Algirdas Endriukaitis

ISTORINIS LIETUVOS LAISVĖS KOVOS RITERIS

F1AE4629_3x4

 

                      Monsinjoras Alfonsas Svarinskas šiandien dar pateikiamas kaip deramai nesuvoktas ir neįvertintas toje kasdieninių trumpalaikių nevertybinių blizgučių erdvėje. Jis yra unikalus istorinės tęstinės Lietuvos laisvės kovos žmogus, sakyčiau, sunkiai istoriškai pakartojamas šių dienų doroviškai pakrikusiame pasaulyje. Kiekviena diena jis kvėpavo Lietuvos laisve, niekuomet nesvyravo ar abejojo savo pasirinkimu, nepriklausomos Lietuvos valstybės būtinumu, o, svarbiausia, jo netenkino atkurtos Lietuvos neteisingumo, paviršutinio apsimetimo, valstybės neigimo grimasos. Jo nuostata buvo – viskas atvira ir tiesa, šiandien, o ne rytoj.

                      Pirmąsyk su monsinjoru susitikau Mordovijos lageryje. Kaip kunigas jis buvo autoritetu, nors to niekuomet nereikšdavo. Mes buvome jauni, žaisdavome krepšinį, o lageryje geriau už mus žaidžiančių kitataučių nebuvo. Jis visuomet stebėdavo mūsų žaidimą, pagirdavo ir džiaugdavosi kai laimėdavome. Lietuvių buvo kelios komandos – ,,Gedimino stulpai“, ,,Vytis“, ,,Lituanika“. Marškinėlius lagerin atsiuntė lageryje buvusio vilniečio Algimanto Baltrušio mama, todėl neužmirštos tautiškos aspiracijos buvo mūsų kasdienybės oras. Krepšinis keldavo tautinį pasididžiavimą ir tuo stiprindavo laisvės ir nepriklausomybės siekio ir išdidumo įsitvirtinimą, todėl visi ten buvę lietuviai tuo žaidimu domėjosi.

                      Lageryje jis buvo tvirtas ir nuoseklus savo nusiteikimuose ir nesvyruodavo dėl šviesios Lietuvos laisvės ateities. Būdamas Seimo nariu reikšdavosi atviru ir tvirtu nusiteikimu. Deja, kardinolas J. Bačkis antrąsyk, kai pirmasis Seimas pats pasileido, bolatiruotis į Seimą jam neleido. Kai patriotinės jėgos pralaimėjo naujus rinkimus, o aš dar buvau Seimo nariu, jis pasisveikindamas sakydavo ,,Laba diena, Liaudies Seimui!“

                      Teko ne kartą su monsinjoru susitikti jo namuose Odminių gatvėje Vilniuje. Čia būdavo ir didesnių suėjimų, kalbėta apie politinę būseną Lietuvoje. Jis labai pergyveno ir jautriai vertino padėtį Lietuvoje. Kartą ,,Lietuvos aide“ buvo jo straipsnis ir ten paskelbta jo mintis – ,,Kai apie viską pagalvoji, gali išprotėti“. Tai reiškia, kad jis labai jautriai ir nuoširdžiai išgyvendavo dėl Lietuvos vargų, bet niekuomet nenuleisdavo rankų ir nekeldavo panikos, kviesdavo veikti.

A. Svarinskas savo prigimtini atstovavo tiems Lietuvos dvasininkams, kurie ne tik žodžiu, bet ir savo kasdienine šneka ir veikla dalyvavo tikimos idėjos betarpiškame siekyje ir gynime. Jį galime prilyginti kunigui, 1863 metų sukilėliui, Antanui Mackevičiui.

                      Prisiminkime 1917 m. rugsėjo lietuvių konferenciją Vilniuje, kuomet iš 222 dalyvių buvo 69 kunigai. 1918 m. vasario 16 aktą pasirašė 4 kunigai. Mykolas Krupavičius vadovavo garsiai ir išmintingai Lietuvos žemės reformai, vyskupas M. Reinys buvo ministru, V. Mironas – premjeru. Kiek kunigų buvo partizaniniame pasipriešinime ir katalikų bažnyčios kronikos leidime!

