Zenta Maurinia

Kaip Švedija išdavė Stalinui Estijos, Latvijos ir Lietuvos karininkus

1948 metų sausio antroji. Mane aplanko vienas tautietis. Rankoje jis laiko „Širdies mozaikos“ vokišką leidimą. Žvelgdamas į mane atžariu žvilgsniu jis sako: ,,Kaip jūs galėjote parašyti, šitokią beprasmybę?“ Nieko nesuprasdama įsispoksojau į savo svečią.

„Jūsų knygos epiloge parašyta, kad jūs prieglobstį suradote Švedijoje, humaniškumo šalyje. Huma­niškumo šalyje. Tai įžeidžia kiekvieną latvį iki pat širdies gelmių. Mes negalime užmiršti savo kareivių tragedijos, šio žmogaus teisių sutrypimo, įvykdyto čia, švedų žemėje“.

Ir jis ima kalbėti apie įvykius, kuriuos aš iš dalies jau žinojau iš kitų latvių pabėgėlių Švedijoje. Dabar susiradau senus švedų laikraščius, norėdama smulkiai susipažinti su mūsų karių tragedija.

* * *

1945 metais, prieš Vokietijai besąlygiškai kapituliuojant, į Švediją perbėgo taip vadinamieji pabaltijiečių legionieriai – 130 latvių, 9 lietuviai, 7 estai ir apie du tūkstančius vo­kiečių kareivių. Šių pabėgėlių likimas, nebuvo vienodas. Vokiečiai buvo tapę karo belaisviais, kurie, sutinkamai su Ženevos susitarimu, karui pasibaigus turėjo būti iškeisti. Tuo tarpu pabaltijiečiai bolševikų akimis buvo kariniai nusikaltėliai, išdavikai, kuriems buvo taikytinas 58 paragrafas, t. y. mirties bausmė arba priverstiniai darbai nuo 10 iki 20 metų Sibire.

1940 metais rusai jėga aneksavo Latviją, Lietuvą, Estiją ir padarė Tarybų Sąjungos respublikomis.1941 metais juos pakeitė, vokiečiai, kurie, nesiskaitydami su visais tarptautiniais įstatymais, okupuotose srityse paskelbė mobilizaciją ir save ėmė laikyti teisėtais valdovais Pabaltijo valstybėse.

Karui pasibaigus, rusai pareikalavo išduoti karius pabaltijiečius ir, tarp kitko, tai turėjo būti „atlikta visiškai tyliai“, t. y., rusų ketinimas turėjo būti kuo ilgiau slepiamas. Buvo stengiamasi palaikyti iliuziją apie demokratines laisves Tarybų Sąjungoje ir melagingą rojaus fasadą.

Vakarai neturėjo sužinoti, kaip nekentė tarybinės sistemos tie, kas turėjo progos ją pažinti. Tačiau žinia apie artėjančią mirti ir nelaimes, nepaisant hermetiško uždarumo, išplito neįtikėtinai greitai. Į nutarimą juos išduoti pabėgėliai atsakė bado streiku. Šios tragedijos vieta tapo Reneslet-Stabi. 146 pabaltijiečiai kovojo už tei­sybę ir žmogiškąjį orumą.

Jie pareikalavo individualiai patikrinti kiekvieno veiklą. Jų tarpe buvo įvairių civilių, belaisvių, keli TBC ligoniai, 49 nepilnamečiai, kurie buvo išvilkti iš mokyklos suolo ir išva­ryti į frontą. Sunku, buvo įsivaizduoti, kad be teismo sprendimo juos galima būtų atiduoti budeliams. Gerai organizuotam bado streikui vadovavo gydytojas Elmaras Eichfus-Atvaras, nepalaužiamas senojo Hipokrato pasekėjas. Jį gerbė pacientai, o bolševikai jį kaltino kaip fašistą, kadangi mediciną jis studijavo Greifsvalde. Nacionalistiniai okupantai, sudarę latvių karinius junginius, jį privertė būti karo gydytoju. Renesleto internuotųjų stovykloje jis santūriai ir su didele atsakomybe parašė instrukciją, kaip savanoriškai pasyviai, priešintis, nes buvo įsitikinęs, kad šiuo būdu sulaikys kolektyvinį nuosmukį į vergų lagerį. Juk kalbėtis teko ne su barbarais, o su senos kultūros tauta, kuri Latvijoje naudojosi didelėmis simpatijomis. Istorinės, nors iš dalies idealizuotos reminiscencijos ir Švedijos neutralumas abiejuose pasau­liniuose karuose, buvo labai padidinę gerąją Švedijos šlovę ir ją užkėlę ant pjedestalo.

Švedų laikraščiai nedelsiant paskelbė Eichfus-Atvaro atsišaukimą ir atkreipė visos šalies dėmesį į pabaltijiečių tragediją.

Pasyvus priešinimasis prasidėjo 1945 m. lapkričio 22-ąją 7.00 ryto. Pasipriešinimo pakopos:

a) bado streikas, t. y. atsisakyti nuo bet kokio pavidalo maisto bei valgio;

b) nusirengimas. Iškilus reikalui, drabužius sudeginti;

c) prisirišti spygliuota viela ar kitokia po ranka pasitaikiusia priemone prie medžių ar gulėjimo vietų;

d) savižudybė visomis turimomis priemonėmis, išskyrus ligonių skyriaus medikamentus.

