio paiešką. Tokie M. Misiukonio parodymai byloje nepaneigti.“ (psl. 10).
,,Pirmosios instancijos teisme M. Misiukonis parodė, kad į Anykščius buvo paskirtas atlikti praktikos, dvejiems metams išėjo rašyti diplominio darbo“ (psl. 11).
,,Negalima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad A. Kraujelis buvo persekiojamas ne kaip kriminalinis, bet kaip valstybinis nusikaltėlis.“ (psl. 11).
,,Nagrinėdamas bylą, teismas neturi ir negali analizuoti A. Kraujelio veiklos 1949-1960 metais, nes tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Taigi išteisintajam M. Misiukoniui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu A. Kraujelis buvo suimtas ne kaip partizanas, bet kaip asmuo, kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus.“ (psl. 11).
,,/…/ J. Snukiškytė nuteista už tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti (10 t., 90-94 b. l.). To negalima įvardinti kaip represijų, nes sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.“ (p. 11).
,,Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad M. Misiukonis apdovanotas už veiksmus, susijusius su A. Kraujelio asmeniu, išskyrus abstraktų įrašą asmens kortelėje, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė teismui ir prokuroras.“ (psl. 11-12).
,,Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatyme apibrėžtas konkretus laikotarpis, kada Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas ir partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta valdžia, tačiau aptariamas įvykis nepatenka į šį laikotarpį, todėl nukentėjusioji nepagrįstai teigė, kad 1965 m. atlikta krata buvo neteisėta.“ (psl. 12).
,,Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. Misiukonio dalyvavimas, siekiant sulaikyti A. Kraujelį, nėra tie veiksmai, kurie pripažįstami nusikaltimais pagal BK 99 straipsnį, nes jis neatliko jokių veiksmų, prisidėjusių prie A. Kraujelio žūties.“ (psl. 12).
,,Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jo vykdytą veiklą“ (psl. 13).
,,M. Misiukonis VSK pradėjo dirbti 1962 metais, t. y. būdamas 23 metų. Vargu ar būdamas tokio jauno amžiaus, neturėdamas jokios darbo patirties (tuo metu dar buvo studentas), jis galėjo žinoti visus KGB struktūros tikslus, tokius kaip represijos, politinis persekiojimas ir pan., o ypač skunduose akcentuojamą vieną iš šios institucijos tikslų – ,,sunaikinti Lietuvos partizanus“.(psl. 13).
,,Beje, prokuroras apeliaciniame skunde užsiminė, kad A. Kraujelis priskirtinas atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei, t. y. asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje, tačiau M. Misiukoniui toks kaltinimas nebuvo pateiktas ir nagrinėtas.“ (psl. 14).

 

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos (Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius) 2015-02-25 nutartis: M. Misiukonis, kaip operatyvinis KGB pareigūnas, nežinojo, kad A. Kraujelis yra partizanas
,,Subjektyviai genocidas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia genocido atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, ir nori taip veikti. Taip pat būtinais genocido subjektyvusis požymis yra specialus tikslas. Vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms, savaime nereiškia, kad jo veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu.“ (5.2 dalis).
,,Šiuo atveju svarbiausia yra nustatyti, kad tokius kaltininko veiksmus jungė vieningas sumanymas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių BK 99 straipsnyje įvardintoms grupėms.“ (5.3 dalis).
,,Kartu itin svarbu įvertinti ar tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti laikomi kaip padaryti turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinant visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams).“ (8 dalis).
,,/…/ jis (M. Misiukonis) nežinojo, dėl kokių nusikaltimų A. Kraujeliui iškelta baudžiamoji byla.“ (8.1 dalis, 3 punktas).
,,/…/ jis (M. Misiukonis) jokių KGB struktūrose turėtų dokumentų, susijusių su A. Kraujeliu ir jo veika, nebuvo matęs ir su jais susipažinęs.“ (8.1 dalis, 4 punktas).
,,/…/ nėra duomenų, jog M. Misiukonis šioje byloje būtų atlikęs kokius nors procesinius veiksmus ar ar būtų rinkęs ar susipažinęs su jau surinkta KGB turėta operatyvine medžiaga dėl A. Kraujelio.“ (8.1 dalis, 5 punktas).
,,/…/ nėra duomenų apie tai, kad M. Misiukonis kada nors būtų buvęs įvykio vietoje kai buvo nužudytas ar nusižudė dar nors vienas Lietuvos partizanas.“ (8.1 dalis, 5 punktas).
,,Įvertinus paminėtas teismų nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad M. Misiukonis, atlikdamas paminėtus veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A. Kraujelį kaip partizaną. Kartu nėra pagrindo teigti, kad tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti vertinami, kaip padaryti, turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams). Juolab iš bylos medžiagos matyti, kad M. Misiukonis nebuvo tas asmuo, kuris organizavo ar vadovavo A. Kraujelio sulaikymo operacijai. Taigi, darytina išvada, kad M. Misiukonio veiksmuose nėra būtinųjų subjektyviųjų genocido, numatyto BK 99 straipsnyje, požymių – tiesioginės tyčios ir specialaus tikslo.“ (8.2 dalis).
,,Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui.“. (11.2 dalis).
,,/…/ pagal teismų sprendimus partizanui A. Kraujeliui nebuvo pripažintas reikšmingas nacionalinės-etninės-politinės grupės statusas, dėl M. Misiukonio veiksmų teisėtumo jam dirbant KGB ir dalyvaujant A. Kraujelio sulaikymo operacijoje, dėl to, kad genocidu gali būti pripažįstama ir vienintelio individo veikla, ir kt. Taigi šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.“ (16 dalis).

