AR TEISĖJAI NEPAŽEIDĖ ĮSTATYMO?

DĖL LIETUVOS PARTIZANO A. KRAUJELIO IR KOLABORANTO
M. MISIUKONIO VEIKŲ NEPAGRĮSTO VERTINIMO LIETUVOS TEISMUOSE

 

Kolaboranto išteisinimas grįstas sąmoningu istoriniu partizano statuso nuvertinimu ir okupacinės čekistinės veiklos epizodiniu legitimavimu.
Teisėjų darbas vertintinas BK 1702  straipsnio 1 dalies (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams) ir 228 straipsnio 1 dalies (Piktnaudžiavimas) dispozicijomis.

 

 Valstybės visuomeninis interesas 
                   Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis numato: ,,Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Minėtų teismų teisėjai padarė ne tik mums, okupacinio pasipriešinimo dalyviams, bet ir visų pasipriešinimo okupacijai organizacijų nariams, visai valstybei aktualią didelę teisinę, politinę, moralinę ir istorinę žalą. Verdiktų esmė, turinys reiškia teismų tarnybos prestižo menkinimą, veikimą priešingai jos interesams, numatytai pareigai, žemina valstybės autoritetą ir pasitikėjimą ja, neskatina teisinės valstybės interesų pamatų kūrimą ir tvirtinimą, skleidžia teisėjų neatsakomybės jausmą, šiandien skaldo ir demoralizuoja visuomenę pavojingų globalistinių iššūkių erdvėje.
Nagrinėjant tik vieną labai aiškų okupacinį neginčijantį kolaborantinį epizodą
                      Tai epizodas, kai žuvo partizanas, jį globojusio namo šeimininkas ir 4 metams nuteista partizano žmona.
                      Mes manome, kad teismas, spręsdamas Lietuvos Respublikos vardu, nei vienu epizodu ar detale negali pažeisti Lietuvos teisės normų ar teisinti okupaciją, remtis neva tuo metu legitimia okupacine teisine norma ar procedūra ir bet kuriuo mastu pateisinti kolaboravimą. Nebūtina visose įvykio detalėse ar epizoduose tai absoliučiai atvirai ar dalinai atvirai formuluoti ir teigti, lyg ir nutylint, bet paliekant kolaboranto, juo labiau nusikalstamos KGB organizacijos, okupacijos lyg ir nežymų, švelnų pateisinimą arba nusikaltimo nebuvimo dvejonę.
                      Teismų verdiktai yra vieši dokumentai ir pateikiami visuomenei. Tai nėra diskusijų klubo ginčų medžiaga, o valstybės įstatymų ir Konstitucijos privaloma nuostata. Teismų verdiktuose matomai, ne numanomai, kartu yra legitimuojami okupacinių nusikalstamų institucijų vykdytojų veikimai ir sprendimai, legitimuojama ir neigiama nusikalstamos KGB organizacijos ir kolaboranto veikos epizodai ir per tai ir visa okupacija, dažnai ambivalentiškai. Ar tai nėra visų pasipriešinimo okupacijai dalyvių solidus valstybinis užgaulus įžeidimas?
                      Tuo teigiame, kad pagal BK 1702  straipsnio 1 dalies turinį yra suprantamas viešas pritarimas, neigimas, užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, kadangi tai daroma ne privataus asmens, o oficialiu, neginčijamu, autoritetingu Lietuvos valstybės vardu. Pritarimas okupacinių pareigūnų eilei veiksmų yra akivaizdus ir pateisinantis.
                      1702 straipsnio 1 dalis numato viešą pritarimą, o tai būtų ir teismų verdiktų paskelbimas kas yra natūraliai suprantama. Apie kolaboranto M. Misiukonio išteisinimą, jo veiksmų legitimumą ir partizano A. Kraujelio nepagrįstą, bereikšmį, menkinantį ir užgaulų veikimą Lietuvos spaudoje ir radijuje buvo paviešinta. Kaip galima ginčyti trijų teismų sprendimus!? Okupaciniai legitimumai buvo paskelbti visai Lietuvai valstybės vardu. Galima suprasti kaip tai įžeidžiant buvo priimta Lietuvos visuomenėje, pirmiausia giminių ir nukentėjusiųjų nuo okupacijos asmenų rate? O koks yra tokio fakto teigimo neigiamas edukacinis vaidmuo Lietuvos visuomenei?
                      Teisėjai ne primygtinai atviru ir absoliučiu bei ne tiesioginiu imperatyvu, o selektyviai deklaravo okupacijos pripažinimo faktą ir visus kitus okupacinius KGB tarnybos veiksmus. Jie yra supratingi to nedaryti. Po vieną nedidelę kolaboravimą teisinančią detalę, faktą ar aplinkybę pripažįstama teisinamoji kolaborantinė veika. Lietuvos Respublikos vardu negali būti nei vieno fakto, nei vienos užuominos apie bet kokį okupacijos, KGB veiklos ir okupacinės teisės normos vertinimo legitimumą. Pavyzdžiui, KGB atlikta krata buvo paaiškinta kaip atvirai legitimi: ,,/…/ J. Snukiškytė nuteista už tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti (10 t., 90-94 b. l.). To negalima įvardinti kaip represijų, nes sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.“ (psl. 11, Lietuvos apeliacinis teismas).
                      Kokią teisinę prasmę turi teismo greta paskelbta pagiriamoji nuostata, kad A. Kraujelis buvo reikšminga figūra ir kartu per tris teismus išteisinamas kolaborantas, kalbėjęs apie ,,ginkluotą nelegalą“ ir prisidėjęs prie dviejų žmonių žūties ir vieno nubaudimo kalinimu? Čia yra apgaulinga, tuščia savo neteisinių verdiktų teisinimo priedanga.
                      Mūsų atveju BK 228 straipsnio 1 dalies ,,nusikalstamas piktnaudžiavimas“ būtent ir remiasi teisėjų angažuotais sprendimais atskirais epizodais legitimuojant nusikalstamą KGB organizaciją ir okupacinės teisės normas, atskirus veiksmus. Netgi prokurorė J. Zieniūtė savo 2018-03-23 nutarime teigia: ..Profesinė veikla gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingą ir rizikingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme numatytų padarinių kilimą.“ Mūsų atveju yra neabejotinai aukštai kvalifikuoti teisėjai, tai, be abejonės, suvokė ko jie siekė. Čia teisėjų klaidos ar apsirikimo įžvelgti negalima, viena teisinamaja kryptimi sąmoningai dirbo visa trijų teismų mašina. Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo verdiktuose mes nerandame pirmosios instancijos teismo nei vieno nepamatuoto teiginio paneigimo. Pateikiamos verdiktų citatos savarankiškai akivaizdžiai parodo koks buvo kvalifikuotų teisėjų vieningas kolaboranto teisinimo sumanymas.
                      Mes savo samprata remiamės ne savo pageidavimais ar išvedžiojimais, o pastarųjų metų 7 Lietuvos teismų (tiek mums yra žinoma) ir teisiškai reikšmingu bei privalomu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos konceptualiu vienbalsiu 2016-04-12 verdiktu, o taip pat žinant aiškiai pamatuotą Vakarų Europos šalių teisinę praktiką praeityje ir šiandien vertinant nusikaltimus žmoniškumui, genocidui ir kolaboravimą. Tai yra paneigta Lietuvos prejudicinė teisė.

