Algirdas Endriukaitis

Kur šuo pakastas?

F1AE4629_3x4

                Daugelio nuovargis, abejingumas, tingėjimas, savanaudiškumas, tik savęs matymas, laimingas tikėjimas gaunamais trupiniais, klaidingas manymas, kad suliberalėję konservatoriai neša Lietuvos suvereniteto vėliavą, išmintingai nepajudinamas tikėjimas, kad viskas savaime, kaip jau ne kartą anksčiau yra buvę, susitvarkys, o tai reiškia kad mūsų laisvės ir nepriklausomybės ateities savitakos buvimą, bet kartu ir akivaizdžios pasaulio civilizacijos kultūros griūties doktrinos lygmens pripažinimą. Tai patvirtina, kad mūsų kritinė nepriklausomos galvosenos ir išdidumo masė palaužta. Nesipriešinimo, pasidavimo lemties ženklas. Istorija nežino atvejo, kad laisvė būtų baigtinis procesas. Už laisvę tenka grumtis kasdien, laisvė atostogų ir švenčių neturi, būdrauti reikalauja.

Aš suprantu, kad lietuvių konferencijos renginys 1917 metų pavyzdžiu nebūtų absoliutus receptas nuo vėžio, bet atsisakymas skaudžius kaulelius panarstyti lieka kaip toliau alinanti alternatyva – baudžiauninko sąmonė, stipresniojo, globėjo ar pono turėjimo vilties poreikis, abejingumo ir tingėjimo vešėjimas, vertinimo krizė, pasekmės ir priežasčių bei istorijos ir ateities sąsajų nesuvokimas, pasitenkinimas brukama duotybe ar politinių partijų, kaip neva idėjinių tradicinių darinių pripažinimą, o išties kaip politinio verslo rūšies struktūrų neįvardijimą, šilumos ėmimą patogioje sau užuovėjoje, krūmuose ar po medžiu. Tai yra gyvenimas ne idėja, siekiu, o lošimo namų rulete.                Ir čia apsimestiniam padorumui reikia ant vandens šakėmis rašyti, danguje piešti ir parodyti savo padorumo šaknis: galima minėti Maironio jubiliejų, paploti V. Kudirkai, dalintis ordinus ir padėkos raštus, suprantant ir linkčiojant, kad į Seimo tribūną ar į Vyriausybę, tarkim, J. Basanavičiaus arba Vaižganto, kaip nekompetentingų ekstremistų, radikalų ir marginamų ar net nacionalistų, neįsileis, nes ką pasakytų naujai nepriklausomybėje iškepti liberalai ir netgi Briuselis. Kai kas iš geraširdžių ir naivių lietuvių valdžiai rašo netgi didelius traktatus, pamokymus ir tiki savo šviesiais jų norais užmišdamas, kad gal 50 tūkstančių įvairaus kalibro valdininkų niekados nepralauši. Nereikia jiems nieko, kiekvienas iš jų dešimt kartų geriau žino už parašiusįjį kaip, kiek ir kam reikia daryti ,,Kad Lietuvai būtų geriau!“ O Lietuva gi – tai jis, o ne jūs.

Kai kuris, gerai apie save galvojantis inteligentas, prisiskiriantis save garbingiems istoriniams gentainiams, drįsta, užkopęs ant trečios kategorijos pakylos, užgiedoti: va kokie mes buvom – nuo ten iki ten, tai atminimais ir gyvenkime. Tai valdžiai nekenkia, kaip kadaise I. Kantas sakė, kad kalbėkite ką norite, bet pakluskite! Ir to jau šios dienos pelkės nematymui, o kartu ir savo esybės reikšmingumui pristatyti ar neveikimo imitavimui ir reabilitacijai pakanka. Ir iš galingųjų šalių laukti gausaus turtų apipylimo, apie ką jos visą laiką buvo svajota, neišsipildė. Dabar galite dieną naktį tebegalvoti kaip čia Rusijos okupuotos Lietuvos ambasados Paryžiuje ir Romoje negrąžinamos. Tiek ten dabar tebegalvojama kaip dar daugiau padėti tiems vargšams lietuviams rytoj.

