Vytautas Sinica

Išlaisvinom „išgalvotą“ Tėvynę

Artūro Rudomanskio pasvarstymas „Lietuviškumas: meilė ar grėsmė Lietuvai?“ savąjį atsakymą į pagrindinį klausimą leidžia nutuokti jau po pirmųjų eilučių. Lietuviškumas esąs grėsmė. Kol tekste kritikuojami tik esami nacionalistų politinės raiškos būdai, galima leistis į diskusijas, tačiau, kai iš principo paneigiamas pats objektyvus tautų egzistavimas, apima pasimetimas. Gaila žmogaus, kuris nesupranta, kad apie lietuviškumą, vienaip ar kitaip reiškiamą, galima kalbėti tik pripažįstant esant tautas. Kas paprasčiausiai reiškia, kad paties Rudomanskio žodynas prieštarauja jo prielaidoms.

Tautos kriterijai

Tauta – paini sąvoka, ne vieno sociologo ir istoriko keikta už tai, kaip sunku ją apibrėžti. Socialinėje tikrovėje su tokiais reiškiniais paprastai elgiamasi taip: autorius pateikia savąjį apibrėžimą (šiuo atveju tautos), o toliau dėsto savo mintis, nes visi gali suprasti, apie ką kalbama. A. Rudomanskis to nedaro ir tik kvestionuoja galimus kitų tautiškumo kriterijus, aiškiai siekdamas juos atmesti. Tiesa, atmetinėjami kriterijai pasirenkami pro šalį – suvokiant nacionalizmo teoriją jų net neįmanoma pasirinkti svarstymui. Tai kraujas, genetika, fiziniai bruožai. A. Rudomanskis pradžioje pats nurodo, kad jo susirūpinimą kelia ir straipsnį provokuoja „lietuviškieji ir lenkiškieji nacionalistai“. Tačiau nė vieno šių aspektų nacionalistai nelaiko tautinės tapatybės pagrindu. Tai nacistų atspirties taškas. Jei šiuo tekstu, net to neminint, abu judėjimai suplakami į vieną, diskusija neįmanoma, tad tenka remtis optimistine jų skyrimo prielaida. Tuo pačiu prasmę praranda ir teiginys, kad romantinės idėjos suklestėjo Hitlerio laikais. Trečiojo Reicho ideologijoje nebuvo nieko romantinio – nacių socialdarvinizmas, rasių kovos už išlikimą teorija ir karo kaip natūraliausios žmonių būklės garbinimas savo šaknimis ir pasekmėmis prasilenkia romantikų bendros istorinės atminties, papročių, tradicinio gyvenimo būdo ir unikalios kalbos idealais.

Apskritai tauta nacionalistams yra objektyvi duotybė, etninių bendruomenių tąsa. Papročiai, tradicijos, kalba ir istorija – kultūrinis kontekstas, kuriame užauga ir yra socializuojami tautos nariai – yra nacionalistų pasitelkiami tautą vienijantys kriterijai. A. Rudomanskio minima „teritorija“ ar „žemė“, tiesa, yra svarbus nacionalizmo momentas, tačiau jokiu būdu ne priskyrimo tautai kriterijus. Istorine teise tautai priklausanti žemė yra reikalinga siekiant išpildyti nacionalistinį tautų siekį turėti savo autonomiją ir teritorinį vientisumą – fizinius namus, kuriuose tauta galėtų gyventi pagal savo įstatymus ir papročius, atskleisdama išskirtinius savo kultūrinius bruožus. Taigi teritorijos kriterijus galioja nacionalinei valstybei, o ne etniniam tapatumui. Gimimas kitoje šalyje ar tiesiog emigracija neatima tautybės. Autoriaus stebimasi, jog tautos, neturinčios valstybės, nėra tautos. Tai dar viena naujiena bet kuriam nacionalistui: kaip nurodo tiek A. Smith, tiek E. Gellner, visų tautų siekis yra nacionalinė valstybė, tačiau tai ir yra jų tikslas, o ne egzistavimo sąlyga. Tauta be valstybės lieka tokia pat tauta. Galiausiai apeliuojama į tai, jog tautinio mito herojais tampantys viduramžių kunigaikščiai nekalbėjo tokia kaip dabar lietuvių kalba. Belieka priminti, jog kalbos vystosi ir keičiasi, tačiau nacionalistai (visų tautų) renkasi tikėti, kad per jų tautos istoriją nusidriekusi ta pati kalba. Pamėginkime skaityti XVIII a. Berko „Apmąstymus“ ar net XX a. Tolkieno „Žiedų Valdovą“ ir pajusime ryškų skirtumą tarp anglų kalbos ir … anglų kalbos. Be to, į E. Gellner referuojantis teksto autorius turėtų žinoti, jog būtent XIX a. visuomenės industrializacija ir tai, jog žmogaus darbo objektu tapo kiti žmonės ir kalba, pareikalavo kalbas „sutvarkyti“, išgryninti ir padaryti suprantamas visiems, kurie jaučiasi priklausantys tai pačiai kultūrai, taigi, paversti bendrinėmis. M. Mažvydo „Katekizmo“ kalba turbūt niekam negali pasirodyti ne lietuvių kalbos ankstesnė forma, o visai svetima ir nesusijusi. Taip klaidingai pasirenkami ir atmetami lietuvių „tariamo“ tautiškumo kriterijai.

