Juozas Aputis

Džiaugsmas ir nerimas

Nerimo šalčio apimtom širdim, su džiaugsmu ir skaudžiomis mintimis pasitinkame kiekvieną dieną. Galima sakyti, kad šiandien Lietuvoje nėra žmogaus, kuris antrą kartą regėtų Lietuvą, atsidūrusią šitokiame pasaulio politikos taikinio centre. Gyvieji 1918-ųjų metų liudininkai jau vien todėl šitokio centro taip ryškiai negalėjo matyti, kad anais tolimais laikais dar ir radijas buvo didelė naujiena, televizijos ekranai projektuojami tiktai mintyse, ir todėl juose negalėjai matyti Pirmojo pasaulinio karo vokietuko „branavykų“, kaukšinčių Vilniaus gatvėmis, kaip šiandien matai burzgiančius sovietų šarvuočius ar milicininko kelnėmis dangstomus desantininkų apivarus. Dabar kasdien matai, kaip gatves ir televizijos ekraną užlieja minios žmonių, minios žodžių ir šūkių, minios minčių! Dar įsidėmi, kad ir Respublikos kontūrai, rodomi Lietuvos televizoriuose, tik iš vakarų pusės turi tris mūsų vėliavos spalvas, o iš rytų kontūrai – sutrūkinėję, neryškūs. Išgirsti, kaip svetimas, susišaukęs tokių pat svetimųjų ir prisiplakėlių būrį, grūmoja tavo šventai idėjai, tavo sąžinei, per jėgą įtikinėdamas, kad tu nenori nei laisvės, nei tiesos, kad nenori nei sąžiningai gyventi, kad tu nieko nenori, tiesiog negali norėti – viską tau įšnekėjo ekstremistai, tautos atskalūnai. Supranti – visa tai eina iš desperatiško tamsumo, patologinės neapykantos, iš to, kad šitokie žmonės kitokio gyvenimo tiesiog bijo: šitiek jie patys „įkalbinėjo” (pjautuvo ir šautuvo padedami), į visą pasaulį žiūrėdami kaip į jiems skirtus paklusnumo plotus.

Dar kartais šokteli į ekraną, tribūną ar radijo dažnumus koks nepilnavertiškumo persekiojamas, atgimimo laikus liaupsinantis subjektas, pasišovęs kone viską nušluoti, ką kentėdami, dantis sukandę žmonės iki šiol kūrė, dar koks didžiosios valstybės veikėjas, elegantiškai kasydamasis rankas po baltais rankogaliais, pasako, jog žinoma, jis ir jie mus remia, skatina, jis niekada nepripažino ir nepripažįsta mūsų nelaisvės teisėta, bet, supraskite – šiuo metu svarbiausia didžioji politika…

Šitoks ir dar kitoks – šviesesnis, o gal daug šiurpesnis yra fonas, šešėlis, kuriame šiandien gūžiasi mūsų literatūra, kultūra, menas. Negerai sakyti – gūžiasi: literatūra stiepiasi, kelia galvą, ji įsispyrusi žiūri naujosios Lietuvos žmogui į akis, norėdama jose matyti… Norėdama matyti savo ateitį! Kam, žmogau, esi pasiryžęs, ką pasiruošęs iškentėti, ar nori gyventi savo paties protu ir valia, ar nepradėsi sakyti, jog daug geriau tau buvo, kai išvis apie tai nereikėdavo galvoti? Nelengva bus susirasti šalį, kuri mums sovietinį traktorių pakeistų kitu, bet dar sunkiau aptikti jėgą, kuri pakeis mus, mūsų sąmonės, mūsų sielos klodus. Literatūros, meno sakoma išmintis dabar tarytum pakibo virš mūsų, žiūri kiekvienam į veidą, žiūri pati į save ir dvejoja. O mes taip norim, kad ta išmintis, tas žodis būtų pasakytas. Ką literatūra ims sakyti šiandien, rytoj, poryt? Ką skelbs?

