Ką čia pasakysi?
Šiandien turime tris problemas:
1. Išvalstybinimas
2.Išnacionalinimas
3. Išistorinimas
Klausimas: ką daryti – nematyti, kalbėti kokie mes narsūs kažkada buvome, gyventi gražiais sapnais, tikėtis absoliučiai visų ,,šmikinių“ partijų paramos, bijoti priešintis, toliau važiuoti nemokamu kapituliacijos traukiniu, šliaužti į kapines?

Signataras M. Laurinkus laiku atsisako praeities

            1918 ir 1990 buvo kuriama tautinė valstybė. Dabar pasaulyje atsirado nauji pranašai, kurie siūlo naują tikėjimą. Prancūzų filosofas Emilis Sioranas paklausė ir atsakė: ,,Jums gyvenimas nepavyko? – Jūs niekuomet neturėjote išdidumo jausmo.“ (,,Gorkije silogizmy“, Algoritm, Maskva, 2008, p. 67).

            Signataras Mečys Laurinkus yra giliai prasmingai ir gydomai pastebėjęs: ,,Mūsų valstybė dar nėra apimta ,,grįžimo prie nacionalinių interesų“ spazmų, nesitelkia nacionalistai po lietuviška M. Le Pen vėliava, nekuriama ,,alternatyva Lietuvai“. (,,Lietuvos rytas“, 2017-10-21, p. 4). Galima numanyti jo istorinį apgailestavimą dėl Kovo 11-osios parašo prasmės. Istorijoje esame tokių atvejų turėję. V. Mickevičius Kapsukas metė V. Kudirkos draugystę ir nubėgo pas V. Leniną, A. Sniečkus nubėgo pas draugą Staliną. Kiti, jau nelabai įspūdingi Lietuvos veikėjai, nubėgo pas Brežnevą ir kitus Kremliaus korifėjus. Ir vis vardan tos, Lietuvos, kviečiant valdovus iš šalies.

Kaip matyti iš vieno ES lyderių Hermano van Rompėjaus išminties, tokios sąvokos kaip tauta ir tėvynė turi atsidurti šiukšlyne. Suprantama, ,,Globaliai Lietuvai“ to ir nereikia. Juo daugiau tokių balsų pasigirs, tuo greičiau pasieksime trokštamą laimės žiburį ir nuskandinsime Breksitą ir Europos Lietuvos provincijos istorijos knygoje aukso raidėmis įrašysime šauklius, išgydžiusius mus nuo skausmingų tautiškumo spazmų.

Liberalo žvilgsnis į Lietuvos dvasią

            Liberalų pasaulyje plevena mintis kad valstybės nereikia. Juk nėra funkcinio poreikio objekto. Na, dar laikinai gali būti dalinė administracinė struktūra – ES, bet šiaip viską gali tvarkyti firmos ir koncernai. Seimo narys Gintaras Steponavičius yra taip šią idėją suformulavęs: ,,Netikiu valstybe, kaip moralės skleidėja ir gynėja.“(,,Veidas“, 2014-05-06, p. 21).

V. Ušacko Lietuvos vizija

V. Ušacko Lietuvos ateities vizija – absoliutus tikėjimas nežinia kur einančios ir kokios kultūros pagrindu – ES išganymu. Esmė – tautinės valstybės nereikia.

,,Nėra nesvarbių nacionalinių interesų. Deja, kaip ir nėra sprendimo dėl krypties, kuria judėsime tolyn. Nėra net noro liautis gąsdinti tūlą lietuvį suvereniteto praradimu ar ,,Europos
federacija“.
,,/…/ valstybėse senbuvėse vis didesnė dalis piliečių kvestionuoja ES institucijų sprendimus, stiprėja nacionalistinės tendencijos, populistiniai judėjimai, stringa efektyvios ir bendros ES saugumo ir užsienio politikos formavimas.“
Vygaudas Ušackas, buvęs užsienio reikalų ministras.
,,Vakarų ekspresas“, 2018-05-05, p. 7

2018-06-13

Tai senas klausimas: jeigu katinas per tris minutes suėda vieną pelę, per kiek minučių jis suės tūkstantį pelių? Tiek pat senas atsakymas: pelės suės katiną. Štai kodėl gana pesimistiškai žiūriu į profesoriaus Vytauto Radžvilo susirėmimą su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) administracija. Skaityti toliau →

        1988 m. birželio 2 d. Mokslininkų Rūmuose įvyko diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą?“. Ieškant atsakymo pažvelgta giliau. Kitą dieną – birželio 3 d. buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė Grupė. Po Sąjūdžio Vėliava pakilo Tauta ir po dvejų metų išsivadavome iš okupantų jungo.