 

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2015-02-25 nutartis kaip sąmoningas ir dirbtinis KGB veikos teisinamasis kvalifikavimas sąmoningai paneigiant prejudicijos principą
                      ,,Taip pat pažymėtina, kad pats savaime M. Misiukonio dalyvavimo sulaikant A. Kraujelį faktas nereiškia jo kaltės dėl genocido padarymo. ,,/…/ reikia nustatyti, ar iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jis suvokė, jog dalyvauja sulaikant partizaną, /…/ ir norėjo taip veikti.“ (8 punktas). Ką reiškia už partizano žūtį kolaboranto apdovanojimo formuluotė ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“!?
                      Tai yra nusikalstamos čekistinės organizacijos veikos išbaltinimas, nes čekistinė priesaika, doktrina, pareigybinės operatyvinio darbuotojo funkcijos ir visuotinai žinoma absoliuti ir išimtinė tos struktūros represinė funkcija nereikalauja individualaus apsisprendimo kaip mes matome Vakarų Europos šalių nedvejojančioje praktikoje. Būtent tokie argumentai ir kyla iš sovietmečio bazės legitimavimo.
 
Akivaizdus prejudicijos principo sąmoningas atmetimas
 
Bylos nagrinėjimo data
Kaltinamieji
Teisėjai
A. Abramavičius ir
A. Pažarskis
Prokuroras
S. Stulginskis
2015-02-24
Aukščiausiojo Teismo kolegija
KGB operatyvinis įgaliotinis
V. Vasiliauskas
Partizanas – J. Būdininkas reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys
Partizanas – J. Būdininkas reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys
2016-02-25
Aukščiausiojo Teismo kolegija
KGB operatyvinis įgaliotinis
M. Misiukonis
Partizanas A. Kraujelis tik politinės grupės narys (,,nelegalas“)
Partizanas A. Kraujelis tik politinės grupės narys (,,nelegalas“)
2016-04-12
Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija
KGB operatyvinis įgaliotinis
S. Drėlingas
Partizanas – reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys.
Pranešėjas A. Pažarskis
Prokuroras
G. Paškevičius
neprieštaravo.
 
