Bronislovas Genzelis

Universalizmas ir tautiškumas

Istorijos analitikai pastebi, kad laikas nuo laiko visuomenę sukrečia socialiniai sukrėtimai, kartais įgaunantys  religinio (ar politinio) fanatizmo apraiškas. Praeities tyrinėtojai aiškina jų priežastis. Išvada: jeigu visuomenę valdytų racionalūs analitikai, juos būtų galima išvengti. Mano giliu įsitikinimu, mūsų europietiškoji visuomenė darda į naujus socialinius sukrėtimus, apie kuriuos  ES valdantieji kuo  mažiausiai mąsto (gyvena šia diena).

Neišnyksta klausimas: kas yra žmogus? Biologinė ar ir dvasinė būtybė. Dabar save vadinantieji „europiečiais“, labiau linksta į pirmąjį apibrėžimą, nors ne kiekvienas tai viešai pripažįsta. Ši problema sena kaip ir pasaulis. Vis labiau skamba: „pinigai nekvepia“. Vardan sukauptų turtų, viskas galima. Natūralu, kad kiekvienas asmuo trokšta asmeninės gerovės. Ar vien dėl to verta gyventi? Visos religijos siekia išlaikyti žmogų homo sapiens ribose. Todėl norėčiau atkreipti į du šios problemos aspektus: kultūros integracijos (ir išlikimo) ir socialinės atskirties.

Kiekvienoje epochoje gimsta savos universalios idėjos, dažniausiai susietos su pasaulinėmis religijomis, žmogaus vertės samprata, tik ne visos vienodai paveikios. Vienos papildo (ir koreguoja) jau esamas, kitos išnyksta, trečios tampa pamatu dar naujesniosioms. Taip formuojasi visuotinai išliekančios idėjos. Universalios idėjos, gimusios vienoje tautoje išplinta už jos ribų ir veikia kitų tautų mąstyseną. Taip atsiranda idėjinė jungtis tarp tautų – universali civilizacijos samprata. Kita vertus žmogus nėra Niekas: jis kalba tam tikra kalba, išpažįsta tam tikras kultūrinės vertybes.

                      Epochos kelia savo reikalavimus, verčia žmoniją koreguoti savo gyvenimo būdą. Todėl tyrinėjant kultūrą  būtina nustatyti joje santykį tarp visuotinumo ir atskirumo, kas sudaro pasaulinę ir kas nacionalinę kultūrą. Šiame fone kuriasi įvairios tarptautinės institucijos. Problemos esmė tame, kai tam tikrose laikmečiuose jos siekia suvienodinti visus individus, kas nei teoriškai, nei praktiškai neįmanoma – kuriasi krizinės situacijos. Jas žadina ir paradoksali laisvės samprata. Mūsuose teisėtvarka labiau rūpinasi nusikaltėlio, o ne aukos interesų apsauga. Arba visapusiškas homoseksualistų ir lesbiečių interesų propagavimas, nesusimąstant, kas atsitiks su pasauliu, jei jame dominuos pastarieji.

Istorija keičia tautų kultūrinę orientaciją: atsiranda naujų valstybių, jose įvyksta persigrupavimų, pavyzdžiui, iš kelių tautų susidariusi valstybė suskyla, ir atsiranda kelios savarankiškos valstybės; arba dalis tautų įeina i naują valstybini organizmą, t. y. tarp tautų, sudariusių anksčiau vieną valstybę, atsiranda politinė siena. Analizuodamas šį procesą, rusų istorikas N. Konradas laiške anglų istorikui A. Toinbiui rašė: ,,Štai tiurkiškasis Azerbaidžanas: be visų nurodytų kontaktų, jo istorijoje tam tikrą vaidmenį suvaidino ir ryšiai su kaimynine Gruzija ir Armėnija, o dėl armėnų ir gruzinų, kultūros, tai ji, kaip Jūs žinote, praeityje neatskiriama (ypač Armėnijos) nuo iraniečių, tiurkų, arabų kultūrų, nuo visų krikščioniškų Rytų kultūros, o per ją – ir nuo Bizantijos, senovėje – nuo lotyniškojo pasaulio. ,,Persikelkime,- toliau rašo N. Konradas, – iš Kaukazo į Europą <…>. Baltarusijos kultūra, kaip ir jos istorija, praeityje susipynė su Lietuvos ir Lenkijos istorija ir kultūra“[1] (p. 144, 178). Sis ,,kultūrų susipynimo“ procesas yra visuotinis. Tik reiškiasi nevienodai: geranoriškas ir prievartinis

