Algirdas Endriukaitis

SUSIDOROJIMO POTEKSTĖ – NE DEMOKRATIJA IR PROCEDŪROS, O LIETUVOS VALSTYBĖS LIKVIDAVIMO JUDESYS

 Prof. R. Vilpišausko procedūriniai argumentai, pateisinantys priimtus sprendimus dėl V. Radžvilo eliminavimo iš Lietuvos valstybės suvereniteto ir ateities svarstymo, disonuoja Lietuvos valstybės šimtmečio jubiliejui, teigiančiam istorinį valstybės tęstinumą. Pasitvirtina teiginys, kad suverenitetas neturi poilsio dienų ir atostogų. Valdantysis elitas, regimai konservatoriai, suformulavę konceptualiai modernų tylų suverenios Lietuvos valstybės nuleidimą į pakalnę (,,Globali Lietuva“), o socialdemokratai iškėlę šimtmečio jubiliejaus paminėjimui tos pačios idėjos tąsą oficialiu klastingu šūkiu ,,Įkvėpti ateities“, kuris reiškia ėjimą nežinia kur, kaip, kiek ir vardan ko. Visa tai reiškia valerijono lašus nuo širdperšos kaip ir antros arba trečios pilietybės suteikimo raminantis kapituliacinis kompresas.

                      Dėl pastarosios lietuvių įkvėpimo formuluotės yra svariai pasisakiusi Latvijos Seimo pirmininkė Inara Murciene: ,,Jūs gal išėjote iš proto. Kokia ateitis jus įkvepia? Jūs esate greičiausiai mirštanti Europos tauta ir jus tai įkvepia?“ (,,Respublika“, 2017-07-07, p. 10). Ką bepridursi.

                      Ir dar vienas focus marocus, arba graži apgaulė, istorijos kančioms ir pralietam kraujui neva pagerbti. Išimtinai nutylime to Akto turinį, suverenitetą, tautinę valstybę, o klastingai garsiai būgnijame tik apie datą ir tik įvykio faktą – toks modelis Lietuvoje jau ,,euroentuziastų“ užsuktas ir tuščiai skamba. Tai patriotų užliūliavimas. Tokioje laukymėje, vienaip ar kitaip kalbant, yra sunku sulyginti V. Radžvilo intelektą ir nagrinėjamas Lietuvos nykimo tendencijas su jaunų, gyvenimo negrūdintų studentų patirtimi ir teikiamomis Lietuvos istorinėmis derekonstrukcijos pretenzijomis kaip ir prof. R. Vilpišausko kalbėjimas apie valstybę kaip kažkokią su niekuo nesusietą abstrakciją, beorėje erdvėje, tik žaidybinį autonominį procedūrinį žaidimą dangaus prieangyje ir sąvokos ,,Tegul meilė Lietuvos“ nebuvimą arba nutylėjimą.

                      Šiuo metu globalistų, kaip naujojo, paskutiniojo, neatsakingo, dirbtinio zovadinio kratinio adeptų pastangomis vyksta aktyvus Lietuvos išvalstybinimas, išnacionalinimas ir išistorinimas. Mūsų ,,mylimos“ KGB laikais nesutinkantiems pavergimui buvo klijuojamos etiketės: ,,buožė“, ,,buožės pakalikas“, ,,klerikalas“, ,,juodaskvernis“, ,,nacionalistas“, ,,praeities garbintojas“, ,,antitarybininkas“, ,,tikrovės juodintojas“, ,,tikrovės šmeižikas“. Tokia etiketė tramdė ir malšino aplinką, morališkai teisino represijas ir leido išmesti iš darbo, atimti turtą, ištremti, siųsti į lagerį arba kalėjimą. Dabar valdžią ir turtuolius aptarnaujantys globalistiniai informatoriai ta istorine bolševikine patirtimi klijuoja savo naujas etiketes: ,,nacionalistas“, ,,radikalas“, ,,homofobas“, ,,ksenofobas“, ,,populistas“, ,,marginalas“, ,,kraštutinis dešinysis“, ,,ultra“, ,,visiškai neįtakingi“, ,,euroskeptikas“, ,,europesimistas“, ,,talibas“, ,,kone kanibalas“ ir panašiai. Savaime aišku, kad valia triuškinti, kurie pasisako už valstybės suverenitetą.

                      ES nėra moralės, kultūros ir politikos išminties bokštas, kurį negalima būtų kritikuoti. ,,Daug kas sudaro bendrą įspūdį, kad Europa yra pavargusi ir pasenusi močiutė, nebevaisinga ir nebegyvybinga. Europą įkvėpę didieji idealai atrodo netekę patrauklumo ir iškeisti į jos institucijų perdėtą biurokratinį dėmesį techninėms smulkmenoms.“ (Pranciškus, popiežius, www.bernardinai.lt  Kalba EP 2014-11-24).

                      ,,Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalų žmogų – Homo Europaens.“ (Hermanas van Rompėjus, ES Vadovų Tarybos pirmininkas, (,,Respublika“, 2015-01-09, p. 3).

