Kęstutis Jaskelevičius

,,Lietuva 2030“ – išgalvoti vektoriai

LR Seimas, šiek tiek pasiginčijęs, patvirtino Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ – dokumentą, kuris turėtų nubrėžti valstybės raidos kryptį aštuoniolikai metų. Rengti šią strategiją dar 2010 m. buvo suburta beveik dvidešimties verslo, akademinės visuomenės, švietimo ir meno atstovų grupė, pavadinta Valstybės pažangos taryba. Ji veikė kaip speciali Vyriausybės komisija, turinti įgaliojimus gauti būtinus duomenis ir, prireikus, pasitelkti valstybės institucijas.

Žavi strategijos „Lietuva 2030“ lakoniškumas. Su visomis preambulėmis ir turiniu ji tilpo 35 standartinio A – 4 formato teksto puslapiuose. Niekas nenustatė, kokia turėtų būti rašytinė strategijos apimtis. Tai dokumentas, turintis atspindėti svarbiausias valstybės raidos gaires bei nuspėti galimas grėsmes ir nesėkmes, ir dar vienas dalykas – valstybė, kuri nesugeba pažvelgti kiek tolėliau į priekį, o tik minko nūdienos rūpesčių molį vargu ar galės nukreipti reikiama kryptimi savo pastangas ir sutelkti visuomenę. Taigi, ideologiniu požiūriu šiai strategijai jokių priekaištų negali būti. Vyriausybė liepė – Pažangos taryba įvykdė.

Dalykiniu požiūriu susidaro kitoks įspūdis. Suprantu, kritikų visais laikais ir visomis temomis netrūksta. Kritikos menas taip ištobulėjo, o kritikuojančių liežuvis taip išlavėjo, kad paprašius, o dar delną paauksavus, Šventą Raštą su žemėmis sumaišytų. Kitu atveju, išgirtų, liaupsių prirašytų, o kūrėjus šviesuoliais paskelbtų.

Strateginis planavimas yra neblogai išnarstytas mokslo veikaluose, gerų pavyzdžių yra ir praktiniame tolimojo laikotarpio įžvalgų taikyme. Dėl to dauguma verslo sugeba užtikrinti savo organizacijų gyvybingumą, išlikti rinkos lyderėmis ilgus dešimtmečius. Taigi, yra reikalavimų, kurių ignoruoti tiesiog nevalia. Vienas pagrindinių – esamos situacijos analizė.

Strategijos „Lietuva 2030“ rengėjai š| fundamentalų dalyką ignoravo. Apsiribota esamos situacijos apžvalga, kuri pateikta viename iš šio dokumento priedų ir išguldyta be jokio nuoseklumo 24 punktuose. Čia kalbama apie viską, o iš esmės apie nieką. Tvirtinama, kad svarbus veiksnys, lemiantis visuomenės vystymosi procesus, yra mokymasis visą gyvenimą, pabrėžiama, kad kūrybingai asmenybei formuotis ypatingą reikšmę turi šeima, primenama apie aukštąsias technologijas ir apie tai, kad Lietuva pirmauja pagal plačiajuosčio interneto kokybę ir t. t. Vargu ar galima būtų ginčytis dėl visų šių dalykų svarbos ir įtakos valstybės raidai.

Kuo čia dėta strategija? Ir dar valstybės. Atrodytų, kad šiuo atveju privalu būtų atsiremti į strateginius valstybės tikslus ir „šokant“ nuo jų, konstruoti valstybės perspektyvinės raidos modelį. S. Strange savo knygoje „Valstybės ir rinkos“ valstybės strateginius tikslus kildina iš esminių visuomeninių vertybių, kurios, jo manymu, yra: a) gerovės valstybės sukūrimas; b) tvarkos šalyje palaikymas; c) teisingumo užtikrinimas; d) laisvės garantijos. Būtent nuo šių visuomeninės vertybių derinio, anot S. Strange, priklauso visos valstybės galia. Tiek ekonominio pajėgumo, tiek gynybinio potencialo, tiek piliečių bendruomeniškumo ir kt. požiūriais.

Atrodytų atspirties ir išeities taškas yra nurodytas. Belieka sutelkti kolektyvinę išmintį ir žvelgti toli į priekį. Ar to kolektyvinio proto nepavyko suburti, ar jis snūduriavo, tačiau valstybės vystymosi trajektorija taip ir liko nenubrėžta. Šiai trajektorijai atstovauja trys strateginio dokumento dalys: sumani visuomenė, sumani ekonomika, sumanus valdymas. Stebina, kad strategijos kūrėjams labai patiko būdvardis „sumanus“. Tekste jis pakartotas daugybę kartų.

Sumanumą galima būtų aiškinti kaip asmens ar organizacijos sugebėjimą taip organizuoti savo veiklą, kad būtų įvertintos vidaus ir išorės grėsmės, kiek įmanoma nuo jų apsidrausta, mobilizuoti visi ištekliai ir pan. Strategijos kūrėjai buvo linkę sumanumui suteikti agitacinę prasmę. Štai kaip apibūdinama sumani ekonomika: lanksti ir gebanti konkuruoti pasaulyje (atvirumas), aukštą pridėtinę vertę kurianti ekonomika, grindžiama žiniomis, verslumu (kūrybingumas) ir socialiniu atsakingumu (atsakomybė). Ar šioje frazėje apskritai slypi ekonomikos esmė, o tuo labiau sumanios? Ar ne išmintingiau būtų užuot abstrakčiai kalbėjus apie aukštąsias technologijas, parengti linų ūkio atgaivinimo modelį? Ši, dar nepamirštų tradicijų, žemės ūkio šaka ir jos dėka sukuriami galutiniai produktai tikrai turėtų nedaug konkurentų pasaulinėje rinkoje.

Ar galima pavadinti valstybės raidos strategija šviesių siekių ir kilnių norų kupiną esė, kurioje apstu lozungų? Ir kurioje pasigendi net ne mokslinio, o elementaraus ekonominio pagrindimo. Štai keli šūkiai: „Didžiausia stiprybė – tai pasitikėjimas žmogumi ir kūrybinių jėgų sutelkimas“ (kaip pasiekti tokios stiprybės būseną?), „Trys milijonai kūrėjų“ (iš kur, net su vaikais tiek nėra), „Sėkmė lydi jai pasirengusius“ (raktiniai astrologinės prognozės žodžiai) ir t. t.

Seimas, tvirtindamas strategiją „Lietuva 2030“, pritarė ir vienam intriguojančiam jos rengėjų sumanymui. Lietuva turi keisti savo strateginės raidos kryptį, orientuotis į Šiaurės valstybes ir kurti Baltoskandijos valstybių integracinį darinį. Štai šio naujojo Šiaurės vektoriaus argumentai: „Lietuva -Skandinavijos valstybių, seniai tapusių išmintingo gerovės valstybės kūrimo pavyzdžiu, kaimynė. Todėl, tikslingai perimdami šių valstybių patirtį, turime siekti tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybės regiono, į kurį įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi.“

 

 ,,Ekonomika ir visuomenė“, 2021, nr. 5-6, p. 4

Parašykite komentarą