Bronislovas Genzelis

ATMERKIME AKIS…

        1988 m. birželio 2 d. Mokslininkų Rūmuose įvyko diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą?“. Ieškant atsakymo pažvelgta giliau. Kitą dieną – birželio 3 d. buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė Grupė. Po Sąjūdžio Vėliava pakilo Tauta ir po dvejų metų išsivadavome iš okupantų jungo.

        Susimąstykime: ar pasiekėme tuomet užsibrėžtų tikslų ir kas dabar vyksta pas mus ir aplink mus ir ką galime padaryti, kad išbristume iš nepavydėtinos situacijos. Daug samprotaujam apie 1940 metus, kaltinam tuometinę valdžią, kad nesipriešinta okupacijai, ieškom ir smerkiam įtariamus kolaborantus. 1940 metais nepriklausomybę praradome ne savo valia, 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos Seimas vieningai balsavo už Nepriklausomybės atsisakymą, prižiūrint svetimiems tankams, o 2004 m., net neskaičius, pritarta Europos Sąjungos Konstitucijai, niekam negrasinant, už įstojimą į ES vieningai balsavo Lietuvos Seimas. Panašiai pasielgė ir tauta per referendumą. Nežinau, kiek įtakos turėjo „Maksima“, parodžiusiems balsavimo kortelę, dovanojusiai butelį alaus ar pakelį skalbimo miltelių. Bet tokio balsų pirkimo nesmerkiame.

        Įstojimas neturėtų liūdnų pasekmių, jei ne tolimesni mūsų seimūnų ir jų palaimintų vyriausybių veiksmai, laipsniškai atsisakančių Nepriklausomybės. Vadovauti kraštui patikim asmenims, įsitikinusiems: „esam maža šalis…“ Argi taip? Atsiverskime Europos atlasą ir pažvelkime: ES tokio didžio valstybių, kaip Lietuva, ir mažesnių, yra apie pusė. Ar girdėjot, kad estas, chorvatas, slovėnas taip verkšlentų?

        Leidžiam net iš savęs tyčiotis: ES biurokratai nustato, kokiomis išvietėmis privalome naudotis, nustato terminus iki kurių mūsų kaimiečiai privalo likviduoti lauko išvietes, kokias gėles auginti. Už nepaklusnumą grasina milžiniškomis baudomis. Tokio absurdo nesugalvojo net Maskvos viešpačiai.

         Per kančias atkūrėme savo valstybę, dabar savo noru jos atsisakom. Tauta išsivaikšto. Kodėl? Iš čia seka: ne visiems rūpėjo nepriklausomybė. Daugumą troško tik geresnio gyvenimo bet kokia kaina. Dėl vienų nerūpestingumo, dėl kitų sąmoningų veiksmų: nuosavybė, kuri turėtų priklausyti visiems, atsidūrė atskirų asmenų, neretai kriminalinio elemento rankose. Apgaulės būdu įgiję nuosavybę ir tapę milijonieriais, pasijuto „žemės viešpačiais“, tyčiojasi iš tų, kurie netroško tapti „naujuoju elitu“. Kas tas „elitas“? Naujoji bajorija? Žmonės be jokios moralės sampratos. Kodėl Lietuvoje toks nusivylimas? Tam priežasčių yra ir vidinių ir išorinių.

        Džiaugiamės „žodžio laisve“. Ar ją turime? Melas tapo mūsų gyvenimo norma. Įsijunkime bet kurį mūsų komercinį TV kanalą, išgirsite: „po trumputės pertraukėlės, tęsime laidą…“ Žvilgtelėkime į laikrodį, nesunkiai įsitikinsite, toji „pertraukėlė“ netrumpesnė negu transliuota laida. Per visus komercinius kanalus girdėsite tos pačius: „Maksimos“ ir Co skelbiamas nuolaidos 40 ar 60 proc. tam ar kitam pirkiniui.