(atvira ir užslėpta prievarta). Pirmuoju atveju užkariautojai viską naikina ir buvusios kultūros griuvėsiuose kuria savo (tiurkai vienas krikščionių bažnyčias pertvarkė į mečetes, kitas degino). Primetus naują religiją, ideologiją, laužomos senos tradicijos, pakertamas tautos gyvybingumas, pristabdomas kultūros plėtojimasis – siekiama sunaikinti iki pat pamatų senąją kultūrą, kaip ,,priešišką žmogui“ . Šiaip elgiasi ne tik įvairaus plauko religiniai, fanatikai, bet ir socialiniai (bolševikai), tautiniai (nacistai). Tačiau šie reiškiniai turi gilias šaknis, dažnai jos ignoruojamos, kas veda prie gilių socialinių sukrėtimų. Tas akivaizdu ir XXI amžiuje (atsiskleidžia senos žaizdos), nors buvo linkę kalbėti apie XX amžių..

Analizuodami kultūros istoriją pastebime, kad nėra buvę pasaulyje nė vienos tautos, nė vieno regiono, kuris nebūtų patyręs prievartos. Tik tas veikimas ne visur vienodo laipsnio. Prievarta būna ir užmaskuota: sudaromos tokios aplinkybės, kad žmogus ,,savo noru“ priima kitų kultūrą. Ypač tai būdinga šiuolaikinei visuomenei. To siekia ir eurobiurokratai. Pagrindinis jų motyvas – ekonominė nauda (ji viršesnė už bet kurią kitą žmogaus veiklą).

Šių dienų socialiniai dariniai priversti tarpusavyje bendrauti: naujas gamybos būdas skverbiasi į tradicines afrikietiškos kultūros šalis. Jos negali funkcionuoti be ekonominių ryšių, be naujos technikos, kuri yra europinės kultūros produktas. Drauge su ja į Afriką skverbiasi ir kiti europietiškos kultūros fenomenai (literatūra, kinas, radijas, spauda, apranga ir t. t.) ir jie klojasi ant afrikietiškosios (be kolonizatorių kalbos neįmanomas bendravimas tose šalyse). Taigi vyksta kultūrų niveliacija.

Regioninės kultūros turi daugybę lietimosi taškų. Vieną istorinį laikotarpį tautas labiau suartina (ar atitolina) religija, kitą – ideologija. Pavyzdžiui, jei kaimyninės tautos išpažįsta tą pačią religiją, bendravimas tarp jų neišvengiamas. Žinoma, kartais ir čia sumaišties įneša politiniai faktoriai. Bažnyčia tampa kanalu, kuriuo srovena vienos šalies kultūra į kitą.

Religinis ir politinis antagonizmas išskiria tautas, ugdo antagonizmą. Dėl jo poveikio į kiekvieną kitos tautos kultūros faktą žiūrima su išankstiniu nusiteikimu. Bet, nepaisant to, tautos priverstos sugyventi. Beveik visais amžiais toje pačioje teritorijoje buvo nacionalinės ir religinės mažumos (pavyzdžiui, Lietuvoje: žydų, vokiečių, lenkų, vėliau – rusų ir kitų tautų; lietuviai buvo katalikai ir protestantai). Vyko kultūrinis maišymasis. Mažuma priimdavo daugumos nuostatas. Tačiau ir mažuma palikdavo pėdsakus aplink gyvenančiai daugumai.

Ekonominis išsivystymas reikalauja naujų idėjų. Jos gimsta dėl intelekto kaitos. Antra vertus, neįmanomas ekonominis bendradarbiavimas, nežinant, kas darosi pas kaimynus, tai yra nepažįstant jų kultūros, nacionalinės savimonės, estetinio skonio, moralinės nuostatos, politinės sąmonės, religinių (ar ateistinių) įsitikinimų ir t. t. Visa tai intuityviai ir racionaliai vertinama: priimama ar atmetama.

