Marius Matulevičius

Istorijos prievartavimo pamokos

Sunku pasakyti, ko daugiau šiandieniniame mūsų gyvenime – vilčių ar pavojaus? Viltys mūsų globalinės, apie jas leidžiama viešai kalbėti, ką daugelis su malonumu ir daro, todėl nėra tikslo vėl jų visų vardinti. Viltys realios, todėl ir pavojus jas prarasti realus. Tiesa, tai jau nebe ta užguito tautos žmogaus vergiška baimė, kuri liko po išgyventos klinikinės mirties – stalinizmo. Tai jau kitas – užgimstantis kartu su naująja savimone, aiškiai ir blaiviai suvokiamas pavojaus jausmas. Jo gyvybingumu ir tikrumu nėra ko abejoti: Lietuvos žemdirbiai nedrįsta imti žemės, bijodami, kad ši vėl bus atimta, žmonės nuogąstauja, kad nebūtų sunaikinta pozityvi visuomenės atsinaujinimo jėga – Sąjūdis, biurokratija bijo rimto pertvarkymo, partijos ideologai – naujos visuomeninės minties, A. Brazauskas būgštauja dėl pernelyg didelės konfrontacijos pasekmių – ypatingos padėties įvedimo, M. Gorbačiovas nerimauja, kad racionalaus persitvarkymo eiga, turėjusi išlaviruoti tarp sočių vilkų ir gyvų avių, gali tapti iracionalia, nepavaldžia jėga. Skaityti toliau