                      Galima suvokti, kad 2015-02-24 KGB operatyvinio įgaliotinio V. Vasiliausko byloje teisėjai A. Pažarskis ir A. Abramavičius suvokė, kad Lietuvos partizanas yra reikšmingos nacionalinės-etninės, kartu ir jos politinės dalies grupės narys, o po metų, 2016-02-25, čekisto M. Misiukonio byloje tiems patiems teisėjams (A. Pažarskiui ir A. Abramavičiui) partizanas jau nėra reikšmingos nacionalinės-etninės kartu ir jos politinės dalies grupės narys. Tai nėra apsirikimas, tai yra sąmoningas politinis angažuotumas, nes teisėjų A. Pažarskio ir A. Abramavičiaus teisinė kvalifikacija ir praktinė patirtis negali būti paaiškintina kaip nesąmoninga klaida ar apsirikimas. Tai gudravimas, apsimetimas, piktnaudžiavimas ir kartu apima BK 1702 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies dispozicijas.
                      Primename, kad partizano A. Ramanausko suėmimo byloje kaltinamasis čekistas S. Drėlingas iš tolo atliko tik stebėtojo, informatoriaus funkcijas: kas ateina ir kas išeina iš pastate buvusio partizano A. Ramanausko. Prie suimamo partizano KGB darbuotojas nebuvo prisilietęs ir jį nepažinęs, o tai teismo logiškai kvalifikuota BK 99 straipsniu. Partizano A. Kraujelio atveju M. Misiukonis veikė aktyviai, kaip jis pats tvirtina, buvo lengvai kontūzytas, t. y. turėjo būti arti priėjęs prie partizano buvimo ir jo šūvio vietos, surašė žuvusiojo partizano atpažinimo aktą, buvo išskirtas iš kitų operacijos dalyvių ir gavo apdovanojimą. Pagal aplinkybes M. Misiukonio veika, lyginant su S. Drėlingo, yra aktyvesnė, ryžtingesnė ir reikšmingesnė. O teisėjai jo veiką kvalifikuoja jau kitaip, pateisina kaip nesusigaudantį kokioje išimtinai represinės sistemos žiaurioje mašinoje jis dirba lyg kokiame atsitiktiniame nuotykyje.
                      Lygiai tokios pat nuomonės yra neva Lietuvos valstybės interesus gynęs generalinės prokuratūros prokuroras S. Stulginskis, dalyvavęs dviejose tose pat viršuje nurodytose bylose ir ten pasisakęs dėl reikšmingos nacionalinės-etninės dalies – partizanų buvimo, o M. Misiukonio byloje jau reikalavo priešingai. Tai akivaizdus dirbtinis, šališkas pasirinkimas.
                      Mūsų nuomone 2016-04-12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija logiškai ir nuosekliai patvirtino Lietuvos partizanų, kaip reikšmingos nacionalinės-etninės grupės partizanų dalyvio konceptualų statusą, kuris yra valstybės ginamas.
                      Nagrinėjimo, svarstymo ir verdiktų prasmė leidžia teigti, kad tiek prokuroras, tiek teisėjai teisinimo tikslu sąmoningai manipuliavo vien absoliučiai tik išimtinai partizano politinės-socialinės grupės nario samprata, nutylėdami visuminį pagrindinį ir sisteminį kompleksinį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos aprobuotą visuotinai žinomą reikšmingos nacionalinės-etninės grupės kaip tos grupės priešakinę ir svarbią dalį – partizanus, kaip okupantų labiausiai naikinimą visos esminės reikšmingos nacionalinės–etninės grupės narius.
                      Juk Lietuvos partizanai nebuvo kokia absoliučiai savita, nepriklausoma, autonominė tik savo kažkokius atskirus siaurus neapibrėžto sambūrio interesus turinti grupė, kovojusi tik už specifinius vien savo išskirtinius interesus. Partizanai buvo bendro, visuotinio nacionalinio-etninio pasipriešinimo fronto, svarbaus pasiaukojamo ginkluoto pasipriešinimo dalis. Jeigu nacionalinio pasipriešinimo dalyvis už kalbas, nuomonę, raštus buvo baudžiamas lagerio bausme, tai partizanas baudžiamas 25 metų laisvės atėmimu arba mirties bausme, nekalbant apie jo giminės privalomą ištrėmimą į Sibirą. Tokiu būdu matosi akivaizdžios vieningos partizanų organinės sąsajos bendrame reikšmingame nacionaliniame-etniniame lietuvių pasipriešinime. Ir teisėjų kvalifikacija leido tai pastebėti, suvokti ir įvertinti. Ir nejaugi to šiuo atveju nežinojo tokio aukšto lygmens teisėjai. Praktiškai atsisakant tai įvertinti galima sakyti, kad tai buvo daroma tyčia, piktnaudžiaujant teisminėmis teisgalėmis, tikslu išteisinti savanorį – kolaborantą.
                      Kodėl teisėjai elgėsi pagal savo tokį vidinį įsitikinimą? Per jėgą, sąmoningai atmesdami visus įstatyminius logiškus prašymus, formuluodami vien politinės socialinės grupės partizanų sampratą sąmoningai nevertindami partizano kaip reikšmingos nacionalinės-etninės ir dalinės jos partizanų grupės konstatavimą, tarptautinę patirtį, prejudicinę teisę, tyčia formulavo ne tą sampratą ir painiojo esmę kita siauresne ir absoliučiai subjektyvia kryptinga samprata siekdami išteisinti kolaborantą. Jie tą žinojo, neklydo, painiojo, tikėdamiesi apsunkinti savo nutarties galimą apskundimą. Ambivalentinė logika turėjo paslėpti kolaboranto reabilitavimo užmačią.

 

  1. M. Misiukonio asmenybė
1964-08-17 išvykstant į čekistinius kursus Kijeve M. Misiukonis Anykščių KGB komunistų susirinkime pareiškė: ,,Dabar išvykstu persikvalifikavimui ir tikiuosi ten gausiu daugiau žinių, o sugrįžus imsiuosi darbo atsiraitojęs rankoves.“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3, p. 130).
1965-02-23 Anykščių KGB komunistų susirinkimo protokole užrašyta: ,,Drg. Misiukonis pasakė, kad nežiūrint pagrindinio mūsų rajono valstybinio nusikaltėlio paieškos, mūsų tikslas yra kontržvalgybinis darbas./…/“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3, p. 158-159). Ar čia minimas nusikaltėlis nėra partizanas A. Kraujelis?
1965-05-29 Anykščių KGB skyriaus komunistų organizacijos susirinkime po partizano A. Kraujelio žūties M. Misiukonis pareiškia: ,,/…/ Mūsų uždavinys, ypač ryšium su 25 tarybų valdžios atkūrimo metinėmis Lietuvoje aktyviai daryti pranešimus ir pokalbius su gyventojais, pažymint žygdarbius ir liaudies gynėjų kovą su pikčiausiais mūsų tautos priešais – buržuaziniais nacionalistais. /…/“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3, p. 173).
s. Nijolė Sadūnaitė, Algirdas Endriukaitis, Petras Musteikis, Jonas Burokas
Šis tekstas buvo pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismui kaip priedas prie
2018-05-02 skundo.
2018-05-07

AR MAŽOJI LIETUVA TEBUVO MIRAŽAS?

Martynas PURVINAS

Kalbos apie Priegliaus ir Nemuno žemupio baseinų plotuose praeityje buvusią lietuvininkų apgyventą teritoriją erzina nuo 1944 m. pabaigos dabartiniame Karaliaučiaus krašte įsitvirtinusius okupantus. Jų interesų gynimui pasitelkiami žinomi įtakos agentai ir grupuotės.

Antai Klaipėdos universiteto profesorius Vasilijus Safronovas 2012 m. paskelbė didelį rašinį apie „vaizduotės regioną“ – esą lietuvių prasimanytą Mažąją Lietuvą. Smerkdamas lietuvininkų atminimą ginančius žmones, jis teigia: „… šios grupės palaiko mitą aukos, kurios kultūrą buvo pasikėsinta išnaikinti, žinoma, teigdamos, kad aktyviausiai šia linkme veikta sovietmečiu. Sovietmetis – toks vaizdinys palaikomas viešai – nutraukė natūralų lietuviškosios kultūros tarpimą Mažojoje Lietuvoje. Jų vaizduotėje sovietmetis – „Mažosios Lietuvos genocido“ epocha, sustabdžiusi natūralią raidą…“ (p. 66).

