Vaclavas Klausas

,,Man baisu dėl Europos“

,,Ši sutartis tuščia ir tokia bloga, kad jos gynėjų laukia daug sunkesnė užduotis nei jos priešininkų”. 

,,Jau seniai kritikuoju visą ES raidą. Taigi aš nesilaikau jokios naujos pozicijos Europos Konstitucijos atžvilgiu, ji man tik ledkalnio viršūnė”.

,,Aš visiškai prieštarauju prieš antrąją eurointegracijos proceso fazę, kuri atneša jau visai kitokias idėjas. Aš aiškiai skiriu integraciją ir suvienodinimą, unifikaciją”. 

,,Konstitucija yra šio proceso pabaiga, bet ne tik pasyvi pabaiga, bet ir aktyvus perėjimas į kitą erdvę”. 

,,Pavojus yra tas, kad Europa tolsta nuo demokratijos ir laisvės. Aš negaliu įsivaizduoti demokratiškos visuomenės be valstybės, kuri susieta su viena ar keliomis tautomis/…/ Demokratijai reikalingas valstybinis pamatas, antraip ji taps postdemokratija, ir Europos Sąjunga yra postdemokratiška institucija”. 

,,Demokratijai ir parlamentarizmui reikalingas demosas, tai yra liaudis, o to mes Europoje neturime. Aš nemanau, kad mes greitai turėsime Europos tautą. Todėl palyginimai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis yra klaidingi. Skirtumai tarp Masačūzeto ir Teksaso nepalyginami su skirtumais tarp, pavyzdžiui, Suomijos, Graikijos, Airijos ir Portugalijos /…/ [Parlamento] Kompetencijos praplėtimas neatstos demoso trūkumo”. 

,,Sena socialistų idėja, kurią mūsų šalys gerai žino iš praeities, skelbia, kad kuo didesnė ir sudėtingesnė sistema, tuo daugiau reikia reguliavimo iš viršaus. Komunizmo laikais mes ilgai su šia idėja kovojome ir aiškiai suformulavome argumentus prieš ekonominę kontrolę/…/ Frydrichas von Hajekas gana aiškiai pasakė, kad kuo didesnė ir sudėtingesnė sistema, tuo svarbesnė joje yra ,,nematomoji ranka”. Deja, tenka pripažinti, kad kaip tik ,,europaistai” laikosi priešingos Hajekui pozicijos. ES Konstitucija ir jos priemonės yra klaidingas problemų, susijusių su sąjungos išsiplėtimu, sprendimo būdas”.

 ,,Aš bijau dėl Europos. Tai mano svarbiausias pranešimas: aš tikrai bijau dėl Europos. Aš bijau, todėl esu prieš Konstitucijos ratifikavimą, ne kitaip”.

 ,,Mano sąjungininkai yra ne šalys, kurios neturi jokių idealų. Mano sąjungininkai yra žmonės, ir aš esu tikras, kad dauguma europiečių supranta, ką aš sakau, ir kad jie jaučia panašią baimę. Deja, debatai dėl ES ir jos Konstitucijos palikti ne žmonėms, o ,,europaistams”, kurie sieja savo ateitį su ES”. 

,,Aš tikiuosi, kad demokratijos lygis Europoje tebėra aukštas tiek, kad būtų įmanoma ,,už” ir ,,prieš” pateikti priešpriešiais. A priori teigimas, kad įmanomas tik ,,taip”, – štai kur šiandieninės Europos Sąjungos tragedija”.

 Sutrumpintą Čekijos prezidento V.Klauso interviu vokiečių laikraštyje ,,Frankfurter Allgemeine” ,,Atgimimo” savaitraštis persispausdino ,,Man baisu dėl Europos” pavadinimu (2005-03-18).

***

Žurnale ,,Rossija v globalnoj politike”, 2004 m., Nr. 4 (2004-09-06) V.Klausas išspausdino straipsnį ,,Europos Sąjungos plėtimo prasmė”. Pateikiame jo citatas.