 

BK 1702  straipsnio 1 dalies nusikalstamų veikų dispozicijos ir teismų angažuotumo nuorodos
  1. Panevėžio apygardos teismo kolegijos (Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas ir Sigitas Bagdonavičius) 2014-11-26 nuosprendžio kolaborantinė motyvacija
Teismo nuosprendyje nurodoma, kad 1965-03-16 pasirašytame nutarime kratai daryti: ,,Nutarimas pasirašytas tardytojo V. Vytės, suderintas su tardymo skyriaus viršininko pav. pulkininku Kisminu, VSK prie LTSR Ministrų tarybos pirmininku genorolu majoru A. Randakevičiumi, sankcionuotas II klasės valstybinio justicijos patarėjo V. Galinaičio ir 1965-03-17 paskelbtas A. Pinkevčiui /…/  dalyvavo kviestiniai P. Cibas ir J. Mameniškis, namo šeimininkas A. Pinkevičius, O. Pinkevičienė, J. Snukiškytė.“ (psl. 8).
,,Dėl kokių nusikaltimų A. Kraujeliui buvo iškelta baudžiamoji byla, kaltinamasis nežino, jokių dokumentų iki šio įvykio nebuvo matęs, A. Kraujelio nepažinojo.“ (psl. 8).
,,/…/ J. Snukiškytė nuteista už tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti (10 t., 90-94 b. l.). To negalima įvardinti kaip represijų, nes sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.“(psl. 11).
,,Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme   KGB buvo
teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka ,,KGB operacija“ nagrinėjamajame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo – kratos darymas.“ (psl. 12).
,,Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančio kaltinimo teiginį, kad nagrinėjamo įvykio metu KGB, kaip institucija, turėjo suformuluotame M. Misiukoniui kaltinime nurodytą tikslą fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus.“ (psl. 12).
,,/…/ partizaninis karas buvo pasibaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1965 metais, todėl pastarasis kaltinimo teiginio teisingumas kelia abejonių ir, nesant jį patvirtinančių įrodymų, atmetamas.“ (psl. 12).
,,/…/ kaltinimas M. Misiukoniui dėl turėto tikslo ne tik nepagrįstas, bei prieštarauja elementariems logikos dėsniams.“ (psl. 12).
,,/…/ Kraujeliui buvo perduotas raštelis su siūlymu pasiduoti ir pažadu dovanoti, ką galima būtų suprasti kaip pažadą netgi atleisti nuo bausmės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. Kraujelis būtų pasidavęs.“ (psl. 13).
,,/…/ nagrinėjamu atveju A. Kraujeliui objektyviai grėsė būti suimtam tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 104 straipsnio pagrindu, po to byloje surašyta kaltinamoji išvada ir byla perduota į teismą – nuteisimas pagal tuo metu galiojusio BK ypatingosios dalies atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.“ (psl. 13).
,,Tačiau M. Misiukonis nebuvo subjektas, turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės A. Kraujeliui taikymo, jo veikų kvalifikavimo, kaltinimo apimties, bylos perdavimo į teismą ir bausmės rūšies ir dydžio A Kraujelio skyrimo klausimus neturėjo jokios galimybės daryti įtaką A. Kraujelio likimui, taip pat ir siekti žūties – A. Kraujelio nuteisimo mirties bausme kaip ,,tėvynės  išdaviko.“ (psl. 13).
,,/…/ šio nusikaltimo subjektu negali būti asmuo, siekiantis sunaikinti vieną žmogų, kuo šioje byloje kaltinamas M. Misiukonis.“ (psl. 14).
 
  1. Lietuvos apeliacinis teismo kolegijos (Violeta Ražinskaitė, Valdemaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) 2015-07-03 nutarties vinis: A. Kraujelis – ne partizanas
,,Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas su šiuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes…“ (psl. 6).
,,/…/ 1965 m. tautos ginkluotas pasipriešinimas seniai buvo pasibaigęs, todėl ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai (partizanai), kaip politinė grupė neegzistavo. Vadinasi, žuvimo metu A. Kraujelio sulaikymas negalėjo turėti įtakos visai politinei grupei, kurios tuo metu jau nebuvo.“ (psl. 8).
