Algirdas Endriukaitis

6‹6

 
BENEDIKTUI JUODKAI
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO UŽSIENIO REIKALŲ KOMITETO PIRMININKUI
2013-10-29

Į 2013-10-24, Nr. V-2013-7051

 6 ALGIRDO ENDRIUKAIČIO (1957-1963) IR 6 LINO LINKEVIČIAUS (1983-1989) METAI KAIP GYVENIMO ĮPROTIS

A. Endriukaitis 6 metus sėdi sovietiniame lageryje, o ministras L. Linkevičius 6 metus dirba komjaunimo ir komunistinį darbą Tarybų Lietuvoje. Čia yra neišdildomas patirties taškas. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad žmogaus galvoje negali būti tokių minčių ir veiksmų, kurių jis neišgyvenęs savo jausmais. Taigi, mūsų jausmai skirtingi dėl čečėnų tremties, 1994 ir 1999 metų naikinamųjų karų, turto netekimo ir motinų ašarų. Ir šiuo atveju tiek ministras L. Linkevičius, tiek visi Jūsų komiteto nariai (,,bendru sutarimu“) verti savo sprendimo. Dviejų motinų iš Čečėnijos 2013-06-07 neleidimas atvykti į Lietuvą pamatyti savo vaikų bus chrestomatiniu Lietuvos valstybės žmoniškosios atjautos supratimo pavyzdžiu galingai rungiantis už žmogaus teises Afganistane ir Sirijoje.

Jūs man atsiuntėte 21 lapą tų ministro L. Linkevičiaus raštų, kuriuos aš turiu, juos Jums ginčijau ir prašiau vertinimo. Tik keletas detalių istoriniam atminimui.

1. Kai dvi motinos ir asmenys iš Čečėnijos Maskvoje 2013-05-23 kreipėsi dėl Lietuvos vizų, jiems buvo paaiškinta, kad kvietimo iš Lietuvos negauta. Kitą dieną kvietimo kopiją asmenims iš Čečėnijos pasiuntė čečėnų diasporos atstovė Lietuvoje. Pradžia prasidėjo nuo netiesos.

2. Ministras L. Linkevičius savaip aiškina 1989 m. Konvencijos dėl vaiko teisių 10 straipsnio nesilaikymą. Straipsnyje nurodoma: ,,1. Vadovaudamosi valstybių dalyvių įsipareigojimų pagal 9 straipsnio 1 punktą, vaiko ar jo tėvų pareiškimus dėl įvažiavimo į valstybę dalyvę arba išvykimo iš jos šeimos susijungimo tikslu valstybės dalyvės turi svarstyti humaniškai, operatyviai ir priimti teigiamą sprendimą.“ Kalbama apie dvi Lietuvoje esančių vaikų motinų teises tik pamatyti savo vaikus. Ministro L. Linkevičiaus draudžiantis tai atsakymas: ,,…vadovaujamasi geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu, įtvirtintu JT Vaiko teisių apsaugos konvencijoje.“ Bet juk čia ne ta tema, kuri teikiama. Beje, jeigu motinai uždraudžiama po 7 negandų metų pamatyti savo vaiko ir tai aiškinant ,,geriausiais vaiko interesais“, kyla sveiko proto klausimas.

3. Ministras L. Linkevičius vizos išdavimo atsisakymą suformuluoja: ir antrą variantą: ,,…dėl nepateikto tikslo ir numatomo buvimo sąlygų pagrindimo.“ Lietuvos įstatyme ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje ,,Atsisakymo išduoti vizą pagrindai“ 2 punkte nurodomos priežastys, kuomet užsieniečiui viza neišduodama: ,,2) norėdamas gauti vizą, jis atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.“ Kaip tai, sveiko proto nuovoka, atvykusieji iš Čečėnijos per tūkstantį kilometrų autobusu į Maskvą atsisakė pateikti savo tikslą, juo labiau, kad jis buvo įvardytas Seimo nario R. Kupčinsko ir signataro A. Endriukaičio kvietime, pateiktame Lietuvos URM Vilniuje.

5. Vienu atveju nurodoma, kad vizos motinoms neišduodamos dėl ,,geriausių vaiko interesų“, o kitu, kad nenurodė vykimo į Lietuvą tikslų lyg nusikaltėlių brigadai.

