Jonas Juškaitis

Iš ciklo „Nusigandusi širdis“

Taip yra, taip buvo, bet, svarbiausia,
Taip ir bus. Gal nežiūrėt verčiau,
Kad šėtono seilėm nusiprausia
Matant, nors… gerai, kad nors mačiau!

Gaudantys tinklai tikrai skylėti                                                   Išlendančiam nors vienam, nejau                                            Nenuėjus kur nors patylėti?
Nors… gerai, kad nors nenuėjau!

                                    Žingsniais nepiktais nors… mus nuo pikto
                                    Gelbėk, liūdna visa, kas naktis.
                                    Nelinkiu, kad tau taip atsitiktų,
                                    Nors… matysi pats, jei atsitiks!

                                     Lik vyzdžiuos, tikra išlik, o žeme.
                                     Armija kompiuterio angis
                                     Raitos, bus lyg apkasus užėmę.
                                     Kol akiduobėj susirangys…

                                     Apvynioja uodegas gyvatės
                                     Giriose po tiltu lyg naru
                                     Plūduriuoti – priešais žuvį patys
                                     Vandenys atbėga nuo nasrų.

                                     Aišku, nors neaišku nieks: išlaiko
                                     Taiką kulkos, griežia taikiniai
                                     Kas dantis, kas maršus, nors… už taiką
                                     Kulkos kovą nušvilpė seniai!

                                     Jaučiant paskutinę neprarytą,
                                      Ką darai, daryk gerai, geriau
                                      Nors užmiršt bus, kad nors kas daryta,
                                      Ir atmint, kad ko nors nedariau.

                                       2012

 „Šiaurės Atėnai“, 2012-11-30