DVIGUBA PILIETYBĖ KAIP IŠĖJIMAS IŠ ISTORIJOS

Dažnai kalbama, kad dviguba pilietybė išspręs visas Lietuvos ir lietuvių tautos problemas. Tai iliuzija, nesuvokiama arba suvokiama saviapgaulė, savotiško prirašinėjimo forma, skaičių pardėliojimas, politinio žongliravimo ir kombinavimo, neva rūpesčio pastangų parodymas dėl tariamo rimto darbo ir gražaus, siekiamo rezultato ar vaizdelio turėjimo, valstybės krizės pridengimas ir dailinimas, valstybinio padorumo neįgalumo priežasčių paslėpimas, kad popieriuose nupaišytume pasaulyje gyvuojančius 4 milijonus lietuvių. Ir tuo išvalstybinama, išnacionalinama ir išistorinama Lietuvos valstybė užsimerkusi muš pergalės būgnus šimtmečio minėjimuose: problemų nėra. Ačiū išmintingai liberalų gvardijai!

                      Kai po sovietinės okupacijos priiminėta Lietuvos Respublikos pilietybės nuostata, buvo apgalvotai aiškiai įrašyta – viena, turint mintyje, kad tai yra moralinė mažos tautos savisaugos ir išlikimo bei mobilizavimosi nuostata. Jeigu tai pakeisime, tai po antrą pilietybę galės įgyti visos Lietuvos mažumos, o taip bet kokie atvykėliai ir gaus formalų didžiųjų valstybių teisinį gynimą ir priartėsime prie daugybinės pilietybės įgijimo, reiškiančio visišką valstybės likvidavimo idėją ateityje.

                      Įvedus dvigubą pilietybę gausis teisinė sumaištis: tarnavimas, sakysime, Italijos kariuomenėje, karo atveju Lietuvoje prisidengsiu Italijos pilietybės turėjimu, mokesčius mokėsiu Italijai, dalyvavimas rinkimuose ten ir Lietuvoje.

                      Klausimas: ar aš, turėdamas Italijos pilietybę, galiu tapti Lietuvos prezidentu, Seimo nariu ir panašiai? Dvigubos pilietybės turėjimas reikš popierinių, šiaudinių, be pareigų Lietuvai asmenų didelio skaičiaus buvimą. Dviguba pilietybė apgaulingai morališkai pateisins ir skatins emigraciją – štai popierėlis – ,,Aš turiu Lietuvos pilietybę!“, nepergyvenkite. Lietuva taps tik trumpalaikiu sentimentu, kuris kitai kartai taps visai nereikšmingu.

                      Vieną Lietuvos pilietybę turintis asmuo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, dieną ir naktį dirba, myli, atsako ir gina Lietuvą, o ne Ispanijoje nostalgiškai prisimena Šiaulius, kur baigė mokyklą, o tai jo vaikams jau nežinoma ir neįdomu, netgi neperskaitoma nežinant lietuvių kalbos, o senelių kapų ir piliakalnių nežinojimas net nesuvokiamas dalykas, Lietuvos istorija, jos pamokos ir bendros pagarbos gilios šaknys ir bendras gėris, laimė ir likimas nenutuokiamas ir nereikalingas skaičiuojant banknotus. Žaluma ir žydinčios gėlės, prakaitu ir laisvės troškulio krauju saulės nušviesta kvapni pieva su darbštuolių bičių dūzgimu, kaip dabar įprasta sakyti, ne šio pasaulio dimensijos. Šiandieninė migracija reiškia mūsų kultūrinę vertybinę krizę, todėl ją legitimuoti, neįvertinti ar skatinti būtų tolygu atvirai likviduoti Lietuvos valstybę, atsisakyti prieš šimtmetį paskelbto Akto turinio ir tik paviršutiniškai tuščiai didžiuojantis, Lietuvos valdžiai save prisiskiriant prie tuometinio idealistų būrio, protėvių rizikos ir ryžto, per minėjimus garsiai pūs trimitus ir leis į dangų fejerverkus sakydami ,,Viskas bus gerai!“ šioje administracinėje teritorijoje. Emigruojantys dėl vargo turėtų ne bėgti, o atsiraitoti rankoves ir įvesti tvarką Lietuvoje, nesitikint, kad kas nors kitas iš šalies privalo rūpintis ir už mus padarys.

