Vanda Daugirdaitė Sruogienė

Daugiau dėmesio ir pagarbos Lietuvos istorijai

Šiais lemtingais Lietuvai laikais tenka, deja, pastebėti, kad didesnė mūsų visuomenės dalis, net kartais tie veikėjai, kurie rūpinasi mūsų tėvynės ateitimi, yra labai mažai susipažinę su Lietuvos istorija.

Sekdami įvairių įvykių raidą, TV, radiją, spaudą patiriame, kad daug svarbių faktų iš mūsų praeities nėra panaudojama, remiant mūsų teisėtus reikalavimus atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, kuri per amžius egzistavo. Nuolankiai leidžiame traktuoti Lietuvą kaip kokį nereikšmingą pamestinuką.

Neteko pastebėti, kad kitataučiams skiriamose informacijose būtų minima, kad lietuvių tauta seniausiai gyvena likimo jai skirtoje vietoje prie Baltijos jūros, kad jos istorija siekia 5 tūkst. metų (M. Gimbutienė). Gindamiesi nuo besiveržiančių į jų žemą iš vakarų, rytų, pietų ir net iš šiaurės kaimynų, lietuviai išsaugojo savo archainę ir turtingą kalbą, seniausią iš gyvųjų in­doeuropiečių kalbų. Netekę vokiečių, rusų, lenkų užgrobtų didelių plotų, lietuviai atkakliai kovoja už likusį jiems žemės lopinėlį, Lietuva turi ilgą ir labai įdomią praeitį, yra davusi žmonijai daug žymių asmenybių.

Spaudoje dažnai apie Lietuvos is­toriją rašoma remiantis pasenusia istoriografija, arba net… grožine literatūra, šitaip mūsų visuomenė, jaunimas yra klaidinami ir net netenka noro giliau praeitį pažinti.

Apmaudu, kad visur skelbiama, jog Lietuva buvo nepriklausoma valstybė tik nuo 1918 iki 1939 metų, o Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vardas (Grand Duchy of Lithuania – tik ne ,,Princedom“, pagal Z.Ivinskį) neminimas. Tačiau eina aštuntas dešimtmetis nuo to laiko, kai Lietuva reiškėsi Europoje – savarankiška, didelė valstybė. Mindaugas, priėmęs krikštą ir 1253 m. karaliaus vainiką iš Romos, nors apie jį maža žinių teliko, turėjo ryšių net su Anglija.

Plačiai sklido Gedimino vardas. Gediminaičiai įėjo į žymiausių valdovų genealogijas – Paleologų, Habsburgų, Hohenzolernų ir kt. Išlikusios aristokratiškos kunigaikščių Čartoriskių, Sanguškų, Golicinų, Trubeckojų ir kt. šeimos tebesididžiuoja savo kilme iš gediminaičių.

Tebūnie man atleista už neseniai girdėto pasakojimo įterpimą. Kai po Pirmojo pasaulinio karo susirinkę Paryžiuje rusų emigrantai ir išgirdę, kad taip jų yra paskutinis Rusijos laikinosios vyriausybės (Kerenskio) ministeris pirmininkas – kunigaikštis Lvovas, paklausė jo, ar jis tikrai yra kilęs iš aukštos rusų aristokratijos, iš Romanovų giminės. Atsakymas buvęs: ,,O ne, aš esu gediminaitis (ja Gediminovič), Romanovai atsirado tik XVI -me šimtmetyje“…

Lietuva XIV – ame amžiuje buvo prisijungusi tiek slavų žemių, kad kai kurie istorikai vadino mūsų tėvynę imperija. Algirdo politinė platforma buvo aiški: ,,Visa Rusija turi priklausyti Lietuvai“ (Omnia Russia ad letvinos deberet simpliciter pertinere). Nors to tikslo Algirdui nepavyko pasiekti, to paties geidė ir Vytautas Didysis, išleisdamas savo dukterį Sofiją už Maskvos Didžiojo kunigaikščio. Sofija, vyrui mirus, tvirta ranka valdė Kremlių, o Maskvos bajorai buvo paskelbę Vytautą jų valdovo šeimos ir visos valstybės globėju.

