Laurentijus Berija: draugas ar priešas?

Kartais bandoma teigti, kad A. Sniečkus, J. Paleckis ir M. Gedvilas, aktyviai legitimavę Lietuvos okupaciją 1940 metais, vėliau darę gerus darbus Lietuvai. Pateikiamas istorinis tekstas patvirtina kolaborantinį, marionetinį ir liokajišką A. Sniečkaus bei kitų Lietuvos valstybės griovėjų vaidmenį okupuotoje Lietuvoje. Su jais niekas nesiskaitė, o jie buvo Maskvos valdžios besąlygiškų nurodymų uolūs vykdytojai.

Cituojamų dokumentų ištraukose matyti, kad Maskvos atsiųsti partiniai ir represiniai darbuotojai, gavę ypatingus įgaliojimus, darė naikinamuosius sprendimus netgi be vietinių kolaborantų žinios. Didesnė dalis nomenklatūrinių darbuotojų buvo atsiųsti iš Rusijos. Pavyzdžiui, žinomi čečėnų 1944 metų totalinio trėmimo čekistai buvo atsiųsti malšinti lietuvių pasipriešinimą.

Lietuvos kolaborantai niekuomet istorijai nepasiteisins dėl 1941 m. 23 tūkst. ištremtųjų ir po karo 186 tūkst. suimtų ir įkalintų, 118 tūkst. ištremtųjų, per 20 tūkst. žuvusiųjų Lietuvos partizanų, per 20 tūkst. žuvusiųjų lageriuose ir kalėjimuose ir 28 tūkst. žuvusiųjų tremtyje.

Pateikiamas tekstas iš 1990 m. 7-jo ,,Politikos“ žurnalo numerio.

,,Politikos“ žurnalisto Povilo Masilionio pašnekesys su LKP archyvo prie LKP CK direktoriumi, istorijos mokslų kandidatu Juozu Čapliku

P. M. Nikitos Chruščiovo „Prisiminimuose“1 teko skaityti, kad Laurentijus Berija po Stalinio mirties „išvystė pasiutusią veiklą, norėdamas padaryti poveikį partinėms organizacijoms“, ,,sufabrikavo kažkokį dokumentą apie padėtį Ukrainos vadovybėje“ ir pateikė pranešimą svarstyti TSKP Centro Komitetui. „Po to, anot N. Chruščiovo, pasirodė pranešimas apie pabaltijiečius. Toliau – apie Baltarusiją. Ir visi jie tokios pat krypties“. Minėdamas pabaltijiečius, N. Chruščiovas turbūt pirmiausia turi omenyje Berijos raštą apie Lietuvą ir tuo klausimu priimtą TSKP CK nutarimą?

J. Č. Visiškai teisingai. 1953 m. birželio 11-13 d. LKP Centro Komiteto V plenume buvo svarstomas TSKP CK nutarimas „Lietuvos TSR klausimai“ ir atitinkamas Berijos pranešimas. Labai gaila, tačiau nei nutarimo, nei to pranešimo mūsų, archyvuose nepavyko rasti. Tikriausiai, jie buvo sugrąžinti į TSKP Centro Komitetą.

P. M. Jau minėtuose N. Chruščiovo „Prisiminimuose“ šitaip yra išdėstoma tų Berijos raštų esmė: „Šiuose pasiūlymuose ne viskas buvo neteisinga. CK tuo laiku ir pats susirūpino nacionalinių kadrų iškėlimu. Mes priėmėme nutarimą, kad respublikose pirmojo sekretoriaus postą turi užimti vietinis žmogus, o ne rusas, atsiųstas iš Maskvos.

O Berijos tikslai čia buvo kitokie.

Berija buvo nusiteikęs prieš rusus. Jis tvirtino, kad respublikose – rusų priespauda ir esą juos reikia sutramdyti. Taip visi ir suprato ir pradėjo triuškinti rusus bei nacionalinius kadrus, kurie nekovojo su ta „priespauda“. Tai įvyko daugelyje nacionalinių respublikų partinių organizacijų.“ Ką galite pasakyti apie tai?