Kultūrą sudaro tokie fenomenai kaip mokslas, technika, filosofija, menas, mitologija, tautosaka, religija, literatūra, architektūra. Tačiau kultūra nėra matematinė šių reiškinių suma. Kiekvienas fenomenas objektyviai atskleidžia epochos dvasią, jos lūkesčius, bet jie drauge yra įvairių tautų lietimosi taškai. Taip iškyla klausimas: kas yra pasaulinė ir kas yra nacionalinė kultūra. Ar galima vieninga pasaulinė kultūra, naikindama tautines?

G. V. F.Hėgelis kūrė Vokietijos susivienijimo išvakarėse (suskaldyta buvo ir Italija). Vokiečių filosofijoje susiformavo ,,tautos dvasios“ koncepcija, nesusieta SU konkretybe. J. F. Herbartas suformulavo tautų psichologijos principus, pasak kurių esti dviejų tipų tautos: aktyvios ir pasyvios. Pirmosios kovoja dėl savo egzistencijos, antrosios susitaiko su savo likimu (pasyviosioms gresia išnykimas). Tačiau ši būsena nėra absoliuti: aktyviosios gali virsti pasyviomis ir atvirkščiai. Pagrįstai kyla klausimas: kokiai tautai pats priklausai.

Savų ir svetimų Italijoje diegta: ,,Italai praeities tauta, jie neturi ateities perspektyvų, būtina susitaikyti su likimu. Šviesiausieji protai atmetė šią poziciją. G. V. F. Hėgelio ir J. F. Herbarto koncepcijos sužadino teorinį mąstymą. XIX a. hėgelizmas tampa Italijos opozicinių jėgų vėliava. Iš G. V. F. Hėgelio filosofijos čia daromos radikalios išvados, ja mėginama paremti praktinę veiklą. Italijoje hėgelizmas nustoja savo abstraktumo: G. V. F. Hėgelio tezės grindžiamos konkrečiais savo šalies istorijos faktais. Juo bandoma paaiškinti kultūros istoriją. Šia tradicija rėmėsi neohegelizmas.

Išversti veikalai tampa vertėjų tautos kultūriniu faktu: skaitytojas juos skaito, vertina. Be abejo, esama ir konjunktūrinių sumetimų, bet ir jie atskleidžia tam tikrų sluoksnių interesus. Taip į šalies kultūrą įsijungia vis naujų elementų. Lietuvos kultūros istorijoje galėtume išskirti pagal kultūros ėmimą ,,iš šalies“ kelis etapus. Matyt, labiausiai uždara buvo pagoniška kultūra: tada baltų gentys kontaktavo tarpusavyje; tik paskutiniais šios kultūros egzistavimo šimtmečiais į ją pradėjo smelktis krikščionybė.

Priėmusi krikščionybę Lietuva tapo atvira Vakarų Europos kultūrai. Oficialiai krikštas priimtas iš Lenkijos. Tai paliko neišdildomų pėdsakų ne tik politinėje mūsų krašto istorijoje, bet ir kultūroje. Į Lietuvą skverbėsi visa, kas lenkiška. Antra vertus, per lenkus užmegzti kontaktai su italais ir prancūzais. Su nepasitikėjimu žiūrėta į vokiečius, kaip į kryžiuočių palikuonis. Tik Reformacija pakoregavo lietuvių ir vokiečių kultūrinius ryšius. Lietuvą pasiekdavo pagrindinės Vakarų Europoje gimusios idėjos. XVIII a. viduryje Prancūzijoje apogėjų pasiekė Apšvietos filosofija bei jos sąlygoti kiti kultūros reiškiniai. Ir Lietuvoje įsitvirtina Apšvietos idėjos, plinta švietėjų (Ž. Ž. Ruso, A. K. Kondiljakas, D. Didro, A. F. Volteras) raštai, užsimezga asmeniniai kontaktai. Vakarinę Lietuvos dalį veikė vokiečių kultūra, protestantizmas.