Apie pagonybę

Atskiro dėmesio reikalauja religijos klausimas, kuris apskritai dažnai visai be reikalo keliamas tautų kontekste. Autorius stebisi, kodėl lietuvių religija turėtų būti krikščionybė, o ne pagonybė. Visgi pastarosios atsisakymas buvo viduramžių politinės situacijos neišvengiamybė. Norint pilnavertiškai egzistuoti Europoje, tiesiog būtina raštingoji monoteistinė religija, galinti skatinti kultūros raidą. Juo labiau, kad LDK atveju tai buvo ir didesnio teritorinio saugumo ir tarpdinastinio (tada dar ne tarptautinio) pripažinimo garantas. Net didžiausi konservatoriai vienareikšmiškai teigia, kad reikia ne stabdyti pokyčius, o įgyvendinti juos atsargiai ir protingai atsirenkant. Siūlyti lietuviams likti prie pagonybės savaip panašu į pasiūlymą, pavyzdžiui, likti prie dūminių pirkių, nes tai buvo baudžiavinių lietuvių tradicinės gyvensenos dalis. Krikščionybė yra neišvengiamas kiekvienos europinės civilizacijos tautos pasirinkimas. Šioje vietoje taip pat verta pastebėti, jog yra nemažai tautiškai nusiteikusių žmonių, kurie mano, jog krikščionybė yra nesuderinama su tautiškumu. Tačiau krikščionybė yra ne kosmopolitinė, o universalistinė – ji siekia ne suvienodinti ją priėmusias ir išpažįstančias tautas, o apimti jas į savo glėbį su visais tautiniais skirtumais. Šito nesuvokimas, panašu, kiša koją ir dalies tų pačių nacionalistų bendradarbiavimui Lietuvoje.

E. Gellner supratimas ir nuoseklumas

A. Rudomanskio pateikta E. Gellner interpretacija taip pat prasilenkia su tikrove. Gellner teigė, jog industrinėje epochoje susidaro sąlygos, neišvengiamai reikalaujančios ir sukeliančios nacionalinius jausmus ir tautinį tapatumą. Šis tapatumas, nors pagal sociologą ir ne antlaikinis, o atsiradęs, yra objektyvus, bet ne sukurtas žmonių iniciatyva. Žmonija tik sukūrė sąlygas, tinkamas tautų ir nacionalizmo įsigalėjimui. Tą liudija ir paties Gellner prognozė, jog išliekant industrinio pasaulio sąlygoms tautinė tapatybė nežada išnykti. Žmonėms reikalingas tapatinimasis, jie pasąmoningai jaučia poreikį suvokti save kaip kažkokios apibrėžtos grupės, mažesnės nei žmonija ar europiečiai, dalimi. Tuo tarpu Rudomanskis savo teiginius greičiau pasiskolino iš marksistinių konstrukcionistų E. Hobsbawm ir B. Anderson, teigusių, kad tautinį mitą sukūrė ir žmonių masėms įskiepijo asmeninės naudos ir iškilimo siekę XIX a. naujieji intelektualai. Tokiu atveju tai būtų sėkmingiausia žmonijos istorijos propaganda, nes štai jau visą šimtmetį pasaulis yra sutvarkytas pagal jų viziją – į suverenias nacionalines valstybes.