,,Kita vertus, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai neginčijamai patvirtino , kad A. Kraujelį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, t. y. atskiros politinės grupės narį, bet kaip asmenį, padariusį labai sunkius nusikaltimus.“ (psl. 9).
,,Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 1965 metais Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto vienas iš esminių tikslų buvo fiziškai sunaikinti organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius –Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. (psl. 9).
,,Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu baudžiamojoje byloje Nr. 181 buvo atliekamas procesinis veiksmas – krata, turint tikslą surasti slėptuvę, kurioje slėpėsi A. Kraujelis, ir jį suimti.“ (psl. 10).
,,Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad atlikdamas inkriminuotus veiksmus M. Misiukonis žinojo, jog A. Kraujelis buvo partizanas. M. Misiukonis viso proceso metu nuosekliai tvirtino to nežinojęs, iki kratos nebuvo matęs nė vieno A. Kraujeliui iškeltos baudžiamosios bylos lapo, jam nebuvo žinoma apie A. Kraujelio paiešką. Tokie M. Misiukonio parodymai byloje nepaneigti.“ (psl. 10).
,,Pirmosios instancijos teisme M. Misiukonis parodė, kad į Anykščius buvo paskirtas atlikti praktikos, dvejiems metams išėjo rašyti diplominio darbo“ (psl. 11).
,,Negalima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad A. Kraujelis buvo persekiojamas ne kaip kriminalinis, bet kaip valstybinis nusikaltėlis.“ (psl. 11).
,,Nagrinėdamas bylą, teismas neturi ir negali analizuoti A. Kraujelio veiklos 1949-1960 metais, nes tai nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Taigi išteisintajam M. Misiukoniui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu A. Kraujelis buvo suimtas ne kaip partizanas, bet kaip asmuo, kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus.“ (psl. 11).
,,/…/ J. Snukiškytė nuteista už tai, kad žinodama apie A. Kraujelio padarytus nusikaltimus, padėjo jį slėpti (10 t., 90-94 b. l.). To negalima įvardinti kaip represijų, nes sunkių nusikaltimų ar juos padariusių asmenų slėpimas pats savaime yra nusikaltimas, už kurį baudžiama.“ (p. 11).
,,Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad M. Misiukonis apdovanotas už veiksmus, susijusius su A. Kraujelio asmeniu, išskyrus abstraktų įrašą asmens kortelėje, byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė teismui ir prokuroras.“ (psl. 11-12).
,,Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatyme apibrėžtas konkretus laikotarpis, kada Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas ir partizanų vadovybė buvo aukščiausioji teisėta valdžia, tačiau aptariamas įvykis nepatenka į šį laikotarpį, todėl nukentėjusioji nepagrįstai teigė, kad 1965 m. atlikta krata buvo neteisėta.“ (psl. 12).
,,Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. Misiukonio dalyvavimas, siekiant sulaikyti A. Kraujelį, nėra tie veiksmai, kurie pripažįstami nusikaltimais pagal BK 99 straipsnį, nes jis neatliko jokių veiksmų, prisidėjusių prie A. Kraujelio žūties.“ (psl. 12).
,,Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jo vykdytą veiklą“ (psl. 13).
,,M. Misiukonis VSK pradėjo dirbti 1962 metais, t. y. būdamas 23 metų. Vargu ar būdamas tokio jauno amžiaus, neturėdamas jokios darbo patirties (tuo metu dar buvo studentas), jis galėjo žinoti visus KGB struktūros tikslus, tokius kaip represijos, politinis persekiojimas ir pan., o ypač skunduose akcentuojamą vieną iš šios institucijos tikslų – ,,sunaikinti Lietuvos partizanus“.(psl. 13).
,,Beje, prokuroras apeliaciniame skunde užsiminė, kad A. Kraujelis priskirtinas atskirai nacionalinei – etninei – politinei grupei, t. y. asmenų grupei, numatytai BK 99 straipsnio dispozicijoje, tačiau M. Misiukoniui toks kaltinimas nebuvo pateiktas ir nagrinėtas.“ (psl. 14).