J. Č. Kaip jau minėjau, pirminių dokumentu rasti nepavyko, tačiau iš LKP CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus pranešimo plenume, ypač jo į įžanginės dalies, tarp pat – iš plenumo dalyvių kalbų galima atkurti svarbiausius TSKP CK nutarimo ir Berijos pranešimo teiginius. A. Sniečkus prisipažįsta, kad iš Maskvos atsiųstuose dokumentuose nurodyti „dideli LKP Centro Komiteto, Tarybų Lietuvos Ministrų Tarybos darbo trūkumai ir klaidos“, kad nesirūpinta „nacionalinių vadovaujančių kadrų ugdymu ir auklėjimu“, jog „dėl to, kad partinių ir tarybinių organų darbuotojai nemoka lietuvių kalbos, valdžiai sunku suartėti su masėmis ir atsižvelgti į vietos sąlygas vykdant Partijos ir Vyriausybės priemones, taip pat tuo suteikiamas pagrindas priešiškiems elementams antirusiškai propagandai varyti“. A. Sniečkus, atsiliepdamas į TSKP CK kaltinimus, pripažįsta, jog „svarbiausia klaida yra ta, kad. LKP CK ir Ministru Taryba, buržuazinio nacionalistinio pogrindžio likvidavimą faktiškai perdavė valstybės saugumo organams, o pastarieji savo ruožtu pirmiausia panaudojo masines represijas ir karines čekistines operacijas, apėmusias plačiuosius gyventojų sluoksnius“.2

P. M. Tai mes konstatuojame ir šiandien, analizuodami partinių ir tarybinių organų veiklą pokario metais. Vadinasi, Laurentijus Berija tada norėjo Lietuvai gero. Kas gi jis buvo iš tikrųjų mums: draugas ar priešas?

J. C. Po Berijos rašto ir TSKP CK nutarimo V plenumas atleido iš LKP CK antrojo sekretoriaus ir biuro nario pareigų V. Aronovą „ryšium su jo atšaukimu TSKP CK žinion“, taip pat dar du CK biuro narius ir vieną, CK narį atsiųstus iš Maskvos. Antruoju; sekretoriumi tada buvo išrinktas V. Niunka, CK biuro nariais – kiti lietuviai, taip pat patvirtinti nauji CK skyrių vedėjai. Plenumo nutarime buvo nurodyta atsisakyti raštvedybos rusų kalba. Ta prasme Berijos pastangos buvo vaisingos Lietuvai.             Kita vertus, tyrėjai dar turės nustatyti, kas paskatino žinomą nusikaltėlį Beriją, kai kur paremti sąjungines respublikas. Gal čia buvo jo manevras, apsaugoti save nuo visuomenės keršto po Stalino mirties ir gauti papildomų pliusų kovoje dėl valdžios?

P. M. Išaiškinus visas Berijos nusikalstamos veiklos detales Stalino valdymo laikotarpyje ir nuteisus jį sušaudyti, viskas, ką padarė tas žmogus, netgi jo pastangos stiprinti nacionalinius kadrus, buvo vertinama; kaip Tarybų valdžios išdavimas. Ar yra Lietuvoje dokumentų apie tai?

J. C. Kartu su minėtojo V plenumo dalyvių kalbų ištraukomis ,,Politikos“ žurnalo skaitytojus noriu supažindinti ir su kai kuriomis VI plenumo dalyvių mintimis. Tuos plenumus vieną nuo kito skiria tik du mėnesiai. O nuotaika pastarajame jau visiškai kitokia. Na, bet tegu apie tai sprendžia patys skaitytojai. Tik pabrėžiu, kad jo darbotvarkėje – TSKP CK nutarimas dėl antipartinių ir antivalstybinių. Berijos veiksmų.

LKP Centro Komiteto V plenumas

(1953 m. birželio 11-13 dienomis)3
 
Antanas SNIEČKUS,
LKP Centro Komiteto pirmasis sekretorius:

/…/ „Teisybė, ir ankstesniuose TSKP CK nutarimuose, ir jų pagrindu priimtuose LKP CK dokumentuose buvo nurodoma, kad reikia drąsiau kelti nacionalinius kadrus, tačiau šie teisingi nurodymai buvo vykdomi visiškai nepatenkinamai, Reikia prisipažinti, kad per šešerius metus – nuo 1947 iki 1952 metų – LKP CK nomenklatūrinių darbuotojų lietuvių skaičius išaugo tik 5 proc. (nuo 43,7 iki 48,7 proc. /…/