Nepasitenkinimas ir siaubas sukrėtė, švedų tautą. Trumpalaikis dvasinis žemės drebėjimas vidury dienos pažėrė auksinius švediškojo charakterio grūdus. Tai, kas dėjosi Reneslete, nebuvo tik lokalinė pabaltijiečių tragedija; tai buvo kova, palietusi visus: tiesa ar jėga? Likimo apleistų tautų išdavimas imperialistiniam kaimynui. Švedų kilnumas, tiesos pa­jautimas atsispindi šimtus kartų. Tačiau vyriausybė nebuvo nusiteikusi dėl kažkokios belaisvių saujelės gadinti santykius su Tarybų Sąjunga ir sulaužyti jau sudarytą susitarimą. Užsienio reikalų ministras Undėnas jokiu badu nenorėjo sulaikyti darbininkų (tiksliau — vergų), nes Tarybų Sąjunga kare labai nuniokota.

Nepaisant šitokio posūkio, švedų studentai, spauda, bažnyčia, humanistiškai nusiteikę poetai, ir pats karalius Gustavas V Adolfas stojo pabaltijiečių legionierių pusėn. Jie buvo prieš pabėgėlių išdavimą Stalino tironijai.

Stokholmo vyskupas Manfredas Bjerkvistas paragino visus vyskupus lapkričio 25-ąją melstis už karius pabaltijiečius. Vienu iš populiariausių asmenų tapo pastorius A. Svantesonas, rimtas, tylus vyriškis vaikišku veidu ir Dievu pasikliaujančia sąžine. Pasi­naudojęs savo tarnybine kelione į Angliją, jis Londone aplankė Vestminsterio vyskupą ir Anglijos užsienio reikalų ministrą, prašydamas juos užsistoti už pabaltijiečių žmogiškąsias ir tautines teises. Kadangi jis tai padarė nei švedų bažnyčios, nei Raudonojo Kryžiaus, neįgaliotas, o tik pats savo sąžinės skatinamas, tai jis dėl šio nusižengimo buvo perkeltas į mažą kaimišką parapiją, bet po šių įvykių jo paveikslą apgaubė neblėstanti garbės aureolė.

Niekada, bažnyčios nebuvo taip perpildytos, net vidurnaktį skambėjo varpai, kviesdami vergijos priešininkus į pamaldas. Visų keturių universitetų studentai tūkstantinėmis miniomis vieningai demonstravo prieš tarybinius reikalavimus, teisės mokslų fakultetų profesoriai klausimą nušvietė iš juridinės pusės. Du anoniminiai asmenys Geteborge paskelbė, jog sutinka už kiekvieną išlaisvintą pabaltijietį sumokėti po dešimt tūkstančių kronų.

K. G. Karlsonas, vienas iš karininkų, kuriam buvo įsakyta, saugoti Renesleto stovyklą, telegrafu perdavė karaliui savo demisiją: šį negailestingą metodą jis negali suderinti su savo sąžine, jis nenorįs dalyvauti šiame kraupiame, nusikaltime. Kariškių bruzdėjimui nuraminti stovyklos sargybiniais buvo paskirti policijos daliniai.

Kasdien spaudoje pasirodydavo straipsnių pabaltijiečių naudai. Švedų tautos simpatijos, rodos, buvo kovojančių už laisvę pusėje. Šiaip ar taip situacija buvo labai įkaitusi, nes Švedija, priešingai Anglijai ir JAV, buvo teisiškai pripažinusi Pabaltijo įjungimą į Tarybų Sąjungą.

Šimtai tūkstančių, žmonių kreipėsi į karalių, prašydami pasigailėti internuotųjų pabaltijiečių. Gustavas Adolfas parašė asmenišką laišką Stalinui, tačiau veltui.

Filosofas Alfas Albergas, laikomas Švedijos sąžine, o ūkininkų rašytojas Vilhelmas Miubergas – demokratinės tiesos ir laisvės simboliu: ,,Jeigu kada nors žmonės mūsų šalyje yra užįsitarnavę azilo teises, tai būtent jie“, — rašė jis. Laiške, kuris plito iš rankų į rankas, Vilhelmas Miubergas atstumtuosius, kuriuos socialdemokratų vyriausybė pasiruošusi išduoti Tarybų Sąjungai kaip skerdžiamus gyvulius, vadino neliečiamaisiais. Švedų valdžia turinti teisę išnagrinėti atskirai kiekvieną atvejį, kam skirtinos ir kam neskirtinos azilo teisės. In­ternuotieji Reneslete nesą militariniai asmenys, o politiniai pabėgėliai, nes Latvija, Estija ir Lietuva esančios Tarybų Sąjungos aneksuotos prieš šių tautų valią.