 

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegijos (Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius) 2015-02-25 nutartis: M. Misiukonis, kaip operatyvinis KGB pareigūnas, nežinojo, kad A. Kraujelis yra partizanas
,,Subjektyviai genocidas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia genocido atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, ir nori taip veikti. Taip pat būtinais genocido subjektyvusis požymis yra specialus tikslas. Vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius BK 99 straipsnyje nurodytoms grupėms, savaime nereiškia, kad jo veika pagal BK 99 straipsnį laikytina genocidu.“ (5.2 dalis).
,,Šiuo atveju svarbiausia yra nustatyti, kad tokius kaltininko veiksmus jungė vieningas sumanymas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių BK 99 straipsnyje įvardintoms grupėms.“ (5.3 dalis).
,,Kartu itin svarbu įvertinti ar tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti laikomi kaip padaryti turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinant visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams).“ (8 dalis).
,,/…/ jis (M. Misiukonis) nežinojo, dėl kokių nusikaltimų A. Kraujeliui iškelta baudžiamoji byla.“ (8.1 dalis, 3 punktas).
,,/…/ jis (M. Misiukonis) jokių KGB struktūrose turėtų dokumentų, susijusių su A. Kraujeliu ir jo veika, nebuvo matęs ir su jais susipažinęs.“ (8.1 dalis, 4 punktas).
,,/…/ nėra duomenų, jog M. Misiukonis šioje byloje būtų atlikęs kokius nors procesinius veiksmus ar ar būtų rinkęs ar susipažinęs su jau surinkta KGB turėta operatyvine medžiaga dėl A. Kraujelio.“ (8.1 dalis, 5 punktas).
,,/…/ nėra duomenų apie tai, kad M. Misiukonis kada nors būtų buvęs įvykio vietoje kai buvo nužudytas ar nusižudė dar nors vienas Lietuvos partizanas.“ (8.1 dalis, 5 punktas).
,,Įvertinus paminėtas teismų nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad M. Misiukonis, atlikdamas paminėtus veiksmus, suvokė, jog dalyvauja sulaikant būtent A. Kraujelį kaip partizaną. Kartu nėra pagrindo teigti, kad tokie M. Misiukonio veiksmai gali būti vertinami, kaip padaryti, turint specialų tikslą, t. y. siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių politinei grupei (partizanams). Juolab iš bylos medžiagos matyti, kad M. Misiukonis nebuvo tas asmuo, kuris organizavo ar vadovavo A. Kraujelio sulaikymo operacijai. Taigi, darytina išvada, kad M. Misiukonio veiksmuose nėra būtinųjų subjektyviųjų genocido, numatyto BK 99 straipsnyje, požymių – tiesioginės tyčios ir specialaus tikslo.“ (8.2 dalis).
,,Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui.“. (11.2 dalis).
,,/…/ pagal teismų sprendimus partizanui A. Kraujeliui nebuvo pripažintas reikšmingas nacionalinės-etninės-politinės grupės statusas, dėl M. Misiukonio veiksmų teisėtumo jam dirbant KGB ir dalyvaujant A. Kraujelio sulaikymo operacijoje, dėl to, kad genocidu gali būti pripažįstama ir vienintelio individo veikla, ir kt. Taigi šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.“ (16 dalis).