        Susimąstykime: kokie jų pelnai, jeigu gali kartais sumažinti tiek procentų ir išlaikyti ne vieną TV kanalą? Tad aišku: kodėl toms pačioms prekėms kainos kaimyninėse šalyse ženkliai mažesnės, net ten įsikūrusioms „maksimoms“? TV formuoja viešąją nuomonę, gąsdina politikus (jeigu jie nepildo jų užsakymų, užsiundo žurnalistus, kurie išsako ne savo nuomonę, o darbdavių, ieško kompromatų). Prekybininkų milijonierių gretos auga.

        Iš žurnalistų girdėjau, jog privalu vykdyti spaudos savininko valią. Laikraščiai ir žurnalai būtų laisvi, jeigu išgyventų iš prenumeratorių. Mūsų tiražai be galo maži ir brangūs ir dėl PVM. Tik JAV spaudai jie tokie kaip visoms prekėms, tik tų laikraščių, žurnalų milijoniniai tiražai. Gi Lenkijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Prancūzijoje, jų žurnalistų žodžiais, taip apmokestinama „geltonoji spauda“, o ne kultūrinė spauda.

        Visais laikais prekeiviai orientavosi į plačią rinką ir siekė kuo didesnio pelno. Valstybė turi pažaboti jų apetitus. O jeigu Seimas nuo jų priklausomas? Bet koks mėginimas susilaukia žaibiškos reakcijos. Seimas puolamas visais frontais.

        Prisiminkime mūsų žiniasklaidos isteriją dėl alkoholio ribojimo įstatymo. Nevengta melo. Įsidėmėjau Viešbučių ir kavinių asociacijos prezidentės (gal netiksliai įsidėmėjau jos titulą) klykavimą, esą toks įstatymas padarys gėdą Lietuvai, nes niekur neribojamas amžius, niekur neribojamos alkoholio parduotuvės. Kaip Seime priminta, jog net JAV alkoholis neparduodamas jaunesniems kaip 21 metai. Policija, sužinojusi, kad tokie geria, be jokio teisėjo leidimo braunasi į jų būtus, Skandinavijos šalyse – specializuotos parduotuvės, nei vienas mūsų TV kanalas to nepaskelbė (Nacionalinis TV taip pat). Tai byloja, kokius pelnus atneša alkoholikai. Baimė jų netekti – isterija. Šūksniai: „didės kontrabanda“. Negi mūsų valdžia bejėgė? Ką veikia teisėtvarkos institucijos? Dabartinės Lietuvos tikrasis valdytojais yra „Maksimos“ ir kiti prekeiviai.

         Neseku kokios ir kada įstatymuose įnešamos pataisos. Nacionalinio TV ir radijo įstatymo rengėjų tarpe buvau ir aš. Buvau susipažinęs su BBC ir Skandinavijos šalių įstatymais. Jų nacionaliniuose kanaluose draudžiama bet kokia reklama. Kai mūsų Seimas priimdinėjo atitinkamus įstatymus, buvau Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas.

         1993 metais Švedijos Riksdagas (savo lėšomis) pakvietė mane susipažinti su jų įstatymų leidyba, asmeniškai pabendrauti su Švedijos televizijos ir radijo, aukštųjų mokyklų darbuotojais, pabūvoti jose. Ten įstatymai nekaitaliojami, priimami po ilgų svarstymų, o mes tam neturėjome laiko.

        Skandinavijos šalių įstatymai atitinkamai turėjo poveikio mums. Visiems Seimui pateikiamiems įstatymų projektams komitete buvo pritariama vieningai (nebuvo pozicijos ar opozicijos). Todėl 1996 m., laimėję rinkimus, konservatoriai nepakeitė komiteto teiktų įstatymų.

