Kazys Almenas

Atsakomybė

Stebina, kaip greitai mitai gali sugriūti ir kaip greit jie, tik apsirengę kitu rūbu, gali vėl atgimti. Sugriuvęs mitas – tai tas apie „naująjį sovietinį“ žmogų, o atgimęs ir jau šablonu tapęs mitas – apie sovietinio režimo sužlugdytą, prasigėrusį, dirbti nebemokantį, vertybių neturintį lietuvį. Pastarasis jau yra spėjęs tapti naujos literatūrinės formos, kurią būtų galima vadinti „eseistinėm raudom“, šablonu. O juk turėtų būti aišku, jog abu mitus grindžia ta pati marksistinė prielaida, kad „būtis apsprendžia sąmonę“.

Taip pat turėtų, būti aišku, jog tai melas.

Ne todėl, kad Marksas tai teigė. Jis nebuvo pirmas, ir kiti yra tą patį sakę (kad ir Froidas), tik įtaigiau. Šis melas baisus tuo, kad jame tūno dalis tiesos. Gal net didelė dalis. Tačiau suplakimas melo su tiesa melo esmės nepakeičia. Užmaskuoja, nuspalvina, pasaldina, bet nepakeičia. O šiuo atveju ta nepakeistoji melo šerdis pavojinga, nes ji paneigia patį žmoniškumą. Paneigia apsisprendimo galimybę ir pareigą. Paneigia krikščionybės teigimą, jog žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Paneigia ir blogio bei nuodėmės esmę (be apsisprendimo galimybės abi tos sąvokos bereikšmės).

Gal pradėta kiek dramatiškai, ir gal tie, kurie kartoja minėtą šabloną, prieštaraus: jie to apibūdinimo neabsoliutina. Netaiko jo, pavyzdžiui, sau ir gal keliems kitiems geriems kolegoms. Jis taikomas kažkokiam labai paplitusiam anonimui. Tačiau tokiu atveju, be jau minėto žmoniškumo paneigimo, prisideda dar ir elitizmo šablonas. Pagal šitą schemą yra „sužlugdytieji“ ir tie, kurie nesužlugo. Skaičiai niekad neminimi, tačiau iš konteksto aišku, jog tų „sužlugdytų“ yra didžiuma.

Manding šita mito versija dar pavojingesnė. Pavojingesnė, nes ji dar žingsniuku priartėja prie empirinės tiesos, tačiau nepakeičia žmoniškumą neigiančios esmės. Be to, ji padeda apeiti argumentą, kurį buvo galima naudoti prieš suabsoliutintą teiginio versiją. Atseit jei būtis tikrai apsprendžia sąmonę, kaip paaiškinsi kad ir lietuvių tautos atgimimą? Kaip paaiškinsi rezistenciją? Tačiau kai suskirstome lietuvių tautą į tuos, kurie yra žmonės, ir tuos, kurie ne visiškai žmonės, štai paaiškinimą ir turime.

Suprantu, kurie taip rašo – rašo iš širdgėlos, o ne iš blogos valios. Jie mato aplinkui išsikerojusio blogio reiškinių, ir tie taip žeidžia, kad norisi juos suabsoliutinti. Statistinis procentas girtuoklių, tinginių, abejingų tampa metafora, kuri išplečiama taip, kad apima daugmaž visą tautą. Šitokio laipsnio blogis privalo turėti priežastį, ir kam toliau ieškoti, jei yra „sovietinis totalitarizmas“? Jis tampa viso blogio šaknimi ir tuo pat pateisinimu. Suprasti rašančiojo skausmą ir iš to gimstantį pyktį galima. Tačiau vis tiek tai neapgalvotas, nenaudingas ir svarbiausia – melagingas mitas. Gal pačioje atgimimo pradžioje jis turėjo šoko terapijos ypatybių ir bent utilitari­ne prasme buvo galima jį pateisinti. Tačiau dabar prie jo pripratom, tad ir tos naudos nebėra. Pateiksiu porą priežasčių, dėl kurių jis man atrodo ne tik neteisingas, bet ir potencialiai destruktyvus.

Pagrindinė priežastis jau pateikta. Būtent – jis naudojamas kaip pateisinimas, o išvirkštinė pateisinimo pusė yra bėgimas nuo atsakomybės. Bandymas paneigti savo ar savo tautos atsakomybę yra viena iš plačiausiai paplitusių visuomeninių patologijų. Ji nevaisinga, destruktyvi, senesnė už piramides, ir jai reikia kiek galima priešintis. Prieš ją būtina imtis sąmoningo atoveiksmio. Kiekviena proga reikia pabrėžti atsakomybę, o ne pateisinimą. Net jei tektų klysti, manding geriau klysti atsakomybės sąskaita.