Vytauto garsas Europoje buvo toks didelis, kad jam mirus popiežius Martynas V siuntė Jogailai užuojautos raštą, iškeldamas mūsų valdovo nuopelnus. Humanistas Enea Silvio Piccolomini (vėliau popiežius Pijus II) skelbė: ,,Didžioje garbėje gyveno garsusis Vytautas ir jo tėvynė‘‘. Kitų jis buvo lyginamas su Aleksandru Didžiuoju, su Cezariu. Daug vėliau W.Shakespeare buvo Vytautą paėmęs vieno savo herojaus ,,Tempest“ prototipu (pagal A.Sešplaukio rastą informaciją anglų literatūros istorijoje). Kondolencijas Vytautui mirus siuntė ir Bizantijos imperatorius, ir turkų sultonas – tuo laiku Lietuva gravitavo į Rytus.

Didelį posūkį mūsų istorijoje padarė Jogaila, priimdamas krikštą iš Romos. Tuo laiku Lietuva buvo atsidūrusi sunkioje politinėje būklėje. Atėjo laikas nedelsiant priimti krikščionybę, kurios vokiečių-kryžiuočių kardu ir ugnimi nešamos lietuviai iš tolo bodėjosi. Liko dvi galimybės – priimti ją iš Rytų, iš Bizantijos, ir Jogailai vesti Maskvos kunigaikščio Dimitro dukterį Sofiją (L.Toporov, Z.Ivinskis) ar iš Vakarų, iš Romos per Lenkiją, vedant jos karalaitę Jadvygą. Atsidūręs ties šia dilema, Jogaila pasirinko antrąją išeitį, ir jam pritarė Vytautas su kitais gcdiminaičiais. 1385 m. Krėvos pilyje buvo pasirašyta Jogailos ir Jadvygos vedybų sutartis, kurioje išvardintos Lietuvos ir Lenkijos unijos sąlygos. Tos sąjungos, unijos kaina Lietuvai buvo labai didelė. Ji padarė Lietuvai didelės žalos. Klaida paaiškėjo vėliau, buvusiomis sąlygomis jos pasekmes sunku buvo numatyti. Todėl už tai kaltinti vieną Jogailą nedera. Vėliau ir patys lenkai suprato, kokia Krėvos sutartimi buvo padaryta Lietuvai skriauda. Ne be reikalo kai kurie lenkų rašytojai patys lygino Lietuvą ir Lenkiją su ąžuolu ir vijokliu. Taip, tas lenkiškasis vijoklis daug syvų ištraukė iš lietuviškojo ąžuolo!

Tačiau svarbu tai, kad Jogailos sprendimu Lietuva įėjo į Vakarų Europos orbitą. Tenka rimtai pagalvoti apie prof. H.Paškevičiaus nuomonę, kad Jogailai 1385 m. pasirinkus pirmąją alternatyvą, ne tik Lietuvos valstybė, per tris šimtus metų buvusi didžiausia Europoje, bet ir lietuvių tauta būtų ištirpusios užgriuvusioje slavų jūroje.