                      Šiame Lietuvos pasaulyje nėra nieko naujo: V. Kapsukas nubėgo pas Leniną, A. Sniečkus – pas Staliną. Dabar išsirikiavusi eilė Briuselyje. Pavardžių sąrašas, netgi konkuruojantis, istorijai yra sudarytas – ,,Kad Lietuvai būtų geriau“. Klausimas kitas: kokiame Lietuvos garbės ar negarbės istorijos sąraše bus tie ,,naujausio, geriausio, tikriausio ir paskutinio“ pavaldumo ištroškę asmenys patenkinti vien gautomis Lietuvos teritorijos administravimo teisgalėmis.

                      Čiurlionio ,,Karalių pasaka“ lieka užmiršta kaip ir suverenitetas su istorija, su himnu. Taigi, pasaulio egzistencinės raidos suvokimas, žmogiškojo orumo, savigarbos ir išdidumo turėjimas lemia kuo liekame: trąša ar augalu. Paradoksas: išsivadavome, kad išnyktume. Ir net ne dėl Rusijos tankų.

                      2012-02-03 Europos federalistų sąjunga Lietuvoje (ne Lietuvos, o Lietuvoje, kaip Europos padalinys!) savo rezoliucijos 7 straipsnyje užrašo: ,,Sveikiname EP pastangas sukurti bendrą pan-europinę apygardą renkant tam tikrą kiekį EP narių iš europines politines partijas atstovaujančių transnacionalinių sąrašų.“ Įsivaizduokime, lietuvaitė į EP balotiruosis Italijoje, o prancūzas – Lietuvoje! Ko ne proletarinis internacionalizmas?

                      Ar tie devyni pasirašiusieji studentai prieš profesorių V. Radžvilą – Ieva Galkytė, Žilvinas Damošus, Paulina Palaikytė, Skirmantė Žukauskaitė, Joana Albertavičienė, Justina Ražanaitė, Tautvydas Pipiras, Ieva Miklaševskaja, Monika Glinskytė apie Lietuvos valstybės ateitį pasaulio egzistencinių problemų krizių fone, tarkim, pavartė Tilo Sarazin ,,Vokietija: savilikvidacija“ (2012 m.), Žan-Pjer Ševeman ,,1914-2014. Europa išeina iš istorijos?“ (2016 m.), Patriko Bjukineno, ,,Viršvalstybės savižudybė“ (apie JAV, 2016 m.), Nialo Fergiusono ,,Didysis išsigimimas“, (2016 m.), Sam Yossman, ,,Šaltojo karo samdinys“, (2016 m.), Frensio Fukujamos ,,Valstybės tvarkos užgesimas“ (2016 m.) knygas, ar lengvatikiškai įtikėjo Hermano van Roompėjaus apšvietos išmintimi?

                      Gal galima patikėti ES auka, kaip Nobelio Taikos premijos gavėjai, Hermanui van Roompėjui asmeniškai priimant premijos regalijas, tai yra grumiantis už taiką Irake, Sirijoje, Libane 2012 m.? Gavęs tokią Taikos premiją 2009 m. prezidentas Obama pareiškė: ,,Šiais laikais Nobelio premiją skiria už nieką.“ (http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/kitos_pasaulio_naujienos/nobelio_premijos_geda/,print.1, 2014-10-03).

                      ,,Monarchas valdžią gauna iš Dievo o Hermanas van Rompėjus, sprendžiant iš jo pareiškimų, iš kažkokios europietiškos dvasios. Kaip ir monarchui, jam visiškai nereikia tautos mandato, nes jo valdžios šaltinis – Europa, susidedanti ne iš realių žmonių, o aukštų idėjų ir abstrakčių vertybių, kurių tikras suvokimas suprantamas tik siaurai briuselinių biurokratų daliai. Gal mums geriau būtų karūnuoti van Roompėjų, kad kartą ir visam laikui išspręsti jo legitimumo problemą. Vienaip ar kitaip, ši pareigybė neturi nieko bendro su demokratinio valdymo principais.“

Stivas Makkormikas (Steve McCormick), britų politologas. (http://www.rg-rb.de/index.php? option=com_rg&task=item&id=8312, Nr.49, 2012-02-07).

                          Gal teisus čekų filosofas Tomašas Hoskovecas: ,,Periferijoje esama šalių, kurios tų vertybių kainą suvokia mirdamos.” (,,Literatūra ir menas”, 2003-04-25, p. 2).

                      Taigi, esme sustoję prie negalimos pažinti ribos ,,Lietuva, Tėvyne mūsų“. Istoriškai reikšminga, kad tai neįvertina ir kai kurie profesoriai su studentai manydami, kad 1918 m. vasario 16 dienos Aktas beviltiškai paseno ir mūsų kelias yra Hermano van Rompėjaus išminties kelrodis, kuriuo abejojantys privalo būti už universiteto ribų. Apie tai skamba 1918 m. vasario 16-osios varpai? Taigi, sprendėjai – ,,Ateities įkvėpti!“

                      Algirdas Endriukaitis

2017-07-21

 

 

Parašykite komentarą