Algirdas Endriukaitis

Kiek lieka Lietuvos tautinės valstybės?

F1AE4629_3x4
,,Šviesa sklinda šviesos greičiu, o lietuvis slenka – vėžlio.
Todėl šviesa ir negali mūs žingsnius lydėt.
Tamsoj tiesą pavagia…
Ir klaidžiojam ratais, giedodami apie tai, ko nėra. ”

Juozas Erlickas

(„Lietuvos rytas”, 2006-01-28, p. 1)

 

Nerimo nuojauta

Nijolė Bražėnaitė, partizano Juozo Lukšos žmona, neseniai pasakė: „Į Lietuvą žvelgiu Juozo akimis…Man nerimą kelia nesupratimas, kas yra krašto meilė.”(„Lietuvos žinios”, 2007-07-01, p. 14).

Pirmuoju dalgiu šiandien yra daugelio žmonių sąmonės virsmas į globalistinio materializmo metamą voratinklį, naikinantį tautą ir valstybę. Formaliai žiūrint viskas lyg ir tvarkoje – valstybingumo ir suverenumo atributiką turime. Man tai daugiau panašu tik į etnografinės, tautosakinės, muziejinės žaidimų, tik pasitenkinimu teritorijos administravimo politikos leidimo teisės pradžią.

„…Z.Rekašius sakė, jog lietuvių tautai gresia Havajų tautų likimas. Tai savos kultūros atsisakymas, totali, absoliuti integracija į amerikietišką gyvenimą, mąstyseną, kultūrą, valstybingumą. Havajuose jūs jaučiatės kaip Amerikoje ir jums sunku patikėti, kad ten kažkada gyveno tauta. Jo manymu, šiuo metu, ko gero, Lietuvos padėtis blogesnė nei buvo sovietmečiu. Anuomet mes neturėjome menkavertiškumo komplekso, nes už okupantus jautėmės tam tikra prasme pranašesni. Šiuo metu grėsmė, pavojai mūsų tautinei sąmonei ateina iš Vakarų. Nejaučiame savo pranašumo, todėl dabartinė padėtis yra pavojingesnė. Lietuviai dar nepakankamai įsisąmonina paprastą problemą – kad mes nykstame.” („Atgimimas”, 1997-08-08). Tai pasakyta 1997 metais.

Prezidentas V. Adamkus 2006 m. pabaigoje pareiškė: „Susidūrėme su taip karštai ginamomis, tik konservatyvesnėmis lietuviškojo jaunimo nuostatomis. /…/ „Santara-Šviesa” sulaužė daugybę užkietėjusio konservatizmo stereotipų /…/ Dogmatinio konservatizmo, išsikristalizavusio pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu.” („Lietuvos žinios”, 2006-11-02, p. 5). Šiandien Vilniuje, Daukanto aikštėje plevena Amerikoje Lietuvai paruoštos naujos eros vertybės.

Reinas Raudas, Estijos profesorius pranešime „Lietuva tampa nuobodi” sako: „Pas jus viskas gerai. Čia yra netgi Šiaurės Atėnai su savo „Akropoliu”, kuris patenkina svarbiausius visuomenės poreikius”. („Lietuvos rytas”, 2003-06-27, p. 2).

Apie susirūpinimą lietuvybe literatas V.Kubilius: „Skubant kuo greičiau užkloti fasadinį europiškumo tinką, lituanistiniai dalykai nustumiami į trečią, penktą ar dešimtą vietą. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje atidarytos net dvi Europos Sąjungos informacijos skaityklos, o lituanistinė skaitykla su savo atskirais, itin retais periodikos, knygų, bibliografijos fondais išardyta, nors tai buvo unikalus kelių bibliotekininkų kartų kūrinys.” („Dienovidis”, 2002, nr. 10, p. 9).

Kai Seimas 2007 m. birželio 21 d. priėmė visokio alkoholio reklamą per radiją, televiziją, masines informacijos priemones draudimą, tautos girdymo verslo liūtai surengė visuomenės parašų rinkimą prezidentui, kad šis vetuotų tą įstatymą. Sportininkų grupė (Artūras Poviliūnas, Arvydas Sabonis, Virgilijus Alekna ir kiti), menininkų grupė (Gintaras Rinkevičius, Virgilijus Noreika, Irena Milkevičiūtė ir kiti), medikų grupė (prof. R. Benetis, prof. V. Budrys, prof. K. Vitkus ir kiti) šoko ginti niekingą alaus industriją. Ar su tokiu mentalitetu galima ginti tautos ir valstybės interesus?