6. Tarkim, kvietimas buvo su trūkumais. Ar su Tautos atstovu R. Kupčinsku ir manimi neprivalėta elgtis pagal Lietuvos Respublikos Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio principus, o ne kartu varžyti Lietuvos piliečių politinių ir pilietinių teisių? Galima išvardinti pažeistus minėto politikų elgesio kodekso 4 straipsnio principus:

,,1) pagarba žmogui ir valstybei – laikosi žmogaus teisių ir laisvių ir jas užtikrina, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir teise, didina pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis;

2) teisingumas – vienodai tarnauja visiems žmonėms nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, išsilavinimo, religinių įsitikinimų, politinių pažiūrų, amžiaus ar kitų skirtumų;

3) sąžiningumas – pareigas eina sąžiningai ir laikosi aukščiausių elgesio standartų, vengia situacijų, galinčių paveikti sprendimų, kurie sukeltų visuomenėje abejonę, priėmimą;

4) skaidrumas ir viešumas – nekelia abejonių dėl sąžiningumo priimdamas sprendimus, taip pat pateikia visuomenei savo elgesio ir sprendimų motyvus, visada laikosi atvirumo ir viešumo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ribojančius informacijos atskleidimą, deklaruoja savo privačius interesus;

5) padorumas – elgiasi deramai pagal einamas pareigas, vengia situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, vengia nesąžiningų pranašumo siekimo būdų, gautą oficialią informaciją naudoja tik pareigoms atlikti ir nesipelno iš jos;

7) nesavanaudiškumas – tarnauja valstybei ir visuomenės interesams, vengia tariamų ar tikrų viešųjų ir privačių interesų konfliktų, jiems iškilus, imasi visų reikiamų priemonių, kad jie būtų išspręsti greitai ir atitiktų visuomenės interesus, nenaudoja savo pareigų ar padėties siekdamas daryti įtaką kito asmens sprendimui, kuris galėtų būtų naudingas politikui ar jo artimam asmeniui;

8) nešališkumas – neturi sutartinių ar kitų santykių, kurie galėtų kliudyti atlikti valstybės politiko pareigas ir varžytų jo apsisprendimo laisvę priimant sprendimus, taip pat yra objektyvus priimdamas sprendimus ir vengia išankstinio nusistatymo;“

Išvados.
 1. Jūsų komitetas, regisi, net nesusipažino su argumentų logika.
 2. Jūsų komitetui pakako formalios žinios, kad man atsakyta.
 3. Ministro ir jo pareigūnų bei komiteto pirmininko atsakymai ir sprendimai mane pastato į debilo lygmenį.
4. Iš Jūsų, pirmininke, kaip intelektualo, nelaukiau tokio požiūrio ir įvertinimo.
5. Galima tik nusiraminti prisiminus filosofo A. Šliogerio mintis: ,,Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvus, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo intereso tenkinimo įrankį.“ (,,Nerimas“, Tyto alba, Vilnius, 2012, p. 87). Ir tai verčia būti realistu: vienas patirties šešetas tikrai mažesnis už kitą šešetą. Toks gyvenimas. Gerai, kad rankos paduoti nereikia, vis šiokia tokia nauda.

O Sausio 13-ąją Seime kažkam įteiks Laisvės premiją (gėlės, ditirambai, aplodismentai), tik man bus nepatogu į tai žiūrėti, bet gal nieko, vis vien nieko nesuprasiu aukštojoje ir Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko B. Juodkos politikoje. Viename vokiečių žudymo konclageryje vartų viršuje buvo užrašas ,,Jedem das Seine“ – ,,Kiekvienam savo“. Gudrūs buvo fašistai. Sovietiniame lageryje būdavo poetiški užrašai: ,,Žinok pats ir pasakyk kitam, kad doras darbas – kelias į namus“. Taigi, apiforminimo skirtumai: ,,Kiekvienam – savo darbas“ pagal punktus, parašus ir antspaudus.

 

 

1 komentaras

  1. Prie gerb, A.Endriukaičio ir A.Šliogerio minčių vargu ar galima ką bepridėti. Nebent pasiginčyti dėl žodžio „elitas“ taikymo. Jeigu elitą bet kurioje sferoje suprantame kaip „rinktinį“, „geriausią iš geriausių“, tai gautųsi, kad mes turime valdžioje geriausius iš geriausių tamsius, kvailus, žiaurius, agresyvius, godžius,klastingus, gudrius demoralizuotus egoistus. Kadangi jie save pateikė ir sugebėjo mus apmulkinti ir buvo renkami ne kaip tamsūs, godūs, kvaili ir t.t., o kaip šviesuoliai, altruistai, protingi ir t.t., tai žodis „elitas“ geriau atitiktų esmę rašomas tarp kabučių.

Parašykite komentarą