Šioje citatoje pakankamai atskleidžiamas žinomo Rusijos interesų atstovo credo: esą lietuvininkų krašto sunaikinimas sovietmečiu tėra tik prasimanymas, egzistuojantis kai kurių lietuviškųjų nacionalistų vaizduotėje.

Dabartinio Rusijos režimo vykdomame propagandiniame kare svarbi vieta tenka atitinkamam istorijos perrašymui. Antai Baltijos šalių žmonių kova už nepriklausomybę ten vaizduojama kaip mūsiškių nacionalistų nusikalstama veikla prieš „puikiąją Sovietų Sąjungą“, o kruvinieji Sausio 13 dienos įvykiai – kaip didvyriškų Sovietijos gynėjų pastangos apginti tą valstybę ir jos liaudį.

Galėtume pasidžiaugti, kad savo rašiniuose V. Safronovas jau nebedrįsta vartoti reikšmingiausio Stalino laikų „istorikų“ argumento – esą visur (Baltijos pakrantėse ir beveik visame pasaulyje) praeityje gyvenę rusai, todėl viskas turi priklausyti Rusijai kaip „iskonno russkije zemli“ (tikrosios rusų žemės). Tuo grįstas tuomet planuotasis pasaulio užkariavimas, Karaliaučiaus krašto okupacija.

Tenka prisiminti Lietuvos Atgimimo laikus, kai kartu su tuometinio Lietuvos kultūros fondo atstovais ir kitais žinomais žmonėmis teko vykti į Ragainę (Rusijos valdymo metais pervadintą Neman), kur iš anksto suderintame susitikime norėta tartis dėl atminimo ženklo pastatymo lietuviškosios raštijos pradininkui Martynui Mažvydui. Įveikus nemažą kelią, pasirodė, kad tuometiniam miesto vykdomojo komiteto pirmininkui esą atsirado ypatingų reikalų ir delegacijos iš Lietuvos jis priimti negalės. Su mumis sutiko kalbėtis jo pavaduotojas, pabrėždamas, kad jis neturi jokių teisių ką nuspręsti ir tik išklausys atvykusius lietuvius. Šviesuoliai iš Lietuvos ėmė pasakoti apie Mažosios Lietuvos praeitį ir Ragainėje ilgai gyvenusio M. Mažvydo nuopelnus mūsų kultūrai. Bandžiusio klausyti Rusijos pareigūno veidas išraudo, vėliau ir pamėlo. Nebesitvardydamas jis galop nutraukė Lietuvos kultūros veikėjų kalbas: „Aš jau penkis kartus buvau kviestas į kvalifikacijos tobulinimo kursus Maskvoje, kur mums paskaitas skaitė žymiausieji Sovietų Sąjungos profesoriai. Niekas iš jų niekad neminėjo kažkokios Mažosios Lietuvos, tad ką jūs čia prasimanote?“

Taip anuomet baigėsi bandymas susitarti su Rusijos valdžios atstovu. Didžiulio biurokratinio mechanizmo „sraigtelis“ tada išsisuko nesunkiai – jei „iš viršaus“ niekas nepranešė apie kažkokį lietuvininkų gyvenamą kraštą, tai jo ir negalėjo būti.

Laimei, kad per ketvirtį amžiaus laikai taip pasikeitė, kad net V. Safronovui nebėra kaip nutylėti Mažosios Lietuvos praeities. Belieka ieškoti visokių „kabliukų“, prasimanyti būdų, kaip sumenkinti tą istorijos reiškinį, pavaizduoti jį taip, kaip naudingiau šiandieninei Rusijai. Aptariant tą reiškinį, priekabių ieškoma to krašto varduose, jo teritorijos apibūdinimuose ir „lietuviškųjų nacionalistų“ per šimtmetį užsitęsusioje esą kenksmingoje veikloje. V. Safronovas, bandydamas pavaizduoti termino „Mažoji Lietuva“ tariamą ydingumą, vardija atvejus, kai lietuvininkų gyvenamas kraštas praeityje buvo įvardijamas „Prūsų Lietuva“ arba tiesiog „Lietuva“. Vėliau plitusio termino „Mažoji Lietuva“ vartoseną rašinio autorius bando prilyginti kažkokiems piktavališkiems veiksmams, kuriuos rezgė visokie netikėliai. V.Safronovo rašinyje ne vienoje vietoje „pamirštama“ paminėti nepatogius faktus ar aplinkybes. Taip esą nepastebėta, kad terminas „Mažoji Lietuva“ yra gal pats patogiausias mokslinės terminologijos požiūriu, siekiant sukurti tvarkingas ir logiškas terminų sistemas kiekvienai nagrinėjamai sričiai. Antai naudojant terminus „Mažoji Lietuva“ ir „Didžioji Lietuva“ visai patogiai ir aiškiai apibūdinami praeityje egzistavę du lietuviški regionai. Grįžus prie termino „Prūsų [ar Prūsijos] Lietuva“, kaimyninį lietuvišką regioną pagal tą pačią logiką reikėtų įvardyti „Lenkų [ar Lenkijos] Lietuva“ (apie teritoriją iki 1795 m.), „Rusų [ar Rusijos] Lietuva“ (teritorijai 1795–1915 m.). XXI a. (kaip ir XX a. pabaigos) žmonėms tokie terminai nebūtų itin patrauklūs, nors jie ir buvo užfiksuoti daugybėje istorinių dokumentų (beje, V. Safronovas niekaip nenorėjo pastebėti praeityje dažnai vartoto termino „Lenkų Lietuva (Pollnische Littauen)“).