                      Beje, Lietuvoje yra ir nuostatos, kad praeitis nereikalinga, va štai aš atėjau ir nuo manęs prasideda ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kūrimas. Maždaug kažkokie niekdariai prieš šimtą metų Vilniuje kažką supaistė. Rašytoja K. Sabaliauskaitė nurašo visą Lietuvos valstybės kūrimą ir istoriją ir užsiima visos tautos nauju mokymu: ,,Reikia vieną kartą pamiršti visus šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą.“ (http://lietuvos diena.lrytas.lt  2016-11-06). Tai labai tinka liberalo P. Auštrevičiaus Europos Federacijos šūkiui ir L. Linkevičiaus nacionalinių partijų uždraudimo idėjai. Taigi, V. Kapsukas ir A. Sniečkus būtų patenkinti tarnauti naujam šeimininkui. Labai paprasta: ES valdininkai yra išminties, gerumo apreiškėjai ir kvietėjai, o mes turime jiems paklusti. O kaip kitaip gali baudžiauninko mentalitetu samprotauti?

                      Hermanas van Roompėjus, ES Vadovų Tarybos pirmininkas taip pat galvoja: ,,Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalų žmogų – Homo Europaens.“(,,Respublika“, 2015-01-09, p. 3).

                      Pastarasis pareigūnas visai rimtai pastebi: ,,Sąvokos ,,tauta“ ir ,,tėvynė“, Rompėjaus žodžiais, turi atsidurti istorijos šiukšlyne.“ (http://www.allrussia.ru  2013-11-09).

                      Truputį kitaip galvoja britų politologas Stivas Makkornikas (Steve McCormick):

,,Monarchas valdžią gauna iš Dievo, o Van Rompėjus, sprendžiant iš jo pareiškimų, iš kažkokios europietiškos dvasios. Kaip monarchui, jam visiškai nereikalingas tautos mandatas, nes jo valdžios šaltinis – Europa, susidedanti iš realių žmonių, o aukštų idėjų ir abstrakčių vertybių, tikrasis jų supratimo suvokimas galimas tik siauram briuselinių biurokratų sluoksniui. Gal būt mums būtų geriau karūnuoti Van Rompėjų, kad kartą ir visam laikui išspręsti jo legitimumo problemą. Šiaip ar taip, šios pareigos neturi nieko bendro su demokratinio valdymo principais.“

(http://www.rg-rb.de/index.php?option=com_rg&task=item&id=8312№49, 2012-12-07).

                      Luigi Bonazzi, Arkivyskupas, Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Lietuvoje kalbėjo: ,,Deja, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų, Europos, visuomenė, kuri, pasak daugelio, yra viena laimingiausių visuomenių pasaulyje, iš tiesų yra mažėjanti, nerimą keliančiu ritmu besitraukianti visuomenė. Atrodo, kad tai pavargusi visuomenė, kuri nori pasišalinti iš istorijos. Kodėl?“ (,,Lietuvos žinios“, 2011-12-28, p. 11).

                      Toks pastebėjimas labai kertasi su ES lyderių superoptimistine klestėjimo pranašyste – ,,Naujo pasaulio“ kūrimo vizija.

                      ,,Yra trys variantai: a) liberalų inicijuojamas ir kitų partijų aistringai remiamas referendumas dėl dvigubos pilietybės įvyksta ir pavyksta; b) referendumas įvyksta, bet nepavyksta; c) referendumas neįvyksta (nesusirenka balsuotojų kvorumas).