Lietuvos istorija, jos tarptautinė padėtis yra labai panaši į Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos. Visos jos viduramžiais buvo žymios valstybės Europoje. Jau LDK Gediminas, Algirdas ir Kęstutis turėjo su jomis ryšių, o Jogaila, vedęs Lenkijos-Vengrijos karalaitę, juos sustiprino. Per savo įkurtą Jogailos (Jagielonų) dinastiją, per savo palikuonis davė jai valdovus gediminaičius. Krokuva, Praha, Budapeštas ir Vilnius buvo žymūs miestai, kur nuo amžių buvo puoselėjami dailieji amatai, klestėjo prekyba. Juos ypač jungė Vilnius, nuo žilos senovės žinomas savo brasta ir kryžkele, kuri pritraukdavo pirklius iš tolimų kraštų. Gal keletas pavyzdžių primins, kaip tos valstybės tarp savęs bendravo. Štai 1410 m. čekų didvyrio Jono Žižkos kariniai daliniai talkino Vytautui Didžiajam sutriuškinti kryžiuočių galybę ties Žalgiriu (Grunewald-Tannenberg). Krokuvos, Prahos universitetuose lietuviai siekė mokslo, 1420 m. čekai buvo išrinką Vytautą savo karaliumi. Vėliau, išradus spaudą, gudas F. Skorina iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reiškėsi kaip spaustuvininkas Prahoje ir Vilniuje. O jau XVI a. pabaigoje Lietuva turėjo šaunų vengrą Steponą Batorą mūsų didžiuoju kunigaikščiu (1576-1586). Tokio bendravimo pavyzdžių galėtume nemažai priminti.

Bet laikui slenkant minėtos valstybės, taip pat netekusios nepriklausomybės, tapo arba Austrijos-Vengrijos, arba Rusijos imperijų aukomis, buvo nutautinamos, išnaudojamos, niekinamos.

Lygiai taip pat po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. jos buvo atgavusios nepriklausomybę ir greit dinamiškai tvarkėsi kultūros bei ūkio srityse, buvo pilnateisės Tautų Sąjungos narės.

Ir vėl Lenkija, Čekija, Vengrija ir Lietuva po Antrojo pasaulinio karo 1939-45 m. pateko į Sovietų Sąjungos reples, jų kultūros turtai vėl naikinami, ūkis griaunamas, žmonės žiauriai persekiojami. Tik Lietuva daugiausia nukentėjo, šimtai tūkstančių žmonių vargo ir žuvo Sibire.

Tad kodėl dabar, kada visa pavergtoji Rytų Europos dalis šaukiasi laisvės ir Vakarų pasaulis tam pritaria, Lietuva yra išskiriama, kartu su Estija ir Latvija laikomos tarptautiniame forume menkesnėmis? Gal dėl jų kultūringos laikysenos didžioji spauda tokiam nelygiam traktavimui suranda pateisinimų. Tačiau tie pateisinimai lietuvių nepatenkina, priešingai, dar labiau juos moraliai skriaudžia.

Pamirštame priminti pasauliui, kad per amžius Lietuva, būdama ištįsusi nuo Baltijos iki Juodosios juros, buvo skydas, kuris gynė Vakarų Europą nuo totorių, Maskvos invazijų. Ir kad 1918 rn. didieji to laiko politikai, kūrę Versalio taikos sutartį, pripažino Lietuvai, Latvijai ir Estijai teisę į laikiną nepriklausomybę (kaip tada rašė Paryžiaus ,,Le Temps“), vadindamas jas ,,les etats ephemeres“, kad tarnautų kaip ,,le cordon sanitaire“, ginantis Vakarus nuo Rusijos komunizmo.

Apskaičiuoti nuostolius ir skriaudas, kurias Lietuva yra patyrusi iš Maskvos, jų ieškoti žvelgiant į praeitį, stačiai neįmanoma. Nuo pat XVI a. pradžios rusai puošėsi iš Lietuvos pagrobtais turtais. Prisiminkime nors tą faktą, kad renesanso ir baroko meno kolekcija, kuria Leningrado Ermitažas taip didžiuojasi, yra grobis iš Lietuvos bei Lenkijos – tai oficiali valstybės kontribucija Rusijos imperijai iš privačių Lietuvos didikų Radvilų, Tiškevičių, Sapiegų ir kitų dvarų.

