Li
epos 6 dieną kasmet minimas Mindaugo karūnavimas, vadinamoji Valstybės diena, primena ir kartu verčia susimąstyti apie Lietuvos valstybingumo trukmę, raidą ir jo santykį su lietuvių tautos egzistavimu. Pastarasis tautos ir valstybės santykis reikalauja nepaviršutiniško vertinimo tiek Lietuvos valstybingumo chronologinių šaknų paieškų, tiek Europos integracijos procesų kontekste. Skaityti toliau
Moderni tautinė valstybė
Lietuva yra moderni tautinė valstybė. Valstybė, sukurta ir atkurta niekieno kito, o nacionalistų, remiantis tautiniu idealu ir visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise. Nėra kito principo legitimuojančio Lietuvą, pagrindžiančio mūsų valstybės teisę būti pasaulio žemėlapyje. Nėra vien tik asmens apsisprendimo teisės, priešingai, šią ir visas kitas jo teises užtikrina ir saugo tautos steigiama valstybė. Skaityti toliau
Nors absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų klausimas apie tautų egzistavimo prasmę pats savaime yra beprasmis, Lietuvoje vis dažniau galima išgirsti keliant būtent tokią abejonę. Nebe pavieniams pažangiais save laikantiems politikams, visuomenės veikėjams ir akademikams tautinė tapatybė tampa tik „atsilikusia, uždara, samanota ir skaldančia“ XIX a. atgyvena. Ypač akademinėje bendruomenėje tokia nuostata pasigirsta vietose, kurios turėtų būti valstybinės ir tautinės sąmonės ugdymo židiniai – istorikų, filosofų, politologų ir net filologų cechuose. Skaityti toliau
Artūro Rudomanskio pasvarstymas „Lietuviškumas: meilė ar grėsmė Lietuvai?“ savąjį atsakymą į pagrindinį klausimą leidžia nutuokti jau po pirmųjų eilučių. Lietuviškumas esąs grėsmė. Kol tekste kritikuojami tik esami nacionalistų politinės raiškos būdai, galima leistis į diskusijas, tačiau, kai iš principo paneigiamas pats objektyvus tautų egzistavimas, apima pasimetimas. Gaila žmogaus, kuris nesupranta, kad apie lietuviškumą, vienaip ar kitaip reiškiamą, galima kalbėti tik pripažįstant esant tautas. Kas paprasčiausiai reiškia, kad paties Rudomanskio žodynas prieštarauja jo prielaidoms. Skaityti toliau
Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti ne valstybine kalba. Tuo tarpu tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, jog „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“. Seimui ruošiantis ateinančią savaitę svarstyti socialdemokratų pateiktą antikonstitucinį kitakalbių asmenvardžių rašybos įteisinimo projektą, prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus. Skaityti toliau
Artėjant rinkimams, nors ir tarp jų, neretai kalbama apie populistines ir tradicines ideologines partijas. Bandantis rimtai analizuoti pirmosios kategorijos partijų nuostatas tarsi savaime atsiduria kvailio vietoje, nes nėra jokio atskaitos taško jų nuoseklumui matuoti. Idėjomis, o ne interesais grįstam partijos vertinimui lieka tik vadinamosios tradicinės partijos, tačiau ir apie jas kalbėti, pasirodo, sunku. Skaityti toliau
Vasaros pradžioje vykusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) 25-mečio minėjimą nulydėjo ne vieno politikos apžvalgininko siūlymai šiandieninę Lietuvos tikrovę aštriai kritikuojantiems Sąjūdžio kūrėjams ir pirmeiviams pagaliau pasitraukti iš viešosios erdvės ir užleisti vietą neva gyvenimu patenkintai XXI amžiaus visuomenei. Deja, didžioji dalis visuomenės mato tas pačias nuo partijų kaitos valdžioje nepriklausančias įsisenėjusias problemas, tad trauktis sąjūdiečiams nėra nei pagrindo, nei moralinės teisės. Kita vertus, tuo pačiu metu galima stebėti iš įvairiausių politinių stovyklų ataidinčias pretenzijas tęsti Sąjūdžio vertybes ar puoselėti Sąjūdžio idealus. Skaityti toliau
Valstybinių švenčių fone kiekvieną pavasarį viešumoje pradedami įvairiausiais balsais linksniuoti Lietuvos nacionalistai ir ypač jų šūkis „Lietuva lietuviams“. Patys susivokę ar pažangesnių vakariečių paprotinti Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai kone vieningu unisonu pasmerkė šį šūkį kaip diskriminuojantį Lietuvos tautines mažumas, keliantį įtampas ar net skelbiantį susidorojimo su kitataučiais šalyje siekį. Simboliškai visą šį dėmesį vainikuoja neeilinis svečias – garsiausias nacių medžiotojas, S.Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktorius dr. Efraimas Zuroffas, oficialiai atvykęs stebėti nacionalistų eitynių Kaune. Skaityti toliau
Po praėjusių Seimo rinkimų matyti senosios Lietuvos partinės dešinės galimybių kontūrai. Tėvynės Sąjunga (TS-LKD) ir Liberalų Sąjūdis (LLS) laimėjo miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), tačiau pralaimėjo praktiškai visoje likusioje Lietuvoje. Populistiniai libcentristai (LiCS) apskritai mirė kaip politinė partija, ką tik liudija makabriškas jungimasis su „Tvarka ir teisingumu“. „Drąsos kelias“ per mišrus, kad būtų pozicionuojamas, o tautininkai su koalicija realiai net nepretendavo į vietas parlamente. Skaityti toliau
Pirmininkavimo Europos Sąjungos (ES) Tarybai pradžia Lietuvai buvo pažymėta ne tik skaudžiai matytu provincialiu tvarkymusi prieš šeimininko viešnagę, bet ir neeiliniu ES viršūnių dėmesiu pačios Lietuvos reikalams. Lietuvos diplomatams ir valstybės vadovams vis kartojant, kokia didelė proga ir pripažinimas šis pirmininkavimas yra mūsų šaliai, stebint naujienų srautą sunku nesusimąstyti, jog tai mes patys atsidūrėme po ES padidinamuoju stiklu ir kaip niekada anksčiau privalome elgtis pagal nustatytą standartą ir mąstyti labiau europietiškai. Skaityti toliau