Pirmiausia – laisvę! Visi trokštame laisvą žmogų pamatyti savo krašto laukuose, miestuose, tokį norime jį matyti ir savo literatūroje. Skausmo, liūdesio, nevilties žmogui visada bus per akis, tačiau didelė laimė yra l a i s v a i kentėti, laisvai sakyti savo skausmą, džiaugsmą ar neviltį, laisvai ištarti savo mintis literatūros, sociologijos, istorijos puslapiuose. Laisvai pasitikti savo lemtį. Laisvai laimėti arba pralaimėti ir pralaimėjus tikrai suvokti pralaimėjimo esmę, nes į tą mūšio lauką ėjai savo pajėgomis, nes tikrai tu pats programavai savo pergales. Mūsų literatūra tikriausiai jau mato žmogų, apsivaliusį nuo dešimtmečiais jam pirštos, lipdytos primityviai agresyvios, velnio smaloj sudaigintos ideologijos. Sakome, literatūra mato, bet kada tokį žmogų pamatysime savo kūriniuose? Nespėliokime, ar tas laikas toli. Dar reikia šviesiai išsiaiškinti, kodėl pasidarėme tokie, kokie esame (gal smagiau būtų sakyti – buvome?), reikia parodyti svarbiąsias anos sistemos ideologinės mašinos detales. Ką toji mašina skatino, kokią kultūrą, literatūrą propagavo, ką slėgė, stūmė duobėn? Kodėl, kokiais tikslais tai darė, kokios instancijos ir kurie jų tarnai. Reikia žinoti tos nežmoniškos siuvyklos namus, adatas ir siūlus  vien jau dėl to, kad ateity kuo mažiau žmonių pasiduotų galimoms panašioms siuvykloms.

Kaip ten buvę – vis dėlto turėkime vilties sulaukti naujų kūrinių, tikėkimės, kad nerimo apimti nervai atsileis, kad plunksnos pasidarys paklusnios menininko rankai. Tikėkimės ir pasižadėkime, kad visais atvejais – kas imtųsi plunksnos, ką berašytų, kokias temas iškeltų – kriterijus turi būti vienintelis – tiesa ir m e n i š k u m a s. Šitokiai kūrybai turi būti prielankūs visos spaudos puslapiai, tarp jų – ir „Pergalės” žurnalo. Suprasdami, kad nei šiandien, nei rytoj į mūsų kūrybos namus lengvai neįsisuks įkvėpimo vėjai, su didelėmis viltimis žvelgiame į plunksnos bičiulius užsieniuose. Atėjo laikas pradėti tikrą tautos kultūros pajėgų bendravimą. Lauksime tautiečių iš užsienių kūrybos, dar nespėjusios patekti į tenykštę spaudą, arba tos, kuri ir patekusi mūsų krašte yra beveik nežinoma arba žinoma mažai. Rašykime vieni apie kitų knygas. Čia taip pat norėtųsi kreiptis į lietuvius kūrėjus ir kultūrininkus, gyvenančius ne Lietuvoje: gerai žinote, jog kolei kas čia, tėvynėje, nedaug tegauname užsieniuose leidžiamų knygų ir laikraščių – apsidžiaugtume, jeigu rastumėt laiko priminti mums kokį reikšmingą straipsnį, studiją, diskusiją arba grožinės literatūros kūrinį, pasirodžiusį Amerikoj, Kanadoj, Vokietijoj, Anglijoj, Italijoj, Australijoj ar Prancūzijoj. Pasidalykime tuo, kas nėra ypatingai sunkiai prieinama. Mums labai rūpi atgimstančios Rytų Europos dvasios laikrodžiai – ir iš ten lauksime kiekvienos svarbesnės minties.

Tvirčiau dvasios saitais reikia susijungti Pabaltijo kraštams.