                      Varianto „a“ atveju, kaip sako vienas svarbiausių dvigubos pilietybės advokatas Eligijus Masiulis, „dviguba pilietybė, jos instituto įteisinimas būtų pirmas rimtas žingsnis į politinių ir pilietinių ryšių išlaikymą su tais žmonėmis, kurie šiuo metu yra ne Lietuvoj, lietuvių kilmės žmonėms, tikintis, kad jie ar jų vaikai prie progos grįš į Lietuvą“. Tik nepasakė, „prie kokios progos“. Kalėdų ar Velykų? Savaitei ar dviem? Motinos sūdytų lašinukų kirstelėti – ir atgal į Londoną? Ar seneliui anūką parodyti? Ar devynis mėnesius Lietuvos kariuomenėj patarnauti? Ar amžinai sugrįžti pelenų urna į gimtojo kaimo kapinaites? Ir ką bendra tokie sugrįžimai turi su pilietybe? Konstitucijos 32 str. 4 dalis sako, kad neturi nieko bendra: „Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“

Ferdinandas Kauzonas, žurnalistas

,,Respublika“, 2015-04-30, p. 4

                      ,,Tuomet gali kilti toks, sakyčiau, ne visai ir kvailas klausimas: tai kas joja ant klumpančios liberalų Dvigubos Pilietybės? Raiteliai be galvų? Ar su galvomis? Ir net labai nekvailomis. Tik Lietuvai vietos jose „kažkodėl“ vis nebelieka ir nebelieka.“

Ferdinandas Kauzonas, žurnalistas

,,Respublika“, 2015-04-30, p. 4

                      ES programa ,,Aktyvių piliečių Europa” – tautinės pilietybės atsisakymas Tai ateities Lietuvos suverenios valstybės vilkduobė. Tokio pavadinimo programą 2007-2013 metams parengė Europos bendrijų komisija ir patvirtino Europos parlamentas ir Taryba. Programos įžangoje nurodoma, kad šios Europos Programos išlaidoms skiriama 235 mln. eurų.

                      Pirmuoju ,,Aktyvių piliečių Europa” programos punktu nurodyta: ,,Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas”. Po to seka nuorodos ugdyti ,,priklausymo bendriems Europos idealams jausmą”. Priėmus

dvigubos pilietybės nuostatą šiandien visai netoli ta riba išvis atsisakyti tautinės pilietybės kaip ir suvereniteto bei valstybingumo tapus Europos regionu su Bavarijos, Techaso ar Tatarstano statusu? Galima palyginti su dabartine Lietuvos pilietybe, kad ją turėdamas gali būti kiek nori dzūku, žemaičiu ar aukštaičiu ar netgi dzūku-aukštaičiu. Taip ir dabar ES planuojama viena ES pilietybė, o paskui gali būti lietuviu, estu ar vokiečiu, bet kalbos apie nacionalinę valstybę negali būti. Taip reikalauja globalaus pasaulio turčiai, kuriems veikti negali trukdyti jokie istoriniai ar kultūriniai sentimentai.

                      ,,Į vieną Mastrichto skyrių yra įdėta tikra laiko bomba mūsų kontinento širdyje, gali būti žiūrima kaip į dalį dezintegruojančios jėgos: ,,Europos pilietybė“ bus pripažinta kiekvienam visų nacionalinių valstybių piliečiui, šioms yrant.“

Roberto de Mattei, italų profesorius

http://www.propatria.lt/2014/02/roberto-de-mattei-europos-naikinimas.html#A+   2014-02-25

                      ,,Sutartis numato ,,Sąjungos pilietybę“ kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę (II dalis, 81 str.).“

Roberto de Mattei, italų profesorius

http://www.propatria.lt/2014/02/roberto-de-mattei-europos-naikinimas.html#A       2014-02-25

                      ,,Pozityvinės teisės akcentuoja galimybę piliečiui dalyvauti savo politinės bendrijos gyvenime: balsavimo teisė, kūrimo ir narystė organizacijoje, patikimos informacijos gavimas. /…/ Būtent pozityvi pilietybė atsako už kūrybinę demokratiją.“