Sukūrus rajonus, 1950 metais partiniame aparate buvo 1669 darbuotojai, iš kurių 600 lietuvių, arba 33 proc., 1953 m. sausio 1 d. partiniame aparate buvo 2033 partiniai darbuotojai, iš kurių 766 lietuviai, arba 37,6 proc. Kaip matote, lietuvių partiniame aparate per trejus metus pagausėjo tik 4 proc. Net kaimo rajonų komitetuose lietuvių tebuvo tik 40 proc. Daugelyje rajonų komitetų dirba vos 3 – 4 lietuviai; iš 320 kaimo rajonų komitetų skyrių vedėjų lietuvių turime tik 107, arba vieną trečdalį, kaip ir prieš dvejus metus. Iš 376 instruktorių lietuvių yra 151, arba 40 proc. Miestų ir miestų rajonų komitetų aparatuose lietuvių dar mažiau – siekia vos 27 proc. Esant tokiai būklei, ar galima kalbėti apie tvirtus partijos komitetų ryšius su plačiosiomis gyventojų masėmis?

Pažvelkime į pirminių partinių organizacijų sekretorių sudėtį. Juk jie dirba pačiose liaudies masėse. Lietuvių iš jų yra tik 39 proc. Lietuvių kaimo rajonų pirminių partinių organizacijų sekretorių šiek tiek daugiau, iki 47 proc., bet ir čia padėtis nepatenkinama. O didesniuose miestuose lietuvių pirminiu partinių organizacijų sekretorių vos 23 proc. /…/“.4

/…/ Kiek daugiau lietuvių yra rajonų vykdomuosiuose komitetuose. Čia jų daugiau kaip 70 proc. Bet pirmininkų pavaduotojų lietuvių yra tik 39 proc. /…/.

MTS ir tarybinių ūkių direktoriai lietuviai sudaro mažiau kaip pusę, ne geriau rengiami ir tarybinių ūkių direktorių pavaduotojai politiniams reikalams.

Dešimtyje pramonės ministerijų vadovaujančiųjų kadrų lietuvių buvo tik 33 proc., o įmonių direktorių, vyriausiųjų inžinierių ir techninių vadovų, vyriausiųjų buhalterių lietuvių – 47 proc.

Reikia paminėti ir administracinių organų kadrus. Iš 41 respublikos prokuratūros ir buvusių apskričių vadovaujančio prokuratūros darbuotojo lietuvių buvo tik 8. Kai kuriuose teismuose posėdžiai vyksta ne lietuvių kalba /…/.5

/…/ Kovą su nacionalistiniu pogrindžiu sunkino tai, kad buvusios Saugumo ministerijos organai (Stalinui mirus, ši ministerija buvo sujungta su Vidaus reikalų ministerija. – Red.) nuo viršaus iki apačios buvo komplektuojami iš nelietuvių. Centriniame buvusios ministerijos aparate iš 496 operatyvinių darbuotojų tik 36 buvo lietuviai, iš 17 skyrių viršininkų – tik vienas, iš 80 skyrių vedėjų pavaduotojų – tik keturi. O į rajono organizacijas lietuviai dar blogiau įtraukiami: iš 87 buvusios ministerijos rajonų skyrių viršininkų lietuvių buvo tik 9, o milicijos skyrių viršininkų lietuvių – tik 12 /…/.

Lietuvos TSR valstybės saugumo organai su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis bandomis kovojo iš esmės karinėmis čekistinėmis operacijomis, gyvenamųjų vietovių apieškomis ir masinėmis gyventojų kratomis /…/. Ypač daug buvo traukiama atsakomybėn, kartais be visiško pagrindo, vadinamųjų banditų pagalbininkų.

Tokia padėtis negalėjo nesukelti plačiųjų gyventojų sluoksnių nepasitenkinimo, o šiuo nepasitenkinimu stengėsi pasinaudoti nacionalistiniai elementai savo priešiškoje veikloje. Nepatenkintieji ėjo į pogrindį ir buvo įtraukiami į ginkluotas teroristines bandas /…/.6

/…/ Mes turime žmonių, kurie pasirengę iškoneveikti kiekvieną inteligentą, kuris dirbo buržuazijos valdymo ar vokiečių okupacijos laikais, kiti žmonės pasirengę pripažinti inteligentu kiekvieną Smetonos laikų policininką ar buržuazinį politikierių.

