2016
Pirmadienį, birželio 13 dieną, Vilniuje prasidėjo jau trečia LGBT* šventė, žadanti šiemet būti itin triukšminga, gausi „normaliems“ žmonėms pavydėtinų renginių. Tas festivalis mums vėl primena, kad bent jau kartą per trejus metus atsiranda tokia lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transvestitų problema (ženklas „*“,berods, turėtų reikšti „ir visokių kitokių“). Ši problema yra lyg žiaurus ir Lietuvoje vis dar nenykstantis žmogaus teisių pažeidimas. Skaityti toliau
Ga
limas daiktas, tai tik dar viena sąmokslo teorija, liečianti Lenkijos-Lietuvos santykius. Galima piktintis ir netikėti niekuo, kas toliau bus rašoma, deja, sutapimų pernelyg daug. Skaityti toliau
Jei kas nežino, kad artėja rinkimai į Seimą, tai jau krapštosi pakaušį svarstydamas, kodėl staiga mūsų nariai taip suaktyvėjo. Kasdien vienur ar kitur gali skaityti, matyti ir girdėti apie jų susirūpinimą Lietuvos ir kitais smulkiais vidaus bei užsienio reikalais. Ir matai, kad jie turi išskirtinių gebėjimų ir motyvacijos, ir interpretacijos, ir pulverizacijos apie tuos reikalus mąstyti. O suaktyvėjo jie dėl to, kad tyliai, tarytum iš pasalų atslenka rinkimai – juodas debesis virš Lietuvos. Tas debesis kelia egzistencijos problemų. Skaityti toliau
Koncertas buvo mielas širdžiai, o štai nenuobodžiai trumpa kažkur girdėta paskaita – galėjo būti gerokai įdomesnė bei profesionalesnė, todėl, tikriausiai, ne vieną nuvylė. Praėjusį sekmadienį, rugsėjo 6 d., ne vienas galėjo net pasijusti apgautas ir reklamiškai įviliotas į Giedraičių bažnyčią. Skaityti toliau
Praėjusį antradienį (birželio 23) Seimo posėdyje karaliavo Julius Sabatauskas. Stebint iš šalies atrodė, jog Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkas, pristatinėdamas vis naujas įstatymų pataisas, suaugo su tribūna… Jis pristatė ne mažiau kaip dvi dešimtis įstatymų pataisų. Nepaprastu greičiu, kaip per sviestą. Vien Suėmimo vykdymo įstatymo pakeista 22 punktai… Atrodo, tokiu tempu būtų galima prastumti bet ką, ir tik J. Sabatausko valioje galima kažką keisti. Skaityti toliau
Ankstesniame rašinyje, kalbėdamas apie lietuvių kalbos išdavystę, vienam mūsų politikui, nevykusiai užėmusiam protomaševskinę poziciją, švelniai priminiau Cezario legendinį klausimą savo žudikui Brutui: Et tu, Brute, contra me? („Ir tu, Brutai, prieš mane?“). Nespėjo paklausti kodėl?, užtat paliko amžinai aktualią temą istorikams ir menininkams. Skaityti toliau
Matyt, ne vienas Nepriklausomybės metais užaugusios kartos jaunuolis, išgirdęs tą liūdną žinią, nuoširdžiai savęs klausė: kas tas Ozolas? Panašų klausimą prieš kurį laiką sau galėjo užduoti ir gerokai vyresnis žmogus: kas tas Nemcovas? Ar panašumas tik toks: vieną nužudė liga Lietuvoje, kitą – kulka Rusijoje? Dviejų politikų lemties palyginimas reikalingas, kad pamatytume, jog nepatogių veikėjų atžvilgiu informacinė politika visiškai skirtingose valstybėse buvo (yra) panaši. Beje, Rusijoje tas informacinių vartų plyšys Borisui Nemcovui buvo gal net platesnis. Ieškantys informacijos apie padėtį Rusijoje, kas specialiai domėjosi politiniais įvykiais buvusioje tarybų imperijoje, galėjo žinoti. Mūsų „skaitomiausia ir žiūrimiausia“, „populiarioji“, „didžioji“, „nepriklausoma“ žiniasklaida visuomenę jau kuris laikas laiko tarsi informaciniame maiše. Jame nėra nieko, kas mums iš tiesų yra gyvybiškai svarbu, o sistemai pavojinga. Skaityti toliau
Pirmą tokio pavadinimo knygos tomą autorius (visuomenei gerai žinomas kaip filosofijos, istorijos, psichologijos ir antropologijos daktaras) jau visiškai parengė spaudai. Kiti du tomai bus spausdinami artimiausiu metu. Tiesą sakant, trilogijos pavadinimas kiek ilgesnis: „Politika kaip melavimo menas ir politikos melagių klasifikacija“. Be lietuvių tekstai pateikiami dar dviem kalbomis, todėl skaitytojų ratas galimai bus ganėtinai platus (naudodamasis proga, autorius dėkoja „Google“ vertimo programos kūrėjams. Pavadinimas anglų kalba – „Politics as the art of lying and liars classification policy“; rusų kalba – „Политика как искусство лжи и лжецов классификации политики“, ir viena Azijos kalba – „Yolg’on san’ati kabi Siyosat va yolg’onchilardir tasnifi siyosati“). Knyga gausiai iliustruota schemomis, diagramomis, politikų melagių portretais, jų skulptūrų bei atmintinų vietų fotografijomis. Nemeluojantys politikai niekada didelės įtakos tikrovei nedarė, gyveno trumpai, kiekvienoje sankryžoje snarglėtų berniūkščių buvo apmėtomi karvatorčiais ir arkliabombėmis, todėl šiems kankiniams skiriamas tik nedidelis skyrius paskutiniame tome. Jų veikla nė kiek nepaveikė istorijos, o tritomyje sudarė menką paklaidą statistikos ir kitiems analitiniams duomenims. Skaityti toliau
Net ir iš tolo stebint „Norvegijos berniuko“ Gabrieliaus bylą, į akis krinta stebėtinas mūsų valdžios, mūsų organizacijų ir pavienių asmenų abejingumas, o tiksliau – bandymai pateisinti tos Skandinavijos valstybės veiksmus. Norvergija – vaikų rojus; Lietuva – laukinė girtuoklių, sadistų vaikų kankintojų, moterų daužytojų sala klestinčioje Europoje – štai ką mums bandoma įteigti, Lietuvos valstybei tarsi prisiimant kaltę ir suverčiant ją lietuvių tautai. Skaityti toliau
Šiomis dienomis vienas įspūdingiausių padėtį Lietuvoje apibūdinančių dalykų, matyt, buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Gintauto Kėvišo 60-metis jo paties teatro rūmuose. Jubiliatui buvo įteiktas ir Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ „už kultūrų dialogo stiprinimą, tautinės ir religinės santarvės puoselėjimą, visuomenės brandos ir humanistinių vertybių ugdymą“. Komentatoriai atsiliepė: „Vagis!“ Skaityti toliau