Dalyje lietuviškų žemių buvo įsikūrusi Prūsijos vokiška valstybė. Ten nuo Renesanso laikų veikė Karaliaučiaus universitetas. Jame buvo stiprios lituanistinės tradicijos. Rytų Prūsijoje plėtojosi lietuviška raštija. Į lietuvių kultūrą atkreipė dėmesį G. E. Lesingas, J. G. Herderis, J. V. Gėtė ir kiti žymūs vokiečių kultūros veikėjai. Suvoktas jos savitumas. Tai pakėlė lietuvių kultūros svorį. Tačiau šioje Lietuvos dalyje ir vokiečių kultūra buvo labiau įsitvirtinusi. Nacionalinis atbudimas prasidėjo tada, kai suintensyvėjo germanizacija ir polonizacija. Šiuo laikotarpiu iškyla tokios ryškios asmenybės, kaip I. Kantas ir A. Mickevičius, jungiantieji kaimyninių tautų kultūras, skatinantieji jų raidą.

XIX a. formuojasi konceptualiniai ryšiai, vystosi filosofinės bei literatūrinės srovės. Jos betarpiškai veikia Lietuvą. Apšvieta ir Romantizmas palieka gilius pėdsakus mūsų kultūroje tik įgaudamas čia savitų bruožų.

XIX a. antrosios pusės Lietuvą veikia pozityvizmas ir marksizmas, susidomėta Rytų kultūra. Socialinė ir nacionalinė priespauda skatino naujų idėjų paieškas. Lietuvių nacionalinio judėjimo negalėjo patenkinti krikščionybė, mat ji mūsų krašte vaidino kitokį vaidmenį negu Vokietijoje ar Lenkijoje. Ten ji konsolidavo tautas, pas mus niveliavo nacionalinius jausmus. Protestantų bažnyčia skiepijo vokiškumą, katalikų – lenkiškumą. Abi jos tapo svarbiausiuoju lietuvių nutautinimo veiksniu. Naujos religijos veikiama, protėvių kultūros atsisakė aukštuomenė: jai lietuvių kalba liko mužikų kalba, kuri netinkama nei poezijai, nei prozai, geriausiu atveju tik maldai. Tačiau valstiečius bei smulkius bajorus ir toliau siejo senieji papročiai, kalba. Šiuose sluoksniuose ir gimė nacionalinis judėjimas. O nutautusios bajorijos interesai buvo priešingi nacionaliniam judėjimui. Taigi visuomenė diferencijavosi. Kraštui reikėjo naujų idėjų. Ieškota jų ir už Lietuvos ribų.

Kultūros dominantės keičiasi. Tačiau būtos sąsajos palieka pėdsakus: lietuvių pagoniškos kultūros atspindžių yra ir pasaulėjautoje, ir tokiuose kultūros fenomenuose, kaip tautosaka, mitologija, liaudies menas (pvz., ornamentikoje), kuris ir šiandien savo ruožtu veikia profesionalųjį meną, formuoja lietuviškąj1 stilių. Kelis šimtmečius Lietuvos ir Lenkijos kultūros buvo susipynusios; iki XVI a. jos artėjo, vėliau funkcionavo kaip labai artimos, o XIX a. prasidėjo šių kultūrų atitolimo procesas, kuris buvo būtina sąlyga lietuvių kultūros išlikimui.

Įvairiopo kontaktavimo metu vienpusiškai priimamos kultūrinės vertybės. Tada gerai žinoma, kas vyksta metropolinėje kultūroje, o visa kita lieka daugiau ar mažiau nuošalyje. XVII-XIX a. Lietuvoje pasirodė daugybė sekimų lenkais, laisvų vertimų, pritaikytų lietuvių skaitytojui. Toks kultūrų suartėjimas nėra vienareikšmis abiem pusėms: pirmoji turtėja, antroji skursta. XVII-XIX a. Lietuva – tipiškas to reiškinio pavyzdys: daugelis lietuvių nustojo nacionalinės savimonės, įsiliejo į lenkų kultūrą, ;papildė lenkų kultūros veikėjų gretas. Taip buvo nutiestas tiltas su vienpusiu judėjimu: jis kėlė rimtą grėsmę lietuvių kultūros egzistencijai.