 

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2015-02-25 nutartis kaip sąmoningas ir dirbtinis KGB veikos teisinamasis kvalifikavimas sąmoningai paneigiant prejudicijos principą
                      ,,Taip pat pažymėtina, kad pats savaime M. Misiukonio dalyvavimo sulaikant A. Kraujelį faktas nereiškia jo kaltės dėl genocido padarymo. ,,/…/ reikia nustatyti, ar iš bylos medžiagos galima spręsti, kad jis suvokė, jog dalyvauja sulaikant partizaną, /…/ ir norėjo taip veikti.“ (8 punktas). Ką reiškia už partizano žūtį kolaboranto apdovanojimo formuluotė ,,Už iniciatyvą ir ryžtingumą“!?
                      Tai yra nusikalstamos čekistinės organizacijos veikos išbaltinimas, nes čekistinė priesaika, doktrina, pareigybinės operatyvinio darbuotojo funkcijos ir visuotinai žinoma absoliuti ir išimtinė tos struktūros represinė funkcija nereikalauja individualaus apsisprendimo kaip mes matome Vakarų Europos šalių nedvejojančioje praktikoje. Būtent tokie argumentai ir kyla iš sovietmečio bazės legitimavimo.
 
Akivaizdus prejudicijos principo sąmoningas atmetimas
 
Bylos nagrinėjimo data
Kaltinamieji
Teisėjai
A. Abramavičius ir
A. Pažarskis
Prokuroras
S. Stulginskis
2015-02-24
Aukščiausiojo Teismo kolegija
KGB operatyvinis įgaliotinis
V. Vasiliauskas
Partizanas – J. Būdininkas reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys
Partizanas – J. Būdininkas reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys
2016-02-25
Aukščiausiojo Teismo kolegija
KGB operatyvinis įgaliotinis
M. Misiukonis
Partizanas A. Kraujelis tik politinės grupės narys (,,nelegalas“)
Partizanas A. Kraujelis tik politinės grupės narys (,,nelegalas“)
2016-04-12
Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija
KGB operatyvinis įgaliotinis
S. Drėlingas
Partizanas – reikšmingos nacionalinės-etninės grupės narys.
Pranešėjas A. Pažarskis
Prokuroras
G. Paškevičius
neprieštaravo.
 