Šis drąsus, liūdnas straipsnis kalbėjo apie tiesos prasmę, kaip Švedijos ir jos istorijos pagrindų neblėstančią ypatybę. „Švedui nepatinka, jeigu kas nors, kas negali apsiginti, yra nuteisiamas. Jeigu mes, pabaltijiečius išduodame režimui, nuo kurio jie bėgo, mes norime žinoti, kuo šie žmonės nusikalto. Rusai gali įsivesti pagal savo skonį bet kokį rėžimą, bet jiems nevalia priversti pabaltijiečius grįžti į svetimųjų jėga okupuotą šalį: mūsų azilo teisių laikymosi jokiu atveju negalima aiškinti kaip priešiškumą rusams. Žodis „asilas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „azylon“ („neliečiamas“). Straipsnio pabaigoje buvo labiausiai jaudinan­tis sakinys: „Jeigu mūsų vyriausybė neigia azilo teises pabaltijiečiams, tai mes nuo šios akimirkos būsime priversti žodžius komunizmas ir žmogiškumas tarti tik labai tyliai“,

Tiek belaisvių, tiek ir švedų tautos viltis keičia nusivylimas. Į stovyklą plaukia, cigaretės ir gėlės. Penktąją badavimo dieną daugelis sunkiai susirgusių perkeliami į ligoninę. Užsimezga švelnūs, beveik meilės ryšiai, tarp ligonių slaugių ir laisvės kankinių. Tačiau veltui moteriškos rankos mėgina į badaujančiųjų burnas įduoti valgio ar gėrimo.

Tarp netekusiųjų jokių teisių sukaliojasi žvalus, gydytojas Eichfus-Atvaras. Tai aukštas prakaulus vyriškis, su chaki spalvos kelnėmis ir kariškais marškiniais, kupliais plaukais, šviesiu prinokusių kviečių spalvos veidu. Rūpestingai prižiūrima barzda teikia veidui dvasiškio išraišką, o neramiai spindinčios akys – tikras jūros atspindys; šiurkštus kaip kadagys, jis, tiki tautų bendravimo galimumu ir palaiko griežtą drausmę stovykloje.

Nenuilsdamas jis vėl kartoja posakį tiek žodžiu, tiek ir rašytinai: „Mes kovojame už teisybę ir humaniškumą“. Baugiai į jį žvilgčioja likimo bendrai, o svetimi – su smalsia nuo­staba. Kas jis, šis išdidus, drąsus, nepalaužtas vyras? Šventasis? Isterikas? Iš kur jis semiasi jėgų šypsotis ir juokauti šioje pakiliai sunkioje neviltyje? Kaip paaiškinti jo sugestijos bedug­nę? Jam pasirodžius barake užguitieji nurimsta. Jo šypsnį atsako dėkingumo šypsena, o išbadėjusieji jo ranką griebia kaip duonos riekę.

Pirmoji savižudybė visus pritrenkia. Tai leitenantas O. Lapa, kuris kaip farmacininkas, buvo pašauktas į latviškąjį junginį prieš savo norą. Tiek talkos, tiek ir karo metais jis maišydavo nuodus, juos paversdamas gydančiaisiais gėrimais, o jį patį dabar pra­žudė politiniai nuodai.

Lapkričio 4-ąją ir vokiečių karo belaisviai Bakamu stovykloje paskelbė bado streiką, kad būtų išduoti ne rusams, o anglams ar amerikiečiams. Kai į Treleborgo uostą įplaukė garlaivis „Kubanj“ paimti belaisvius vokiečius, kariai atsakė savižudybių serija, nors iš jų negailestingai buvo atimti visi daiktai, kurie galėjo praversti savižudybei. Net degtukų in­ternuotieji negalėjo turėti prie savęs. Kiekvieną cigaretę galėjo pridegti tik sargybinis. Turbūt niekada žmonės nebuvo tokie išradingi, kurdami savęs luošinimo ir savižudybės priemones, kaip 1945 metų pseudotaikingąją žiemą humaniškoje Švedijoje.

Gultai stovykloje buvo geležiniai, dviaukščiai. Viršutinių gultų kojūgalius pasmerktieji užpildė akmenimis ir šie krisdami ant apatinių gultų sutraiškydavo į šitokius spąstus ištiestas kojas arba rankas, norėdami tuo būdu išsigelbėti nuo rusų gnybtų.

Vokiečių kariai taip atkakliai priešinosi transportavimui, kad policininkai buvo priversti juos guminėmis lazdomis mušti iki sąmonės netekimo. Savižudybių buvo tiek daug, kad švedų spauda nesikuklindama rašė apie kruvinąją pirtį.

Gydytojas Eichfus-Atvaras iš Renesleto stovyklos buvo perkeltas į Ulricechamno ligoninę ir ten uždarytas vienutėje; šiuo būdu mėginta pašalinti jo sugestinę įtaką savo drau­gams. Norėdami palaužti priešinimąsi, su internuotaisiais elgėsi kaip su karo belaisviais. Izoliuoti nuo išorinio pasaulio jie negalėjo nei laiškus rašyti, nei jų gauti. Išskyrus latvių pastorių, jų niekam nevalia buvo lankyti. Dvasinę izoliaciją užsidarę savyje pabaltijiečiai perneša sunkiau nei badą, ir daugeliui pakrinka nervai, bet bado streikas nepalaužiamai tę­siamas. Daktaras Eichfus Atvaras po dvylikos badavimo dienų jau buvo tiek nusilpęs, kad nebepajėgė atsikelti iš savo gulto, bet nesutiko išgerti nors gurkšnio vandens.