V. Safronovui patogiau plėtoti sąmokslo teorijas, išpūsti kai kuriuos praeities momentus, tinkamesnius jo koncepcijoms. Antai 70-ame puslapyje ieškoma lietuvių nacionalinės vienybės idėjos grėsmingos įtakos – esą ji „… skatino šiai idėjai pritariančius atsisakyti termino „Prūsų Lietuva“ keičiant pastarąjį „Mažosios Lietuvos“ sąvoka. Tokiu pokyčiu siekta išstumti priklausomumą kitai valstybei ir kitai kultūrai liudijančią sąvoką „Prūsų“ vietoj jos įteigiant pretenzijas į vienos kultūros buvimą išreiškusį terminą „Mažoji“. Kitaip tariant, siekta objektyviai egzistavusį dviejų Lietuvų svetimumą užgožti „artimų Lietuvų“ idėja“. V. Safronovas žūtbūtinai stengiasi parodyti, kad toji Prūsų Lietuva buvęs kažkoks visai svetimas kraštas, prie kurio dabartiniams lietuviams nedera kišti nagų. Anot jo pašaipaus vertinimo, „… Mažoji Lietuva tapo erdve, vaidinančia daugelio lietuvių kultūros (ne Prūsijos lietuvių, bet visų lietuvių kultūros) fenomenų „lopšio“ vaidmenį…, kadangi joje ESĄ [paryškinta mano – aut. pastaba] gimė daugybė „pirmųjų“ [kabutės V. Safronovo – aut. pastaba] reiškinių lietuvių raštijoje: buvo parengta ir išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmąsyk išverstas į lietuvių kalbą Šv. Raštas, išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pasirodė pirmasis grožinės literatūros kūrinys lietuviškai, buvo leidžiamas pirmasis laikraštis lietuvių kalba ir t. t.“ (p. 67).

Iš tiesų stulbinantys V. Safronovo „atradimai“ esą nebuvę nei Martyno Mažvydo su Jonu Bretkūnu, nei Danieliaus Kleino su Kristijonu Donelaičiu, nei visų kitų žymių veikėjų. Matyt, Klaipėdos universitete pagal dabartinio Rusijos režimo direktyvas rengiama visai nauja Lietuvos istorijos versija, kur svarbiausiais mūsų veikėjais bus paskelbti kokie Ivanovai, Petrovai ar Sidorovai, o ne iki šiol mums žinomi asmenys. V. Safronovui patogu kalbėti apie „svetimą kultūrą“ Mažojoje Lietuvoje, taip bandant įtvirtinti savus teiginius. Kvalifikuotas ir sąžiningas specialistas žinotų, kad tame regione visada buvo ryškus kultūrų daugiasluoksniškumas. Pavyzdžiui, galima spėti, kad XV a. krašte išlikę baltiškos kilmės žmonės veikiausiai tebegyveno pagal savo protėvių papročius, susitaikydami su teritoriją valdžiusio Kryžiuočių (Vokiečių) ordino negausių pareigūnų formaliais reikalavimais (retsykiais dalyvauti krikščioniškose apeigose, mokėti atitinkamas duokles ir t. t.). Kokiame XVII a. krašte jau buvę daugiau atvykėlių iš Vakarų, atnešdavusių vienus ar kitus įgūdžius ar papročius; kartu vyko reikšminga krašto lituanizacija, net ir ateiviams kolonistams perimant tuomet vyravusios baltiškosios kultūros elementus. Dar prisimintos „aukštoji“ ir „žemoji“ (liaudies) kultūros, atvežtinės (vakarietiškos) ir vietinės (baltų autochtonų) kultūrų ir kiti lygmenys. Būtent Mažojoje Lietuvoje – agrariniame kaimų krašte – šimtmečiais svarbiausias buvo „žemosios“ (liaudiškosios) kultūros lygmuo – nuo seno baltams būdingi papročiai, tradicijos ir kt.

Dar prisiminus, kad Mažojoje Lietuvoje apsigyvenant daugybei ateivių iš gretimos Žemaitijos ir kitų Didžiosios Lietuvos regionų, atnešusių ne vien lietuvių kalbos tarmes, bet ir savuosius papročius, šimtmečius buvo palaikoma lietuvybė, labai jau keista skaityti apie Mažosios Lietuvos kultūros „svetimumą“. Be abejo, tai patogu dabartiniam Rusijos režimui: tegul Lietuvos Respublika būna pati sau, o esą jai visai svetimo krašto už Nemuno teisėta įpėdinė ir valdytoja tėra tik Rusija. V. Safronovui patogu pasitelkti skirtingos prasmės duomenis – esą administracinės ribos Rytprūsiuose praeityje įvairiai kito, oficialiuose dokumentuose fiksuotas lietuvių kalbos plotas Rytprūsiuose nuolat mažėjęs ir pan. Antai tos provincijos skaldymas į smulkesnes dalis, praeityje vartoti gana sąlyginiai tų dalių pavadinimai leidžia sumenkinti praeityje (XVIII a. ir vėliau) lietuvininkų gyventų plotų mastą. Primenant, kad Gumbinės pusė buvo vadinama „lietuviškąja“, o Karaliaučiaus – „vokiškąja“, patogu nutylėti Mažosios Lietuvos priešininkams netinkamus momentus (tai, kad Karaliaučiaus administracijai priklausydavo ir itin lietuviški plotai prie Kuršių marių ir kt.).