                      Galima suvokti, kad 2015-02-24 KGB operatyvinio įgaliotinio V. Vasiliausko byloje teisėjai A. Pažarskis ir A. Abramavičius suvokė, kad Lietuvos partizanas yra reikšmingos nacionalinės-etninės, kartu ir jos politinės dalies grupės narys, o po metų, 2016-02-25, čekisto M. Misiukonio byloje tiems patiems teisėjams (A. Pažarskiui ir A. Abramavičiui) partizanas jau nėra reikšmingos nacionalinės-etninės kartu ir jos politinės dalies grupės narys. Tai nėra apsirikimas, tai yra sąmoningas politinis angažuotumas, nes teisėjų A. Pažarskio ir A. Abramavičiaus teisinė kvalifikacija ir praktinė patirtis negali būti paaiškintina kaip nesąmoninga klaida ar apsirikimas. Tai gudravimas, apsimetimas, piktnaudžiavimas ir kartu apima BK 1702 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies dispozicijas.
                      Primename, kad partizano A. Ramanausko suėmimo byloje kaltinamasis čekistas S. Drėlingas iš tolo atliko tik stebėtojo, informatoriaus funkcijas: kas ateina ir kas išeina iš pastate buvusio partizano A. Ramanausko. Prie suimamo partizano KGB darbuotojas nebuvo prisilietęs ir jį nepažinęs, o tai teismo logiškai kvalifikuota BK 99 straipsniu. Partizano A. Kraujelio atveju M. Misiukonis veikė aktyviai, kaip jis pats tvirtina, buvo lengvai kontūzytas, t. y. turėjo būti arti priėjęs prie partizano buvimo ir jo šūvio vietos, surašė žuvusiojo partizano atpažinimo aktą, buvo išskirtas iš kitų operacijos dalyvių ir gavo apdovanojimą. Pagal aplinkybes M. Misiukonio veika, lyginant su S. Drėlingo, yra aktyvesnė, ryžtingesnė ir reikšmingesnė. O teisėjai jo veiką kvalifikuoja jau kitaip, pateisina kaip nesusigaudantį kokioje išimtinai represinės sistemos žiaurioje mašinoje jis dirba lyg kokiame atsitiktiniame nuotykyje.
                      Lygiai tokios pat nuomonės yra neva Lietuvos valstybės interesus gynęs generalinės prokuratūros prokuroras S. Stulginskis, dalyvavęs dviejose tose pat viršuje nurodytose bylose ir ten pasisakęs dėl reikšmingos nacionalinės-etninės dalies – partizanų buvimo, o M. Misiukonio byloje jau reikalavo priešingai. Tai akivaizdus dirbtinis, šališkas pasirinkimas.
                      Mūsų nuomone 2016-04-12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija logiškai ir nuosekliai patvirtino Lietuvos partizanų, kaip reikšmingos nacionalinės-etninės grupės partizanų dalyvio konceptualų statusą, kuris yra valstybės ginamas.
                      Nagrinėjimo, svarstymo ir verdiktų prasmė leidžia teigti, kad tiek prokuroras, tiek teisėjai teisinimo tikslu sąmoningai manipuliavo vien absoliučiai tik išimtinai partizano politinės-socialinės grupės nario samprata, nutylėdami visuminį pagrindinį ir sisteminį kompleksinį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos aprobuotą visuotinai žinomą reikšmingos nacionalinės-etninės grupės kaip tos grupės priešakinę ir svarbią dalį – partizanus, kaip okupantų labiausiai naikinimą visos esminės reikšmingos nacionalinės–etninės grupės narius.
                      Juk Lietuvos partizanai nebuvo kokia absoliučiai savita, nepriklausoma, autonominė tik savo kažkokius atskirus siaurus neapibrėžto sambūrio interesus turinti grupė, kovojusi tik už specifinius vien savo išskirtinius interesus. Partizanai buvo bendro, visuotinio nacionalinio-etninio pasipriešinimo fronto, svarbaus pasiaukojamo ginkluoto pasipriešinimo dalis. Jeigu nacionalinio pasipriešinimo dalyvis už kalbas, nuomonę, raštus buvo baudžiamas lagerio bausme, tai partizanas baudžiamas 25 metų laisvės atėmimu arba mirties bausme, nekalbant apie jo giminės privalomą ištrėmimą į Sibirą. Tokiu būdu matosi akivaizdžios vieningos partizanų organinės sąsajos bendrame reikšmingame nacionaliniame-etniniame lietuvių pasipriešinime. Ir teisėjų kvalifikacija leido tai pastebėti, suvokti ir įvertinti. Ir nejaugi to šiuo atveju nežinojo tokio aukšto lygmens teisėjai. Praktiškai atsisakant tai įvertinti galima sakyti, kad tai buvo daroma tyčia, piktnaudžiaujant teisminėmis teisgalėmis, tikslu išteisinti savanorį – kolaborantą.
                      Kodėl teisėjai elgėsi pagal savo tokį vidinį įsitikinimą? Per jėgą, sąmoningai atmesdami visus įstatyminius logiškus prašymus, formuluodami vien politinės socialinės grupės partizanų sampratą sąmoningai nevertindami partizano kaip reikšmingos nacionalinės-etninės ir dalinės jos partizanų grupės konstatavimą, tarptautinę patirtį, prejudicinę teisę, tyčia formulavo ne tą sampratą ir painiojo esmę kita siauresne ir absoliučiai subjektyvia kryptinga samprata siekdami išteisinti kolaborantą. Jie tą žinojo, neklydo, painiojo, tikėdamiesi apsunkinti savo nutarties galimą apskundimą. Ambivalentinė logika turėjo paslėpti kolaboranto reabilitavimo užmačią.