,,Pradžioje derėtų priminti, atrodytų, neturintį ypatingos reikšmės dalyką. Daugelyje kalbų ir komentarų buvo kalbama apie Europos išplėtimą (visiškai ne Europos Sąjungos). Naujosios šalys – ES narės tai priėmė nepaprastai skausmingai ir pasijautė įžeistomis, nes jos puikiai suprato, kad reikalas čia ne netikslus išsireiškimas. Jos negalėjo su tuo susitaikyti. Tokios šalys, kaip Čekijos Respublika, buvo, yra ir bus europinėmis Europos Sąjungoje ir ne joje. Jos buvo europinėmis iki ES atsiradimo, liks europinėmis ir po bet kokio Europos žemyno metamorfozės. Nei viena konkreti, o dėl to laiko sąlygota europinės sandaros forma niekad neturėjo ir iki šios dienos neturi teisės pasisavinti sau Europą. Europos ir Europos Sąjungos sutapatinimas yra šiurkšti metodologinė klaida ir kartu pribloškiantis netaktiškumas, beje, liudijanti istorijos ignoravimą. Mes neturime teisės tai leisti”.

,,Visa liudija ta, kad Čekijos Respublikai artimiausiu metu skirtas grynojo mokėtojo vaidmuo, ir visiškai ne ES lėšų gavėjo, o tai ryškiai kontrastuoja su ta padėtimi, kurioje stojant į ES buvo tokios šalys kaip Graikija, Airija, Ispanija ar Portugalija. Todėl nekorektiška nurodytas šalis teikti pavyzdžiu. Tačiau daugelis naujų šalių – narių žmonių patikėjo galimybe pakartoti šių ekonomiškai menkiau išsivysčiusių šalių patyrimą ir laukė tokio pat efekto. Ir veltui”.

,,Aš nematau pastebimo progreso dėl naujų šalių galimybių įtakuoti ES priimamų sprendimų procesus. Jos tam nepakankamai pasirengusios ir dar ilgai bus junior members /jaunesniųjų narių/ vaidmenyje. Daugumoje atvejų kalba eina apie nedideles valstybes. Pačia rimčiausia kliūtimi efektyviam dalyvavimui priimant sprendimus – demokratijos deficitas ES, o biurokratizacijos laipsnis šiandien galimybes paverčia nuliu”.

,,Ekonominis ES potencialas žymiai nepakito. Jo išsiplėtimas šiemet sukels naujas iliuzijas tiems, kurie pasaulį suvokia kaip blokinį arba net kontinentinį, tai yra tiems, kurie mano, kad jei Europa taps didesnė ir kompaktiškesnė, atsiras papildomos galimybės atlaikyti JAV hegemonijai ir galingiems Azijos siekiams. Toks blokinis pasaulio suvokimas, ypatingai pasireiškiantis Europos konstitucija – fatalinė klaida. Europa yra ir dar ilgai liks tik valstybių konglomeratu, ir jokiu būdu negalima kalbėti apie ,,Europos tautos” autentiškumą. Dar daugiau, niekas neįrodė, kad big is beautiful /didelis yra garsus/. Europos konkurencingumas tik statistinis artefaktas /dirbtinis reiškinys/, nes vienintelis, apie galima pamatuotai kalbėti, – tai apie atskirų firmų konkurencingumą. Žemyno konkurencingumo kaip tokio neegzistuoja”.

,,Priimamų politinių sprendimų ir kitų rūšių aktyvumo skaičius ES nemažėja (priešingai, dabartiniu jos pavidalu priėmus Konstituciją žymiai padidėja), ir išlaidos čia – padidėjus dalyvių skaičiui – regimai dideli. Toks yra bet kokio centralizuotos, sukurtos hierarchijos sistemos principu, ir tai dėsningumas, kuriame praktiškai nėra išimčių”.

,,Be abejonės, šis metodas numato piliečių nušalinimą nuo sprendimų priėmimų ir ES kaip tokią nuasmenina”.

,,Pabandykime neatsisakyti ,,Naujosios Europos” termino, išsaugodami jame tokias reikšmes: ekonominės laisvės Europa, Europa mažo ne ekspansyvaus valstybinio aparato, nevarginama valstybiniu paternalizmu ir pseudomoralinėmis politinio korektiškumo vertybėmis, neturinti intelektualinio snobizmo ir elitariškumo, viršnacionalinių ir bendražemyninių ambicijų, Europa be europeizmo ideologijos /…/ Tačiau prisieina teigti, kad nesenas Europos Sąjungos padidėjimas dešimčia naujų valstybių savyje visiškai nereiškia tokios prasmės”.

 

Parašykite komentarą