Romas Gudaitis

Esė apie Šventovę

Romas Gudaitis:

 

Vienoje šalyje – ne Lietuvoje, bet tikrai ES šalyje – žmonės nutarė pastatyti Šventovę. Tegu ji būna visų mūsų Šventovė, sakė žmonės, ir tegu ji būna pašventinta ir stovi per amžius. Kaip kartais pasitaiko, šio darbo ėmėsi teisiausieji ir teisingiausieji, statė statė, bet nepastatė. Kodėl gi jūs nepastatėte, klausia jų pasipiktinę žmonės, jei nemokat – tai leiskit statyti mums patiems. Iš kur jūs ištraukėte, kad mes nepastatėme, gražiai ima stebėtis teisiausieji ir teisingiausieji, statę, bet nepastatę, štai jūsų Šventovė. Žmonės prasitrina akis, žiūri žiūri, bet ten, kur turi būti Šventovė, – vien gražiom mašinikėm užstatyta plynė, o šalia iškerėplintas kažkoks akropolis, į kurį grūdasi minia. Palaukit, bet jūs mus apgavot, mes jus paduosime į teismą! Teisiausieji ir teisingiausieji tik nusijuokia iš šių žodžių, o Temidė nusiplėšia raištį nuo akių ir meiliai burkuodama kviečia bylinėtis. Nebūna, kad bylinėtųsi tauta. Teismai su apeliacijom truks dešimt metų, taigi neilgai, švelniai kalbasi Temidė su žmonėm kaip su vaikais. Jie mus apgavo ir Šventovės nepastatė! – sako žmonės, tada vėl pasirodo teisiausieji ir teisingiausieji. Jie labai lengvai įrodo, kad Šventovė seniai pastatyta. Skaityti toliau

Romas Gudaitis

Esė apie valdžios maniją

noriu būti prezidentu, ar girdit, Prezidentu, todėl metu, sviedžiu pirštinę, įsispraudžiu į pretendentų maišalynę, dalyvauju rinkimuose! Ekscelencija būti trokštu ir geidžiu pašėlusiai! Jūsų visų labui! Aš vertas, todėl kad noriu! Mano programa: noriu!

Po šio pareiškimo, jūs, aišku, pasukiojate pirštu prie smilkinio ir toliau jau nebeskaitot esė, o ką galvojat – puikiausiai išreiškiate klavišais parašydami komentarą iš keiksmažodžių ar paprasčiausiai nusispjaudami. Skaityti toliau