Neįmanoma pripažinti ,,Globalios Lietuvos“ gydomųjų kompresų kaip įtaigos ar užkalbėjimo nuo piktų dvasių. Netgi R. Valatka tai patikslino: ,,Globali Lietuva – tas pats, kas sveikas širdininkas po trijų infarktų. Nėra jokios globalios Lietuvos ir nebus. Lietuva yra lokali. Arba ji bus čia, arba jos nebus iš viso. /…/ „Globali Lietuva“ – vienas tokių inhaliacinių anestetikų.“ Bet ir jis po 5–6 metų neveiks. Jei nesukursime stiprios Lietuvos čia.“ (http://www.15min.lt, 2014-01-05). O tokia tendencija 2011 m. patvirtinta konservatorių-liberalų Vyriausybės nutarimu. Vilniuje bendrovė ,,Prima Educatio“ 2014 metų sausio 7 dieną atidarė anglų kalbos mokyklą vaikams nuo 3 iki 8 metų. Manytume, kad toliau seks visų dalykų anglų kalba mokymas nuo pirmos klasės. Aiškinimai, kad mąstymas vyksta kalba ir kad tik nuo vyresnio amžiaus, turint lietuvių kalbos pagrindus, yra racionalu mokytis kitas kalba nublanksta prieš šiandien turimų ir godžiai projektuojamą ateičiai didelių pinigų glėbį globaliame pasaulyje, o ne kažkokiuose idealistiniuose sentimentuose. Regis ,,Globaliai Lietuvai“ to ir betrūko. Kaip sakė M. Gorbačiovas, ,,Procesas pajudėjo!“

Girdžiu prieštaraujančius balsus: ko čia purkštauji, A. Terleckui ir S. Tamkevičiui Laisvės premijos netgi pačių liberalų rankomis įteiktos, o tu vis sovietinį Kindziulį (,,Jeigu nemyli valdžios, tai skriaudi tik pats save!“) atsimeni. Ši padorumo duoklė yra fantominiai, valerijoniniai, raminantys ir migdantys judesiai ,,liaudies masėms“, padedantys nesipriešinti ir prikąsti liežuvį.

Yra nuoširdžių žmonių su atmintimi, kurios niekados neištrina. O išties yra, kaip kalbėjo Ezopas: ,,Visi pavaldiniai yra verti savo valdovo“. Taigi, dauguma yra tokia ir trys infarktai netrukdo kelio į nekuriamą, o dovanojamą klestėjimą. Todėl šuo visai ir nepakastas, paviršiuje, o tai jau kaip ir trokštama dovana, atleidžianti nuo kasinėjimo prasmės.

2014-01-30

misrig@lrs.lt     8-601-95-809
www.savastis.lt

            ,,Man regis, išties pilietybė nieko nereiškia. Jie tikri internacionalistai. Jiems nereikalingas šūkis ,,Visų šalių milijardieriai, vienykitės”, kadangi jie jau susivieniję. Globaliame pasaulyje turtingiems ir galingiems pilietybės klausimas turi santykinę reikšmę. Jie sudaro kosmopolitinį ir neturintį pilietybės elitą, niekad anksčiau pasaulyje nematytą, meistriškai įsisavinusių imperinę (t.y. anglų) kalbą ir nerūdijančiu bendru pasaulio, pajungtu jų norams ir likimui, matymu. Tuo jie vieningi. Jų ideologija reiškiasi vieninga mintimi, kuria jie tiki ir kurią propaguoja per masines informacijos priemones, esančias išimtinai jų valdyme. Vieninga mintis viršūnėlei teikia paprasčiausių postulatų seriją: laisvė, suprantama kaip absoliuti rinkos laisvė, savo ruožtu suprantama kaip galingųjų rinka, kur privalo veikti pačių galingiausiųjų tarp galingųjų taisyklės. Toje rinkoje, kurioje veikia objektyvūs dėsniai, būna žemiausiuose hierarchinės skalės lygmenyse ir superklano neliečia. Visų pirma – privatizacija. Žmonės tampa ne daugiau kaip žmogiškaisiais resursais. Pelnas yra šventas ir vertinamas labiau už gyvybę (svetimą). Taisykles nustato stipriausieji. Demokratija – tik kliūtis, verčianti gaišti laiką. Individų konkurencija yra aukščiausioji moralinė vertybė, todėl kas pralaimėjo, tas ir kaltas, o kas laimi, tas visuomet teisus, ir nesvarbu, kokia kaina jis laimi.”

Džuljeto Kjeza, italų publicistas, europarlamentaras
,,Voina imperij”, Eksmo, Maskva, 2006, p. 73

 

        ,,Aš visapusiškai prieštarauju prieš antrąją eurointegracijos proceso fazę, kuri atneša jau visai kitokias idėjas. Aš aiškiai skiriu integraciją ir suvienodinimą, unifikaciją.“

Vaclavas Klausas, Čekijos prezidentas
,,Atgimimas”, 2005-03-18, p. 12.

 

Parašykite komentarą