Jėkabas Ziedaras

Europa, kurios ateitis – po marksizmo vėliava (I dalis)

Australijoje gyvenantis latvis Jėkabas Ziedaras parašė atvirą laišką Latvijos Respublikos Seimui, kuriame išdėstė savo mintis dėl lyčių lygybės, gimstamumo mažėjimo ir ES ateities. J. Ziedaras remiasi Patriko J. Buchanano knyga „Vakarų mirtis”. Rašydamas laišką, Jėkabas norėjo plačiau aptarti problemos ištakas ir vystymąsi, kad žmonės turėtų galimybę ją apmąstyti atsižvelgdami į faktus. Kol problema nėra aiški, tol daug ir tuščiai diskutuojama apie nieką, remiantis vien argumentais patinka–nepatinka, myliu–nekenčiu. Tačiau išvydę, nuo ko viskas prasidėjo ir kur yra vedama krikščioniškoji Europa, galėtume tapti sąmoningesni, suvoktume problemos esmę ir diskusijos ribas.

Ekspertai.eu gavo leidimą paskelbti šį laišką Lietuvos žmonėms. Tekstas ilgokas, todėl jį publikuosime dalimis. Tikimės, kad J. Ziedaro surinkta medžiaga padės praregėti ir apsispręsti dėl savo tautos ir valstybės ateities gairių.

Ventspilio apygardoje vykusioje spaudos konferencijoje gimstamumo klausimais sveikatos apsaugos ministrė Ingrida Circenė pastebėjo, kad priklausome civilizuotai ir kultūringai Europos visuomenei, kurioje ne tik diskutuojama demografijos klausimais – jie yra ir sprendžiami. Ministrė tik nepaminėjo fakto, kad visose Europos valstybėse gimstamumas nesiekia to lygio, kai tauta gali atsinaujinti, ir visų tautų laukia kelias į vėlių kalnelį; tik vienos tautos ten pateks labai greitai, kitos – kiek vėliau. Taip yra todėl, kad visose ES valstybėse yra privaloma lyčių lygybė, kuri yra Vakarų krikščioniškosios kultūros sunaikinimo programa (Patrick J. Buchanan “The Death of the West”). Kadangi šios Buchanano knygos jau neįmanoma nusipirkti, o internete galima rasti tik tendencingos kritikos, išdrįsiu ją ištraukti dienos švieson ir citatomis pagrįsti spaudoje plačiai aptarinėjamas vaikų darželiams skirtas knygeles ir Latvijai bei visoms ES valstybėms aktualius lyčių lygybės klausimus.

 Problema iškilo jau 1914 m. rugpjūčio 14 d., kai Vokietijos Reichstago socialdemokratai stovėdami vienbalsiai nubalsavo už kreditą kaizerio karui ir kai vokiečių kariuomenė it patriotinėje orgijoje įsiveržė į Belgiją. Tai pribloškė to meto marksistus, nes Marksas juk buvo numatęs, kad darbininkas priklauso darbininkų klasei, o ne tėvynei, ir jis neis kariauti prieš kitus darbininkus. Bet užtrimitavus karo trimitams, darbininkai metė savo darbo įrankius ir pasijuto Tėvynės patriotai – ne socialinės klasės atstovai. Todėl marksistai tapo pajuokos objektu. Bet…

Džordžas Lukačas (1885–1971), Kominterno agentas Vengrijoje, buvo pirmasis, kuris pripažino, kad Marksas suklydo. Jis suvokė, kad marksizmo pergalė galima tik sunaikinus senąsias pasaulio vertybes ir sukūrus naujas. Jam vadovaujant Vengrijos mokyklose pradėtos nagrinėti temos, susijusios su laisva meile, lytiniais santykiais, tradicinių šeimos tarpusavio santykių archaiškumu, monogamijos senamadiškumu ir religijos bejėgiškumu, neva dėl visų šių dalykų žmogus netenka malonumų. Moterys aktyviai ragintos sukilti prieš nusistovėjusį to meto lytinį gyvenimą. Skatindamas moterų ir vaikų perversijas, Lukačas turėjo tikslą sunaikinti šeimos instituciją, nes šeima buvo krikščioniškųjų vertybių ir Vakarų kultūros branduolys ir pamatas.

Antonijus Gramšis (1881–1973), italų komunistas, taip pat priėjo prie išvados, kad Marksas klydo. Gramšis rašė, kad tarybos, kuri remiasi giliai įsišaknijusia judėjų krikščionių tradicija, neįmanoma nuversti, kol nebus nukirstos tos šaknys. Jei krikščionybė yra kapitalizmo skydas, tai, norėdami užkariauti Vakarus, marksistai privalo juos iškrikščioninti. Gramšis ilgus metus praleido Italijos kalėjime, o jo „Kalėjimo užrašuose” neabejojama, kad vykdant naujųjų marksistų revoliucinę programą Vakarai bus sėkmingai užkariauti. Ten skelbiamas pagrindinis teiginys, kad reikia ne taip, kaip anksčiau, kai siekta iš pradžių perimti valdžią ir tada iš viršaus nuleisti kultūrinę revoliuciją; pirmiausia reikia keisti Vakarų kultūrą, ir tada viskas kaip pernokę vaisiai nukris marksistams į rankas. Kad kultūra būtų pakeista, reikia nueiti ilgą kelią užimant vakarietiškas institucijas: „dailę, kiną, teatrą, mokyklas, koledžus, seminarijas, laikraščius ir naująsias elektronines priemones, radiją.” Viską reikia perimti paeiliui, pakeisti ir politizuoti, kad taptų revoliucijos agentūromis. Tuomet tauta palaipsniui išmoks suprasti revoliuciją ir ją priims į savo namus. Tam nereikalinga prievarta, ir to negalima sulaikyti per prievartą. Gramšio idėjos, kaip sukelti revoliuciją Vakarų visuomenėje, pasirodė teisingos. Jos pasklido plačiai, ir šiandien prie judėjimo prisijungia vis daugiau šalininkų.