Rašytoja Renata Šerelytė apie tai sakė: „Man darosi jau bloga nuo dviejų „tarptautinių” Lietuvos įvaizdžio versijų: krepšinis ir alus”. („Lietuvos žinios”, 2006-08-05, p.8).

Mokykla prieš Lietuvos idėją

„Dialogo“ savaitraštyje (ankstesnis pavadinimas „Tėvynės šviesa”, panaikintas esant ministru D. Kuoliui) redaktorė Elena Tervidytė, Leningrado partinės mokyklos absolventė, straipsnyje „Mokyklų pavadinimai: kultūra be verslumo” nurodo, kad V. Kudirkos, J. Basanavičiaus ir panašūs pavadinimai nusenę – prasminga finansinės paramos gavimo sumetimais į mokyklos pavadinimą įtraukti kokios nors firmos, banko ar panašų vardą. („Dialogas”, 2007-06-15, p. 9). Pavyzdžiui, gimnazija „Čili pica“.

Lietuvos švietimo ministerijos informacinis leidinys „Švietimo naujienos” 2007 m. birželio 27 d. numeryje išspausdino Utenos Krašuonos pagrindinės mokyklos dailės vyresniosioji mokytoja (nurodyta „verslumo konsultantė”) D. Puodžiukienė išdėstė tokias mintis: „Ugdant jaunąją kartą būtina atsižvelgti ir į nūdienos aktualijas, skatinti iniciatyvumą bei kūrybiškumą, ugdyti toleranciją ir kosmopolitiškumą…” (p. 9).

Nevalstybinės švietimo įstaigos „Lietuvos Junior Achievemet” Lietuvoje veikia jau 14 metų. Jos programoje dalyvauja 170 mokyklų, o klasėse, kur dėstoma taikomoji ekonomika, mokosi apie 4000 mokinių. Dėstymas vienai klasei per metus atsieina 2500 litų. Kasmet rengiamos ekonomikos olimpiados, vasaros stovyklos, ekskursijas į biržą, maklerių bei verslo įmones, maklerių konkursai, kuriamos moksleivių bendrovės.

Ši organizacija yra JAV įkurtos „Junior Achievement International” asocijuotas narys. Vadovėliai paruošti nuo darželinukų iki baigiamųjų klasių moksleivių.

Lietuvoje pagal organizacijos programas 240 mokyklų buvo mokoma 20 tūkst. moksleivių, išspausdinta 20 pavadinimų vadovėlių 180 tūkst. egzempliorių.

1993-2004 metais veikė 600 mokomųjų moksleivių bendrovių, kurių apyvarta siekė 1 mln. Lt. Realiai vaikai prekiavo maistu ir kitkuo. Visam procesui įgyvendinti buvo skirta 4 mln. litų. Vietoj Maironio, Lietuvos istorijos, gerumo – gobšo dvasios įtaiga.

Lietuvą jėga stumiant į ES, per vaikų referendumą buvo naikinanti ataka sielai. Ši istorinė klaida pažeidė istorines dvasines nuostatas. Pirma – materializmas tampa prioritetu, antra – diegtas nevisavertiškumo – ištiestos rankos kompleksas, trečia – atmestos tėvų ir istorijos vertybės. Tai baisus virsmas, tolygus naujai dvasinei tremčiai.

Lietuvos pilietybė

Lietuvoje kalbama dėl dvigubos pilietybės arba, kitaip sakant, pilietybės pavertimu patogia pinigų gavimo priemone kartu pridengiant sąžinę dėl akivaizdaus Tėvynės pastūmimo į nuošalę, pradžioje dar graužiantį kaltės Tėvynei jausmą. Tai būtų nerealus formalaus patriotizmo gerbimo, turėjimo alibi („apsiforminimas” lietuviu be Lietuvos).

R. Ozolas rašo: „Kai Paryžiaus ar Berlyno jaunimas dėl savo teisių grumiasi su valdžios kiemsargiais, nepaisydami lazdų ir vandens patrankų, netgi (tegul ir guminių) kulkų, mūsiškiai ramiai sau renka pomidorus Ispanijoj ar braškes Airijoj ir plėšia vienas kitą.

Ir laukia, kol Lietuvoje kas pasikeis /…/

/…/ jūs, protestuojantieji kojomis, niekada nesugrįšit. Jus supančios ten, kur užkliuvote, jūsų į svetimų tautų mokyklas eiti pradėję vaikai, jus sulaikys svetimtaučiai vyrai ir žmonos, išsimokėtinai pirkti butai, namai, kitų susikurtos socialinės garantijos /…/ ir jums patiems liks tik sentimentalus prisiminimas”. („Lietuvos žinios”, 2007-06-29, p. 4).