Skaityti toliau →

Dažnai kalbama, kad dviguba pilietybė išspręs visas Lietuvos ir lietuvių tautos problemas. Tai iliuzija, nesuvokiama arba suvokiama saviapgaulė, savotiško prirašinėjimo forma, skaičių pardėliojimas, politinio žongliravimo ir kombinavimo, neva rūpesčio pastangų parodymas dėl tariamo rimto darbo ir gražaus, siekiamo rezultato ar vaizdelio turėjimo, valstybės krizės pridengimas ir dailinimas, valstybinio padorumo neįgalumo priežasčių paslėpimas, kad popieriuose nupaišytume pasaulyje gyvuojančius 4 milijonus lietuvių. Ir tuo išvalstybinama, išnacionalinama ir išistorinama Lietuvos valstybė užsimerkusi muš pergalės būgnus šimtmečio minėjimuose: problemų nėra. Ačiū išmintingai liberalų gvardijai!

Skaityti toliau →

,,Istorija mus pašovė. Tik mes vis dar tuo netikime,

kad mirtinai. Ir vis dar slenkame, kaip mirtinai

 sužeistas karys, kuris šventai tiki, kad prišliaužęs

 prie artimiausio apkaso įgrius į jį ir ras išsigelbėjimą.

Tragiškos, bergždžios gyvybės pastangos. Verčiau

jau prisiminti Brisių: mirtinai pašautas šuo šliaužė

dėl kilnesnio tikslo – instinktas stūmė prie

šeimininko, kad paskutinį kartą lyžtelėtų jam kojas.“

Arvydas Juozaitis, filosofas

,,Metai“, 2014, Nr. 10, p. 4

                      Dažnai yra ieškoma šiandieninės Lietuvos vargo priežasčių. Visuose lygiuose pastebėta, kad didžiuma Lietuvos isteblišmento, kaip ir Maskvos laikais, turi nuostatą giliai paklusti stipresniam ir galingesniam. Tai ryškiai buvo parodyta Seime ratifikuojant ES Konstituciją. Sprendimus darė priblokšdami baudžiauninko lankstymosi prieš galingą poną stiliumi, teisiškai raštingi, politiškai paklusnūs, be istorinio stuburo, vertybiškai pilki, nuoširdžiai nesuvokiantys pasaulio kultūros raidos krikimo tendencijų. Įdomiai yra pastebėjęs rašytojas Fazilis Iskanderas: ,,Milijonai buvusiųjų neraštingų žmonių tapo pusiau raštingi ir įtraukti į politiką. Pusiau raštingas žmogus paliko vieną krantą, bet neišplaukė į bendržmogiškos kultūros krantą.“ (,,Soveršeno sekretno“, 2016, Nr. 8, p. 23). Skaityti toliau →

                      Neseniai tarp signatarų kilo ginčas dėl Lietuvos dabarties ir ateities prasmės. Nieko naujo po šia Saule. Tik atviras ir reikalingas ženklas, kad ne vienas jau užsimiršo už ką tąsyk pasirašė. Anuomet kažkas buvo Pilėnuose, kažkas Durbės ar Žalgirio mūšyje dalyvavo, kažkas pirmąją Lietuvos istoriją parašė, kažkas ,,Varpu“ skambino, kažkas 1918 m. vasario 16 parašus padėjo, kažkas į mišką galvą padėti išėjo, kažkas į tremtį dundėjo ir kažkas su tais bendrystės darbais bei garbe liko ir šiandien. Skaityti toliau →

Viena iš geros vadybos ar lyderystės taisyklių yra – suvok, kas esi, ką gali ir ko IŠ TIESŲ nori. Šią taisyklę nuolat prisimenu stebėdamas įvykius Europos Sąjungoje. Ypač paskutiniu metu. Skaityti toliau →

Nesu iš besalygiškai adoruojančių Vakarus, nes ir ten matau nemenkas problemas. Visgi stebint tai, kas vyksta Vakarų viešojoje erdvėje, mane karts nuo karto apima juodas, na, tiek to – baltas,  pavydas. Skaityti toliau →

A. MERKEL SIEKIA RADIKALIŲ REFORMŲ EUROZONOJE

Vokietijos laikraštis  die ZEIT gavo slaptąjį Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybių susitarimo projektą, kuriuo siekiama glaudesnio ekonominės politikos derinimo. Taip pat bus keičiamas ir Europos parlamento darbas.

Kanclerė Merkel siekia radikalios eurozonos reformos. Iš slaptojo Prancūzijos ir Vokietijos dokumento matyti, kad eurozonos valstybėms  atėjo laikas stipriau derinti savo šalių ekonominę politiką. Autorių kanclerės Merkel ir prezidento Olando (Hollande) projekte išvardyta pakeitimų serija: Skaityti toliau →

2014 m. profesorius Alvydas Jokubaitis ir profesorius Raimundas Lopata kartu išleido 360 puslapių knygą ,,Lietuva kaip problema”. Galima pareikšti kai kurių pastabų tekstui, bet labai svarbus, pamokantis yra pabaigos žodis, kurį pateikiame. (347-353 psl., pabraukimai – mano). Skaityti toliau →