                      Prisiminkime vengrų kardinolo Jozefo Mindsenčio, nuteisto kalėti iki gyvos galvos, aktyvų dalyvavimą 1956 metų Vengrijos revoliucijoje. Jeigu Lietuvos dvasininkai nuo pat 1940 metų aktyviai grūmėsi už Lietuvos interesus, tai po 1990 metų kovo 11-osios aktyvumas nuslūgo, tarytum neliko dvasinių vertybių ir suverenios Lietuvos valstybės išlikimo krizės klodų. Ta klaida tęsiasi iki šiol.

                      Monsinjorą galima būtų palyginti su dabartiniu popiežiumi Pranciškumi, kuris visur ir visada kalba atvirai ir sociališkai aktualiais klausimais, nebodamas įsitarpuoti skvarbia akimi į aplinkos negeroves ir neteisingumus. Monsinjoras labai atvirai vertindavo liberalų teigiamą pelno ir rinkos dėsnių absoliutinimą lygiai taip kaip dabar yra pasakęs popiežius Pranciškus, kad tai ,,esančiais aukščiau žmonių ar tautų orumo.“ (Popiežius Pranciškus, ,,Savais žodžiais“, Alma litera, 2014, p. 96). Jis buvo kritiškas mūsų informacinių priemonių atžvilgiu, kurios dažnai be atrankos ir atsakomybės, kaip nacionalinė institucija, pateikia absurdo vertybių informaciją. Pavyzdžiui, Lietuvos radijas (ir iki šiol) transliuoja programą ,,Vudstoko vaikai“. Prisiminta amerikiečių rašytojo Kurto Voneguto knygoje ,,Žmogus be Tėvynės“ nuoroda: ,,…to miestelio vardu pavadintas seksu ir narkotikais pagarsėjęs praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio renginys…“ (2005 m., p. 60). Susidaro įspūdis, kad Lietuvos radijas propaguoja tokias vertybes.

                      2004 m. spalio mėn., kai Europos Parlamentas nepatvirtino Roko Butiljonės komisaro postan dėl jo krikščioniškų nuostatų, monsinjoras tai įvertino kaip žygį prieš krikščionybę. Vėliau jis kalbėjo apie kontaktus su R. Butiljone ir sumanymu jį pakviesti į Lietuvą. Monsinjoro politinė sąmonė visą laiką buvo artima aktyviai dabartinio popiežiaus Pranciškaus politinės veiklos sampratos vizijai. Šiemet dabartinis popiežius pripažino Palestinos valstybę, tai yra akivaizdus politinis žingsnis. Visai neseniai jis paskelbė kankiniu San Salvadoro arkivyskupą Oskarą Romero, kurį 1980 metais nužudė dešinieji, kaip ,,išsilaisvinimo teologijos“ šalininką, t. y. kaip kovotoją už skriaudžiamųjų teises, kaip ,,vargšų bažnyčią“. Monsinjoras manė, kad dvasininkai negali būti valstybės dvasinės ir politinės veiklos nuošalėje.

                      Monsinjorą galima įrašyti į tų Lietuvos istorijos dvasininkų gretą, kurie nesitaikstė su okupacija, nelaukė valdžios malonių, nepataikavo valdžiai ir stengėsi aktyviai, nuoširdžiai betarpiškai įsijungti į kasdieninį tautos rūpesčių verpetą. Jis nepatiko buvusiems komunistams ir formaliu pagrindu, kadangi jis priklausė krikščionių demokratų partijai, atleido jį iš kariuomenės kapeliono pareigų.

                      Jis visiems laikams pagarbiai lieka Lietuvos laisvės kovų istorijos didžiavyrių galerijoje. Jau praėjo vieneri metai.

2015-06-14

Parašykite komentarą