J. Laučiūtė: „Žiū, kokie gudručiai: kažkas kitas, bet tik ne jie Lietuvoj turi kautis su nepaslankia valdžia, turi kuopti sovietmečio ir „naujųjų lietuvių” pridrėbtą mėšlą, o jie, emigravusieji, žiūrės iš ten, iš užjūrių, naudodamiesi ne jų sukurtomis geresnio gyvenimo „perspektyvomis“ /…/

Ką jie darys tokiu atveju, jei į jų paliktus namus, darbo vietas priplūs imigrantų iš Azijos, Afrikos…?” („XXI amžius”, (2007-06-01, p. 2-4).

Liberalizmo siaubas

J. Marcinkevičius sako: „Stojimui į Europos Sąjungą pasirengėme visais įmanomais aspektais, išskyrus pagrindinį – žmonės neparengti dvasiškai, jie tarsi nuogi išmesti į dilgėles, ir pasirašytas mūsų išnykimo aktas”. („Alytaus naujienos”, 2003-06-25, p. 4).

N. Putinaitė, prezidento patarėja, kritikuoja tautiškumą: „Nesusikalbėjimas, kurį čia konstatuoja Kubilius, lėmė skirtingas požiūris į „tautą”. Europos politinės filosofijos žodyne šio žodžio nebelikę, nuo jo nusigręžta kaip nuo gėdingos dėmės, jis drauge su mums labai svarbiu žodžiu „tėvynė” esąs degraduotas į negatyvų nacionalizmo kontekstą. Kubiliui šia prasme reali Europa pasirodė kaip nuviliantis paradoksas. Jon einame „kaip į paskutinę mūsų valstybingumo ir tautiškumo apsaugos zoną”, tačiau ji atsiskleidžia kaip tautiškumą atmetusi ir jo bijanti kaip grėsmės.” („Naujasis židinys”, 2006, Nr.12, p. 526).

Liberalizmą galima paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Liberalas gražiai atspausdins idealisto Maironio eiles ir nulups gerus pinigus sau, bet tokių eilių niekuomet neparašys.

Markos prasmingai apibūdina: „Liberalizmas – tai ir yra krizė, tapusi doktrina ir teorija…

Vyksta naujas pasaulinis karas, ir šiuo atveju – prieš visą žmoniją. Kaip ir visuose karuose, jos tikslas – naujas pasaulio perdalijimas /…/ naujas pasaulio perdalijimas reiškiasi valdžios koncentracija valdžiai ir skurdo koncentracija skurdžiams.

Naują melą mums parduoda kaip istoriją. Melą apie vilties pralaimėjimą, melą apie savigarbos pralaimėjimą, melą apie žmonijos pralaimėjimą. Valdžios veidrodis rodo mums cinizmo pergalę, melą apie liokaujaus pergalę ir melą apie neoliberalizmo pergalę.

Vietoj žmoniškumo mums siūlo biržos rodiklius, vietoj garbingumo mums siūlo skurdo globalizaciją, vietoj vilties siūlo tuštumą, vietoj gyvenimo mums siūlo siaubo internacionalą”. («Субкоменданте Маркос», Ультра. Культура. Екатеринбург, 2005, с. 129, 185).

G. Beresnevičius pastebi, kol Lietuva neįstojusi į ES: „Dingo žodžiai „tautos interesai”, anksčiau budėdavę kiekvienoje sąjūdinėje prakalboje, palengva – dabar, kaip tik šiuo metu, dingsta žodžių junginys „Lietuvos interesai”. Jį keičia „integracija į ES”, o galiausiai jis išmetamas gatvėn kaip per dešimtmetį pasenęs sendaiktis.“ („Šiaurės Atėnai”, 2002-06-22).

Rašytojas R. Lankauskas kalba apie tautos išlikimą: „…pelningos globalizacijos strategams, kosmopolitinei Amerikai ir jos pasekėjams Briuselyje ar Strasbūre tai turėtų labai patikti – būkit šiaip sau piliečiai, ir gana. Kam jums ta tautybė? …Europa bus kosmopolitinė, žmogaus teisės dar labiau triumfuos, kontinentą valdys galingieji, bet liokajų irgi reikės. Į juos neblogai tiks pinigų prisiplėšęs tariamasis elitas iš Stiliaus žurnalo puslapių su kokiu nors „agurkichu” ir limonadiniu prezidentu priešaky”. („Kultūros barai”, 2002, Nr.2, p. 24).