Dar vienas patogus oponento „arkliukas“ – apsiribojimas vien Prūsijoje oficialiai fiksuotais duomenimis apie lietuvių kalbos vartojimą. Kvalifikuoti specialistai žino, kad etnokultūrinė grupė apibūdinama ne vien jos atstovų vartota kalba, bet ir daugeliu kitų požymių. Vien kalbos požymiu besivadovaujantys turėtų pripažinti, kad pasaulyje nebeliko, pavyzdžiui, airių, kurie senokai perėmė svetimą anglų kalbą; tačiau daug kam žinoma, kad pasaulyje išsibarstę ar savo krašte likę milijonai airių tebesaugo savo tautinę tapatybę, nepriskiria savęs kokioms kitoms tautoms.

Čia trumpai priminsime, kad XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje iš tiesų vyko intensyvi germanizacija ir kiti procesai, menkinę lietuvių kalbos vartojimą. Objektyvūs tyrėjai galėtų pridurti, kad kalbos kaitos dalykų tuomet nestigo ir Didžiosios Lietuvos atskirose vietose (nereikėtų nutylėti, kad ne vien Vilniaus apylinkėse, bet ir Kėdainių-Jonavos ruože plito lenkų kalba, kad šią perėmė ištisi visuomenės sluoksniai ir pan.).

Besidomintiems Mažosios Lietuvos praeitimi norėtųsi priminti, kad svarbiausias dalykas ten buvo ne vienos ar kitos smulkmenos (kaip kad formalios žinios apie kurioje nors bažnyčioje vartotą kalbą ar pavienės nuomonės įvairiuose šaltiniuose), o pats lietuvininkų krašto ilgaamžio gyvavimo faktas, labai gausios lietuviškosios etnokultūrinės grupės pavydėtinas gyvybingumas, sugebant nutautinti nemažai ateivių iš Vakarų ir jų palikuonių – paversti juos pagal vietos baltų papročius gyvenusiais lietuviakalbiais.

Tačiau V. Safronovas ieško patogių argumentų buvusiai padėčiai apibūdinti kitaip. Antai pasitelkiami patogūs oficialūs duomenys – neva XX a. pradžioje lietuvių kalba gausiau vartota beveik vien Klaipėdos krašte. Dar pasitelkiami iš tuometinio konteksto ištraukti momentai – esą po 1923 m. pradžios įvykių kai kada kaip Mažoji Lietuva įvardytas būtent Klaipėdos kraštas (p. 74). Taip ramstoma Rusijai patogi istorijos versija – Lietuva tegul kalba apie Mažąją Lietuvą dabar jai priklausiančio Klaipėdos krašto ribose ir nebelenda į Pietnemunę – į Ragainę su M. Mažvydu, į Tilžę su Vydūnu ir kitais, į Tolminkiemį su K. Donelaičiu ir visas kitas esą „nelietuviškas“ vietas.

Toliau V. Safronovas rūstauja dėl „lietuviškųjų nacionalistų“ teritorinių pretenzijų. Esą piktavališkai Mažoji Lietuva sutapatinama su Kaliningrado sritimi (p. 75–76), o ši sritis paversta kažkokiu „Karaliaučiaus kraštu“ (p. 77). Taip esą nesilaikoma nei praeityje buvusių administracinių ribų, nei XIX a. specialistų pasiūlytos krašto etnografinės ribos Deimenos-Alnos linija.

Iki šiol nežinomi jokie XV-XIX a. Prūsijos valdžių potvarkiai dėl kažkokios teritorijos su griežtomis ribomis (savotiško geto) nustatymo lietuviakalbiams žmonėms įsikurti. Gal jau nuo XIV a. lietuviškai kalbėję žmonės ir jų palikuonys skverbėsi į skirtingas vietoves Priegliaus upės baseine ir kur kas toliau. Detaliai tiriant atskirų plotų ir vietų istoriją gana toli nuo dabartinės Lietuvos ribų, nesunku aptikti ten gyvenusių lietuvių pėdsakus. Vadinamoji Deimenos-Alnos etnografinė linija veikiau težymėjo gausesnio lietuvių paplitimo teritoriją, o pavienių lietuviškų kaimų ir sodybų galima rasti ir kitur. Kiek nukrypstant į šoną, galima priminti panašius dalykus ir kituose kraštuose. Antai įprasta teigti, kad senovės prūsai gyveno plote tarp Vyslos ir Priegliaus upių, Vyslos dešiniajame krante. Regis, rimti tyrimai parodė, kad kažkada ir kairiajame Vyslos krante buvę prūsų kaimų. Tai patvirtina, kad rečiau apgyventose ir administraciškai menkiau kontroliuotose žemėse naujakurių ar senbuvių sklaida nebuvo lengvai reglamentuojama ir apibūdinama.