 

  1. M. Misiukonio asmenybė
1964-08-17 išvykstant į čekistinius kursus Kijeve M. Misiukonis Anykščių KGB komunistų susirinkime pareiškė: ,,Dabar išvykstu persikvalifikavimui ir tikiuosi ten gausiu daugiau žinių, o sugrįžus imsiuosi darbo atsiraitojęs rankoves.“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3, p. 130).
1965-02-23 Anykščių KGB komunistų susirinkimo protokole užrašyta: ,,Drg. Misiukonis pasakė, kad nežiūrint pagrindinio mūsų rajono valstybinio nusikaltėlio paieškos, mūsų tikslas yra kontržvalgybinis darbas./…/“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3, p. 158-159). Ar čia minimas nusikaltėlis nėra partizanas A. Kraujelis?
1965-05-29 Anykščių KGB skyriaus komunistų organizacijos susirinkime po partizano A. Kraujelio žūties M. Misiukonis pareiškia: ,,/…/ Mūsų uždavinys, ypač ryšium su 25 tarybų valdžios atkūrimo metinėmis Lietuvoje aktyviai daryti pranešimus ir pokalbius su gyventojais, pažymint žygdarbius ir liaudies gynėjų kovą su pikčiausiais mūsų tautos priešais – buržuaziniais nacionalistais. /…/“ (LVOA, F-274, ap. 1, b. 3, p. 173).
s. Nijolė Sadūnaitė, Algirdas Endriukaitis, Petras Musteikis, Jonas Burokas
Šis tekstas buvo pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismui kaip priedas prie
2018-05-02 skundo.
2018-05-07

POETINĖ FILOSOFIJA TEISME

2015 metų spalio 20 d. Strasbūro teismas 9 balsais prieš 8 nusprendė, kad čekistas V. Vasiliauskas 1953 metais, dalyvavęs dviejų Lietuvos partizanų (brolio Jono ir Antano Aštrauskų) Šakių rajono Žalgirio miške nužudyme, Lietuvos teismo pagal genocido straipsnį nuteistas neteisingai ir išteisintas.

Prieštaraujančio šiam Strasbūro teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimui teisėjas E. Kūris nuomonės tekste cituoja amerikiečių rašytojo Archibald MacLeish rašinį.

Tai labai neįprasta , bet labai filosofiškai gilu, teisinėje praktikoje. Skaityti toliau

Povilas Gylys

DAIVA ULBINAITĖ NEKALTA?

Šipovilas-gylys-laime-gyventi-be-euro2andien buvo priimtas dar vienas ažiotažą žiniasklaidoje sukėlęs teismo verdiktas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo (AT) išplėstinė septynių teisėjų kolegija priėmė sprendimą, išteisinantį Prezidentės patarėją Daivą Ulbinaitę dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir valstybės paslapties atskleidimo. Skaityti toliau

Daiva Tamošaitytė

NAIKINIMO ŽENKLAS LIETUVAI

Ž3378_2501urnalisto R. Stankevičiaus klausimai Daivai Tamošaitytei:

 Apie tai, kad ES demokratija yra skirta ne visiems, apie tai, kad ginantieji krikščioniškąją moralę ir nacionalines šaknis yra marginalizuojami, prilyginami naciams arba rusams dirbančiai ,,penktajai kolonai“, kad jų mintys blokuojamos nuo viešumos, nuo galimybių jasišsakyti žiniasklaidoje, apie tai, kad žmonės baudžiami net už savo nuomonę išsakytą interneto komentaruose, jei ta nuomonė neatitinka ,,generalinės“ – liaudyje kalbama jau seniai. Tačiau tą procesą, kurį Jūs ką tik patyrėte savo kailiu, turbūt jau derėtų vadinti darbovietės valymu ideologiniu pagrindu? Beje, ar ne panašų ,,procesą“ savo darbovietėje yra patyręs ir kitas Vilniaus Forumo organizatorius profesorius Vytautas Radžvilas? Skaityti toliau

Povilas Gylys

DRĄSOS DIENA LIETUVOS TEISĖSAUGOJE

Npovilas-gylys-laime-gyventi-be-euro2e kartą ir ne du esu girdėjęs sakant: „Jeigu Lietuvoje rastųsi bent vienas drąsus prokuroras ar teisėjas, neteisybė mūsų šalyje imtų trauktis“.