Kolin Krauč, Britanijos profesorius

,,Postdemokratija“, Valstybinis universitetas, Maskva, 2010, p. 29

                      ,,Aš tikrai niekada nekeisiu pilietybės. Neverta to net klausinėti.“

Rūta Meilutytė , olimpinė čempionė

,,Respublika“, 2012-08-02, p. 16

                      ,,Svarstant pilietybės klausimus iš tiesų nuolatos minimos teisės, tačiau beveik niekada neprisimenamos pareigos. Toks abejingumas pareigoms nėra atsitiktinis, nes jis itin aiškiai atskleidžia sumanymo įteisinti dvigubą ar net keleriopą pilietybės tikslą. Turintis tik teises ir neturintis pareigų pilietis, griežtai šnekant, yra nebe savo valstybės pilietis. /…/ politinės teisės ir pareigos, kurios ir sudaro pačią pilietiškumo esmę, šiuo atveju išnyksta.“

Vytautas Radžvilas, filosofas

,,Vakaro žinios“, 2016-05-20, p. 3

                      ,,Stengiantis įtvirtinti keleriopą pilietybę, norima visų valstybių piliečius nupolitinti ir atsaistyti juos nuo savo tėvynės ir šitaip paversti klajokliška darbo jėga. Tokia jėga ir yra lanksti, nes tai yra žmogus, kuris prie nieko nėra prisirišęs, kuris gali, vaizdžiai kalbant, klajoti paskui didesnį eurą ar dolerį.“

Vytautas Radžvilas, filosofas

,,Vakaro žinios“, 2016-05-20, p. 3

                      ,,Lietuvą kasmet palieka dešimtys tūkstančių gyventojų. Ar sąžininga, kad kitoje šalyje dirbantys, ten mokesčius mokantys ir gyvenantys žmonės vis tiek nori Lietuvoje rinkti valdžią, net jei į tėvynę jie niekuomet ir neplanuoja sugrįžti?“

Justina Gafurova, žurnalistė

,,Vakaro žinios“, 2016-05-20, p. 3

                      ,,Atmintis, kaip ir viskas gyvenime, nyksta ir miršta, jeigu jos nežadiname su kiekvienu saulės patekėjimu. Dramatiška, kai šiandien net per radiją ar televiziją neseniai iš raudonųjų vergijos išsivadavusios tautos vaikai kelia klausimus, kas jie, iš kur, kokia jų tapatybė. Paistoma tik apie saviraišką, klajones po pasaulį, vargetos glūdėjimą po svetimųjų stogu be tautinio orumo ir garbės, už suteiktą išmaldą lankstantis svetimiems dievams arba, prisidengus dviguba pilietybe, maloniai leidžiant laiką amžinam savęs ieškojimui. Kam toji pilietybė, jei nereikia Tėvynės?“

Eugenijus Ignatavičius, rašytojas

,,Nemunas“, 2016, nr. 11, p. 11

                      ,,Man kartais atrodo, kad dauguma svetur atsiradusių ir šiandien dvigubos pilietybės reikalaujančių lietuvių –ne pabėgėliai nuo bado. Tai greičiau be mamos dainos sūpuoti vaikai.

                      Miela mama, aš tave labai myliu ir ilgiuosi. Dabar aš ,,įsisūnijęs“ pas kitą mamą, bet pažadu tau: kai tu atkusi, aš būtinai sugrįšiu. Iki pasimatymo, miela mama.