Stovykla saugoma prožektorių, sargybos postų ir policijos šunų. Bandymai pabėgti nepavyksta. Gruodžio 6-ąją Eichfus Atvaras atšaukia bado streiką, motyvuodamas tuo, kad jis prisiėmė atsakomybę už lėtą savo draugų mirtį. Jis veltui tikėjęsis pasyvaus priešinimosi pagalba pažadinti vyriausybės tiesos pajautimą. Pats jis badauja toliau, o jo pavyzdžiu seka ir daugelis jo draugų; pajėgiausieji išlaiko dvidešimt keturias dienas be valgio ir gėrimo, tačiau prašymas individualiai ištirti kiekvieną atvejį atmetamas. Stalinas visiškai ignoruoja net švedų karaliaus laišką, tuo pačiu atimdamas bet kokią viltį.

Leitenantas Edvinas Alksnis badauja jau aštuoniolika dienų. Teliko jau tik kaulai ir oda. Jis talpinamas į Halmštado ligoninę gruodžio 10-oji. Maudytis jį palydi pagyvenęs gera­širdis sanitaras.

„Sakyk, kas mums gresia“ – klausia Alksnis, kai jiedu atsiduria koridoriuje. ,,Tu skaitai laikraščius, tu tai žinai. Mes kaip žiurkės esame uždaryti nežinios narve“. Senukas įsidrąsina pažeisti nuostatą ir iš kišenės ištraukia laikraštį, kuriame perskaito nuo internuotųjų slepiamą, tiesą. Alksnis vargais negalais slebizuodamas svetima kalba parašyto teksto turinį, pasilenkia ir pabučiuoja sanitaro ranką. Jo tiesus nugarkaulis tik vieną kartą buvo sulinkęs pa­bučiavimui, kai jis pirmą kartą ėjo prie Dievo stalo savo konfirmacijos dieną – jis bučiavo tėvo ir motinos rankas. Tėvų mirtis jam dabar nebeatrodo tokia žiauri, palyginus su paties iškęstomis kančiomis. Senasis švedas sukrėstas žiūri į belaisvį, kuris pabučiavimu patvirtino žinią, kuri jam reiškė mirties nuosprendį. Spoksančiam švedui akimirkai prasiveria pragariškas vaizdas.

Alksnis ryžtasi savižudybei, nors tai nėra taip paprasta, kai atimti visi aštrūs daiktai, juostos ir net degtukai. Žmogus negali net perbraukti savo gyvenimo, nors mato, kad gyventi jau visai neverta… Jis kovėsi fronte, kaip ir pridera kariui, ginančiam savo kraštą nuo plėšikų ir budelių. Jo gražiausia ir pilna pasididžiavimo diena buvo tada, kai jis baigė karo akademiją, gavo kardą ir prisiekė, kad gyvens ir mirs už Latvijos garbę ir laisvę. Kai pasaulyje buvo skelbiama taika, Latviją okupavo nuožmus priešas.

„Mes ieškojome prieglobsčio šalyje, kur kraujo tvaikas žmonių protų nebuvo užtemdęs, kuri jau pusantro šimto metų nematė nei karo, nei revoliucijos, kur žmonės kaip medžiai, ir augalai tiesiasi į saulę. Lauktosios laisvės vieton mes patekome į pragarą. Mus apjuosė spygliuotų vielų tvora, tarsi mes būtume miško žvėrys, o mus pačius atiduoda mūsų budeliams“.

Gruodžio tryliktoji. Liucijos diena. Tarp kitko ir Reneslete tarp švedų moterų atsirado Liucija. Nuostabi mergaitė, baltais, angeliškais plaukučiais, papuoštais drabužiais, palaida, žvakučių lankeliu suimta šukuosena su žvake rankoje; baltai apsirengusių draugių padedama, ji giedojo šventosios Liucijos giesmes. Visa šalis šventė šventosios Liucijos dieną, kuri iš meilės Kristui ir jo amžinajai šviesai paaukojo laikinąją, savo akių šviesą. Bet argi Kristus nėra laisvė?

Liucijos dieną jis buvo apdovanotas – gailestingoji sesuo slapčia jam įbruko į ranką bloknotėlį ir pieštuką. Dabar jis galėjo parašyti atsisveikinimo laišką. Bet ką reiškia žodžiai, palyginus su šiurpiais įvykiais.

Tamsa apgaubia apie trečią valandą po pusiaudienio. Nuvargę ir išsekę draugai guli, ligonių slaugės akimirkai palieka palatas, kad nepražiopsotų Liucijos kavutės. Šviežių pyragėlių kvapai jaučiami visuose barakuose. Akimirką, kai niekas belaisvių nestebi, reikia išnaudoti nedelsiant, tuojau pat. Priešiškumas bolševikams, kurie vaikus ir moteris deportuoja į tundrą, apie kuriuos čia niekas tarsi ir nežino, Alksnio išdžiūvusiai rankai, suteikia jėgų. Toji nesudreba, kai jis pieštuką suvaro į dešinę akį. Jis susmunka be sąmonės.

