Antanas Terleckas

Atsisveikinimas su litu

Pirmą kartą litas gyvavo nuo 1922 m. spalio 1 d. iki 1940 m. rudens, t. y. kiek mažiau nei 18 metų. Tauta litu patikėjo. Apie kokį nors savanorišką atsisakymą nuo jo negalėjo būti nė kalbos. Gana daug Lietuvos piliečių išsaugojo prieškarinių litų banknotus ir monetas. Šiuo metu rinkoje jų nestokojame. Kolekcininkai jais keičiasi, tebeprekiauja.

Vaikystėje dažniausiai teko matyti sidabrines 10 ir 5 litų monetas. Mūsų apylinkėse buvo paplitusi dainelė:

– Oi, litas, litas,
Be lito kvailas tu.
Pasaulis pastatytas
Ant lito pamatų.

Dabartinėje Lietuvoje litai pasirodė 1993 m. birželio 24 d., metais vėliau nei Estijoje. Lietuva ekonomiškai ir politiškai lito įvedimui tuo metu nebuvo pasiruošusi.  Sudarytame Lito komitete V. Baldišis nesutarė su G. Vagnoriumi, o V. Landsbergis svyravo ir buvo linkęs remti savo tuometinį favoritą – G. Vagnorių. Po Prezidento rinkimų 1993 m. vasario 14 d. įsigalėjo LDDP vienvaldystė. Neilgam V. Baldišis buvo pakeistas R. Visokavičiumi. Ir tik tuomet M. Brazausko vyriausybė, pasinaudodama palankia politine situacija, siekdama padidinti savo populiarumą, įvedė litą.

Savarankišką pinigų politiką Lietuva vykdė apytiksliai metus, nes 1994 metais A. Šleževičiaus valia buvo nutarta pereiti prie valiutų valdybos modelio: litas susietas su doleriu santykiu 4:1 (keturi litai už vieną dolerį).

2002 metais įvyko lito susiejimas su euru. Dalis Lietuvos piliečių savo santaupas laikė doleriais, deja, jų perkamoji galia dėl įvairių priežasčių smarkiai krito. Naujas lito ir dolerio santykis tapo 2,5:1. Apytikriai toks pat jis išliko iki šių dienų, nors būta tam tikrų kurso svyravimų, kurie priklausė nuo išorinių veiksnių.

Dėl tokių pasikeitimų nebuvo smarkiai piktinamasi. Tauta palankiai sutiko lito įvedimą, patį dolerio smukimą ji sutiko kaip pačių piliečių, savo santaupas amerikietiška valiuta laikančių, problemą.

Tuometinė A. Brazausko vyriausybė  ėmė siekti kuo skubiau įsivesti eurą. Savarankiška  pinigų politika nebuvo vykdoma. Tapti „eurointegracijos pirmūnais“ drauge su Slovėnija, atsisakyti savos valiutos nuo 2007 m. gerokai anksčiau už kaimynus laikyta didele garbe, nors didžioji Lietuvos gyventojų tokio poreikio nejautė.

Taip atsitiko, kad tik dabar Lietuva, paskutinė iš Baltijos valstybių po Estijos (2011 m.) ir Latvijos (2014 m.) atsisako savo valiutos. Ar tikslinga atsisakyti savosios ir įsivesti kitą valiutą, kuriai gresia devalvacija, o pačiai Europos Sąjungai – naujas ekonominis nuosmukis?

Atsisakanti savo pinigų, tegul ir simbolinių, Lietuva dar labiau praranda savo Nepriklausomybę. Idėja, kad mūsų valstybė, įsivedus eurą, galimos Rusijos agresijos akivaizdoje taps saugesnė, labai abejotina. Sutinku su signataro, finansų analitiko Voldemaro Katkaus teiginiais, kad Lietuva nuo priešo grėsmių gali apsiginti tik savo kariuomene ir NATO pagalba, o ne eurais. Vargu ar keistųsi Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu, jei ji vietoje grivinos naudotų eurą.

Skelbiama, kad euras padės mūsų valstybei plėsti prekybos ir finansinius ryšius su šia valiuta įsivedusiomis Europos Sąjungos narėmis, o tai gali paskatinti Lietuvos gyventojų pajamų didėjimą ir užimtumą. Niekas negali užtikrinti, kad būtent taip atsitiks. Šiais laikais ateitį tiksliai numatyti yra gana sunku. Kitas panašaus lygmens privalumas – neturėsime pinigų keitimo išlaidų, bus nauda keliaujantiems. O kiekgi tokių yra?