                      O kas Lietuvai iš tos meilės, kurią per televiziją visa savo širdimi mums diegė jaunas lietuvis, iš Londono mus sveikindamas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga? Girdi, mes jus labai mylime, labai sveikiname ir, ko gero, sugrįšime, kai Lietuva ir Lietuvos ekonomika ims stotis ant kojų…“

Ferdinandas Kauzonas, žurnalistas

,,Respublika“, 2014-06-04, p. 4

                      ,,L. Vaicekauskienė tapatinasi su ,,atgimstančių Rytų Europos nacionalizmų tyrėjais“, jokiu būdu neužsidarančiais ,,etno – ir lingvocenrtiškoje lietuviškojo mentaliteto erdvėje. Taip ji dar kartą patvirtina išpažįstanti neliberaliąją ideologiją, kurios siekis yra Europa be tautų. Pilietybė, o ne tautybė, nusakanti žmogaus susisaistymą gyvenamosios vietos atžvilgiu. Tačiau ar valstybė, išsižadėjusi ją sukūrusios tautos, dar išlieka suverenia valstybe? Ją galima pavadinti nebent tam tikru teritoriniu dariniu, sritimi, satelitine ,,valstybe“. (p. 247).

Artūras Judžentis, daktaras

,,Respublika“, 2017-03-24, p. 8

                      ,,/…/ jeigu yra tai, kaip jis sako: 800 tūkst. trečiabanginių emigrantų ši problema yra aktuali, tegul jie visi eina balsuoti. Kaip į paskutinį mūšį, o ne kaip į paskutinius rinkimus. O jeigu jiems tai tik toks abstraktus noras, o ne ,,mirt-gyvent“, tai mums čia visiems dėl to ardytis. Kad turėtume trijų milijonų iliuziją?“

Rytas Staselis, žurnalistas

,,Vakarų ekspresas“, 2017-04-22, p. 7

                      ,,Negalime vartalioti teisės palankiai tiems, kurie jau pasirinko. Visas gyvenimas yra pasirinkimas. Viena pasirenki, kito netenki. Todėl dažniausiai jie sunkūs, reikalauja atsakomybės ir atsakingumo už nuosavą veiksmą. Kodėl mes valstybės lygiu turime spręsti problemą, kad emigrantai savo sprendimų pasekmes pajustų kuo švelniau? Aš jų iš šios šalies nevijau.“

Rytas Staselis, žurnalistas

,,Vakarų ekspresas“, 2017-04-22, p. 7

                      ,,Atidesnis žvilgsnis į savo istoriją primintų, kad savivaldos ir nepriklausomybės pirmiausia buvo prašoma krašto gyventojams, o ne po visą pasaulį besibarstantiems lietuviams.“

Justinas Dementavičius, daktaras

http://www.bernardinai.lt 2017-04-20

                      ,,Pilietybė nėra patogumas, kurį turi garantuoti valstybė. Pilietybė nėra sentimentalūs pagraudenimai apie paliktą vietą. Pilietybė yra valstybės įsipareigojimas ją turinčiam asmeniui – pažadas (bandymas) garantuoti jam saugumą ir gerovę.“

Justinas Dementavičius, daktaras

http://www.bernardinai.lt 2017-04-20

                      ,,Buvimas piliečiu reiškia ne tik turimą ryšį su valstybe, ne tik tai, kad valstybė privalo žmogų globoti, bet ir tai, kad žmogus turėtų rūpintis valstybe – ją kuriančiais piliečiais. O kiekvienas pilietis pirmiausia yra valstybės čiabuvis – žmogus, kuris gyvena ir dirba, rūpinasi ir kartais kenkia konkrečiai aplinkai, savo bendrapiliečiams.“

Justinas Dementavičius, daktaras

http://www.bernardinai.lt 2017-04-20

                      ,,Dviguba pilietybė yra šios sampratos pasikeitimas pirmiausia todėl, kad pilietybė čia matoma išimtinai kaip teisė, kuri nurodo sentimentalų santykį su senąja tėvyne arba, geriausiu atveju, tampa neapibrėžta galimybe ,,vieną dieną“ grįžti. Maža to, antroji pilietybė visada primena apie tai, kad grįžimas ,,vieną dieną“ vėl gali tapti pabėgimu, todėl tai suponuoja žmogaus mobilumą, bet ne sąmoningą santykį su gyvenamąja vieta. Tokiu būdu iš valstybės reikalaujama ginti individualias teises iki begalybės rinktis valstybę, kurioje norima gyventi, nors iš paties individo nereikalaujama nieko.“