        Iki 2004 metų buvome iš tikrųjų nepriklausoma valstybė. Nuo tol pradėjome ridentis žemyn. Vakarų Europoje siautėja teroristai. Lietuvaičiai išvyksta į tuos kraštus. Vakarai degraduoja (ir mes su jais). Žmonės pradėjo nepasitikėti tradicinėmis partijomis, nes jos atitrūko nuo realybės. Lietuvoje jos nesuskubo susiformuoti ir degraduoja. Tarkime, ką bendro turi mūsų socialdemokratų partija su socialdemokratija. Kai A. Brazauskui papriekaištauta, kad jo veiksmai nesiderina su priešrinkiminiais pažadais, jis atkirto: ,,Nesvarbu, kas žadama prieš rinkimus“.

        Neabejoju, A. Butkevičiui neaišku kieno interesus turi ginti socialdemokratų partija ir tragiškai rinkimus pralaimėjo. Ir jų rinkėjai parėmė naują darinį – Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, kuri išanalizavusi žmonių lūkesčius, pažadėjo juos tenkinti, bet pasielgė pagal A. Brazauską. Taip rinkėjai patyrė naują smūgį. Tad už ką balsuoti? Rinkimuose mažėja dalyvaujančiųjų skaičius. Vienintelė partija, kuri laikosi savo įžadų, liberalai, bet jie bent kiek demokratinėje šalyje negali gauti daugiau balsų, nes jų siekiai prieštarauja daugumos rinkėjų interesams (atsisakymą savos valstybės, tautinio jausmo). Pastoviai ribojant valstybinių institucijų funkcijas, jas perduodant korporacijoms. Kruopščiai skaitykime liberalus: jiems geriausia santvarka – feodalizmas (dar geresnė – vergovinė). Ji realizuojama. Vyksta prekyba žmonėmis (jie prekė).

        XIX amžiaus pradžioje vyko kruviniausios revoliucijos. Pagrindinis reikalavimas – įteisinti 8 valandų darbo dieną (prieš tai būta panašiai, kaip mūsų Darbo kodekse). Kodeksas pavertė darbuotojus beteisėmis būtybėmis, o darbdaviams suteikė teises artimas feodalams. Prezidentė įstatymą vetavo. „Valstiečiai“, aštriai jį kritikavę, atsidūrę prie valdžios lovio, jam pritarė. Žiniasklaida nešūkavo, kad „valstiečiai“ išdavė savus rinkėjus. Prezidentei antrą kartą vetuoti buvo nepatogu (reikia skaitytis su seimūnų nuomone).

         Kinai, japonai, žydai, graikai puikiai žino savo istoriją. Tiesa, Kinijoje būta proveržio – Kultūrinė revoliucija. Žinome jos baigmę. Lietuvoje dar ji vykdoma, tik ne viešai. Kažkas panašaus vyksta ir Europoje.

        Roma žlugo dėl moralinio išsigimimo ir barbarų užplūdimo. Bet nesiaiškinam, kodėl. Romėnai tingėjo dirbti ir prisikvietė barbarų, o tie ir paėmė valdžią. Romėnai morališkai degradavo: maudėsi bendrose pirtyse (lyčių lygybė), gerbė gėjus, lesbietes, tik medicina dar buvo bejėgė pagelbėti transvestitams. Garbinga buvo sirgti venerinėms ligoms (juk meilės deivė Venera). Kuo visa tai baigėsi?

         Oi kaip nemalonu tuos dalykus žinoti…Ar negeriau mąstyti pagal G. Hėgelį: visuomenė vystosi spirale – bendruomeninė santvarka, vergovinė, feodalizmas, kapitalizmas. Po to ciklas prasideda iš naujo – tik aukštesne forma. K. Marksas papildė: komunizmas – nauja bendruomenės forma. Ji pasiliko tik K. Markso galvoje. Logiškai, šiandieniniams liberalams, mąstyti apie grįžimą prie sekančios pakopos – vergovės.