Kultūras artina arba tolina politiniai veiksniai (vienos valstybės, vienos religijos, vienos ideologijos buvimas). Pasikeitus šiems veiksniams, atsiranda naujų faktorių, naujų traukos centrų. Ne viską lemia ir geografinis artumas: valstybių sienos ne tik artina, bet ir tolina tautas, ypač tada, kai jaučiamas nepasitikėjimas viena kita, kurį sukelia religinė, ideologinė, politinė nesantarvė. Antai Lietuvoje tai vienoje, tai kitoje epochoje siekta atsiriboti nuo lenkų, vokiečių, bet nebūta neigiamos nuostatos atokiau esančių tautų kultūroms, nors domėtasi ne visą laiką vienodai (vienu metu labiau, kitu mažiau). Pavyzdžiui, Renesanso epochos Lietuvoje tapo gerai žinoma italų kultūra, net gimė hipotezė, esą lietuviai !kilę iš romėnų. Ji buvo atsvara lenkų kultūros veržimuisi. Kadangi italai niekad negrėsė lietuviams, nebuvo ir priešiškumo italams.

Kadangi esama bendrų visai žmonijai problemų, bendrų žmogiškų vertybių, jas gvildenant pakylama iki pasaulinio lygio, išeinama už savo tautos ribų. Taigi nacionalinės kultūros veikėjas tampa pasaulinis. Jo suformuluotas idėjas, kūrinius perima kitos tautos, atsisakant nacionalinių.

Analizuojant kultūros istoriją pastebima, kad keičiasi idėjų poreikis: neretai iškilusioms idėjoms ieškoma pagrindimo – jų atitikmenų praeityje, pastebimas ryšys tarp praeities ir dabarties. Kultūros raidoje yra tam tikrų dėsningumų. Vienos idėjos (ir kūriniai) tarsi pasensta, išblėsta, kitos ne. Kartais ,,užmirštosios“ atgyja, atsiranda jų poreikis. Todėl istorijoje nuolat ,,knaisiojamasi“.

Rašomos visuotinės filosofijos, literatūros, meno istorijos. Aišku, kiekvienas autorius pasirenka skirtingus akcentus, bet pagrindiniai principai, atstovaujantieji tai pačiai kultūrai, epochai, išlieka. Gali skirtis interpretacijos (tas pats mąstytojas vienų laikomas teigiamu personažu, kitų – neigiamu; nuo to priklauso ir jo kūrybos vertinimas). Vienaip atrodo filosofijos istorija, parašyta anglų, kitaip – vokiečių autorių. Skaitydami lenko V. Tatarkevičiaus ,,Filosofijos istoriją“, rasime ištisus paragrafus apie lenkų filosofiją, ko nerasime nė vieno Vakarų Europos autoriaus darbe. Panašiai esti ir su literatūros istorija. Čia pasireiškia ne tik autoriaus subjektyvizmas, bet ir idėjų poreikio, jų vertės samprata. Tie ,,subjektyvizmai“ parodo kultūros daugiaplaniškumą, atskleidžia visuotinę panoramą. Taip papildomi kultūros darbai. Tas būdinga tiek dvasinei, tiek materialinei kultūrai.

Akivaizdžiai matome, kaip architektūriniai stiliai pereina iš vienos šalies į kitą; Perimama tai, kas labiau atitinka tautos būdą, interesus. Tarp pasaulinės ir nacionalinės  kultūros funkcionuoja  dialektinis ryšys: vienos šalies kultūros veikėjai tiesiogiai veikia kitos šalies veikėjus. Tik gerai žinodami pagrindinius pasaulinės kultūros formavimosi principus, jos pasireiškimą, nustatome, kas joje tipinga, o kas atsitiktinumas. Kiekvienos šalies, tautos kultūra turi savo specifiką, kuri suvokiama tik gilinantis į konkrečius reiškinius. Negalima nustatyti bendrų lietuvių, lenkų, rusų kultūros funkcionavimo principų, nežinant detalių. Kultūros raidos dėsningumų formulavimas be empirinės medžiagos studijų veda į dogmatizmą ir schematizmą: painiojimą tikros kultūros raidos su norimu jos įvaizdžiu.

Empirinei analizei būtinas teorinis apmąstymas ir nuolatinis sutikslinimas. Nustatę bendrus kultūros raidos tyrimų principus, pajėgsime atsakyti, kas yra lietuvių kultūra ir kaip ji santykiauja su kaimyninių tautų kultūra, koks jos indėlis į pasaulinę kultūrą ir kaip ši savo ruožtu paveikia lietuvių kultūrą. Tarp lietuvių ir lenkų visko būta. Sėkmė lydėjo kai veikta drauge. Dabar vėl atėjo toks laikas.

