Daiva Vaišnienė

Išsaugota sava kalba – jau per sunki našta?

Eglė JUOZĖNAITĖ

Sauliaus Venckaus nuotr.

Daiva Vaišnienė sako, kad nihilistinis požiūris į kalbą daro jai didžiausią žalą.

Gegužės 7 dieną minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Apie tai, kokią kalbą turime šiandien ir su kokiais sunkumais ji susiduria, „TV publikai“ papasakojo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė.

– Ilgus metus rusų carinė valdžia varžė vartoti lietuvių kalbą. O kas šiandien kelia daugiausia grėsmės, kad mūsų kalba išliktų ir būtų taisyklinga, graži ir vaizdinga?

– Ir garbinga ateitis, ir grėsmė pirmiausia glūdi mūsų pačių, ypač išsilavinusių žmonių nuostatose – atvirai pasakomose ar atsiskleidžiančiose per darbus ir sprendimus. Deja, kol viešai kaunamasi emocinėse ir politinėse kovose dėl kokio kalbos vartosenos ar tvarkybos dalyko, geriausiai kalbą iš kai kurių sričių trina būtent tie dažniausiai atvirai nereiškiami mūsų globalaus požiūrio „trintukai“: neverta mokytis ir studijuoti lietuvių kalbą, nes tai neperspektyvu, nereikia lietuviškos terminijos, nes mokslo kalba vis tiek anglų, nebūtina lietuvių kalba skaitmeninėje erdvėje ir panašiai. Štai jau dešimtį metų lietuvių kalba yra oficiali ir lygiateisė Europos Sąjungos kalba, vartojama visose Europos institucijose, skambanti daugiakalbėje erdvėje, bet ar mes gebame suvokti ir išnaudoti šias galimybes savo kalbos labui? Juk vis dar tenka išgirsti, kad esame per maži, o lietuvių kalba per menka ir nepajėgi kalbėti apie šiandienos pasaulį. Daugiau kaip prieš šimtmetį kalba, nepaisydama nei valstybių sienų, nei laisvo žodžio ribojimo, tapo tapatybės ir pilietinės savimonės pagrindu. Regis, šiandien daugiausia žalos daro nihilistinio požiūrio, kad ji nebėra svarbi mūsų asmeninio, socialinio ir pilietinio gyvenimo dalis, skatinimas. Skaityti toliau