Kalbame apie materialius nuostolius, o kur moralinės skriaudos? XIX-ojo amžiaus sukilimo aukos, rusinimo padariniai kraštui, tūkstančių žmonių vergovė Sibire? Retai kam kyla mintis, kad Maskva netiesiogiai dėl savo agresijos pastūmėjo Lietuvą į pragaištingą būklę, kaip, pvz., į nelemtą Lietuvos – Lenkijos uniją Liubline. Paradoksas? Nesąmonė? Nevisai.

1569 m. unijos akto priėmimo priežastys buvo įvairios bei komplikuotos. Svarbiausia jų laikoma bajorų godumas, noras sulyginti Lietuvos ir Lenkijos teises. Tai tiesa, bet ne vienintelė priežastis. Viena iš jų, bene pati svarbiausioji, buvo ilgas abu kraštus varginęs karas su Maskva.

Nuo pat pirmosios Krėvos pilyje 1385 m. pasirašytos ,,unijos“ lietuviai, apsižiūrėję, kad daug kas jiems toje valstybių sąjungoje nenaudinga, ėmė jos kratytis, ne kartą ryšiai buvo nu­traukiami ir tam tikroms aplinkybėms susiklosčius, lenkams spiriant, atnaujinami.

Taip buvo ir XVI-ojo amžiaus viduryje. Ivanas Žiaurusis veržėsi į Lietuvą, grėsė pavojus ir Lenkijai, kuri su Maskva bendros sienos neturėjo. Tada Lietuva gynėsi savo jėgomis, o kai reikėjo pagalbos iš Lenkijos – susidurta su reikalavimais: dėtis į glaudesnę uniją, kitaip karui pagalbos neduos… Daug metų ėjo karštos derybos. Valdovas Žygimantas Augustas jau tarėsi su Vokietijos imperatorium Habsburgu dėl bendros akcijos sustabdyti Maskvos ekspansijas į Va­karus, karo reikalai darėsi labai rimti ir Lietuvai pavojingi. 1569 m. bendras lietuvių – lenkų seimas, susirinkęs Liubline, buvo labai audringas. Lietuviai protestavo prieš karaliaus nutarimą nuo Lietuvos atskiru Kijevo ir Volynės žemes ir priskirti jas Lenkijai. Karaliui rūpėjo stiprinti krašto finansus, kariuomenę. Per lemiamą bendrą lietuvių ir lenkų seimą Liubline 1569 m. liepos 15 d. vyko labai karšti ginčai. Didysis Lietuvos bylos gynėjas Mikalojus Radvila Juodasis jau buvo miręs, o jo pusbrolis Mikalojus Rudasis protestuodamas taip įsikarščiavo, kad iš seimo išvažiavo, ir nei jo, nei kito Radvilos parašo po unijos aktu nėra. Lietuvos senatoriai Eustachijus Valavičius, Jonas Katkevičius ir kiti ant kelių prašė Žygimanto Augusto nevykdyti lenkų nutarimo, kuris siaurino LDK teises, mažino jų teritoriją. Jaunas etmonas Romanas Sanguška po laimėto mūšio su Maskva atskubėjo į Liubliną, siekdamas sulaikyti akto pasirašymą. Veltui. Nulėmė Maskvos agresija, nes jau buvo ,,Hannibal ante portas“!

Čia labai suglaustai ir apibendrintai perteikti įvykiai tik iliustruoja tą nelaimę, kuri, anot vieno iš seimo atstovų, „apkarpė Lietuvai sparnus“.

Tačiau ir po unijos priėmimo Liubline Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neprarado nepriklausomybės, savo valstybingumo: ji tebeturėjo atskirą vyriausybę, įstatymus, krašto administravimą, kariuomenę.

Pati didžiausioji žala, kurią Lietuva praeityje patyrė iš Maskvos, įvyko gražiausio Lietuvos valstybės žydėjimo, kultūros klestėjimo metu – tai baisioji invazija XVII-ojo amžiaus viduryje.

