Juozas Aputis

Ar sunku grįžti į namus?

1949 m. vasarą gimtajame Balčių kaime (Raseinų rajone) žmonės buvo suvaryti j vadinamąjį kolektyvinį ūkį. Nežinau, kas pirmieji parašė (pasirašė) pareiškimus. Mano tėvas, dar visai neseniai nusikratęs kumetystės, į Balčių dvarą, į „steigiamąjį“ (mūsų santvarka tiesiog akiplėšiškai moka savo žingsnius dangstyti padoriais žodžiais: susibūrė, susivienijo, žemę ėmė dirbti kartu, panaikino ežias – ištisa kloaka melo lyrikos ir demagogijos!), nėjo, pasiuntė nepilnametį sūnų, mano brolį. Pargrįžęs tas pasakojo, kaip galifė kelnėmis mūvintis žmogus vienai moteriškei grasino pistoletu, daug ką nakčiai uždarė atšaldyti protui, suprasti, kad naujas gyvenimas neduodamas be sunkumų ir skausmų. Skaityti toliau

Juozas Aputis

Džiaugsmas ir nerimas

Nerimo šalčio apimtom širdim, su džiaugsmu ir skaudžiomis mintimis pasitinkame kiekvieną dieną. Galima sakyti, kad šiandien Lietuvoje nėra žmogaus, kuris antrą kartą regėtų Lietuvą, atsidūrusią šitokiame pasaulio politikos taikinio centre. Gyvieji 1918-ųjų metų liudininkai jau vien todėl šitokio centro taip ryškiai negalėjo matyti, kad anais tolimais laikais dar ir radijas buvo didelė naujiena, televizijos ekranai projektuojami tiktai mintyse, ir todėl juose negalėjai matyti Pirmojo pasaulinio karo vokietuko „branavykų“, kaukšinčių Vilniaus gatvėmis, kaip šiandien matai burzgiančius sovietų šarvuočius ar milicininko kelnėmis dangstomus desantininkų apivarus. Skaityti toliau