1923 m. Vokietijos komunistų partijos nariai prie Frankfurto universiteto įkūrė Marksizmo institutą pagal Maskvos Markso Engelso instituto pavyzdį. Laikui bėgant naujasis institutas tapo žinomas tiesiog kaip Frankfurto mokykla. Šios mokyklos akademikai užsimojo marksizmą pateikti kaip kultūros terminologiją. Senieji kovos vadovėliai buvo išmesti lauk, jų vietą užėmė nauji. Senųjų marksistų priešas buvo kapitalizmas, o naujiesiems juo tapo Vakarų kultūra. Senųjų marksistų kelias į valdžią buvo prievartinis režimo nuvertimas, o štai naujųjų kelias į pergalę – dešimtmečiai kantraus darbo. Pergalė būtų pasiekta tik tada, kai vakarietis nustotų būti krikščionis, ir tai padaryti galima tik užgrobus ir perauklėjus kultūros ir švietimo įstaigas. Po tokios Vakarų kultūros tvirtovių ir apsauginių pylimų okupacijos valstybės pasiduos be kovos. Ir senųjų, ir naujųjų marksistų moralės definicija yra ta pati: kas tarnauja revoliucijai, yra moralus, kas jai priešinasi, yra nemoralus. Tai buvo Gramšio idėja, kad absoliučių moralės standartų, tinkančių visai žmonijai, nėra – yra tik moralumas, kurį gimdo visuomenė. 1933 metais, kai į valdžią atėjo A. Hitleris, Franfurto mokyklos marksistai susipakavo savo ideologiją ir persikėlė į JAV. Padedama Kolumbijos universiteto, Frankfurto mokykla pradėjo veikti Niujorke, ir pirmuoju jų uždaviniu tapo adaptuotos žemės kultūros sunaikinimas. Jie save pavadino kultūros marksistais, o Vakarų kultūros sunaikinimui sukūrė visą galeriją kovos ginklų. Vienas tokių – kritikos teorija. Jos definicija tokia: Visos Vakarų kultūros svarbiausiųjų elementų – įskaitant krikščionybę, kapitalizmą, autoritetus, šeimą, patriarchiją, vyresnumo teises, moralę, tradicijas, susilaikymą, lojalumą, patriotizmą, nacionalizmą, paveldimumą, etnocentrizmą, papročius, konservatyvumą – destruktyvi kritika; teigimas, kad vakarietiška visuomenė yra didžiausia rasizmo, seksizmo, tėvyniškumo, ksenofobijos, antisemitizmo, fašizmo ir nacizmo palaikytoja pasaulyje. Kritikos teorija priveda žmogų prie kultūrinio pesimizmo, beviltiškumo ir sutrikimo, prie susvetimėjimo visuomenėje, nes ji nėra verta meilės ir lojalumo (išskirta – ekspertai.eu).

Teodoras Adornas (1903–1969) išmąstė, kad fašizmo lizdas yra patriarchalinė šeima. Vadinasi, individai, kurie užaugo šeimose, kur plevėsavo vėliava, kurių tėvas buvo patriotas, kurie priklausė senų laikų religijai, yra apsigimę fašistai ir potencialūs nacistai. Dar viena Adorno mintis buvo ta, kad kelias į kultūros hegemoniją turi eiti per psichologinę įtaką – ne per filosofinę argumentaciją. Mokyklose galima daryti įtaką vaikams, kad jie savo tėvų moralinius ir socialinius įsitikinimus vertintų kaip rasizmą, seksizmą, homofobiją, o vėliau įteigti vaikams naują moralę. Buvo aiškiai deklaruota, kad mokyti vaikus faktų ir žinių yra ne taip svarbu, kaip tai, kad jie baigtų mokyklą gebėdami parodyti teisingą poziciją. Tai ne pokštas, Alanas Blumas knygoje „Amerikiečių proto užrakinimas”(The Closing of the American Mind) rašo, kad amerikiečių abiturientai yra patys jautriausi analfabetai pasaulyje. Bet mokyklų, kaip jaunų protų įtakos priemonių, svarbą pranoko naujosios masinės priemonės – filmai ir televizija. Viljamas Lindas rašė: „Prasiblaškymo industrija… visiškai perėmė marksizmo kultūros ideologiją ir ją skelbia nepaliaujamai, ne tik pamokslaudama, bet ir sulygindama, kai stiprios moterys nugali silpnus vyrus, vaikai yra išmintingesni už tėvus, kandūs klajūnai sugriauna korumpuoto kunigo planus, aukštesnės klasės juodieji stoja į kovą su žemesnės klasės baltųjų prievarta, o homoseksualai gyvena įprastą gyvenimą. Tai yra pasaka, realybės inversija, bet pateikta tokiu būdu ji atrodo kaip realybė, net realesnė už pasaulį, esantį čia pat už durų.” Kaip kultūros revoliucija yra pakeitusi filmų industriją, galime suvokti prisiminę 1950-ųjų filmus, pavyzdžiui, „Vėjų nublokšti”, ir tas juostas, kurios skynė laurus vėliau, pavyzdžiui, „Amerikos grožybės”.

 

 

2013-04-26

www.ekspertai.eu

 

Parašykite komentarą