Nuolat girdime daugiau teisių verslininkams. O žmogui? Negi verslas galimas be darbuotojų? Kai verslas vieniems žmonėms išplauna smegenis (nelieka jokių dvasinių vertybių) – subiologina žmogų.  To pasekmėje Kultūrinės vertybės tampa preke: viskas perkama parduodama. Atsisakoma dvasinių vertybių. Ypač šio aspektu pasižymi XXI amžiaus Europa. Žmonija cementuoja idėjos (religija, universalios vertybės, tautiškumas), nors istorijos eigoje jos kinta (vienu metu dominuoja vienos, kitu metu – kitos). Dabar vyksta atvirkštinis procesas, primenantys Romos žlugimo laikus. Tam atsiranda priešprieša.

          XV amžiaus antroje pusėje Anglijoje vykstantiems pokyčiams žemės ūkyje ženkli dalis valstiečių buvo nuvyta nuo žemės. Jie pasuko į miestus ieškoti pragyvenimo šaltinių. Jų nesuradus vieni pasuko į plėšikų būrius, kiti tapo valkatomis. Karalius išleido įsaką prieš valkatas. Įsakė juos gaudyti ir karti. Negi einame tuo keliu? Europa du kart atsakinga už nacizmo įsigalėjimą Vokietijoje: pirma, pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, uždėtos nepakeliamos tautai kontribucijas, antra, Miunchene, leisdami hitlerininkams ginti kitose šalyse skriaudžiamus vokiečius. Istorija vėl kartojasi: ES leidžia naujajam Hitleriui –V. Putinui ginti Ukrainoje ir kitur „skriaudžiamus rusus“.

Vokietija tragiškai pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą. Nugalėtojai stengėsi atsigriebti ant vargšų eilinių žmogelių. Juk ne jie buvo kalti už vyriausybės grobuoniškus veiksmus. Juk ne jų iniciatyva valdė monarchas, tad kodėl už jį turi atsakyti tauta. Nugalėtojai nepajėgė to suprasti ir apdėjo Vokietiją nežmoniškomis kontribucijomis, atverdami duris nacizmui (vokiečiai pasijuto skriaudžiama tauta). Yra ir kitas variantas: iš amžių puoselėjama didybės tradicija.

Statau lygybės ženklą tarp A. Hitlerio ir V. Putino. Abu atsidūrė valdžioje teisėtai – buvo išrinkti, tačiau greitai įgytą  pasitikėjimą panaudojo piktam. V. Putino ir A. Hitlerio pasaulėžiūra ir pasaulėjauta identiška. Abu nacistai, siekiantys „neleisti užsienio valstybėms  skriausti savo tautiečius“. Tarp A. Hitlerio bei V. Putino jų ir Stalino esminis skirtumas: Stalinas atėjo į valdžią perversmų keliu (bolševikai pasinaudojo tautų lygybės lozungu, kuriuos nebuvo carinėje Rusijoje), tik vėliau rusiškas nacizmas pradėjo skverbtis į  bolševikų sąmonę. Stalinas tik realizavo slavofilų idėjas, bet ne jas sugalvojo.Tik tuo paaiškinčiau šiandieninės rusų politikų pastangas atleisti  Stalinui visus nusikaltimus, vardan laimėto Didžiojo Tėvynės karo, neužsimenant apie bolševikų ideologiją.

Tuos dalykus išsamiai išanalizavo lenkų istorikas J. Kucharzsewski, tik kažkodėl dabar jo nenorime prisiminti. Pasaulį nuolatos užplusta įvairios iracionalistinės bangos (nuo religinio fanatizmo iki nacizmo). Jų šaknys objektyvios: kai žmogų netenkina esamybė, jis pasiduoda įvairių racionalių jėgų veikimui. Viduramžiais kaltės už visas nesėkmes verstos raganoms ir jos be gailesčio degintos. Problemos esmė žmonės patiki valdžią įvairiausio plauko avantiūristams ir patiki jų mesijiška galią.

Stalinas sukūrė galingiausią istorijoje Rusijos imperiją: V. Putinas siekia ją restauruoti. ES Rusijos agresijos Ukrainoje, Kaukaze akistatoje Vakarų Europos vadovybė atsiskleidė kaip Miuncheno sąmokslo metu. Nesusimąstoma: ko tai baigėsi. V. Putino apetitai auga.