R. Gavelis byloja susirūpinimą valstybiniais ir tautiniais interesais: „Lietuvos politikai tiesiog nebesumano, kam čia dar patarnavus, kieno čia dar interesus parėmus. Savas žmogus jiems kažkaip vis lieka paskutinėje vietoje” (,,Veidas”, 2002-03-28).

2003 metų kovo mėnesį Lietuvoje lankęsis Šventojo Sosto sekretorius ryšiams su valstybėmis Žanas Luji Toranas kalbėjo: „Lietuva visuomet buvo Europoje ir šiandien grįžta į ją išsaugojusi tai, ką Vakarų Europos šalys jau spėjo pamiršti. Jūs Europai galėsite duoti labai daug: grąžinti jai atmintį apie krikščioniškąsias žemyno šaknis. Žemynas be atminties yra žemynas be turinio ir ateities” (ELTA, 2003-03-05). Tai labai gilus pastebėjimas. Vienok tikėtis, kad Lietuva galės paveikti Europą, būtų fantastika.

Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje ,,Gyvybės evangelija” kalba apie solidarumą neigiančią „mirties kultūrą”: „Tokią kultūrą labai puoselėja galingos kultūrinės, ekonominės ir politinės srovės, palaikančios visuomenės, perdėtai besirūpinančios sėkme, idėją” („Gyvybės evangelija”, „Aidai”, Vilnius, 1995 m., p. 20). Sėkmės idėja remiasi turtingųjų proteguojamu anarcholiberalizmu ir anarchosindikalizmu bei valstybių griovimu.

Popiežius Benediktas V apie pasaulinę vyriausybę: „Pasaulinės valstybės ilgisi ir širdies gilumoje tikisi visi blogiausi ir bjauriausi elementai. Tokia visiškos žmonių lygybės ir komunalinio turto principais pagrįsta valstybė atmestų visokį tautinį lojalumą. Joje nebūtų jokio pripažinimo tėvo autoritetui jo vaikams, o Dievo – žmonių bendruomenei. Jeigu tokios idėjos būtų įgyvendintos, jas neišvengiamai sektų dar neregėto teroro vyriausybė” (1920-07-25 pareiškimas, „Laisvas laikraštis”, 2002-08-16, p. 14).

Popiežius Benediktas XVI neseniai priėmė episkopatų komisijos kongreso dalyvius ES 50-osioms susikūrimo metinėms paminėti. Jis perspėjo dėl Europos „apostazės”. Savo kalboje jis diagnozavo esamą žemyno savojo identiteto išsižadėjimą.

Europa dėl demografijos „/…/ kaip atrodo, pasuko keliu, vedančiu į išnykimą… Galima beveik pagalvoti, kad Europos žemynas praranda pasitikėjimą savo ateitimi”.

„Dėl gyvybės apsaugos negalima eiti į jokius kompromisus ir šeimą sulyginti su homoseksualų sąjunga“. („XXI amžius”, 2007-07-04, p. 2).

Kaune registruota statybų bendrovė „Mitnija” 2007 m. birželio mėnesį Lietuvos darbo biržai prašymą leisti įsivežti į Lietuvą statybos darbininkų iš Kinijos. Pradžioje jie prašo įsivežti 80 darbininkų, bet aiškina, kad suradę 400 statybos specialistų. Jų diplomai išversti į lietuvių kalbą. Kinai bus vežami brigadomis. Atseit jie bus kvalifikuoti darbininkai, o pagalbiniais darbininkais dirbs lietuviai. Rengiamasi įsivežti 400 turkų.

L. Kačinskis, Lenkijos prezidentas, mano: „Aš vis labiau nerimauju dėl naujųjų Europos kairiųjų pozicijos. Jei mes žengsime į tą pusę, ne tik nepasieksime specifiškai suvokiamos visiškos laisvės, bet galbūt šiandien gimstančios mergaitės, būdamos brandžios moterys, vaikščios su čadromis”. („Dziennik”, 2006-07-22/23). Jis tvirtina labai grėsmingai: „Lenkų elitas dažnai neatsižvelgia į mūsų nacionalinius interesus. Jeigu prie to dar pridėti Lenkijos žiniasklaidos poziciją, manau, jog mūsų mūšis dėl Lenkijos gali būti pralaimėtas” (ten pat). Galima paklausti, kiek toks vertinimas tinka Lietuvai?

Lietuvos politinis elitas negina tautinės valstybės, o jokia tarptautinė organizacija ar šalis – juo labiau. Kuo mes esame prieš istoriją? Kas buvome, kam tebestatome paminklus?

2007-07-14

misrig@lrs.lt   8-601-95-809

www.savastis.lt

Parašykite komentarą