Rodžeris Skretonas

H. Kolis siūlo Europai neteisingą kelią

Kanclerio Helmuto Kolio naujausi pareiškimai primena kai kuriuos puslapius iš Hegelio filosofijos ir Vagnerio operų: istorija nesibaigė, nes storulis tebedainuoja. Bent taip galima suprasti penktadienio išpuoli prieš Anglijos vyriausybę dėl Europos Sąjungos idealo įgyvendinimo vilkinimo, nes Kolis gali nebespėti susigriebti sau laurų už jo įgyvendinimą.

Pareikšdamas, kad vienintelė alternatyva Sąjungos kūrimui yra nacionalizmas ir kad nacionalizmas žada karą, Kolis apibūdino naują Europos ideologiją. Yra tikinčių, kad Europos Sąjunga – tai būdas suklestėti, tačiau tokių mažai beliko. Yra tikinčių ja kaip pačia geriausia galimybe sukurti socialistinę supervalstybę – nūnai nyksta ir jie. Yra tokių, kurie nieko iš Sąjungos nesitiki, tačiau vis tiek stengiasi įsigrūsti į perpildytą traukinį. Jeigu Sąjungos šalininkų būtų tik tokie trys tipai, Sąjungos idėja seniausiai būtų mirusi.

KODĖL TAIP SKUBAMA?

Tačiau ši idėja nemirė. Anaiptol, ji plečiasi neregėtu spartumu: Europos politikos elitas stumte stumia šią idėją per įstatymų leidžiamąją valdžią, ragina žmones už ją balsuoti – arba, jeigu jie balsuoja prieš, vėl rengti referendumą. Susiduriame su ,,nesustabdomu procesu“. Istorija yra Sąjungos pusėje. Šiam tikslui pasiekti yra ,,greitas kelias“, yra ir ,,lėtas kelias“. Tačiau kelionės tikslas tas pat. Mes, pasak pono Kolio, esam ,,laivai vilkstinėje“, kuriuos stabdo tas, kas plaukia lėčiausiai. Ir t.t.

Toks pareiškimas nebūtų toks žalingas, jeigu kas nors kur nors bent stabtelėtų ir pamąstytų, ką iš tikro reiškia ,,Sąjunga“. Tačiau laikomasi nuomonės, kad jeigu jau Sąjunga neišvengiama, jos apibūdinti nėra reikalo. Vienintelis tikslas – patekti ten kaip galima greičiau ir bet kokiom priemonėm, kol ponas Kolis nepakeitė savo nusistatymo.

Suprantama, tai, kad ,,procesai bus nesustabdomi“, buvo perspėta iš anksto. Komunistinis ,,aukso amžius“ ir tūkstantmetis Reichas – ir vienas, ir kitas buvo ,,nesustabdomi procesai“, visų mūsų problemų sprendimas ir taikos garantija. Jų gynėjai siūlė vienintelę išeitį, tokią pačią, kaip ir eurofilai – vidurio variantą tarp greito ir lėto kelio. Ir tik pasiekus tikslą paaiškėjo, kokias kančias ji atnešė žmonėms. Tik tada paaiškėjo, kaip yra sunku atsiriboti nuo įvykių, kuriuos laikei neišvengiamais ir darei viską, kad jų negalima būtų pasukti atgal.

Ponui Koliui toks palyginimas gali ir nepatikti. Kaip ten bebūtų, jis kalba senom frazėm. Kaip naciai ir komunistai, jis mums aiškina, kad vienintelė alternatyva jo sumanymams yra karas. Kas ne su manimi, tas prieš mane. Trečio kelio nėra. Štai kodėl naujoji Europos ideologija yra jam naudinga. Europos Sąjungos eksperimentas prasidėjo sutartimi, skatinančia laisvą prekybą. Tačiau vos tik jį perėmė biurokratai, pakrypo į socializmą. Tačiau abu šie epizodai jau praeitis; pagal paskutinę versiją Europos eksperimentas pateikiamas kaip moralinis idealas. Sąjungos vardu mums peršama švietėjiška idėja apie visuomenę be tautiškumo ir ribų; tokioje visuomenėje nebebus karo grėsmės, nes bus panaikintos prielaidos karui kilti – suverenios valstybės.