Žinoma, kad ir vėlesnėje Prūsijos valstybėje būta nemažų socialinių grupių, kurios (kitaip nei baudžiauninkai) turėjo daugiau laisvių (tarp jų ir galimybių keisti gyvenamąją vietą). Ne visada norima prisiminti, pavyzdžiui, K. Donelaičio protėvius, jų keliones ir įsikūrimus vienoje ar kitoje vietovėje. Panašiai dalis lietuvininkų ir jų palikuonių atsidurdavo ne vien „etnografinėje teritorijoje“, bet ir Karaliaučiuje, Pavyslyje, Aismarių pakrantėse, Dancige ir kitur.

Galima diskutuoti dėl vienokio ar kitokio Mažosios Lietuvos teritorijos apibūdinimo, tačiau objektyviems tyrėjams nederėtų apsiriboti vien Rusijos interesų gynimu. V. Safronovas bara prof. Vilių Pėteraitį, išeivijoje užsimojusį atlikti didžiulį darbą – apibūdinti Mažosios Lietuvos ir Tvankstos (šiaurinės Prūsos) senuosius baltiškus vietovardžius. Esą tas tyrėjas „įsibrovęs“ į Rusijos valdas – dabartinę Kaliningrado sritį. Tačiau buvusių Rytprūsių teritoriją nuodugniai nagrinėjantys tyrėjai tuose plotuose aptinka ir gerokai daugiau baltiškų vietovardžių ir vandenvardžių, nepatekusių į V. Pėteraičio knygas. Išnagrinėjus daug istorinių dokumentų, galima liudyti, kad tuose veikaluose ne „užsigrobti“ pernelyg dideli plotai, o veikiau pasikuklinta (ne viską ir pajėgiant nuveikti) apibūdinti buvusias lietuvininkų ir senųjų prūsų gyventas vietas.

Arogantiškai smerkdamas lietuvių nacionalistus ir dėstydamas Rusijos propagandos nuostatas, V. Safronovas nebando rimčiau pasidomėti apibūdinamu kraštu – Mažąja Lietuva, pats kurdamas naujus mitus ir prasimanymus apie tą regioną.

67-ame puslapyje jis teigia, kad XIX a. žydai „…šimtais apsigyvendavo pasienio miesteliuose“. Rimtesnis specialistas bent žinotų, kad Mažojoje Lietuvoje (kitaip nei Didžiojoje) apskritai nebuvo tokios gyvenviečių kategorijos kaip „miestelis“. To meto žemėlapiuose aptiktume, kad anuomet šalia valstybės sienos stovėjo visai nedaug gyvenviečių. Kaip jose gyventa iš tiesų? 1871 m. gyventojų surašymo oficialūs duomenys skelbia, kad tuomet Nemirsetos kaime žydų visai nebuvę, Dovilų bažnytkaimyje gyveno 3 žydai, Pėžaičių kaime – 12, Ramučiuose – 0, Kulėšuose – 8, Katyčių bažnytkaimyje – 3. Trijose Smalininkų gyvenvietėse tada iš viso gyveno 86 žydai, Širvintos mieste (greta dabartinio Kudirkos Naumiesčio) – 47, Eitkūnuose (greta Kybartų ir svarbiosios geležinkelio linijos Berlynas-Peterburgas) – 201. Tiek jų ir tebuvo iš esą gausybės prasimanytų žydų.

Atrodo, kad V. Safronovas nepasirūpino Mažąją Lietuvą atskirti nuo Žemaitijos ar kitų Didžiosios Lietuvos regionų, kurių miesteliuose tuomet tikrai gyvendavo šimtai žydų. Taip atsainiai nepaisydamas faktų ir objektyvios realybės, V. Safronovas prasimano visokius iš piršto laužtus, bet jo prorusiškomis nuostatoms tinkamus teiginius, juos įžūliai perša kaip vienintelę tiesą. V. Safronovui nerūpi ir lietuvininkų krašto tikroji geografija. Štai 72-ame puslapyje jis teigia, kad Deimenos-Alnos linija žymėjusi „rytinę“ Mažosios Lietuvos ribą. Gal oponentas išties mano, kad lietuvininkai gyvenę Aismarių ir Baltijos jūros vandenyse, o ne savuose kaimuose prie Nemuno ir Priegliaus?

Dėl Karaliaučiaus vardo. Rimtai besidomintys to miesto istorija žino, kad ten nuo seno gyveno ne vien užkariautojai iš Vakarų, bet ir nemažai senųjų baltų palikuonių. Vėliau Karaliaučiuje įsikurdavo nemažai lietuvininkų (kai kurie iš jų užimdavo ir aukštesnę padėtį), ten lankydavosi daugelis Mažosios Lietuvos veikėjų. Todėl to miesto niekaip negalime laikyti vien rusišku Kaliningradu ar vokiškuoju Kėnigsbergu, neva svetima vieta. Praeityje vartotas lietuviškas to miesto vardas turi rūpėti ir mums.