Pagaliau svarbiausia ne kuo remiantis atmetamas objektyvus tautos egzistavimas. Kosmopolitinių pažiūrų žmogui neįmanoma įrodyti tautų egzistavimo, jis tiki tik tuo, ką mato. Svarbus pats pasimetimas savo diskurse, kai viena vertus, paneigiama tauta, o kita vertus, kalbama apie grėsmę ar naudą Lietuvai ir teisingai arba ne reiškiamą lietuviškumą. Po I pasaulinio karo pasaulis buvo sutvarkytas pagal V. Vilson pasiūlytą tautų apsisprendimo teisę. Kvaila būtų ginčytis, kad ji išsprendė visas problemas ir nepaliko kruvinų etninių konfliktų – jų buvo ir sistemos trūkumai iki šiol kraujuoja. Tačiau akivaizdu, kad tautos teisė apsispręsti buvo vienintelis argumentas lietuvių pretenzijoms į savo suverenią valstybę. Jokiu kitu pagrindu tai nebūtų galėję įvykti, visą situaciją ir tautiškumo svarbą pragmatiniu požiūriu yra išdėstęs signataras A.Rasimas. Taigi neigiant tautą pravartu suvokti, jog tuo pačiu paneigiama ir Lietuvos valstybės teisė egzistuoti. Dar akivaizdžiau, kad paneigus tautas, negali būti kalbos ir apie objektyvų lietuviškumą, nes „lietuvis“ ir visi jo dariniai yra žodžiai, įgaunantys prasmę tik sutinkant su nacionalistų prielaidomis: kad egzistuoja tauta, jos atstovai ir būdingi bruožai (mistiškasis lietuviškumas). Taigi, kalbantis apie grėsmę Lietuvai ir neteisingą lietuviškumo raišką Tolerantiško jaunimo atstovas, ko gero, turėtų apsispręsti, ką nori kritikuoti ir paneigti – politinius sprendimus dėl lietuvių kalbos puoselėjimo ar patį tautos (įskaitant lietuvių) egzistavimą.

Tautos neigimas mokslo vardu

Apskritai Lietuvos viešojoje erdvėje lėtai, bet užtikrintai ryškėja banga pseudo ir tikrų intelektualų, išsikėlusių tikslą kvestionuoti lietuviškumą ir pačią tautą. Tai sena retorika: ypač vyresnieji turėtų prisiminti, kad sovietmečiu universalus komunistų teiginys buvo, jog lietuvių tautiškumas išgalvotas, o kalbantieji lietuviškai yra, kaip dabar tą kalbą saugantys, radikalai nacionalistai. Po nepriklausomybės atkūrimo prof. V. Landsbergis ir toliau garsiausiai kalbėjo apie tai, kad, jo teigimu, rusiški interesai visada siekė sumenkinti ir paneigti lietuvybę. Praėjus 20 metų galima sakyti, kad situacija blogėja, nes dabar internetą užplūdo tautinius jausmus ir „etnocentristinį mitą“ kritikuojantys tekstai, kaip taisyklė, ir žodynu, ir retorika, ir, pagaliau, autorių statusu apeliuojantys į mokslinį žinojimą, priešinamą tariamiems tamsios liaudies prietarams. Ko gero, autoritetingiausiu tokiu kritiku subjektyviai galima traktuoti VDU profesorių Šarūną Liekį, kurio pareiškimai tautine tematika per viešąją erdvę nuvilnijo, jau prieš pusmetį ir šis tekstas jokiu būdu nėra atsakymas konkrečiai jam. Jau minėtas tokių tekstų akademiškumas sukuria pirmiausiai „aukštesnio“ (nes mokslinio) žinojimo įspūdį, o tada ir skirtį tarp masių įtikėto mito ir blaivaus tiesos žinojimo. Šios skirties viename poliuje – neegzistuojančios tautos iliuzija tikinti naivi liaudis, kitoje – tautos netikrumą demaskuojantys socialinių mokslų atstovai, savo žinojimu tėviškai besidalijantys su prietaringaisiais. Juk, kaip nurodo J. F. Lyotard savo „Postmoderniame būvyje“, postmoderniame pasaulyje, kuriame gyvename, žinojimą pirmiausiai legitimuoja mokslas. Jo atstovai – išskirtinė grupė, privilegijuota ta prasme, jog jų teiginius kvestionuoja daug mažesnė visuomenės dalis.

Būtent dėl mokslinės tiesos vaizdinio ir kvietimo pamiršti mitą (viziją/iliuziją/ konstruktą) ši kritika visuomenės adresu pati nusipelno pastabų. Iš tiesų egzistuoja konstrukcionistinė nacionalizmo teorijų srovė. Tai pabrėžtinai viena iš daugelio nacionalizmo aiškinimo krypčių. Paviršutiniškai šnekant, pradėta Eric Hobsbawm ir plėtota jo šešėlyje išnykstančio Benedict Anderson ši neomarksistinė srovė iš tiesų laiko tautą socialiai sukonstruota fikcija. Bėda ta, jog Š. Liekiui ar N. Vasiliauskaitei pristatant šias idėjas niekur nerasime „pasak Hobsbawm“ tipo nuorodų, leidžiančių suvokti, jog tai tėra požiūris. Liekis ir kiti, natūralu, jog ypač kairieji autoriai, šį konstrukcionistinį aiškinimą skaitytojams pateikia kaip objektyvią tiesą. Kosmopolitinė dvejonė tauta ir visu tuo, kas iš jos kyla (nacionalinė valstybė, patriotizmas), gali tapti ar jau tapo Lietuvos švietimo sistemos dalimi, o šią tendenciją įvairiomis rekomendacijomis stengiamasi perkelti ir į vidurines mokyklas. Reali to baigtis – moksleiviai, kuriems vietoje patriotiškumo bus skatinami priešingi jausmai.“