         Kelios kadencijos veikė Istorinės minties tyrimo ir saugos įstatymas. Praeitame Seime įstatymas užblokuotas: Seimo valdyboje, svarstant dienotvarkę, I. Šiaulienė pasiūlydavo atidėti sekančiam posėdžiui. Ir taip iki kadencijos pabaigos. Valdyboj karšta projekto šalininkė buvo tik I. Degutienė. Šioje valdyboje dar yra R. Baškienė. Naujokai jam pritarė ir įstatymas buvo priimtas. Dabar ir I. Šiaulienė komisijos narė (neduok Dieve, oponentai prisimins, ką ji rašė savo kandidatinėje disertacijoje ir kas jai vadovavo ir kokios ji nuomonės apie tai).

         Nuolat girdime: tautos XIX amžiaus išmonė. Jos turi išnykti. Lietuvoje šią mintį populiarina liberalai. Jie susilaukia pritarėjų. Net iš valstybinių institucijų gaunu laiškus angliškai. Siekiame atsisakyti ir savos istorijos. Juodinami mūsų kultūros ir istoriniai veikėjai. J. Basanavičiaus, V. Kudirkos tokiais purvais drabstyti neišdrįso jokie okupantų tarnai. Istorijos instituto ir Vilniaus universiteto veikėjai dėjo visas pastangas, kad šis įstatymas nebūtų priimtas, nes jis varžys istorikų laisvę.

         Keistas laisvės supratimas: tam, kam rūpi objektyvi istorijos analizė, užtvertas kelias į šių institucijų doktorantūrą. Gal ir naujos sudėties Istorinės atminties ir tyrimų išsaugojimo komisija neglobos įrodinėjančių, esą Vilnius nebuvo lenkų okupuotas, o 1923 m. lietuviai, prijungdami Klaipėdos kraštą, pagrobė vokiečių žemes. Mūsų knygų leidyba grižo į XIX amžių, priklausoma nuo privačių rėmėjų. O ką remia mūsų valstybė, siūlau pasidomėti patiems skaitytojams.

         Rusija veržiasi į mūsų kraštą nuo senų laikų. Imperinis mąstymas buvo būdingas ir kitoms šalims. Viduramžiais vienos šalies monarchai puldavo kaimynus, neslėpdami noro išplėsti savo valdas. Vėliau: prisidengdavo teisingo tikėjimo (teisinga savo samprata) platinimu. Taip elgėsi ir Rusijos valdovai. XX amžiuje jie pasitelkė komunizmo statybos koncepciją. Žlugus komunizmo ideologijai, grįžtama prie stačiatikių religijos. V. Putinas visur pabrėžia savo „religingumą“ ir kad Tarybų Sąjungos griūtis – didžiausia XX amžiaus tragedija, Rusijoje atvirai kalbama apie būtinybę ją atkurti. Matomai, čia ne tušti žodžiai. Nesistebiu, kad pasigirsta ir pas mus garsų, atitinkančių tą pažiūrą. Argi dergimas savo krašto istorijos tarnauja ne tam?

         Žlugus imperijai, susipažinau su likusiais KGB dokumentais, tame tarp su

E. Eismunto 1989 gruodžio pabaigos raštu savo šefams Maskvoje, kuriame sakoma, kad po 1990 m. vasario rinkimų, Lietuva atkurs valstybingumą ir kad tam ruošiama KGB agentūra (Lietuvoje liks 6377 agentai). Kaip žinoma, KGB agentūrą perėmė FSB. Kaip pareiškė pats V.Putinas, ,,buvusių agentų nebūna“. Kiek iš to skaičiaus dar yra gyvų, nežinia, bet apie pusę, manau, veikia.