Nenutyla diskusijos dėl Europos Sąjungos ateities, svarstoma, kur link klostysis įvykiai: susikurs nauja imperija ar ji iširs, ar taps institucija, kurioje bus derinami visų šalių interesai, be ko negali normaliai funkcionuoti šiuolaikinės valstybės? Vienareikšmio atsakymo neturime. Galimos įvairios versijos. Ukrainos krizės metu ES pademonstravo savo infantiliškumą, leidusi Rusijos nacistams pasijuoti iš taikomų sankcijų.

Imperijos kuriasi įvairiai: vienos kaimynų nukariavimo keliu; kitos – dėl savisaugos nuo išorės priešo. Vėliau jos gali kisti. Kalbant apie dabar vykstančius procesus Europos Sąjungoje smalsus skaitytojas gali pasidomėti, kaip 1922 metais Rusijos imperijos griuvėsiuose susiformavo jos pakaitalas – Tarybų Sąjunga. Nemanau, kad visi jos iniciatoriai suvokė, ką kūrė, kitaip nebūtų buvę kone visi Stalino sušaudyti. Pradiniu laikotarpiu jos oficialūs vadovai savo pareigas paeiliui, net komunistų partijos nebuvo vienos. Visos kalbos buvo lygiateisės. Tačiau šis lygiateisiškumas sparčiai nyko. Nors per visą Tarybų Sąjungos egzistavimo laikotarpį valstybinė rusų kalba nebuvo įstatymiškai įtvirtinta, ji tapo viršesnė. Nors įstatymai nedraudė kalbėti kiekvienos respublikos kalba, ja niekas Aukščiausios Tarybos posėdžiuose niekas nešnekėjo (vėliau visi įstatymai ir posėdžių stenogramos buvo verčiamos į visų taip vadinamų sąjunginių respublikų kalbas – ši nuostata išliko iki paskutinių imperijos gyvavimo dienų). Visos respublikos Tautybių Taryboje turėjo vienodą atstovų skaičių, bet ji tapo butaforine institucija. Stalinui greitai pavyko šią valstybę paversti imperija. Jos smagračiu tapo bolševikų partija, į kurią buvo inkorporuotos visų respublikų partijos.

Ar Lietuvą įsivaizduoju ne Europos Sąjungoje? Ne. Tačiau turime turėti savo tautinių ir valstybinių ambicijų, nuo kurių kasdien atsisakome ir savanoriškai išsižadame nepriklausomybės. Pažvelkime į šią problemą iš įvairių pusių. Kalbu apie Lietuvą, nes, kas čia vyksta,  geriausia žinau.

Pirmiausia įsivaizduokime, kad Lietuva – ne ES narė. Lietuva nuo visų savo kaimynų atsitvėrusi muitinių ir pasieniečių sienomis. Ji neturi tiesioginio laisvo išėjimo į kitų šalių rinkas. Kur dėti savo produkciją? Nereikia būti pranašu, kad suprastum, jog toks kelias vestų prie socialinio sprogimo su iš to kylančiomis pasekmėmis. Taigi, nesu euroskeptikas, bet nesu ir Lietuvos nepriklausomybės praradimo, naujos imperijos sukūrimo šalininkas.

Lietuva – lygiateisė ES narė. Bet to nėra. Niekas mus į ją nevarė. Dėl to, kad ES virsta nauja imperija – nemaži ir mūsų vyriausybių – ne kurios nors vienos, o visų be išimties – nuopelnai. Lietuva  bene vienintelė iš visų ES narių niekad nereiškusi savo nuomonės, viskam pritarianti. Pirmoji ratifikavo ES Konstituciją (Seimo nariai pritarė net jos neskaitė – to neneigė balsavusieji). Ar šis veiksmas nepriminė to, kuris vyko 1940 m. liepos 21 d. „stojant į TSRS“? Skirtumas tik tas, kad tada už seimūnų nugaros stovėjo rusų tankai.