Aiškinama, kad bus užtikrintas kainų stabilumas. Manau, kad kainosi kils, jos ilgainiui artės prie europinių. Tai apie kokį kainų stabilumą kalbama?

Gal įvedus eurą gali atsirasti galimybė pigiau įsigyti įvairių prekių ir paslaugų? Lietuva privalės laikytis ES nustatytos finansinės drausmės. Tai gal tai padės nedidinti valstybės skolų, išvengti ekonominės politikos klaidų. Gal?

Euro įvedimui priešinasi Jungtinė Karalystė, Danija ir Švedija.

Esu patyręs net tris pinigų denominacijas: 1947 m. gruodžio 15-ąją ir 1961 metų sausio 1-ąją, kai buvo faktiškai nuvertintas sovietinis rublis, ir 1993 m., kai bendrieji talonai („žvėreliai“) buvo keičiami į litus 100:1.Taip dirbtinai buvo nuvertintos gyventojų santaupos ir pajamos, krito gyvenimo lygis. Kiekvienu atveju reikėjo įsiminti naujas kainas ir prie jų priprasti. Įvedus eurą tai padaryti bus sunkiau, nes kainos litais bus dalijamos iš 3,45 ir ne visiems bus lengva iš karto susiorientuoti, ar daiktas įperkamas.

Stebiuosi, kad dabartinė opozicija Seime labai aplaidžiai kontroliuoja A. Butkevičiaus vyriausybės veiksmus, yra linkusi kai kurių dalykų nepastebėti, o prie vadinamųjų energetikos projektų (atominės jėgainės statybų), prisijungti. Nederėtų pamiršti, kad A. Kubiliaus vyriausybė nejuto didelio opozicijos spaudimo, gana ramiai išbuvo visą kadenciją, kurios metu nepasitikėjimas buvo reiškiamas tik švietimo ir mokslo ministrui G. Steponavičiui dėl vykdytos aukštojo mokslo reformos, kiti ministrai veikė netrukdomi.

Tokia negera tradicija trunka jau ne vieną dešimtmetį. Kartais valdžia veiksmus su opozicija aiškinasi tik per Konstitucinį Teismą, kuris tuo būdu įgyja jam nepriklausančių galių ir tampa nepopuliarių sprendimų įteisinimo įrankiu. Dėl minėtos aukštojo mokslo reformos jis paskelbė gausybę nutarimų ir išaiškinimų, todėl jos įgyvendinimas tapo išvis neįmanomas. Panašiai yra atsitikę su kitomis vykdytomis reformomis. Lietuvoje vargu ar buvo įmanoma desovietizacija, kadangi nemenką Konstitucinio Teismo teisėjų dalį sudarė buvę SSKP nariai.

Per visą Nepriklausomybės laikotarpį, t. y. daugiau kaip 20 metų, nebuvo nubaustas nei vienas korupciniais nusikaltimais įtariamas žymesnę padėtį visuomenėje užimąs veikėjas. Jiems pavykdavo nesunkiai išvengti atsakomybės dėl turimo politinio užnugario ir visuomenės abejingumo. Nepakantumas tokiems korupcijos veiksmams iki šiol neišugdytas. Daugelis slapčia įsitikinę, kad panašiomis sąlygomis elgtųsi taip pat.

Abejingai žiūrima ir į tai, kad Lietuva vis daugiau praranda galimybę pati spręsti esminius su jos valstybingumu susijusius klausimus. Galbūt tikimasi, kad tiesiogiai valdant iš Briuselio teks mažesnė atsakomybė už veiklos padarinius ir bus galima ramiai kuo ilgiau išbūti dabartinėse pareigose.

Tačiau aplinkybėms pasikeitus, Lietuva gali įgyti ir didesnį savarankiškumą nei šiuo metu. Jei atsigautų šiuo metu neveiklios teisėsaugos institucijos, tai galbūt slepiami veiksmai būtų ištirti, o kaltininkai neišvengtų pelnytos atsakomybės.

Buvę ir esantys valdantieji atsakingi, kad taip ir nebuvo atsiklausta Tautos dėl euro įvedimo būtinybės, juk Tautos dauguma prieštarauja euro įvedimui. Manau, lito praradimo iniciatoriai neturi jokio nerimo dėl tautos ekonominių problemų sprendimų ar sėkmingos Lietuvos valstybės ateities, jiems terūpi savi konformistiniai interesai.

 

2014-10-09

Parašykite komentarą