1655 m. vasarą dalis Maskvos kariuomenės įsiveržė į Lenkiją, o pats caras Aleksiejus Michailovičius traukė su didele armija į Vilnių. Lietuva buvo užklupta nepasiruošusi karui. Bajorai tingiai rinkosi, nors Didysis Etmonas Jonušas Radvila skubiai juos organizavo. O maskoliai greitai užėmė Smolenską, Minską, artinosi prie Vilniaus. Mūsų sostinė, turtingas miestas, nuo kryžiuočių laikų priešo nematęs, tapo negirdėto plėšiko auka. Tuo laiku Lietuvos kultūrinis gyvenimas, raštija, menas, mokslai buvo pačiame klestėjime. Juk Lietuva turėjo pirmąjį universitetą Rytų Europoje, įkurtą 1579 m. (pirmas universitetas Rusijoje buvo įkurtas 1725 m. Maskvoje). Ir visa tai rusų invazija ilgam nustelbė.

Puošnios bažnyčios, prabangios kunigaikščio, didikų pilys liko vandališkai išdraskytos, pilni prekių sandėliai ištuštinti. Paauksuoti stogai, marmuro kolonos, portikai, meno turtai, rusams nematyti brangūs baldai, karietos netrukus pasirodė Maskvos turgavietėje.

Gyventojai, siaubo pagauti, bėgo – kas į miškus, kas į Prūsus. Vilniaus vyskupas išvežė šv.Kazimiero relikvijas į Karaliaučių, kancleris Albertas Radvila išgabeno archyvus į Gdanską. Žmonės buvo masiškai gaudomi, šimtai tūkstančių paimti nelaisvėn, maskolių varomi, vežami į Rytus… Vyrai užmušami, upėse skandinami, siunčiami totoriams į pražūtį, lygiai taip pat ir moterys, ir vaikai. Likę gyvi liudininkai pasakojo apie negirdėtus mūsų krašte žiaurumus – sakė, vaikus Maskvoje pardavinėjo už kapeikas. Užimtas ir Kaunas, ir Gardinas. Miestai, miesteliai, dvarai, kaimai plėšiami, deginami – daugybė ugnyje supleškėjo…

Caras iškilmingai įvažiavo į mūsų sostinę ir pasiskelbė Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu…

Rusų okupacija truko 13 metų, iki 1667 m. Istorija kartojasi!

Tuo tarpu netikėtai įsibrovė nuo Baltijos švedai, niokojo žemaičius. Dar žmonių atmintyje liko jų atneštų, žiaurumų prisiminimas: esąs netoli Telšių kalnelis, vadinamas ,,Panų“ kalnu – tai kapai merginų, kurias normanų palikuonys gaudę, išniekinę ir užmušę čia palaidojo…

Didysis etmonas Jonušas Radvila skubėjo gelbėti kraštą, pasirašė su švedais Kėdainiuose sutartį, kuri anuliavo uniją su Lenkija, bet pats netrukus pasimirė. Kovą su rusais ir Švedais tęsė Povilas Sapiega ir kiti. šio karo padariniai Lietuvai buvo labai sunkūs. Valstiečiai išbėgiojo, laukai ilgam usnimis apaugo. Atėjo badas, epidemijos, maras. Lietuva neteko apie 46% gyventojų.

Šitas skaudus epizodas Lietuvos istoriografijoje vos paminėtas, nes kaip carų, taip ir komunistų cenzūrai buvo nepriimtinas, o mūsiškiams šaltiniai sunkiai prieinami. Gal tik lenkai istorikai, gyvenę Austrijos valdomoje Galicijoje, kur cenzūra buvo lengvesnė, apie tai pasakojo (pvz., L. Kubala studijose ,,Wojna szwedska“, 1913 ir ,,Wojna moskiewska“, 1910, kuriomis čia remtasi).