Atstatant akademinį teisingumą verta šiek paaiškinti padėtį nacionalizmo teorijose. Plačiausiai galima skirti antlaikišką, transformacinę ir modernistinę nacionalizmo paradigmas – pirmąja pagrįstas pats nacionalizmas kaip ideologija, tuo tarpu tik trečiosios šalininkai nacijas laiko laikinais socialiniais konstruktais. Modernistai kaip srovė, nacionalizmo tyrimuose dominuoja jau kelis dešimtmečius, tačiau tai toks pats istoriškai susiformavęs ir laikiškas (o galimai ir laikinas) dominavimas, kokiu, jų teigimu, pasižymi tautiškumo mitas. Dar daugiau, toli gražu ne kiekvienas modernistas mano, kad nacijos yra tyčia išgalvotos intelektualų, kuriems toks mitas buvo palankus (Lietuvos atveju tai būtų Basanavičius ar Kudirka). Daugelis jų nesutinka ir su tautų kaip žmonių tapatybės aspekto išnykimo perspektyva – pirmiausiai čia verta vėl paminėti sociologą E. Gellner. Pats Š. Liekis šią situaciją pateikia tarsi kitos teorijos nebeegzistuotų, o konstrukcionistai būtų galutinai ir negrįžtamai okupavę teorinę erdvę. Taip nebuvo, nėra ir lieka spėlioti, ar bus.

Kosmopolitizmas-tautiškumas

Ir visgi baisiausia lieka dėl to, kad konstanta laikytas ir nepriklausomybę trokštama ir įmanoma pavertęs tautiškumas šiandien verčiamas diskusijų objektu. Senuosius ekonominius klausimus ideologinėse kovose grasinasi pakeisti tautininkų-kosmopolitų skirtis. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet pirmiausiai čia mums turėtų rūpėti. Kosmopolitai nevengia prabėgomis užsiminti, jog „Vakarų vertybės“ yra galutinai įsigalėjusios visoje Europoje, tautiškumą ir patriotizmą prilyginti ksenofobijai ir rasizmui. Galiausiai ir tai neatitinka realybės – daugelyje Vakarų Europos šalių egzistuoja stiprios, kartais net valdančios ar pretenduojančios po artimiausių rinkimų valdyti nacionalistinės partijos. Partijos, jaučiančios vis didesnį palaikymą kitose šalyse, kur tautiškumu suabejota dar anksčiau ir kur jau suvokiama, kad XXI a. nacionalinis saugumas reiškia ne geografinių sienų, o kalbos, kultūros ir tikrosios savivaldos (apraudotos P. Manent „Demokratijoje be tautų“) saugumą. Žmoniją kaip tokią įsimylėjusių Apšvietos filosofų pagimdytas kosmopolitizmas nori išlaisvinti žmogų iš tautinės tapatybės gniaužtų kaip kad feministės užsimojo išvaduoti žmogų iš lytinės tapatybės duotybės. Šis ir A. Rudomanskio išsvajotas žmogus, kuriam niekas nebus duota, bet viskas pasirenkama, kartu neturės ir su kuo tapatintis, bendrumo jausmo, pareigos veikti ne tik dėl savęs, bet dėl bendruomenės, kuri bent du modernybės amžius buvo suvokiama kaip tauta. Toks žmogus nebesuvoks (o daugelis jau nesuvokia), kad savęs nesukuriame patys ir visą gyvenimą liekame skolingi formuojančiai ir socializuojančiai bendruomenei. Kosmopolitas šios skolos negrąžina. Vėl to paties P. Manent žodžiais, „tai, kas kuria vieningumą, kuria prasmę ir gyvenimą“.

1990 metais tautiškumo suvokimą turėję žmonės padarė viską, kad tauta savarankiškai valdytų savo valstybę. Jie turėjo tapatybę, vieningumą ir prasmę veikti ne vien dėl savęs, bet naująja kosmopolitų prasme nebuvo laisvi save sukurti. Šiandien belieka klausimas, ar išlaisvinome išgalvotą Tėvynę ir kas norės dėl jos ką nors padaryti, kai įtikės, kad tautų ir lietuvybės nėra? Tarp tuo įtikėjusių norinčių nebus nei vieno.

Pagal ,,Pro patria“

                                                                                                                                                                                                                                        2014-06-01

Parašykite komentarą