Viktorija Daujotytė

,,Bet skaudžiai kojas žemė apkabino…“

Blausioje vasario aštuntosios ryto prieblandoje per radiją aktorė E. Žebertavičiūtė skaitė Janinos Degutytės eilėraščius. Kažkaip ypatingai skambėjo ciklas „Trys žemės ženklai“:

 

 

Pasakyk, iš kur atėjai,
asiūkli, iš kokio tūkstantmečio
tavo šaknys kvėpuoja po
mano kojom?
Ko geidei iš saulės ir perkūno?
Kokią žinią atnešei perduoti –
         kokį perspėjimą – šiam pavasariui? Skaityti toliau

Viktorija Daujotytė

Ką dėti į pamatus?

Daugelio lūpose dabar – tautinė mokykla. Rūpestis mokykla yra rūpestis visuomenė, tauta. Mums reikia mokyklos, kuriai pirmiausia rūpėtų mokinys – žmogus. Nesakau – būsimas žmogus, sakau—žmogus, kad ir koks mažas jis būtų. Tiek metų įsitempę žiūrėjom į priekį, tiek metų laukėm šviesios ateities, kad dabartyje mažai ką beįžiūrime. Mokame planuoti ateičiai, bet nemokame veikti dabartyje. Ir iš mokinio stengiamės formuoti žmogų – būsimybę, nematydami, kad tas žmogus, tegu ir mažas, jau yra, kad reikia su juo skaitytis, jį gerbti. Skaityti toliau