Prisiminę derybų eigą dėl ES suprasime, kaip ji gali virsti ir virsta neaišku iš kur atsiradusių  biurokratų valdomu totalitariniu dariniu (valstybe). Lietuvai buvo mestas masalas – struktūriniai paramos fondai, kurių stvertasi nemąstant, kad jie gyvuos tik kol  Lietuva bus visiškai integruota.  Žingsnis po žingsnio atsisakoma nepriklausomos valstybės idėjos. Mūsų vadovai jau nesupranta, kad jie yra Lietuvos valstybės, o ne provincijos vadovai. Briuselis diktuoja, kiek į Lietuvą reikia išsileisti trečiųjų šalių piliečių, kokia turi būti mūsų šeima, kokie įstatymai turi būti priimami Seime.

Dar kartą prisiminkime: nuo prasidėjo Tarybų Sąjungos griūtis? 1988 metų rudenį estai nutarė, kad jų įstatymai viršesni negu imperijos. Lietuvos piliečiai savo demonstracijomis palaikė estus.

Europarlamentas – formaliai vienintelė renkama institucija. Bet kiek konkreti valstybė turi joje atstovų – derybų rezultatas. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Taryboje visos respublikos turėjo vienodą atstovų skaičių. Kiekviena respublika turėjo savo deputatų grupę. Europarlamente valstybės neturi savo grupių. Jose išrinkti parlamentarai pasiskirsto po frakcijas. Frakcijų sprendimai privalomi jų nariams. Žodžiu, ten niekas negali kalbėti Lietuvos vardu. Šio parlamento įgaliojimai be galo menki. Jis tvirtina biudžetą ir Europos Komisiją (ji tolygi vyriausybei) in corpore (visumoje), dėl kurių sutariama Viršūnių pasitarime. Bet jis tuo pat metu yra Europos didžiūnų (visų pirma Vokietijos) spaudimo kitoms šalims įrankis. ES vadovai, kaip ir 1938 metais, nesugeba (ar nenori galvoti apie ateitį). 1938 metais nuolaidžiavo A.Hitleriui, dabar naujajam fiureriui V. Putinui.

ES išlaiko milžinišką ir labai gerai apmokamą biurokratinį aparatą, į kurį patekti svajoja nė vienas lietuvaitis, o patekęs brangina savo vietą. Ir jis pakyla virš tautų, valstybių. Nagrinėja smulkmenas, o kai iškyla rimtas pavojus tautų egzistencijai, užsiima gražbylyste, o ne realiais veiksmais. Pamirštama, kuo visa tai baigiasi. Štai kur problema.

 

2014-06-05



[1] Диалог историков: Переписка А.Тоинби и Конрада ,,Новый мир“, 1967, Nr.7, стр.178.

1 komentaras

  1. DĖL ŽEMGROBIŲ KETINIMŲ REFERENDUMU MONOPOLIZUOTI ŽEMĖS RINKĄ LIETUVOJE.
    Dėmesio: Kam teko keliauti Lietuvos pažintiniais takais, turistiniais keliais, tam teko susidurti su masiškai gadinamais informaciniais stendais, kuriuose „EUROSKEPTIKAI“ naikina įrašus anglų kalba išimtinai už Europos Sąjungos lėšas atkurtose fantastiško grožio Lietuvos vietovėse, galinčiose pritraukti turistus. Piktadariai „euroskeptikai“ kenkia tarptautinio turizmo plėtotei Lietuvoje. Būtina agresyvius prorusiškus „euroskeptikus“, svajojančius patekti į Seimą šliužus, zigmus, pankus ir kt. įspėti dėl tokios, palankios žemgrobiams, neva „patriotinės veiklos“. Juos palaiko žemgrobių klanas, kuriam svarbus žemės monopolis Lietuvoje. Atėjo laikas viešai skelbti duomenis apie sukčių žemgrobių už dyką prisigrobtą žemę, leisti įsigyti žemę užsieniečiams, kaip tas yra daroma civilizuotose Europos Sąjungos šalyse. Būtini sveiki saugikliai, kurie apsaugos žemės rinką Lietuvoje nuo vietinių ir užsienio oligarchų. Referendumo tekstas prieštarauja Lietuvos stojimo į EU sąlygoms, prieštarauja LR Konstitucijai. Pagrindinis tautos šliužų, Kremliaus klapčiukų tikslas – atgal į Rusijos, Kremliaus įtakos sferą. Būtina platinti šią informaciją, nedalyvauti klastos ir melo referendume. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą