Maksimas Gorkis

Ištraukos iš jo straipsnių, spausdintų 1917 m.

Lapkričio 7 d.

/…/ Leninas, Trockis ir jų palydovai jau apsinuodijo valdžios pūvančiais nuodais, apie tai liudija jų gėdingas požiūris į žodžio, asmenybės laisves, už kurias kovojo demokratija.

Akli fanatikai ir nesąžiningi avantiūristai nutrūktgalviškai skuba, neva „socialistinės revoliucijos“ keliu – o iš tikrųjų tai kelias į anarchiją, į proletariato ir revoliucijos žlugimą.

Šiame kelyje Leninas ir jo bendražygiai mano esą galima daryti visus nusikalimus /…/

Darbininkų klasė negali nesuprasti, kad Leninas ant jų kailio, jų krauju tik atlieka kažkokį bandymą, stengiasi proletariato revoliucinį nusiteikimą privesti prie kraštutinumo ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

Žinoma, jis neliki, kad galima proletariato pergalė Rusijoje dabartinėmis sąlygomis, bet galbūt jis tikisi stebuklo.

Darbininkų klasė privalo žinoti, kad stebuklų nebūna, kad jos laukia badas, visiškas pramonės žlugimas, transporto sutriuškinimas, ilga kruvina anarchija, o po jos – ne mažiau kruvina ir žiauri reakcija.

Štai kur veda proletariatą šiandieniniai jos vadai, ir reikia suprasti, kad Leninas – ne visagalis burtininkas, o šaltakraujiškas fokusininkas, nesigailintis nei proletariato garbės, nei gyvybės.

Darbininkai neturi leisti avantiūristams ir bepročiams užversti ant proletariato galvos gėdingų, beprasmiškų ir kruvinų nusikaltimų, už kuriuos mokėti turės ne Leninas, o pats proletariatas. /…/

 

Lapkričio 10 d.

Vladimiras Leninas įveda Rusijoje socialistinę santvarką Nečiajevo metodu – „visu greičiu per balą“. /…/

Įsivaizduodami save socializmo Napoleonais, leniniečiai siautėją, baigdami griauti Rusiją. Rusų tauta už tai užmokės kraujo ežerais.

Pats Leninas, žinoma, yra ypatingos jėgos žmogus. Dvidešimt penkerius metus jis stovėjo pirmose kovotojų už socializmo pergale gretose. Jis yra vienas iš stambiausių ir ryškiausių pasaulio socialdemokratijos figūrų. Jis talentingas, turi visas „vado“ savybes, taip pat būtiną šiam vaidmeniui moralės stygių ir didikišką, negailestingą požiūrį į liaudies mases.

Leninas – „vadas“ ir rusiškas didikas. Jam nesvetimos kai kurios didikų dvasinės savybės, todėl jis mano turįs teise atlikti su rusų liaudimi žiaurų bandymą, kuris iš anksto pasmerktas žlugti. /…/

Ši neišvengiama tragedija nejaudina Lenino, dogmos vergo, ir jo parankinių – jo vergų. Leninas nesupranta viso gyvenimo sudėtingumo, nepažįsta liaudies masių. Jis negyveno su jomis, bet jis iš knygelių sužinojo, kaip galima pakelti šias mases piestu, kaip – o tai visų lengviausia sukurstyti jų instinktus. Darbininkų klasė Leninui tas pats, kas rūda metalistui. Ar galima dabartinėmis sąlygomis išlieti iš tos rūdos socialistinę valstybę? Matyt, kad ne; bet kodėl nepabandžius? Kuo rizikuoja Leninas, jei bandymas nepavyks?

Jis dirba kaip chemikas laboratorijoje. Skiriasi tik tai, kad chemikas naudoja negyvą materiją ir jo darbas duoda vertingų gyvenimui rezultatų, o Leninas dirba su gyva medžiaga ir veda revoliuciją į pralaimėjimą. Sąmoningi darbininkai, einantys su Leninu, turi suprasti, kad su rusų darbininkų klase atliekamas negailestingas eksperimentas. /…/

 

Gruodžio 10 d.

/…/ Mano nuomonė tokia: liaudies komisarai ardo ir žlugdo Rusijos darbininkų klasę, jie siaubingai apsunkina darbininkų judėjimą, nukreipdami jį už proto ribų. Jie kuria nepaprastai sunkias sąlygas rusų proletariatui ir šalies pažangai.

Ir kol galiu aš rusų proletariatui tvirtinsiu:

 – Tave veda į pražūtį, tavimi naudojasi kaip medžiaga nežmoniškam bandymui, tavo vadų akyse tu vis dar ne žmogus!

 

Parinko ir vertė Romualdas Zamulaitis

 

,,Mokslas ir gyvenimas“, 1991, nr. 10, p. 26-27

Parašykite komentarą