Rašau nežinodamas, koks likimas laukia tų žodžių po dviejų mėnesių. Dabar kovo pabaiga ir balandžio pradžia, turėtum jausti tų dienų istoriškumą. Atrodo, reikėtų rašyti lengvai ir našiai. Bet ne – nėra lengvumo, kaip jo nėra žmonių veiduose, laikraščiuose. Istorija prasideda, kai viskas praeina, žodžius siunčiu kaip į žvalgybą – į tas nešventas birželio dienas, kai Vilniuje imituojama antrinė okupacija. Skaityti toliau →