         Prie destruktyvaus mąstymo ugdymo prisideda ir ES, taip pat ignoruojanti istorinę patirtį, net nesusimąstoma, ką atnešė Europai vartų atvėrimas musulmoniškam pasauliui, kodėl atskiri europiečiai tampa musulmonais ir įsijungia į teroristų gretas. Neanalizuojamos priežastys, tik kalbama apie teroristų sunaikinimą. Neanalizuojama, kodėl Anglija pasitraukė iš ES, kodėl tokie norai, nepaisant grasinimų, esti ir kitose ES šalyse. Briuselio biurokratai mato save imperijos kūrėjų vaidmenyje. Ar Europarlamentas išreškia savo šalių nuotaikas? Ką pasako vien P. Auštrevičiaus, A. Guogos, V. Uspaskich, V. Tomaševskio vardai? Beje juos išrinko Lietuvos žmonės. Keikiam valdžią. Bet ji ne iš dangaus nukrito.

         Anksčiau nusikaltimas buvo bet kokia TSKP funkcionierių kritika, dabar – gėjų ir lesbiečių. Mokytoja nepagarbiai apie juos atsiliepė, iš įvairiausių vietovių pasigirdo šauksmai „nedelsiant atleisti“. Į tą chorą įsijungė ir Švietimo ir mokslo ministrė. Panašiai elgtasi stalinizmo epochoje. Gėjų vadas bando patarinėti Prezidentei, ką skirti ministru. Prieš gėjų ir lesbiečių vadeivas virpa aukščiausi šalies pareigūnai, nes juos remia ES funkcionieriai. Gėjų ir lesbiečių būta visais laikais. Negali pritarti terorizavimui. Bet dabar jie terorizuoja.

         Susimąstykime, kas laukia europiečių, jeigu joje dominos gėjai ir lesbietės, o iš valstybės biudžeto būtų dauginami transvestitai? Iš kur atsiras vaikai? Šeimos atgyveno? Siekiama žmones paversti gyvuliais, kuriems niekas kitas kaip ėdalas (ir rūbai) neturi rūpėti. Tuo įsitikinsime įjungė bet kurį komercinį TV kanalą.

        Lietuvoje dar nėra teroristų. Ir vėlgi ES skatina nusikaltėlių nebaudžiamumą. Negirdėjau, kad vyksta nukentėjusių nuo nusikaltėlių gynimas, bet egzistuoja nusikaltėlių gynimo institucijos. Pabrėžiam: jie tokie žmonės. Ar jie nužudydami, kankindami, vogdami tai jaučia?

         TV žurnalistei paklausius Policijos generalinio komisaro Lino Parnavo: „Kodėl tik išėję iš kalėjimo, greitai vėl jame atsiduria?“ Komisarui išsprūdo: „Nusikaltėliai nebijo kalėjimo. Čia dažnas turi tokias gyvenimo sąlygas, kurių neturi laisvėje. Kaip maitinam, kaip apšildomos patalpos domisi įvairios organizacijos. Kuo gero greitai jie pareikalaus, kad jų patalpos prilygtų penkių žvaigždučių viešbučiui…“ Skaitau: šiurpiausi Lietuvoje žudikai, nuteisti iki gyvos galvos, kreipėsi į Strasbūrą, kad jiems iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės būtų išmokėtos milžiniškos kompensacijos už blogas kalinimo sąlygas. Greičiausiai priteis, nes ES labiau rūpi nusikaltėlių globa negu jų aukos.

        Taip, kaip savo laiku Prancūzijos karalius, ar Rusijos caras matė, kas darosi jų šalyse. Eurobiurokratai nemato vyksmo. Pirmiesiems už trumparegystę teko sumokėti savo ir artimųjų galvomis. Kuo baigsis mums nežinia, bet Lietuvoje privalome tvarkytis, nelaukti, kad už mus tai atliktų kažkas kitas.

         Argi iškovojom Nepriklausomybę tam, kad gyventume nutautėjusioje visuomenėje?

         Ar išsipildė visi lūkesčiai, svajoti 1988 metais? Mūsų Tauta serga. Išsigyti gali tik ji pati, supratusi ligos priežastis.

2017-07-05

 

Parašykite komentarą