Vytautas Rubavičius

Televizija ir tiesa

  Filosofas Vytautas Rubavičius sako, kad televizijos tikslas – ugdyti tokią publiką, kad ji viską suvalgytų negalvodama. Jie siekia, kad žiūrovai žiūrėtų ir džiaugtųsi visu tuo, kas rodoma, ir pirktų tai, kas parduodama. Visuomenė lengvai tam pasiduoda, nes jai trūksta kritinės įžvalgos.  Skaityti toliau

Vytautas Rubavičius

Nejau svarbiausias tikslas – išnykti?

Knygynų lentynose neseniai pasirodė nauja žinomo šalies kultūrologo, eseisto bei poeto Vytauto Rubavičiaus knyga „Vėluojanti savastis“, kurioje nuosekliai apmąstoma vis akivaizdžiau nuo Dievo ir nuo pačios Europos šaknų atsiribojančio ES darinio raida. Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai šiame darinyje ryškėjanti lemtis, anot autoriaus, – paprasta: kuo sparčiau išnykti. Šiurpiausia, kad tokios Lietuvos perspektyvos vienodai tinka tiek Briuselio, tiek vietinei mūsų valdžiai, skubančiai kuo greičiau atsikratyti valstybinių ir konstitucinių galių, o sykiu taip ir neišmokusiai valstybės ir visuomenės raidą plėtoti pagal nacionalinių, valstybės, tautos ir visuomenės interesų gaires. Skaityti toliau

Vytautas Rubavičius

Einame išnykimo link

Vytautą Rubavičių drąsiai galima vadinti šios srities patriotu. Poetas publicistas, filosofijos daktaras ir kultūrologas, dirbantis Lietuvos kultūros tyrimų institute, savo tyrinėjimus ir mokslinę veiklą skiria nacionalinio tapatumo temai. Jis analizuoja medijų, tarptautinės politikos ir globalizacijos veiksnių įtaką lietuviškajam tapatumui ir sakosi jaučiąs asmeninę atsakomybę kalbėti apie tam tapatumui kylančias grėsmes. Skaityti toliau

Vytautas Rubavičius

Kultūros ,,krepšelizavimas“

Apie kultūrą mažai kalba ne tik prezidente – ir kiti su kultūra susiję pareigūnai, pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai. Čia toks bendras politinio elito nusiteikimas, tarsi kultūra lyg ir nereikalinga būtų. Viskas suvedama į ekonomiką, o jei ir kalbama apie: kultūrą, apsiribojama finansiniais dalykais, viskas „krepšelizuojama“, optimizuojama, ir nebelieka vietos kultūros kūrėjo, studento ir apskritai žmogaus. Kai kalbi apie kultūrą, neišvengiamai turi kalbėti ir apie lietuvybę, o lietuvybė šiais laikais yra išstumta iš viešo kalbėjimo srities į paribį. Kultūra, kultūros žmonės politiniam elitui, valdininkijai, reikalingi tik tam, kad papuoštų jų delegacijas arba įvaizdį, koks rodomas užsieniečiams priėmimuose, kai dalijamos premijos, medaliai ir panašiai. Taip tarsi rodoma pagarba, bet iš tiesų ji yra netikra, parodomoji. Skaityti toliau