Ar nebus taip, kad tokia diena išaušo? Vakar, sausio 27-ąją. Pirma, prokuroras Gintas Ivanauskas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme iškėlė klausimą dėl būtinumo apklausti šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę valstybės paslapties nutekinimo arba, paprasčiau, prezidentės vyriausiosios patarėjos Daivos Ulbinaitės byloje. Skaityti toliau

DĖL TEISĖJŲ ISTORINĖS, MORALINĖS, POLITINĖS IR TEISINĖS SĄMONĖS

GERB. DALIAI GRYBAUSKAITEI

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTEI

2015-11-03

Neordinarinis istorinis atvejis

                      Mes kreipiamės į Jus ne noru daryti poveikį teismams, o regėdami ne teisinius, o politinius atskirų teisėjų sprendimus, prieštaraujančius Lietuvos valstybinei santvarkai, tai yra tik posovietinei visuomenei galimas teisės atvejis. Prisimindami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3-jo straipsnio nuostatą: ,,Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“ Šiuo atveju prievartą regime kaip okupacinės sąmonės brukimą, nepriklausomybės silpninimą tariamu pamatuotu okupacinių teisinių normų pripažinimu ir taikymu Lietuvos laisvės kovotojams, partizanams pasinaudojant ir piktnaudžiaujant savo pareigybe ir nesitikint atsakomybės. Skaityti toliau

Povilas Gylys

GREITIEJI KREDITAI – GRĖSMĖ NACIONALINIAM SAUGUMUI

Ppovilas-gylys-laime-gyventi-be-euro2rieš maždaug du su puse metų manyje pradėjo formuotis nuostata, kad taip vadinamų greitųjų kreditų reiškinyje yra didelė viešojo blogio, antiekonomikos dalis. Maždaug tuo metu mano sutiktas molėtiškis, vaikystės draugas Jonas papasakojo savo mergaitės istoriją. Ji greitųjų kreditų bendrovėje pasiskolino virš 1000 litų, kurie per trumpą laiką virto daugiau nei 6000 litų skola. Mergina emigravo, bandė slapstytis Jungtinėje Karalystėje. Ši istorija paskatino mane paruošti įstatymo pataisą, kuri riboja lupikišką skolinimosi kainą. Skaityti toliau

Povilas Gylys

PONIA PREZIDENTE, KAS NUŽUDĖ TEISĖJĄ J. FURMANAVIČIŲ?

povilas-gylys-laime-gyventi-be-euro2Mūsų prezidentė šiuo metu išgyvena hiperaktyvumo priepuolį. O premjero beveik nesimato. Prezidentė iš pirmo žvilgsnio nustato, kad Lietuvai iš Europos Sąjungos nereiktų prašyti 50 mln. eurų paramos šalies pieno gamintojams, kaip ir kada turi veikti pasieniečiai, kokiomis aplinkybėmis globos namuose žuvo vienuolikametis ir kas dėl to kaltas. Ji beveik akimirksniu diagnozuoja Vilniaus prekybos savininkų „šeimyninio“ kivirčo problemas. Skaityti toliau

Bronislovas Genzelis

LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIAJAM TEISMUI

genzelis

Bronislovo  Genzelio, Kovo 11 Akto signataro,

                gyv. Smėlio 3/10 , LT10324 Vilnius,

                 tel.:2341804 ; 869905569

                  Vilnius, 2015.08.17

                                                                                       PAREIŠKIMAS

       Kiek man teko girdėti, organizuojama šmeižto kampanija prieš vieną iškiliausių Lietuvos žmonių Antaną Terlecką ir kad tuo klausimu jo bylą nagrinės Jūsų  Teismas. Kadangi A. Terlecką pažįstu beveik 50 metų, esu susipažinęs su dokumentais ypatingame archyve (buvau Aukščiausios Tarybos Laikinosios komisijos užsienio spectarnybų veiklai tirti Lietuvoje narys) negaliu likti nuošalyje nuo tos šmeižto kampanijos. Be to, kaip mokslininkas, esu tyrinėjęs šią problemą. Skaityti toliau

Povilas Gylys

Nomenklatūra bijo Neringos Venckienės

 

Garliavos bylų liūne įklimpusi Lietuvos nomenklatūros dalis – politinė, teisinė, žiniasklaidos grietinėlė – vis labiau pasimetusi. Mat bėgant laikui, vis aiškiau matosi, kad mūsų diduomenė pedofilijos byloje, teisėjo Jono Furmanavičiaus, Andriaus Ūso, Drąsiaus Kedžio ir kitų žmonių žūčių tyrime, Neringos Venckienės politiniame susidorojime neatliko savo misijos. Vieni bylų netyrė ir net jas fabrikavo, kiti atliko politinio stogo, treti – informacinio dengimo darbus. Skaityti toliau