Savo idėjinius priešininkus bandantis sutriuškinti V. Safronovas atskleidžia ir dabarties istorijai svarbių aplinkybių. 67-ame puslapyje jis baisisi, kad „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (MLE) („pirminėje jos rengimo stadijoje“) „Mažoji Lietuva faktiškai buvo sutapatinta su […] ne tik Lietuvai priklausančiu Klaipėdos kraštu, bet ir visa dabartine Kaliningrado sritimi“. Išties kaip baisu – kas leido MLE puslapiuose aptarinėti Rusijos valdas? Tos valstybės interesų gynėjus paguodžia tik tai, kad tas vyko „pirminėje MLE rengimo stadijoje“. Atitinkamoms jėgoms nušalinus MLE I-II-III tomų rengimui Lietuvoje faktiškai vadovavusį „lietuvių nacionalistą“ M. Purviną ir MLE IV tomo rengimui pasitelkus Rusijos interesų gynėją V. Safronovą, viskas pasisuko „reikiama“ linkme.

www.voruta.lt
2017-01-09

SOVIETIZACIJA BŪBLELIŲ VALSČIUJE

šAKIŲ APSKRITIES 1947 M. ARCHYVINIAI DOKUMENTAI

PROTOKOLAS N. 1
Pravesta paskaita Būblelių valsčiaus Ž.Ū. artelei Lenino Keliu 1947 m. lapkričio 20 d. Paskaita buvo pravesta Artelės brigadininko drg. Karpavičiaus.
Turinys
Ape terptautinę apžvalgą dabartiniu momentu.
Kas tai yra praletarijetas.
Kokią reikšmę turi pasauly darbininkų valdžia.
Ape Molotovo pranešimą Maksvoj lapkričio 6 dieną.
Ape karo propagandas ir atominę bombą.
Ape padėtį Amerikos ir Anglijos darbin4 Amerikos ir Anglijos darbininkų.
Ape vadovavimą V.K.P (B) mūsų Tarybinės Valdžios.

LVOA: F. 1817, Ap. 1, B. 5, L. 22

Skaityti toliau

TEISĖJŲ ETIKOS IR DRAUSMĖS KOMISIJAI 2018-01-05

Papildomas skundas prie mūsų 2017-11-07 skundo
Dėl 2017-12-04 Komisijos pirmininko Aurelijaus Gutausko rašto ,,Dėl Jūsų skundo“ į mūsų 2017-11-07 skundą
Retorinis klausimas: ar legitimi nors viena Lietuvos okupacinės teisės baudžiamoji norma, kuria šiandien verdiktuose, teisindamas kolaborantinę veiklą, remiasi ne vienas šios bylos Lietuvos teisėjas?

Skaityti toliau

SKUNDAS DĖL LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKOS PERSEKIOJIMO ĮVERTINIMO

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMO IKITEISMINIO TYRIMO TEISĖJUI

SKUNDAS                                                                                                                            2017-09-23

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuroro Gedimino Bernotavičiaus 2017-08-28 nutarimo atmesti 10 pastoviai ir sistemiškai žeminamų ir niekinamų pasipriešinimo okupacijai dalyvių prašymą tęsti ikiteisminį tyrimą dėl kolaborantinių struktūrų ir Lietuvos KGB okupacijos metu įsitikinimų ir pogrindinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos spausdinimo ir platinimo persekiojimo. Skaityti toliau

IŠMINTIES KRISLAI 22

                      ,,Tokį nuolat sąmonės kamputyje tūnantį nerimą man kelia vis augantis pasaulio beprotybės laipsnis – panašu, kad mes, žmonės, vėl užvirėme košę, kurios galime ir neišsrėbti.“
Marius Burokas, poetas
,,Literatūra ir menas“, 2015-02-27, p. 6
Skaityti toliau

IŠMINTIES KRISLAI 21

          ,,Tautinio atgimimo laikais niekas nesitikėjo, kad istorija gali būti paversta preke. Hegelis spontaniškos ir savaime susitvarkančios tvarkos idėją siejo su istorija, o Adamas Smitas Friedrichas von Hašekas ją pradėjo aiškinti ekonomiškai.“
Alvydas Jokubaitis ir Raimundas Lopata, profesoriai
,,Lietuva kaip problema“, Vilnius, 2014, p. 115

Skaityti toliau

,,VIRŠVALSTYBĖS SAVIŽUDYBĖ“ 16

Patrikas Bjukinenas

                      ,,Savo darbe ,,Istorijos pabaiga“ Frensis Fukujama rašė apie neišvengiamą ,,Vakarų iškilimą“ ir naujo pasaulio gimimą, kuriame liberalioji demokratija taps ,,galutine ir visuotinai priimtina valdymo forma.“ Čarlzas Krauthammeris samprotavo apie ,,vienapolį pasaulį“, apie tai, kad Amerika privalo ,,pereiti visą kelią ir sustoti tik pasiekusi pasaulinį viešpatavimą.“ Uiljamas Kristolas atmetė ,,baimę dėl amerikiečių ambicijų ir kvietė prie Pasaulio politikos – ,,geranoriškos globalios hegemonijos“. (p. 502). Madlen Olbrait skelbė žmonijai tai, kodėl Amerika turi teisę bombarduoti mažą Serbiją, kuri niekuomet mus nepuolė: ,,Jeigu prisieina panaudoti jėgą, tai tik todėl, kad mes – Amerika. Mes nepakeičiama nacija. Mes žvelgiama toli…ir gebame matyti  ateitį.“

Skaityti toliau