Propaguodami šį idealą eurofilai į pagalbą kviečiasi istoriją, taip elgėsi ir komunistai. Be to, jie nuolat pabrėžia savo prielankumą Sąjungos idėjai, tačiau vengia panagrinėti, ką ji iš tikro reiškia. Iš tiesų, Sąjungos ekonominė, politinė ir teisinė kaina yra didelė. Jos propaguotojai pradėjo abejoti patys savimi, ir tas abejones dangsto ne paprasta diplomatija, bet priversti ieškoti kilnesnio, šventesnio ir atsparesnio kritikai pateisinimo. Jie apsišaukia esantys moralinio įstatymo skelbėjai; ir kaip savo neklystamumo įrodymą, jie turi skubėti, kad nugalėtų blogį ir įtvirtintų teisybės viešpatavimą.

Europos Komitetas jau pasiūlė įstatymą prieš ,,rasizmą ir ksenofobiją“, kuriame nei viena, nei kita nėra apibrėžta, tačiau ir viena, ir kita yra įvardijama kaip nusikaltimai žmonijai. Tokiu įstatymu gali būti pasinaudota užgniaužiant nacionalinius jausmus, kurie įžeidžia išsimokslinusį viduriniosios klasės sluoksnį. Laikui bėgant tautiškumas, koks jis bebūtų, yra pasmerktas išnykti, kadangi eurofilai, nujausdami savo projekto nesėkmę, kaltina primityvesnius už save. Taisyklė apie teisingumą užmirštama, nors kaskart griebiamasi taisyklės apie savo teisingumą.

Tačiau švietimo amžiaus idealas – taikingas pasaulis be tautų, tautiškumo ir suverenių valstybių – yra chimera. Žmonės gyvena bendruomenėse, kurias skiria papročiai, religija, kalba ir istorinė patirtis. Taika su kaimynais buvo pasiekta tik pareiškus pretenzijas į tam tikrą teritoriją, ją apgynus nuo kitų ir galų gale pasiekus jėgų balansą. 

DIDYSIS PASIEKIMAS

Tautinė valstybė nėra koks nors primityvus gentinis vienetas, tai didelis žmonijos pasiekimas. Joje priklausomumo jausmas įkūnijamas įstatymuose ir taikingoje diplomatijoje. Sunaikinus tautinę valstybę, neatsiras aukštesnės ištikimybės formos. Vietoj to Europos visuomenė susiskaldys, kaip kad susiskaldė komunistinių šalių visuomenės, kadangi kiekviena grupuotė, kiekvienas kaimas,-gauja iri individas siekia užsitikrinti visuomeninio produkto dalį. Naujojoje Europoje nebus karų tarp suverenių valstybių – čia eurofilai neklysta. Vietoje to vyks nuolatinis pilietinis karas su laikinomis mafijozų suorganizuotomis paliaubomis.

Šis šimtmetis jau pasižymėjo ne vienu nepavykusiu politiniu eksperimentu. Ne kartą buvo mėginta pakeisti pačią žmogaus prigimtį, darant iš jo antžmogį – tarybinį žmogų arba Ubermensch. Tačiau visais atvejais nugalėdavo žmogaus prigimtis, kenčianti ir skandinama kraujuje.

Europos Sąjunga – tai dar vienas toks pat eksperimentas. Jos kūrėjai nežino, kaip laiduoti naujo tipo ištikimybę šiam gigantiškam transnacionaliniam suverenui. Jiems aišku tik viena: senąsias ištikimybės formas būtina panaikinti, tačiau kas iš to bus, visiškai neaišku.

Į s t a t y m a i s kovoti prieš ksenofobiją, panaikinti pasienio tarnybas, skatinti disneilendišką kultūrą ir vadinti tai Europos kultūra – visa tai neįmanoma. Bet ar išliks bendra europietiška savimonė? Ar bus tarpusavy kovojančios bendruomenės, bet kokiomis priemonėmis siekiančios išskirtinės tapatybės? To niekas negali pasakyti. Atsižvelgiant į tai, ar ne geriau būtų pripažinti, kad mūsų tautinė savimonė. yra didelis turtas ir susitaikyti su ja kaip geriausia šiuolaikine priemone puoselėjant visuomeniškumą ir taikų bendradarbiavimą.

R Skretonas – filosofas, rašytojas ir žurnalistas. Gyvena ir dirba Anglijoje.

„Wall Street Journal“, 1996 02 08
,,Atgimimas“, 1996-03-06
 
 
 

Parašykite komentarą