Aišku, kad politikos svaigulys pamažu praeis, pasijusim pasiilgę švarios, „neidėjinės“ literatūros, taip, kaip po trankios šiuolaikinės muzikos mielai panūstame išgirsti Čaikovskio simfoniją. Tokiam norui patenkinti kviesimės amžinai gyvą klasiką, įžymiųjų pasaulio autorių vertimus, tad ir vertėjus kviečiame prisidėti pagelbėti užpildyti atsirandančią tuštumą.

Lietuvių tremtinių tema – neslopstantis skaudulys, nuolat primenantis, kokį išniekinimą šimtams tūkstančių žmonių teko patirti. Tas skaudulys lyg kietas akmuo ant širdies, todėl visiškai suprantama, kad dabar trykšte ištryško. Skausmas negali pabosti, skausmas gali tik amžinai kankinti.

Tremtinių atsiminimams ketiname skirti ploto kiekviename žurnalo numeryje. Kaip žinoma, „Pergalė“ pradėjo leisti „Tremties archyvo” bibliotekėlės knygas. Jau išėjo V. Vyšniūno „Šiaurės eskizai“. Deja, neritmingo bangavimo laikais tiesiog nebeliko, kas tam sumanymui tvirtai padėtų, todėl čia drįstame kreiptis į Tremtinių sąjungą, į užsienio lietuvius, į vyriausybės žmones – bendromis išgalėmis leiskime šituos skausmo dokumentus, kad ateičiai turėtume niekur nedingstančių paliudijimų, ką išgyvenome. Bus labai negražu, jei tremtinių prisiminimus imsime leisti kokiais nors komercijos sumetimais, plėsdami dideles kainas. Žinoma, dažnas skaitytojas yra taip sistemos išauklėtas, kad stveria tik tai, kas tuo metu madinga, ką perka kaimynas. Tai žinodami, kai kurie žmonės mano, kad literatūrai, apskritai kultūrai nebereikia valstybės ar visuomenės paramos, kad ji turi skintis kelią konkurencijos aplinkoj. Daugybės kraštų patirtis rodo, kad šitokioj konkurencijoj kelią pirmiausia prasikerta ne gėris, o blogis, pataikavimas madų įgeidžiams. Jeigu laikysimės tokios nuostatos, kultūros žurnaluose turėsime dėti neapsirengusių gražuolių nuotraukas ir spausdinti (pasiskolinę iš V a k a r ų!) įvairaus pasismaginimo skaitalo.

Nelengva kartais suprasti, kaip žmonės graibsto antraeilius dalykus, visi nekreipdami dėmesio į svarbiuosius. Laukiame širdingesnio skaitytojų supratimo ir tvirtesnės pagalbos  kuo labiau jis mus rems, tuo tvirčiau stovėsime ant kojų. Negaliu iškęsti čia nepasakęs vienos nuoskaudos: trečiajame šių metų „Pergalės” numeryje, be daugybės kitų įdomių dalykų, išspausdinome įsidėmėtino grožio ir svarbos R. Vaicekausko beletristinius atsiminimus, ir ką gi – atgarsis ne itin didelis, numeris kioskuose gulėjo ilgai! Stipriai mumyse sistema išugdė abejingumą ir sąstingį.

„Pergalės” žurnalo Žmonės su viltimis kreipiasi į ištikimuosius mūsų leidinio prenumeratorius ir skaitytojus. Tikimės, kad ir šiuo spaudos antplūdžio metu jie liks tvirti mūsų rėmėjai, netgi jei tektų žurnalą pabranginti. O tai padaryti gali prisireikti, nes smarkiai kyla popieriaus, spausdinimo ir platinimo kainos.

Esame pasiryžę visokeriopai stengtis, kad žurnale Lietuvos žmonės rastų jaukaus, tvirto dvasios peno.

Džiugioms ir neramioms naujienoms išgirsti įsitempusi mūsų klausa. Gyvename laiką, kai gali gydyti arba susargdinti žodis. Vertinkime jį, įsiklausykime, padėkime jam.

 

,,Pergalė”, 1990, nr. 6

Parašykite komentarą