Reikia pasakyti, kad tokie nenormalumai neretai pastebimi tose pačiose organizacijose. Tokių klaidų buvo Rašytojų sąjungoje. Kaip pavyzdį čia galima pateikti rašytoją Putiną. Vienu laiku Rašytojų sąjunga jį beveik dievino. Partinė organizacija pakritikavo jį dėl kai kurių trūkumų ir klaidų. Tada rašytojų organizacija metėsi į kitą kraštutinumą. Nors Putinas padarė išvadas iš kritikos, pripažino jas, rašytojai ilgai nenorėjo jam atleisti ir net buvo pasirengę neleisti spausdinti jo gerų tarybinių eilėraščių rinkinio. Reikėjo CK įsikišti, kad padėtis būtų ištaisyta.

Panašiai elgiasi rašytojai ir su poetu Sirijos Gira, žinomo liaudies poeto Liudo Giros sūnumi. Drg. Sirijos Gira padare klaidų vokiečių okupacijos metais – išspausdino eilėraščių buržuazinėje spaudoje. Jis prisipažino klydęs ir stengiasi pasitaisyti, bet rašytojai negali jam atleisti tų paklydimų, nuolat priekaištauja dėl to, stumia jį nuo darbo. Tai, žinoma, neteisinga /…/“.

 Antanas PARADAUSKAS,
LKP Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius:

„/…/ Tokių klaidų, kurios nurodytos TSKP CK nutarime, yra ir Vilniaus miesto partinėje organizacijoje, ypač auklėjant ir iškeliant nacionalinius kadrus /…/.

Man atrodo, kad nevisiškai mums priimtinų reiškinių pasitaiko aukštosiose mokyklose, kur pagrindinė studentų masė – lietuviai, o svarbiausi dalykai dėstomi ne lietuvių kalba, nes trūksta dėstytojų, mokančių lietuviškai. Ypač trūksta visuomeninių mokslų dėstytojų.

Pavyzdžiui, Pedagoginiame institute marksizmo-leninizmo pagrindai dėstomi rusų kalba, o studentai egzaminuojami su vertėjais. Dailės institute tik vienas drg. Gudjurgis dėsto lietuvių kalba. Geresnė būklė yra Vilniaus universitete, nes čia beveik pusė dėstytojų skaito paskaitas lietuviškai /…/“8

 Jonas ŽIBURKUS,
lietuviškojo junginio vadas:

,,/…/ Junginys visiškai sukomplektuotas iš nacionalinių kadrų. Absoliuti dauguma vadų, dirbančių su kareiviais ir seržantais, moka lietuviškai. Politinis mokymas taip pat vyksta lietuvių kalba./…/.

Reikia pasakyti, kad iki šiol kai kurie (karinės) apygardos darbuotojai reikalaudavo, kad užsiėmimai vyktų rusų kalba, ir mūsų mėginimas dėstyti juos lietuvių kalba buvo aiškinamas kaip klaidingas prasimanymas /…/“9.

  Jonas MACIJAUSKAS,
respublikos karinis komisaras:

,,/…/ Mums nemalonu girdėti, kad tiek daug žmonių represuota. Pavyzdžiui, kai vyko trėmimas, ši priemonė vyko, galima sakyti, beveik nedalyvaujant partinėms organizacijoms. Aš pateiksiu pavyzdį iš Pasvalio apskrities, – partinių organizacijų sekretoriai, rajonų komitetų sekretoriai kurį laiką nežinojo, ką organai įjungė į trėmimo sąrašus. Buvo nurodymas, kad negalima vežti aktyvių Tėvynės karo dalyvių ir apdovanotųjų, o iš tikrųjų ir juos vežė. Pasvalyje iš vagonų buvo sugrąžintos trys, aktyvių, Tėvynės karo dalyvių šeimos. Kiek buvo klaidų? Tai, matyt, ne tik mūsų klaidos, bet ir tų, kurie atvažiavo iš Maskvos vadovavo tam darbui, nesitarė su partinėmis organizacijomis. O kas kitas, jei ne mūsų partinių organizacijų sekretoriai, rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkai geriausiai pažįsta savo žmones./…/10.

 Alfonsas KAIRELIS,
LKP Klaipėdos miesto komiteto pirmasis sekretorius:

„/…/ Buvę ir dabartiniai Klaipėdos partinės organizacijos vadovai yra padare daug klaidų. Tai rodo faktai ir mūsų partinių organizacijų augimo analizė. Pavyzdžiui, liepos 1 d. mūsų 2442 komunistų organizacijoje yra 384 lietuviai, arba 15,7 proc. /…/.