Įsiviešpatavo anarchija, didikų, bajorų savivalė, niekas įstatymų nebegerbė. Sunyko švietimas, kultūra. Lenkijai patekus į galingo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (1643-1715) politinės įtakos sferą, Lenkijos, o drauge ir Lietuvos didikai panoro mėgdžioti to krašto prabangą. Tam reikėjo lėšų, tad valstiečius vis labiau slėgė baudžiava, ūkis katastrofiškai smuko.

Bendri karai prieš tuos pačius priešus artino karius, dažnėjo bajorų mišrios vedybos, lenkinimas per šeimas ir bažnyčią agresyviai didėjo. Lietuvių kalba ir senoji liaudies kultūra vis labiau niekinama, o lenkų kalba Lietuvoje įsigalėjo kaip valstybinė kalba.

Tiesa, XVIII-ojo Šviečiamojo amžiaus įtakoje pažangioji abiejų šalių visuomenės dalis sukruto atstatyti tvarką, kelti ūkį ir kultūrą. Per trumpą laiką nuo pirmojo padalinimo 1772 m. iki antrojo 1792 m. nelaimės sukrėsti patriotai daug pasiekė. Peršasi net mintis palyginti tą trumpą laikotarpį su taip neilgai trukusia Lietuvos nepriklausomybe.

Nors Liublino unijos aktas 1569 m. buvo skelbtas pagal šūkį ,,laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“, lenkai vis platino savo versiją, kad Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė esanti jų provincija. Brendo ir mūsų piliečių įsitikinimas, kad Lietuva – organiška Lenkijos dalis, nuo senovės turinti su ja bendrą istoriją. Pagaliau 1791 m. lenkams pavyko įtvirtinti tą idėją konstitucijoje (jos pasirašymo diena – gegužės trečioji – iki šiol lenkų švenčiama valstybinė šventė). Tačiau jau buvo per vėlu. 1795 m. įvyko abiejų valstybių padalinimas tarp galingų kaimynų, ir toji konstitucija niekad nebuvo įgyvendinta.

Bet niekad nebuvo miręs laisvės troškimas. Jis liepsningai degė 1812 m., Napoleono žygio į Maskvą metu: buvo susiformavę kariuomenės daliniai, Laikinoji vyriausybė Vilniuje, bet laukiama prancūzų pagalba apvylė ir bandymai atgauti laisvę užgeso. Toliau – 1831, 1863 metų sukilimai. Per 1905 m. revoliuciją Rusijoje nepriklausomos Lietuvos idėja jau buvo aiškiai formuluota, o 1918.11.16 d. skelbiant Lietuvos nepriklausomybę, akto signatarai pabrėžė, kad kuriama ne nauja valstybė, bet atstatoma senoji, Rusijos okupuota nuo 1795 iki 1915 metų.

Lietuvos, kaip atskiros valstybės sąvoka, liko įamžinta net Rusijos carų titule, kuris galiojo iki pat Nikolajaus II-jo abdikacijos 1917 m. ir taip skambėjo: ,,Visos Rusijos imperatorius, Lenkijos karalius, Didysis Lietuvos kunigaikštis, (…), Suomijos kunigaikštis etc.“

Tempora mutantur!*

 

,,Aušrinė“, 1990, nr. 7

 

*Laikai keičiasi

1 komentaras

  1. Kaip glaustai ,o kartu ir aiškiai nupasakota Lietuvos istorija, kurios sovietmečiu nebuvo mokyklų programose ,ir SSSR istoriją privalėta mokėti geriau, negu Lietuvos…Lietuvos kaipo valstybės išvis nebuvo-sievierno zapadnyj krai,arba socialistinė respublika…
    Ačiū už čia publikuotą rašytojo B.Sruogos žmonos STRAIPSNĮ-TEGUL JĮ PERSKAITO MŪSŲ MOKINIAI IR DIDŽIUOJASI SKAUSMINGAI DIDINGA SAVO KRAŠTO PRAEITIMI…

Parašykite komentarą