Antroji priežastis asmeninė. Man atrodo, kad šitaip rašydami apie savo tautos žmones, mes panašėjame į rusus. Bent mano sutikti rusai (sutikdavau beveik išimtinai inteligentijos atstovus) turėjo griežtai dvilypį požiūrį į savo tautą. Ją skirstė į dvi grupes: išrinktuosius (įskaitant save) ir sužlugdytus. O tas sužlugdymas tai visuotinis. Anot jų, tas likęs „narod“ prasigėręs, nedemokratiškas, antisemitiškas, sukvailintas ir apskritai nedaug žmogiškų savybių turintis. Jei perdedu, tai nelabai. Kiek esu patyręs, rusai šituo bruožu išsiskiria iš kitų tautų, nes šitaip apie savo tautiečius nekalba nei vokiečiai, nei anglai, nei kiniečiai, nei pagaliau Ganos piliečiai (turėjau keletą studentų iš Ganos). Šitaip, apskritai paėmus, nekalba ir lietuviai. Tačiau dabar iš straipsnio į straipsnį keliaujantis „sovietizmo sužlugdytas, prasigėręs lietuvis“ jau labai arti šio rusiškojo šablono.

Prieštaraudamas naujajam mitui, nebandau paneigti, jog „sužlugdymo“ pavyzdžių yra. Žmogui netrūksta silpnybių, ir sovietinė sistema daugelį jo silpnybių skatino. Beje, daugelį silpnybių skatina ir kapitalistinė sistema. Tačiau blogį aiškinti vien sis­tema yra per daug paprasta išeitis. Blogis yra ir daug gajesnis, ir daug visuotinesnis. Ne sovietinė sistema gimdo blogį, o atvirkščiai — blogis gimdo sovietinę sistemą. Tačiau nei blogio, nei tuo labiau sovietinės sistemos egzistavimas negali paneigti žmo­gaus atsakomybės. Tai yra žmogiškosios egzistencijos Šerdis. Jos negalime atsisakyti nei aplinkybių, nei sielvarto, nei gerų norų spaudžiami.

Labai gerai žinau, kad buvo keturiasdešimtieji metai, buvo okupacija. Ne mes, lietuviai, sukūrėme sovietinę sistemą. Taip, plačiojoje istorinėje panoramoje ne mes pagrindiniai veikėjai. Nors, jei kas ieškotų priekabių, tektų pripažinti, jog keletas statistų buvo. Bet ne apie tai kalba. Žmogaus atsakomybės nesumažina aplinkybė, kad kas nors kitas (ar kitos tautos) padarė vienokius ar kitokius sprendimus, įvykdė vienokius ar kitokius nusižengimus. Įsivaizduokime, kad Hagos teismas arba arkangelas Gabrielius pripažįsta, kad visa atsakomybė už sovietinę sistemą tenka rusams, o mes – visiškai be dėmės. Ar nuo to mūsų atsakomybė už žmoniškumą sumažėja? Aišku, kad ne. Galima būti okupuotam ir negerti, galima būti neokupuotam ir gerti. Galima būti niekšu ir geru žmogumi visokiomis aplinkybėmis. Akivaizdus įrodymas – dabar pagaliau išspausdinti tremtinių atsiminimai. „Būtis“, kuri juos apsupo „amžino įšalo žemėje“, buvo tiesiog fantasmagoriškai siaubinga. Tačiau ir ji nepajėgė „apspręsti sąmonės“. Be abejo, buvo, kurie tose aplinkybėse žlugo. Tačiau buvo ir kurie išliko. Kiekvieno žlugimo ir išlikimo pamatas – žmogaus apsisprendimas. Žmogiškoji atsakomybė. Tad vadinkim dalykus tikraisiais vardais. Nes sovietinė sistema praeina. Kada nors iš jos bus likęs tik koktus prisiminimas. Tačiau ir blogis, ir žmogiškosios silpnybės liks. Bus ir žlugusių. Kaip tada juos vadinsime? „Lietuviškos sistemos sužlugdytaisiais“?

 

Honorarą autorius skiria blokados fondui
 
,,Pergalė“, 1990, nr.5

Parašykite komentarą