Mūsų klaida buvo ir ta, kad pranešimus darėme ir pokalbius vedėme rusų kalba, manydami, kad dauguma lietuvių moka rusų kalbą ir mus supras. Dabar mes šią klaidą taisome, bet trūkumų yra gana daug. Nemaža kaltė tenka ir respublikos ministerijoms. Mūsų respublikos ministerijos, užuot kruopščiai dirbusios, tai yra užuot kėlusios ir mokiusios vietos kadrus, nuėjo lengviausiu keliu – paprašė atsiųsti iš Sąjungos specialistų /…/“11.

 Mečislovas GEDVILAS,
Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas:

,,/…/ CK nutarimas, draugo Berijos raštas, draugo Sniečkaus pranešimas šiame plenume ir draugų pasisakymai ryškiai iliustruoja mūsų šio darbo klaidas. Sunku čia būtų ką bepridurti. Galbūt, reikėtų pabrėžti, kad dauguma iš mūsų taip susitaikė su esama būkle, kad ėmė laikyti ją normalia, net nesusimąstydavo, kaip tie nacionalinės politikos iškraipymai atrodo žvelgiant eilinio piliečio lietuvio akimis, kokias išvadas jis iš to padaro. O išvados piliečių, nesvarbu, kur jie dirbtų – kolūkyje, fabrike, mokykloje, – buvo nevisiškai palankios Tarybų valdžiai. Beveik visose įstaigose, į kurias jam tekdavo kreiptis – sostinėje, apskrities ir net iš dalies rajono centre, pareigūnai jam atsakydavo nelietuviškai. Jeigu jį pakviesdavo į kokį nors posėdį ar pasitarimą, tai ten daugiausia taip pat buvo kalbama nelietuviškai. Jeigu į kolūkį ar fabriką atvykdavo pranešėjas, tai dažniausiai jis kalbėdavo rusiškai, nors pats buvo lietuvis. Jei žmogui prireikdavo parašyti į kurią nors įmonę skundą ar pareiškimą, tai rašyti jis būdavo priverstas rusiškai, nes jam buvo žinoma, kad tada jo laiškui bus greičiau duota eiga. Remdamiesi tokiais faktais, buržuaziniai nacionalistai pakišdavo piliečiui išvadą, kad Tarybų valdžia – tai „rusų valdžia“, kad Lietuva „okupuota“ rusų./…/“12.

LKP Centro Komiteto VI plenumas

(1953 m. rugpjūčio  13-14 d.) 13

 Antanas SNIEČKUS,
LKP Centro Komiteto pirmasis sekretorius:

„/…/ TSKP CK plenumas buvo itin vieningas. Pranešimą apie nusikalstamus antipartinius ir antivalstybinius Berijos veiksmus jame skaitė draugas Malenkovas. Plenume po jo pranešimo kalbėjo vienas po kito draugai Chruščiovas, Bulganinas, Koganovičius, Vorošilovas, Mikojanas, Andrejevas. Jie pritarė Malenkovo pranešimui. Iš viso plenume kalbėjo 26 draugai /…/. Visos Berijos viltys suskaldyti mūsų partiją, tarybinę valstybę yra tuščia avantiūra, kuri negalėjo baigtis kitaip, kaip tik gėdingu Berijos žlugimu./…/“I4.

,,/…/ Liaudies priešas Berija žingsnis po žingsnio stengėsi sugriauti daugiatautę tarybinę valstybę. Negalima pamiršti to, ką Berija darė Lietuvos atžvilgiu, jis tą patį darė Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, nors, pavyzdžiui, Estijoje ir Baltarusijoje jis nesuspėjo padaryti daug žalos, nes buvo demaskuotas mūsų partijos CK. Jis pradėjo savo skaldytojišką veiklą ir tose pietinėse respublikose, kurių anksčiau jo rankos nepasiekė.

Jūs visi prisimenate, jog kai Berija pradėjo savo diversinę veiklą VRM organuose, visur imta kalbėti, kad rusai visiškai iš Lietuvos išvažiuos, kad su čia pasilikusiais lietuviais komunistais nacionalistai susidoros, visus sunaikins, kad bus paleisti kolūkiai ir išdalyta žemė, kad bus įvesta buržuazinė santvarka, ir, kaip būdinga buržuaziniams pakalikams, jie paskelbs, kad Lietuva pakliūva į Amerikos priklausomybę.

