Rusijos karo Čečėnijoje pradžios dvidešimtmetis

TARPTAUTINIS APSKRITASIS STALAS

PIRMOJO RUSIJOS KARO ČEČĖNIJOJE PRADŽIOS DVIDEŠIMTMETIS

(1994-12-11): PASEKMĖS

REZOLIUCIJA                                                                                               2014-12-12

ČEČĖNIJOS ATEITIS ŠIANDIEN: TIK ČEČĖNŲ TAUTOS RANKOSE

Lietuvos Respublikos Seime, dalyvaujant Lietuvos parlamentarams, politikams iš Estijos, Latvijos, Ukrainos, Čečėnijos atstovams buvo apsvarstytos prieš dvidešimt metų Rusijos pradėto karo prieš nepriklausomybę paskelbusią Čečėnijos Respubliką Ičkeriją pasekmės.

Istoriniu ir teisiniu požiūriu karas buvo Rusijos imperijos 19 a. kolonijalinės politikos tąsa. Akivaizdžios didžiulės žmonių žūtys, kariniai nusikaltimai, nekonvencinių ir uždraustų ginklų naudojimas, ūkio sugriovimas.

1995 m. balandžio 22 d. Baltijos Asamblėjos rezoliucijoje nurodoma: ,,/…/ ragina Rusijos Federaciją sustabdyti Čečėnijos žmonių genocidą ir išvesti savo armiją bei sukarintas policijos pajėgas iš Čečėnijos teritorijos ir kviečia ESBO iškelti Jungtinėse Tautose klausimą dėl Čečėnijos tautos teisės į apsisprendimą ir išsilaisvinimą iš kolonializmo.“ Čečėnų tauta pasiekė neįtikėtiną pergalę šiame kare.

1997 m. gegužės 12 d. Čečėnijos prezidentas A. Maschadovas ir Rusijos prezidentas B. Jelcinas Maskvoje pasirašo istorinę sutartį ,,Dėl taikos ir tarpusavio santykių tarp Rusijos Federacijos ir Čečėnijos Respublikos Ičkerijos principų.“ Tai akivaizdus Čečėnijos suvereniteto pripažinimas. Po to sekė Rusijos masyvūs provokaciniai veiksmai.

1999 m. liepos 17 d. Rusija pradeda atvirus karo veiksmus prieš Čečėniją.

2001 m. balandžio 6 d. JAV Senato rezoliucijoje nurodoma: ,,/…/ dabartinį karą Čečėnijoje reikėtų vertinti atsižvelgiant į istorinį kontekstą, kuomet Rusijos valstybė pakartotinai naudojo smurtą prieš čečėnų žmones /…/“

                      2004 m. vasario 26 d Europos Parlamento rekomendacijoje tvirtinama: ,,/…/ dėl masinių nuolatinių žmogaus teisių pažeidinėjimų Čečėnijoje ir įtikinamos taikos bei susitaikymo proceso nebuvimo nesiliauja respublikos gyventojų kančios /…/ 1944 m. vasario 23 d. įvykdytas visos čečėnų tautos deportavimas į Vidurinę Aziją buvo genocido aktas /…/“

Teisė ir teisingumas

Daugybiniu tarptautinių organizacijų sprendimais čečėnų tautos apsisprendimo teisės yra legitimuotos, pripažintos ir nepaisant karinio užgrobimo, veikia.

Didžiosios pasaulio valstybės savo interesų pagrindu nedarė ir neatlieka veiksmingų praktinių politinių veiksmų dėl Rusijos čečėnų tautos skriaudų atžvilgiu ir tai lieka ateities sprendimu.

Čečėnų tauta turi istorines potencialias galimybes išlikti ir atgauti valstybingumą.

Čečėnų tautos išlikimo grėsmės

Dabartinis režimas Čečėnijoje savo esme prieštarauja ne tik demokratijos ir laisvės, bet ir čečėnų tautos fizinio išlikimo erdvei.

Dauguma dabartinių Čečėnijos dvasininkų savo nuolaidžiavimu ir patarnavimu esamam režimui iš esmės neteigia tradicinio humanistinio kasdieninio gyvenimo normų gynimo, o tik abstrakčiu kalbėjimu arba tylėjimu prisideda prie tautos giluminio nudvasinimo.

Čečėnai Tėvynėje ir emigracijoje turi sistemiškai kaupti, dokumentuoti bei įvardinti faktus ir asmenų vardus, visose šalyse be perstojo publikuoti visus prieš čečėnų žmonės Tėvynėje atliktus represinius veiksmus čečėnų Represijų Kataloge. Kartu būtų prasminga kasmet leisti tokių nusikaltimų suvestinius duomenis įvairiomis kalbomis.

Emigracija kaip galimybė ir grėsmė

Emigracija turi pareigą būti čečėnų tautos siekių garsiu balsu.

Didelė emigracija į Vakarų šalis sudaro pavojų čečėnų identitetui išlikti.

Svarbu įvertinti Vakarų pasaulio pavojingų globalizmo ir neoliberalizmo materialistinių, o ne dvasinių nuostatų, skleidimo tendencijų.

Visą dėmesį tiek Tėvynėje, tiek emigracijoje sukoncentruoti į savo istorinę kultūrinę patirtį ir tradicijas – Nochčala ugdymą.

Naudinga turėti pastovių kontaktų, ypač informacinių, su didesniu pasaulio šalių parlamentarų skaičiumi.

Tarptautinėje erdvėje

Arabų pasaulio valstybės netgi bendro tikėjimo pagrindu buvo visiškai pasyvios per abejus Rusijos naikinamuosius karus Čečėnijoje.

Šiandien čečėnams, kaip negausiai tautai, nėra prasminga, politiškai ir fiziškai kenksminga, dalyvauti įvairiuose arabų pasaulio konfliktuose bet kokioje pusėje.

Nėra prasmės greitai laukti Vakarų šalių aktyvių, palankių politinių veiksmų Čečėnijos atžvilgiu, patiems koncentruotis išlikimo darbams.

Čečėnijoje

Išskirtinis vaidmuo tautos išlikimui tenka čečėnų kalbos išsaugojimas Čečėnijoje ir emigracijoje.

Priminti, kad Čečėnijoje asmenys, vykdę žmonių persekiojimus, terorizavimus, žudymus privalės atsakyti be senaties taikymo pagal Represijų Katalogo įrašus.

Čečėnų tautos idealu turėtų likti jos nekintamas istorinis siekis – suverenios valstybės atkūrimas savo šaknų žemėje

Lietuvos Respublikos Seimo nariai

Rytas Kupčinskas

Marija Teresė Čigriejienė

Algirdas Patackas

Parašykite komentarą