Helmštado ligoninėje išoperuojamas penkiolikos centimetrų ilgio pieštukas, kuris buvo susmigęs į smegenis. Kairioji kūno pusė paralyžuota, Jis gydomas ir slaugomas visomis priemonėmis, kokias tik turi moderni ligoninė. Mirtis, kuri yra galingesnė už visus pasaulio valdovus ir tironus, stovi laisvės kankinio galvūgaly. Žymiausi švedų gydytojai nusprendžia, kad jam gyventi beliko vos keletas dienų. Jis perkeliamas į mirštančiųjų palatą. Jos didenybė Mirtis palinksta prie aklojo ir dovanoja jam savo palankumą: Marta, sergančiųjų latvių sesuo, įsidrąsina jį apvalyti, o latvių pastorius suteikia jam paskutinį patepimą. Tarsi nektarą savo lūpose jis patiria pažįstamus žodžius: „Tėve mūsų, kursai esi danguje…“ Lyg vėsūs rasoti lapai paglosto jo kaktą nuo vaikystės pažįstamos maldos žodžiai.

Nejaugi nėra tokio dalyko, kuriuo būtų galima apnuoginti sielą. Kodėl jis neišsidūrė abiejų akių, tada turbūt ir siela būtų akla, ir jis nematytų begalinių Sibiro pelkių, kuriose jis, kaip ir daug tūkstančių jo draugų, nugrimztų bejėgis ir nebylus. Pelkės išnyksta, o prieš jo akis plyti rugių laukas, kvapai skleidžiasi kaip lengvas dvelkimas. Vakaro danguje, toli prie horizonto šviečia žara. Jis eina į namus siauru taku pro rugių lauką. Pilkas gimtinės stogas skęsta žydinčių obelų baltume. Ne, tai ne obelų žydėjimas, o sniego pusnys, po kurias jis braidė fronte  prie Opočko.

Gydytojai mokėjo naudoti aštrų operacinį peilį, bet jie nejautė jauno kareivio gyvybingumo. Sąmonės netekimai, jam kartojasi vienas po kito, bet nematomojo šaltinio gaivinamas, jis vėl ir vėl grįžta į gyvenimą.

Sausio 17-ąją vienas švedų laikraštis atspausdino Eichfus-Atvaro laišką, nepaisant griežtos politinės apsaugos ir draudimų rašyti. Jis praneša, kad buvęs išvilktas iš Ulricechamno, kur jis gulėjęs kartu su vienuolika karių, į jo klausimus „Kodėl? Kur?“ niekas neatsakinėjęs. Jis perkeltas į Kristinstado ligoninę, kur po asmenybę žeminančios kratos buvęs uždarytas atskirame kambaryje, nuolat stebimas ir nuo pasaulio visai izoliuotas. Jo nepasiekdavę nei laikraščiai, nei žmogaus balsas.

 

„Kodėl mus maitina melagingais pažadais? Kur dingo švedų gydytojų išgarsintas žmoniškumas? Kur švedų jaunimas, kuris iš pradžių mums siuntė simpatizavimu dvelkiančias telegramas? Kur švedų moterys?“ Mes, pabaltijiečiai žodžio laikomės. Aš apsirikau patikėdamas vyriausybės pažadais. Protestuodamas prieš švedų vyriausybės humaniškumo išdavimą ir tikėdamasis atverti švedų tautos širdį bei akis, savo rankas aš apsipyliau verdančiu vandeniu. Šią ugninę auką aš esu skolingas savo tautai, savo likimo draugams“.

pašėlusiai kankina mintis, kad iš jo atimta galimybė, kuri priklauso net kiekvienam žudikui, gintis prieš teismą arba bent susitikti su švedų ir rusų vyriausybės atstovais, kad galėtų jiems paaiškinti internuotųjų padėtį. Ugningais žodžiais jis saikdino švedų karalių, švedų tautą laikytis senųjų švedų humaniškųjų tradicijų. Tačiau savo aimanas jis lygiai, taip pat galėjo išrėkti mėnuliui, žvaigždėms, saulei. Kanutė su verdančiu vandeniu buvo išmušta iš rankų, nusiplikymas negrėsė gyvybei. Jis visai nieko nepasiekė. Nei jam nei likusiems draugams neleidžiama, parašyti atsisveikinimo žodžių artimiesiems.

Nors išdavimo diena stropiai slepiama, bet visi ją. Žino ir visiems kelia siaubą sausio 23-ioji. Įvykiai savo slaptumu, prievarta ir žiaurumu labai primena bolševikų deportacijas Pabaltijy 1941 metų birželio 13 ir 14, nors Švedija ir nebuvo Tarybų Sąjungos okupuota.

Sausio 23-iąją ketvirtą valandą ryto policija įsiveržė į stovyklą. Du šimtai penkiasdešimt policininkų prieš šimtą penkiasdešimt vieną vyrą, kuriuos jau nualino badas, atstumtis ir nežinia. Barakai apsupami. Pistoleto šūvis reiškė puolimo pradžią.

Vyr. leitenantą Plūmę apima begalinis priešiškumas tiems ginkluotiems įmitusiems žandarams, einantiems į puolimą prieš bejėgius žmones. Jis juos puls, smaugs, įsikąs į ryklę. Šie jį nušaus, bet ką tai reiškia, palyginus, su išdavimu į bolševikų pragarą. Bet iš arčiau įsižiūrėjus raudonskruosčiai policininkai atrodo geraširdžiai ir nekalti. Nusikalsta ne jie. Jie tik vykdo įsakymą. Bet juk ir didžiausi masiniai nusikaltimai padaryti, vykdant įsakymus…

Tą akimirką, kai policininkai įžengė į niūrias pilkas patalpas, Plūmė susivarė peilį sau į papilvę (iš kur jis gavo peilį, to niekas negalėjo išaiškinti). Tvarkos saugotojai sugriebė jį už kojų ir pusnuogį išvilko barako grindimis, į autobusą. Pakeliui jis neturi nukraujuoti, skubama į ligoninę kur dar be to nustatoma, kad nugara pilna papuvusio medžio pašinų. Būtinos operacijos išgelbsti jį nuo išdavimo rusams. Mikli chirurgo ranka iš jo kūno ištraukia visas rakštis, bet sieloje šios pasilieka visam laikui.