Tačiau aš noriu pasakyti dar kelis žodžius apie priešo Berijos diversinę veiklą, susijusią su Lietuva. Štai keletas faktų, kurie man asmeniškai žinomi.

Pirmąją karo dieną, 1941 metais, teko susisiekti su Berija. Aš jo paklausiau, kam iš tarybinių žmonių galima išduoti ginklą? Tik po ilgų mūsų įtikinėjimų, kad reikia apginkluoti ir civilius asmenis, jis atsakė, jog ginklą galima išduoti tik partijos nariams ir tik patikrintiems, o komjaunuoliams išduoti ginklų negalima. Mes praktiškai nusižengdavome tam nurodymui. Visi jūs žinote, kad tie draugai, kurie turėjo ginklus, galėjo pasipriešinti suaktyvėjusiems buržuaziniams nacionalistiniams elementams ir diversantams.

1941 metais visos Tarybų Sąjungos tautos geriausius savo sunūs atidavė į armiją Tėvynei ginti. Ir mes stengėmės sukurti karinį junginį. Šį savo tikslą stengėmės įgyvendinti, bet Berija atmetė mūsų siūlymą. Maža to, jis pasirūpino atšaukti visus lietuvius, kurie buvo atskiruose junginiuose Vakarų fronte, kaip tariamai nepatikimus /…/.“15.

 Markušinas,
LKP Jurbarko RK antrasis sekretorius:
„Niekšiški šito išsigimėlio Berijos veiksmai ypač naudingi buvo nacionalistiniam pogrindžiui mūsų Lietuvoje. Pogrindžio buržuaziniai nacionalistai iš karto pakėlė galvas po tokių liaudies priešo Berijos veiksmų, iš karto ėmė kalbėti apie rusų išvežimą /…/.

Reikia pasakyti, jog ir kai kurie komunistai neteisingai suprato vykdomą nacionalinę politiką – pakeisti visus darbuotojus, visus kadrus tik lietuviais. Tai neteisinga. Drg. Sniečkus posėdžio pabaigoje, manau, apie tai dar pakalbės. LKP CK V plenumo nutarimą, kur kalbama apie raštvedybą lietuvių kalba ir apie visų kadrų pakeitimą nacionaliniais kadrais, reikia ištaisyti ir pasakyti, kad reikia ugdyti ir auklėti vietos tautybės kadrus, bet galima parinkti ir mokančius lietuvių kalbą žmones, nepriklausomai nuo to, kas jie – rusai, gruzinai ar kokios kitos tautybės /…/“16.

 Mečislovas GEDVILAS,
Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas:

„/…/ Dar galima prisiminti vieną momentą iš mūsų pokalbio su Berija Maskvoje. Kai drg. Sniečkus pateikė klausimą, ar nereikėtų geriau slopinti užsienio radijo stotis, skleidžiančias priešų propagandą, Berija pareiškė: ,,O aš manau pateikti pasiūlymą visiškai nebeslopinti užsienio stočių, tegu jos sau dirba“. Tada toks Berijos mąstymas mus nustebino, – dabar tai mums visiškai suprantama.

Visokiais klastingais būdais Berija stengėsi ardyti Tarybų Sąjungos tautų draugystę. Tai aiškiai matyti iš jo rašto TSKP Centro Komitetui apie padėtį Lietuvoje. Drg. Sniečkus teisingai charakterizavo šitą „dokumentą“ kaip provokacinį nuo pradžios iki galo. Skaičiai jame buvo sąmoningai padidinti, faktai tendencingai iškreipti ir pagaliau padaryta aliarmuojanti išvadą, kad kilo grėsmė Tarybų valdžiai Lietuvoje. Tai beprasmybė. Tokio pavojaus nebuvo dargi pačios aštriausios klasių kovos laikotarpyje pokariniame penkmetyje /…/“17.

 Vladas NIUNKA,
LKP Centro Komiteto sekretorius:

„Kenkėjiška Berijos veikla darė žalingą įtaką ir ideologijos srityje. Visiškai teisingai pasakyta pranešime, kad pastaruoju laiku buvo mėginimų atgaivinti buržuazines nacionalistines koncepcijas, sutriuškintos partinės organizacijos. Dangstantis tariama kova prieš nihilistines pažiūras, pradėta tempti iš praeities „vieningos srovės“ teorijas, mėginta revoliucionizuoti kai kuriuos buržuazinius ideologus /…/“18.