Justinas Dementavičius, daktaras

http://www.bernardinai.lt 2017-04-20

                      ,,Ir kai sakau ,,įsipareigoti valstybei“, nekalbu apie paklusimą valdžiai, o atvirkščiai – apie tarnystę konkrečiam, viengubos pilietybės, bendrapiliečiui. Naujoji dvigubos pilietybės koncepcija faktiškai įteisina tiek nesirūpinimą savo bendrapiliečiais, tiek patį bėgimą nuo atsakomybės.“

Justinas Dementavičius, daktaras

http://www.bernardinai.lt 2017-04-20

                      ,,Daugiaropa pilietybė tiesiog yra patogi žmogui ir nesvarbi priimančiai šaliai, nes, tiesą sakant, mūsiškiai ar jų vaikai anksčiau arba vėliau įsilies į pilietines tų šalių visuomenes.“

Justinas Dementavičius, daktaras

http://www.bernardinai.lt 2017-04-20

                      ,,Daugiariopa pilietybe tiesiog blefuojama, kad paliktąja valstybe rūpinamasi. Iš tiesų išvykusysis ekonomine ir socialine prasme pirmiausia atsiduoda kitai valstybei, ir ši, tai pripažindama, galiausiai jam gali suteikti pilietybę. Čiabuviams dažniausiai lieka tik mirgančios iliuzijos apie tai, kad pasaulis sužino Lietuvos vardą, nors dažniausiai būtent lietuviai sužino tų valstybių, tų vietų, tų kompanijų, tų komandų, tų muzikos grupių vardus ir su naiviu pasitenkinimu tai vartoja.“

Justinas Dementavičius, daktaras

http://www.bernardinai.lt 2017-04-20

                      ,,Bet politinės iniciatyvos, kurios valstybinį neįgalumą bando užglaistyti jį įteisindamos, rodo, kad Kovo 11-osios Lietuvos projektas patiria didžiulę krizę. Ir užuot ją sprendus, pasirenkamas savotiškas ,,Brexito“ variantas: išstoti iš ES neapsimoka, bet iš Lietuvos išvažiuoti – taip, netgi šiek tiek skatintina. Nes pripažįstama, kad čia nesirūpinama vienam kitu, kad pilietybė yra tik pasas, bet ne santykis su savo bendrapiliečiais.“

Justinas Dementavičius, daktaras

http://www.bernardinai.lt 2017-04-20

                      ,,Tuo tarpu rūpinimasis dviguba pilietybe yra tik rūpinimasis skaičiais – pilietybių skaičiumi ir rinkėjais Naujamiesčio vienmandatinėje apygardoje, bet ne esme. O esmė šiuo atveju paprasta – reikia dėti pastangas, kad dviguba pilietybė iš tiesų būtų retai pasitaikanti išimtis. Bet neverta dėti nė kruopelytės pastangų siekiant, kad ji būtų visuotinė taisyklė. Ši ,,taisyklė“ tiesiog nieko valstybės gyvenime nepakeis. Arba elgtis dar kitaip: siekti ne kad bloga tendencija taptų norma, o kad išimtis, darbas dėl valstybės ar valstybių taptų Lietuvos piliečių taisykle.“

Justinas Dementavičius, daktaras

http://www.bernardinai.lt 2017-04-20

                      ,,Dviguba pilietybė – dviguba sąžinė; triguba – triguba. Žodžiu, Lietuvos savižudybė tavyje jau įvyko.“

Arvydas Juozaitis, filosofas, rašytojas

,,Respublika“, 2017-03-31, p. 2

Parengė Algirdas Endriukaitis

2017-05-01

Parašykite komentarą