Gydytojas Eichfus-Atvaras nevežamas bendrame autobuse. Jis laikomas tiek pavojingu, kad šį daugiau į skeletą panašų vyrą veža specialia mašina trijų masyvių policininkų priežiūroje į Malmę, kur nuvežti ir kiti likusieji internuotieji.

Jūroje siaučia pašėlusi vėtra. Tarybinis garlaivis „Belo – Ostrov“, turintis išvežti laisvės kovotojus į pragarą, negali įplaukti i Malmės uostą. Tikintieji ir netikintieji pakelia rankas į dangų: neliečiamieji… Nenusidėkite prieš neliečiamuosius…

Sausio 24 dieną tarybinis garlaivis įplaukia į Treleborgo uostą, ir nepaisant žmonių ir dangaus įspėjimų, septyniasdešimties policininkų priežiūroje prasideda vos bepakrutančių belaisvių varymas į rusų laivą. Privatiems asmenims uždrausta artintis prie uosto, tačiau kokia tanki bebūtų medžio ar paslaptingumo tvora, vis tiek joje atsiranda kokia spraga, pro kurią galima pamatyti, kas iš tikrųjų dedasi.

Paskutinę akimirką sargybos akivaizdoje gydytojui Eichfus-Atvarui leidžiama trumpai pakalbėti – su vienu iš žurnalistų. Ramiai ir išdidžiai gydytojas prašneko: „Aš esu: nei fantastas, nei isterikas, kokiu mane čia norima padaryti. Tėvynės meilė ir tiesa yra mano idealai. Vokiečių okupacijos laikais aš priklausiau pasipriešinimo judėjimui, ir vokiečiai buvo mane įkalinę. Kad aš buvau nacionalizmo priešininkas, tai aš galiu dokumentaliai įrodyti. Šie dokumentai yra užkasti Liepojoje, o kai kurie – Norvegijoje. – ,,Kodėl Norvegijoje?“ – „Norvegija yra demokratiškesnė valstybė negu Švedija. Čia, Švedijoje, yra šimtai mažų dik­tatorių. Nė vieno žmogaus nesu nužudęs savo gyvenime – nei ruso, nei vokiečio. Visus sužeistus, taip pat ir į nelaisvę paimtus bolševikus, aš gydžiau vienodai rūpestingai. Kai aš išlipau iš žvejų valties Gotlande, švedų įstaigos man siūlė azilo teises. Aš klausiu, kaip mane, nesantį Tarybų Sąjungos pavaldiniu, gali teisti kaip valstybės išdaviką? Greit mirtis nutrauks mano gyvybę, bet tai manęs negąsdina, nes teko pergyventi kai ką baisesnio. Nacistai išsivarė mano žmoną ir mano vaikus į Pomeraniją, ir aš nežinau, ar jie dar gyvi. Baisiausia, ką aš Švedijoje pergyvenau, buvo tos dvidešimt šešios dienos, kurias aš buvau izoliuotas ir uždarytas, lyg būčiau žmogžudys. Maistas buvo geras, o sargybiniai man nieko blogo nedarė, bet žmogus gyvas ne vien duona. Aš žinau, ką reiškia badas, bet visiškas atskyrimas nuo žmonių bendruomenės buvo sunkiau pernešamas negu pikčiausias badas, netgi blogiau už vokiečių koncentracijos stovyklą.

Šmėklų eisena. Išdžiuvusios, paralyžuotos, svyruojančios žmogystos, lazdomis pasiramsčiuodamos, daugelis su aprištomis galvomis ir subandažuotomis galūnėmis – taip jie traukė į mirties garlaivį. Nematomos juodos vėliavos šmėžuoja virš apsnigtos žemės. „Gulinčiojo nemuša“, – sako rusų priežodis, kuris senais laikais turėjo savo prasmę. O šiandien? Kas dėl ligos negalėjo paeiti, tas į mirtį buvo atneštas neštuvais. Naujos švediškos odinės kepurės groteskiškai atrodo ant pageltusių numirėliškų kaukolių. Be to, dar daugelis apibintuoti sniego baltumo tvarsčiais. Net aštuoniasdešimt septyni ligoniai, besigydantieji Fridhemo ligoninėje, neturėjo teisės likti savo lovose. Į skeletus panašios vaiduokliškos žmo­gystos rankose laikė gėles, kurias sargybiniai leido perduoti kaip „nekaltus daiktelius“. Gyvi numirėliai nešasi gėles per savo pačių šermenis.

Pilką žiemišką dieną suspiegia nežmoniškai čaižus riksmas. Leitenantas Peteris Vabuolis niekada nieko nebuvo išdavęs, niekada nebuvo užpuolęs beginklio, mokykloje jis mokėsi apie Švediją kaip apie saugią tvarkos šalį ir iki paskutinės akimirkos dar tikėjo išsigelbėsiąs, laukė kažko nepaprasto. Nežmoniškumu netikima tol, kol jis tave patį aplanko asmeniškai. Išlipdamas iš autobuso Treleborge ir matydamas šmėklų eiseną, Peteris Vabuolis įsmeigia sau į kaklą slaptai įsigytą peilį. Jis susmunka ant grindinio, paplūsta kraujais, tuoj atsiranda greitosios pagalbos mašina. Kitas latvių kareivis, beveik dar vaikas Silamikelis smogia abiem kumščiais į autobuso langą. Jį puola du policininkai. Jo kraujuojančios rankos nebyliai šaukiasi dangaus. Bet nėra nei dangaus, nei žemės, yra tik pragaras. Tik baisūs pra­keikimai išsprūsta iš jo lūpų. Veltui švedų policininkai mėgina jį suvaldyti. Ilgai ir kantriai kęsti pažeminimai, baimė ir dvasinis sutrikimas priduoda jam nežmoniškų jėgų. Su laukiniu įniršiu kraujuojančiomis rankomis jis daužo į visas puses. Sumišę traukiasi švedų policininkai. Jį griebia šeši rusai ir užvelka į laivą kaip lavoną. Nuo jo šaižaus spiegimo akimirkai sustingsta numirėlių eisena. Švedų policininkai išsišiepia, o vienas pagyvenęs tvarkos saugotojas šluostosi ašaras. Iš jaunučio Silamikelio sužeistų rankų plūsta kraujas, o iš jo burnos – pagalbos šauksmai, prakeikimai ir maldavimai. ,,Mes mirštame, kad jūs gyventumėt. Mes busim nužudyti, kad jūs turėtumėt taiką…“

Sausio 25 Mirties laivas su ,,neliečiamaisiais“ išplaukia į jūrą. Viename išlikusiame laiške rašoma: „Kokie laimingi mes būtume buvę, jeigu švedai mums vietoj gėlių ir cigarečių būtų atsiuntę ciano kalio tablečių! Tai būtų buvęs tikras humanizmas“. O kai kas vis dėlto išsigelbėjo.

*  * *

1946 metų literatūrinė Nobelio premija paskirta Čilės poetei Gabrielei Mistral. Ją mažai tepažinojo net literatūros mokslininkai. Užtat pavergtieji joje matė paslaptingą visų kenčiančiųjų seserį. Net tie, kas jos poezijos neskaitė, mokėjo papasakoti, kad jos sužadėtinis nusižudęs ir poetės širdis deganti nenuraminamu sopuliu ir bejėgiškai maištaujanti. Svarbiausias jos poezijos motyvas – užsistoti už engiamas rases. O pabaltijiečių tautos argi nepriklauso prie labiausiai engiamų rasių? Tikėdama, kad poetas yra aukščiausias tiesos įsikūnijimas, leitenanto Krūminio sesuo kreipėsi būtent į Gabrielę Mistralę. Ir atsitiko kažkas neįtikėtina: josios laiškas grybštelėjo poetei per širdį ir poetei pavyko dar labiau neįtikėtinas dalykas. Spygliuotoje potvarkių užtvaroje atsirado mažytė spraga, pro kurią leitenantas Krūminis išėjo į laisvę.

Priešingai visiems proto argumentams, kapralą Lycį išgelbėjo drąsus jo žmonos atkaklumas. Jos neįmanoma buvo nuvyti nuo karo ministerijos durų. Ji, girdi, pasikarsianti visų ministrų akivaizdoje, jeigu jos vyras nebus paleistas. Kaip jį galinti teisti tarybinė vyriausybė. Jeigu jis visai nėra buvęs šios valstybės piliečiu. Jai prižadėdavo daryti viską, kas galima, ir siųsdavo šalin. Tačiau ji vėl ir vėl sugrįždavo. Ji buvo nenuvaroma. Ištisas savaites ji vis grįždavo ir grįždavo. Deportavimo dieną jos vyro nebuvo išduodamųjų tarpe. Esu ją susitikusi keletą kartų. Ji niekuo nekrito į akis: nei ypatingu grožiu, nei išskirtinomis dvasinėmis savybėmis, bet turėjo savyje tą primityvų paslaptingą jėgos šaltinį, kuris geba ardyti net abejingumo uolas.

Ištrūkusieji į laisvę, jų tarpe regėjimo netekęs Edvinas Alksnis, pabėgo į Angliją. Tamsią naktį maža žvejų valtimi jie bėgo iš „humanizmo šalies“. Tarp kitko, ir Anglijoje neturintiems pastogės nėra žmoniško prieglobsčio. Čia veikia gyvūnų globos bendrijos, bet nėra bendrijų, kurios imtųsi globoti vienišą nekaltą žmogų. Bet ši sala yra toliau nuo pragaro. Čia netvoskia į veidą pelkėje paskandintų lavonų tvaikas. Nuo savo šaknų atplėšti, nuo teisių atstumti vyrai septynias paras klaidžiojo po audringą jūrą, bet bangų siautuliai kur kas švelnesni už žmonių žiaurumą.