„/…/ Panagrinėsiu klausimą dėl įvadinamojo Berijos pranešimo. Drg. Grimovičius klausia: „Kaip galėjo atsitikti, kad Lietuvos čekistai, davę Berijai neteisingą informaciją, pamiršo, kad jie partijos nariai, pamiršo apie tai informuoti CK. Kas tai? Politinis nesubrendimas ar kas kita?

Taip, mes daug ko nežinojome, ką darė Berija. Bet tą raštą atitinka jo telefono skambutis vakare, Gegužės 1-osios išvakarėse. Berija kalbėjo grubiai, be paliovos svaidė priekaištus Lietuvos respublikos adresu  . Esą, jūsų kunigai taip pat ir visokios nacionalistinės organizacijos gyvena per daug laisvai. Aš pradėjau jam aiškinti, bet jis nieko nenorėjo klausyti.

„Štai pas jus tokia kadrų būklė; kad visur antrieji sekretoriai rusų tautybės, iš viso lietuvių neiškeliate“. Aš sakau, kad ta problema sprendžiama, iš karto jos neišspręsi, bet mes sprendžiame. Berija tarė: „Aš rengiu raštą TSKP Centro Komitetui jūsų klausimu“. Tuo pačiu metu draugai iš VRM buvo iškviesti i Maskvą, todėl kai kurių klausimų esmė man jau buvo žinoma. Paaiškinamojo rašto teksto aš neskaičiau ir iš viso čekistams buvo draudžiama, kaip čia drg. Martavičius (LTSR vidaus reikalų ministro pavaduotojas. – Red.) kalbėjo, ką nors sakyti CK, bet vėliau drg. Kondakovas gavo leidimą šį bei tą pasakyti. Bet tai buvo bendro pobūdžio pokalbis.

Ar galima kaltinti dėl aiškinamojo rašto mūsų draugus Kondakovą, Martavičių, Gailevičių? (pirmasis – LTSR Vidaus reikalų ministras, pastarasis – pavaduotojas. – Red.). Ne, jų kaltinti negalima, čia buvo atsiųstos labai jau stambios figūros – generolas leitenantas Sazykinas, jis, atrodo, du kartus buvo Vilniuje ir naršė daugelyje vietų, ieškodamas neigiamų faktų prieš respublikos partinę organizaciją. Šis generolas nepanorėjo pateikti tų faktų, kurie rodytų, kad nacionaliniai kadrai keliami patenkinamai, pavyzdžiui, Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomųjų komitetų sistemoje. Jis atkakliai ieškojo, duomenų, kurie rodytų, kad pas mus nacionaliniai kadrai keliami blogai, pavyzdžiui, partijos sričių komitetuose arba žemės ūkio organuose.

Noriu pasakyti, kad draugai Kondakovas, Martavičius, Gailevičius davė teisingą respublikos politinės padėties įvertinimą, jie prieštaravo tendencingiems Lietuvos tarybinės tikrovės iškraipymams. Bet aiškinamąjį raštą jie buvo priversti perdirbti. Tačiau ir tuo viskas dar nesibaigė. Šis raštas buvo perduotas tokiems rašeivoms, kaip Sazykinas, kurie sukurpė netikusį raštą prieš Tarybų Lietuvą.“19

1 «Огонек», 1990, № 6.
2 PA, f. 1771, ap. 131, b. 179, l. 5 – 6.
3 PA, f. 1771, ap. 131, b. 179 (Versta iš rusų kalbos).
4 PA, f. 1771, ap. 131, b. 179, l. 7 – 8.
5 Ten pat, l. 9.
6 Ten pat, 1. 54.
7 Ten pat, 1. 46.
8 Ten pat, l. 84, 87.
9 Ten pat, l. 111 – 112.
10 Ten pat, 1. 121 – 122.
11 Ten pat, 1. 115 – 116.
12 Ten pat, 1. 232.
13 PA, f. 1771, ap. 131, b. 189. (Versta iš rusų kalbos).
14 Ten pat, 1. 8.
15 Ten pat, 1. 15 – 16.
16 Ten pat, l. 41 – 45.
17 Ten pat, 1. 84 – 86.
18 Ten pat, l 161.
                                                                                                                                                                                                                                                                                              

Parašykite komentarą