,,VIRŠVALSTYBĖS SAVIŽUDYBĖ“ 16

Patrikas Bjukinenas

                      ,,Savo darbe ,,Istorijos pabaiga“ Frensis Fukujama rašė apie neišvengiamą ,,Vakarų iškilimą“ ir naujo pasaulio gimimą, kuriame liberalioji demokratija taps ,,galutine ir visuotinai priimtina valdymo forma.“ Čarlzas Krauthammeris samprotavo apie ,,vienapolį pasaulį“, apie tai, kad Amerika privalo ,,pereiti visą kelią ir sustoti tik pasiekusi pasaulinį viešpatavimą.“ Uiljamas Kristolas atmetė ,,baimę dėl amerikiečių ambicijų ir kvietė prie Pasaulio politikos – ,,geranoriškos globalios hegemonijos“. (p. 502). Madlen Olbrait skelbė žmonijai tai, kodėl Amerika turi teisę bombarduoti mažą Serbiją, kuri niekuomet mus nepuolė: ,,Jeigu prisieina panaudoti jėgą, tai tik todėl, kad mes – Amerika. Mes nepakeičiama nacija. Mes žvelgiama toli…ir gebame matyti  ateitį.“

                      Tomas Fridmanas tapo šaukliu globalizacijos, kuri artimiausiu vertinimu, Andriu Basevičo žodžiais ,,pasirodo amerikanizacijos eufemizmu“. (p. 503).

                      ,,Galutinis tikslas, – rašė Fridmanas 1999 metais, – yra kapitalizmo ir laisvosios rinkos išplitimas visose pasaulio šalyse; šis procesas ,,sukuria svetainę kiekvienai parduotuvėlei, padeda pepsi ant kiekvieno prekystalio ir talpina ,,Maikrosoft vindouz“ kiekviename kompiuteryje“. Vienok nieko iš paminėto neįvyks be tvirtos valdžios palaikymo. ,,Nematoma rinkos ranka niekuomet nesusitvarkys be nematomo kumsčio, – teigia Fridmanas. – Tokiu kumščiu, kuris daro saugiu Silikonio slėnio technologijas, yra Jungtinių Valstijų kariuomenė, jos oro, jūrų ir jūrų pėstininkai.“

(p. 503).

                      ,,Jeigu pasaulio istorija yra pasaulio teismas, kaip kalbėjo Hėgelis, dabartinei išdidžiai kartai bus paskelbtas griežtas nuosprendis. Išties, jeigu palyginti susilaikymą ir ištvermę pačių sėkmingiausių šaltojo karo prezidentų Eizenhauerio ir Reigano, su abiejų Bušų ,,refleksyviu įsikišimu“, kontrastas pribloškia. Ezenhaueris pabaigė Korėjos karą per šešis mėnesius ir užtikrino mums septynis su puse metų klestėjimo it taikos, galimai, geriausius mūsų gyvenimo metus. Jis atsisakė gelbėti prancūzų kariuomenę Indokinijoje. Jis atsisakė gelbėti kovotus už laisvę Vengrijoje 1956 metais. Jis reikalavo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Izraelio padalinių išvedimo iš Egipto.“ (p. 504).

                      ,,Lipmanas rašė: ,,Šiandien mes neigiame, prakaitu, krauju ir ašaromis, mirtino pavojaus akivaizdoje, kad prisiėmėme įsipareigojimus, patvirtinome teises ir idealus, bet palikome savo sienas neapsaugotas, nepasirūpinome pasiruošti ginklus, nesuformavome patikimos sąjungos.“ (p. 511).

                      ,,Drįstu teigti, kad JAV užsienio politika vėl tapo negyvybinga. Mūsų priimti įsipareigojimai, priimtieji per pastaruosius šešis dešimtmečius, nepagrindžiami esama karine jėga. Jeigu keletą tų ,,skolos raštelių“ pareikalaus apmokėti čia ir dabar, amerikiečių strateginis bankrotas bus matomas visam pasauliui.“ (p. 511).

                      ,,Nors mes Antrojo pasaulinio karo pabaigoje prisiėmėme įsipareigojimus ginti dešimtis šalių Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Okeanijoje, amerikiečių kariuomenės jėgos sudaro tik vieną dešimtąją Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir mažiau pusės Eizenhauerio taikos metais. Ir ta kariuomenė išmėtyta visame pasaulyje: 50000 kareivių Irake, 100000 – Afganistane, 28000 – Korėjoje, 35000 – Japonijoje, 50000 –  Vokietijoje.“ (p. 512).

                      ,,Vienaip ar kitaip buvusi Vakarų imperija miršta.

Ir ties požymiai regisi visur. Po dešimties metų karo Jungtinės Valstijos taip ir nesugebėjo paversti Iraką ir Afganistaną provakarietišku bastionu ir ,,demokratijos švyturiu“. (p. 512). Kol amerikiečių kariuomenė palieka Iraką, kur dominuoja šiitai, vietiniai vis aktyviau žvelgia į Irano pusę ir auga Muktady al Sadro antiamerikonizmo įtaka. Amerikiečių kariuomenė rengiasi palikti Afganistaną, o talibai arčiau sugrįžimo į valdžią negu buvo 2001 metais.“ (p. 513).

                      ,,Mes padidinome savo strateginius įsipareigojimus, bet likome su tuo pačiu strateginių aktyvų rinkiniu. Mes nutolome nuo viršvalstybės dėl teisės vadintis Latvijos sąjungininku.“ (p. 517).

                      ,,Ir tai ne abejingumas dėl Pabaltijo respublikų. Tai paprasčiausias fakto konstatavimas: dėl jų mes nepasiruošę pradėti karo.“ (p. 518).                                                                                                                                                                                2017-07-26

Parašykite komentarą