Švedija yra šalis, kurioje galima išsakyti tiesą. Tą pačią dieną, kai mirties laivas „Belo-Ostrov“ išplaukė į jūrą, laikraštyje „Svenska Dagbladet“ skaitėme nepamirštamą vedamąjį. Straipsnio autorius buvo švedų vyskupas Janas Kulberas, o vadinosi šis straipsnis „Jėga ir teisybė“: „1946 metų sausio 23-ioji švedų istorijoje visoms kartoms išliks atmintyje kaip juodžiausia diena. Šią dieną daugiau kaip šimtas pabėgėlių pabaltijiečių, ieškojusių pas mus teisės į prieglobstį, švedų vyriausybei padedant, buvo išvežti ir atiduoti likimui, kurio, deja, negalime laikyti nežinomu. Gilus gėdos jausmas prislėgė mūsų tautą. Mums pasidarė sunku žiūrėti vienas kitam į akis. Taip toli mes nuėjome su mūsų sveiko proto, teisingumo ir gailesčio trūkumu“.

Pabaltijiečių tragedijos dienomis mes dar buvome Vokietijoje. Kadangi paštas dirbo blogai, o rašytojai bijojo cenzūros (Tarybų Sąjunga juk buvo amerikiečių sąjungininkė), tai mus tepasiekė tik silpnas kraupiųjų įvykių atgarsis. Visą tiesą sužinojau Švedijoje, kai pakalbėjau su įvykių liudininkais, švedų laikraščiuose perskaičiau išsamius aprašymus ir lat­vių laiškų fragmentus, taip pat susipažinau su slapčia padarytomis atskirų akimirkų nuotraukomis. Bet ar mūsų visų anksčiau ar vėliau neaplankys „Neliečiamųjų“ likimas?

 

                       Autorė yra latvių išeivijos rašytoja, eseistė  Zenta Maurinia (1897-1978), kurios knygos „Tremties tragizmas“ (1965 m.) fragmentas publikuotas „Latvijas Jaunatne“ laikraštyje 1990-01-26 ir 27 dienomis. Teikiamą tekstą vertė J. Ulys.

                      Lietuvoje ,,Remties tragizmą“ išvertė Sigitas Gaižiūnas: ,,Pasviręs pasaulis“, 2008 m., ISBN 9955-435-93-8.

 

3 komentarai

  1. Kodėl lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių – raudonųjų nacių propagandinio triuko?Kas „šaudė“ „žydus“? Atsakymas gludi šiuose faktuose : 1.Kai Holodomor metu Ukrainoje sąmoningai,planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių,Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų.2.Po 1945 metų NKVD-KGB Lietuvoje sunaikino milijoną lietuvių. NKVD-KGB – 50 proc. žydų tautybės „raudonųjų nacių“.Todėl gandai apie „žydšaudžius“ lietuvius yra klastingas ir žiaurus NKVD-KGB LIETUVŠAUDŽIŲ propagandinis triukas,kuriuo siekiama nuslėpti lietuvių tautos genocidą, masines lietuvių žudynes“ trėmimų“ priedangoje..“Trėmimai“ – raudonųjų nacių „išradimas“,pigus masinių žudymų būdas.NKVD – KGB (50proc.žydų tautybės vadovų) – raudonieji naciai,nužudė šimteriopai daugiau nekaltų žmonių nei rudieji naciai. Arvydas Damijonaitis

  2. Tylėjimas,anot prancūzų,nėra proto požymis,daugiau prisitaikėlio..

    „Tarptautinė komisija“, nacių-sovietų režimų nusikaltimams vertinti,tapo pasaulinės Holokausto industrijos (Norman Finkelstein) dalimi,raudonųjų nacių (NKVD-KGB) propagandistais.Komisija neįgali,nes „pirmininkas“,seimo narys E.Zingeris ,yra strybo,lietuvšaudžio sūnus.Sūnus,slėpdamas siaubingus tėvo nusikaltimus,kabina makaronus kraujuojančiai lietuvių visuomenei,vagia Lietuvos istoriją. Lietuvių tautos genocido,masinių žudymų neigimas yra toks pats nusikaltimas kaip ir žydų holokausto neigimas.Raudonieji naciai po 1945 metų Lietuvoje sunaikino per milijoną lietuvių.

  3. Ši informaciją turi būti pateikta ne tik Švedijai, paranoiko Stalino gerbėjai,bet ir kitoms Europos šalims:
    Raudonieji naciai ( NKVD-KGB ) HOLODOMOR ginkluotos „akcijos“ metu, 1932-1933 metais, turtingiausiose juodžemio srityse Ukrainoje numarino badu 11 milijonų ukrainiečių valstiečių. Tuo metu Kremliuje „darbavosi“ 80 procentų žydų tautybės bolševikinės Rusijos vadovų. Po 1945 metų Lietuvoje raudonieji naciai (NKVD – KGB,40- 50 proc. žydų tautybės raudonųjų nacių) sunaikino per milijoną lietuvių. Prūsijoje raudonieji naciai, fanatikų propagandistų ( Ilja Erenburg,žydas ) vedami išžudė 1,5 milijono beginklių vokiečių gyventojų,10 tūkstančių lietuvininkų suvarė ant ledo lyties prie Karaliaučiaus ir susprogdino..Šie nusikaltimai neturi senaties termino.Šiuo metu raudonieji naciai ( Vladimir Putin )“darbuojasi“ Kremliuje – masiniai čečėnų žudymai neturi senaties termino.

    Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą