Albertas Zalatorius

Laisvas žmogus, pririštas prie stulpo

Šį straipsnį rašau tokioje vietoje, kur nėra po ranka jokios knygos. Vadinasi, negalėsiu pasitikrinti jokio fakto, jokio skaičiaus, jokios pavardės. Gal ir gerai. Nusibodo straipsniai, panašūs į sąžiningų studentų kursinius darbus, demonstruojančius profesoriui savo erudiciją. Reikia rašyti taip, lyg sėdėtum miške ant kelmo. Tik tada pamatai, ar iš tiesų turi ką pasakyti, ar susitvenkė žodžių, kuriuos tu ir po vandeniu išburbuliuotum.

Kai „Pergalė“ pasiūlė parašyti publicistinį etiudą, skirtą Vasario 16-ajai, iš karto apsidžiaugiau. Paskui pagalvojau pagalvojau – ir nuliūdau: o ką gi aš pasakysiu tokia proga? Juk neaiškinsi šios šventės reikšmės mūsų tautai. Ji Ir taip aiški. Juk nekalbėsi, kokią vietą ji užima kiekvieno mūsų širdy. Tai visi jaučiame. O kas nejaučia, su tokiu ir burnos neverta aušinti. Bet ar nebus įkyru, ar ne per dažnai dabar mes kalbame apie viską, kas susiję su patriotine praeitimi? Kalbėti, žinoma, būtina, reikia vieną kartą išsirėkti. Tačiau sakymas neturi virsti sakymu, kai iš glėbio gražių žodžių iškyla tik dvi tos pačios mintys: esame pavergti, o norime būti laisvi. Kaip tada tokius straipsnius skaityti išeivijai, kuri jau 50 metą apie tai rašo? Rašyti, be abejonės, reikia, bet reikia kuo mažiau suktis ratu. Jau taip norėtųsi, kad tame sukinyje kyštelėtų racionalus Dievo pirštas, nurodantis bent kiek įdomesnį taką, vedantį iš tos klampios situacijos, kurioje murdomės, aprengti kalinių drabužiais, bet spausdami saujose laisvų žmonių širdis. Murdomės po visokias parlamentines ir pusiau parlamentines balas, po visokias iliuzinio ekonominio savarankiškumo koncepcijas, po konformistines ir pusiau konformistines derybas su Maskva – likimo mums primesta Meka, po širdį glostančius spėliojimus ir akis temdančius nusivylimus, o dažniausiai – po šiltų svajonių baseiną, kuriame užsimirštame ir pradedame plaukioti kaip laisvi. Plaukiame, plaukiame, kol nosimi atsimušame į raudoną Kremliaus mūrą.

Deja, deja, aš irgi neturiu dieviškojo piršto, nurodančio bent kiek greitesnį išeities kelią, todėl ir ima liūdesys: kam tada rašyti?

Nepaleidžia ir kitas klausimas: ar tai, ką šiandien parašysiu, bus bent kiek įdomu po trijų mėnesių. Įvykiai taip greit keičiasi, nuotaikos svyruoji nuo radikalių iki apatiškų, ryžtas šokinėja po kiekvieno autoritetingo veikėjo (o jų dabar – kirbinės) šmaikštesnės frazės, todėl tai, ką pasakysi lapkričio gale, vasario vidury gali atrodyti beviltiškas lemenimas.

Yra ir trečias, pats didžiausias, liūdesys. Kas žino, gal po trijų mėnesių tas „lemenimas“ jau bus panašus į proklamaciją. Gal vasario mėnesį lietuviai su broliais latviais ir estais vaikštinės užverktom akim ir sustingusiais veidais, kaip vengrai vaikštinėjo 1956 m. žiemą, o čekai ir slovakai 1968 m. rudenį? Sakote, ne! Negali būti! Juk vengrai jau beveik laisvi, o čekai – arti to. Vokiečiai griauna ne tik Berlyno, bet ir kitas sienas, o apie lenkus ką ir kalbėti – prekiauja ir uždarbiauja visose pakampėse. Kas tiesa, tai tiesa: atgal į butelį jų nebesuvarysi. Rytų Europa ištrūko iš „socialistinio konclagerio“, kaip sakydavo vienas lenkų profesorius. Bet neužmirškime ir kitko: ji ne tik pati ištrūko, bet buvo ir išleista. Reikėjo gi kažką paleisti, nes visko aprėpti buvo nebeįmanoma. Du zuikius vydamasis, gali abu prarasti…

Atsisakius Rytų Europos priežiūros, galima ramiau ir tvirčiau pasitvarkyti savo imperijoje. Kita vertus, palaisvėjusi Europa bus kalėdinis pyragas, M. Gorbačiovo numestas Vakarams. Vakarai kokį penkmetį tuo pyragu gardžiuosis ir visiems rodys kaip realų perestrojkos vaisių. Ir niekas negalės ginčytis. Dėl tikėjimo ir bažnyčios reikalų taip pat bus galima pasitarti su popiežiumi, ir jam bus galima numesti pyragėlį – unitų bažnyčių pietų Ukrainoje, ir jis žodelį užtars: laukite, neskubėkite, viskas juda į priekį.

Vakarams kalbėti apie Sovietų Sąjungą iš viso būna nejauku, tuoj užrėkiama: ko kišatės į svetimos valstybės reikalus. Per tiek dešimtmečių Vakarai neįsisąmonino paprasto dalyko – kad čia nėra jokia normali valstybė, kad čia yra per jėgą suvarytas ir lankais suveržtas daugelio laisvę mylinčių valstybių katilas ir kad su juo turi būti visiškai kita kalba. Kad čia nėra ir negali būti jokio „vidaus reikalo“, kad čia kiekvienas reikalas yra .„išorinis reikalas“.

Vienu žodžiu, Rytų Europą palaisvinus, viduje bus galima tvarkytis ramiau ir lengviau. Sakote, irgi ne, sakote, ir čia visi kampai kliba, ir čia jau nebegalima… Kažin, kažin…

1905 metais irgi atrodė, kad nebegalima: judėjo visa Rusijos imperija – streikai, mitingai, partijos, net šaudymai. Lietuviai entuziastingai rinkosi į DIDĮJĮ VILNIAUS SEIMĄ, svarstė autonomijos reikalus, kaimiečiai vijo iš valsčių rusų raštininkus, iš mokyklų – rusų mokytojus. Ūžė šventoriai, bažnyčios, turgaus aikštės… O kazokų šimtinės tuo metu ramiai kaustė arklius ir galando kardus. Pasikaustė, išsigalando ir – pirmyn…

Nė viena imperija savo mechanizmo neišmontavo pati. Švedijos – Norvegijos ar Prancūzijos – Alžyro pavyzdys čia tik lašas jūroje. Neišmontavo ne todėl, kad „imperatoriai“ nesuprastų to mechanizmo konservatyvumo, pasmerktumo ir neproduktyvumo, o dėl to, kad atsisakydami senos tvarkos jie pasirašytų sau moralinės ir fizinės kapituliacijos aktą. Bet pasirašytų ne tik sau. Svarbiausia, kad turėtų nuo arenos pasitraukti visa daugiamilijoninė jų svita (nesvarbu, kaip ją vadinsim: klase, partija, biurokratija, mafija), kuri juos remia ir iš tos paramos gyvena. Ideologijos, teorijos, socialinės programos, šūkiai, moraliniai kodeksai visa tai trečiaeiliai dalykai, juokai, fasadas visuomenei vedžioti už nosies. (Apskritai vedžiojimas už nosies dabar pasidarė vienas populiariausių socialinių ir psichologinių reiškinių, reikalaujantis rimto mokslinio tyrinėjimo.) Esmė – valdžios sindromas, saldus jausmas puikuotis visuomenės paviršiuje, šėtoniškai svaiginantis džiaugsmas būti galingam, kai iš tikrųjų jokiom kūrybinėm galiom nesi apdovanotas ir nesi galingas iš vidaus. Bet čia dar ne viskas. Vargšei visuomenei irgi reikia valdoviško komplekso. Štai šioje dirvoje ir susiformuoja imperinė psichologija: atseit ir aš, mažas, kažką valdau. Kai kas dabar paleido į apyvartą „imperinio mąstymo“ sąvoką. Tai siaura ir netiksli sąvoka. Imperinį mąstymą galima sutriuškinti argumentais. Imperinė psichologoja – kažkas baisiau ir pastoviau. Tai savotiška kompensacija už daugelį kitų dalykų, kurių žmogus neturi. „Geriau būsiu alkanas ir apdriskęs, bet turėsiu daug žemės, – galvoja toksai žmogus.

 – Geriau būsiu negarbingas, kitų keikiamas, bet būsiu galingas ir manęs bijos.“

Esu beveik įsitikinęs, jeigu Rusija gyventų turtingai – taip, sakysim, kaip Švedija ar JAV, – jai visiškai nereikėtų imperinės psichologijos sindromo. Dabar jis – vienintelė paguoda. Sakote, ne visiems. Taip, ne visiems. Bet Sacharovai, Afanasjevai ir dar keli šimtai „pagados“ nedaro. „Pagada“ ateis tada, kai milijonai rusų įsitikins, kad jiems tėra tokia alternatyva: didelė, autokratinė ir neturtinga Rusija arba nedidelė, demokratinė ir turtinga Rusija. Trečio pasirinkimo nėra, nors kai kas jo karštligiškai ieško. Šiandien išmušė lemtinga valanda, kurios balsą Rusija turi išgirsti. Balsas šaukia: rusai, rinkitės į savo namus, apgyvenkite savo ištuštėjusius ir nuniokotus plotus, derlingas, protėvių dvasiomis alsuojančias žemes, eikite iškėlę rankas į dangų, šaukdami savo Mesiją, laikydami tose rankose plakatus: „Mes sukursime civilizuotą, taikią ir turtingą Rusiją!“, „Visos tautos, dovanokite mums už padarytas skriaudas!“ Dabar, kaip tik dabar toks šansas atsirado. Jeigu jis bus praleistas, sunku bus ateityje atsigriebti. Juk anksčiau ar vėliau vis tiek reikės tai padaryti (į tai veda viso civilizuoto pasaulio istorija), bet gali tekti daryti per jėgą, per prievartą, dantis sukandus, su įsiūčiu širdy ir revanšistinėm užmačiom. O dabar iš situacijos dar galima išeiti garbingai. Jokios žodinės perestrojkos, jokios pusinės demokratijos, jokie kosmetiniai viešumai, jokie scholastiniai ginčai dėl teisinės valstybės (ta valstybė neteisėta iš pagrindų), jokie naujų įstatymų paketai ar net vežimai, jokie konstitucijos lopymai pakraščiuose, paliekant neliestus centrinius straipsnius, jokie lokalinių gaisrų gesinimai, žinant, kad liepsna prasiverš kitur, jokie kėdžių perstumdymai ir pareigų pakeitimai, jokios kapitalizmo injekcijos į mirusį socializmo kūną – niekas nepadės. Geriausiu atveju sukels nepagrįstas iliuzijas, sąmyšį, žodines batalijas, vienus dirgins ir siutins, kitus stums į apatiją, o tretiems atriš rankas veikti be jokių principų ir moralės. Tai, tarp kitko, jau ir dabar akivaizdu.

Sovietinė imperija laikėsi ir laikosi ant trijų banginių: nusikaltimo, prievartos ir melo. Nesakau, kad tai būdinga kiekvienam žmogui, nors erozija yra visus palietusi. Turiu galvoje patį struktūros pagrindą, patį skeletą. Didžiausias nusikaltimas – svetimų valstybių suvarymas į vieną gardą ir bandymas padaryti iš jų keistą, unifikuotą bendruomenę, kalbančią biurokratizuota, nužmoginta, laikraštine rusų kalba. Didžiausia prievarta – tuos suvarytuosius tiek įbauginti, kad jie sakytųsi laisvai suėję. Didžiausias melas – nuolat kartoti, kad visi esame lygūs ir visi vienas kitą mylime, o labiausiai mylime partiją ir „vyriausiąjį brolį“. Visiems tiems banginiams reikia staigiai ir sutartinai perskrosti vidurius pačiu taikingiausiu būdu. O tai padaryti labai paprasta. Paprasta, žinoma, teoriškai.

Pakaktų, kad vieną rytą Maskva tiesiai ir aiškiai pareikštų: visos respublikos yra savarankiškos, laisvos, tvarkykitės kaip išmanote. O generalitetas pridėtų: jokios prievartos mes nevartosime, elkitės, kaip randate geriau, savo bazes mes pasiimame, paliekame kai ką ir jums, nes karo pramonė juk iš visų uždarbio buvo kuriama. Ir pamatytumėte, koks kiltų bičiuliškas entuziazmas. Kiek iš karto būtų atleista kalčių ir užmiršta nuoskaudų! Štai tada ir pasirodytų ta tautų draugystė, apie kurią taip melagingai šnekėta septyniasdešimt metų…

Puikiai suprantu, kad visa tai, kaip sakoma, „iš fantazijų srities“. Bet fantazijos būna tol fantazijos, kol jos per ankstyvos. Ateis laikas, jos nebebus fantazijos, tik viskas gali būti jau nebe taip gražu. Laiku atliekami dalykai skrenda kaip ant sparnų, o pavėluoti, – visada turi prievartos ir nuovargio prieskonį. Todėl man labai keista, kur dingo toliaregiška sąžiningosios rusų inteligentijos išmintis. Kur dingo Gerceno, Ogariovo, Viazemskio, Čechovo dvasia? Socialinio sąžiningumo jausmas toje inteligentijoje labai gyvas, poreikis kontroliuoti savo valdžią – begalinis, noras planuoti ir fantazuoti – beribis, paneigti senus lyderius ir iškelti naujus jai yra vienas juokas, bet štai pripažinti visuotinę kaltę, grandiozinę šunybę, nepilnavertiškumo sindromą, tuščiagarbiškumą ar globalinį neapskaičiavimą – be galo sunku, beveik neįmanoma. Ruso tautinis jausmas sunkiai susirgo juodo šovinizmo manija. Jį susargdino trys pergalės: pergalė prieš Napoleoną, 1917 m. revoliucija ir pergalė prieš fašistinę Vokietiją. Per pusantro šimto metų propagandos mašina įkalė į. galvą, kad rusas nebegali pralaimėti (menkutė pamoka buvo Afganistanas), kad pasitraukti jam mirtina gėda, kad atsiklaupęs ir atsiprašęs jis nebesugebės atsikelti. Tai didžioji šios tautos tragedija. Istorija šiandien davė šansą išsigelbėti: juodą, slegiantį tragizmą pakeisti šviesiu ir herojišku tragizmu.

Bet kad tai greit įvyks, aš neturiu vilties. Nebent atsitiktų stebuklas. Matyt, kol kas dar teks gyventi juodo tragizmo šešėlyje, iš kurio lyg kokios baidyklės mus puldinės žodžiai ir veiksmai: neleisti, atšaukti, sustabdyti, pakoreguoti, suderinti, paskirti komisiją, ištirti vietoje, pakviesti pasiaiškinti, apipainioti demagogiškais išvedžiojimais, išprovokuoti neramumą… Paskui „tėviškai“, paglostyti, truputį kai ko leisti, prieš tai patikrinus, kiek yra nuolankumo. Na, o mes savo ruožtu, žinoma, protestuosime, triukšmausime, mitinguosime, rašysime į laikraščius, kalbėsime Seime ir Aukščiausiojoje Taryboje, rinksime parašus, kaltinsime Maskvos žurnalistus neobjektyvumu, spausdinsime Gorbačiovo ir Ligačiovo karikatūras, važinėsim pas brolius latvius ir estus, pas savo tautiečius išeivijoje užmegzti biznio, mokslo ar idėjinių kontaktų (kartais ir šiaip kišenių patuštinti), reklamuosimės per televiziją ir radiją kaip veikėjai ir idėjų gimdytojai, bet… viena akimi vis dairysimės į Maskvą, ar ji per daug nesupyko, ar nuo jos pusės neatžlegsi kokios geležinės mašinos… Baisu, žinoma, ne vien to, kad nesužlugtų puoselėtos viltys, baisu ir dėl kai kurių privatesnių dalykų – kad neateitų galas mūsų gražiam bruzdėjimui, kalbėjimui, autoreklamai ir t. t. O juk ir dabar nėra taip blogai tiems, kurie jaučiasi judiną visą reikalą ir iš to judinimo turi moralinę satisfakciją. Galima gi vaizduoti laisvą ir drąsų žmogų, nors iš tiesų ir būtum pririštas prie stulpo. Jeigu stulpo ir negalima išrauti, tai bent galima bėgti apie ji ir rodyti savo išradingumą. Rauti tai jau visai kas kita. Gali jėgų neužtekti, galima ir sprandą nusisukti. Todėl ar ne geriau šiaip sau žaisti: atsiskiria kūrybinės sąjungos, atsiskiria komjaunimas, pagaliau – partija. Atsiskiria, bet vis tiek lieka prie valdžios. O juk niekas netikėjo, kas suverenioj Lietuvoj vėl išdrįs pretenduoti į valdžią ta pati partija, kuri ją pardavė, niokojo ir trypė. O gal tai jau nebe ta pati partija, tik šiaip „susirašiusių žmonių“ grupė? Susirašiusių dėl vienos ar kitos lengvatos, bet vis dėlto neatsispyrusių… O kur, tie, kurie atsispyrė, tie, kurie šalo ir alko, bet neparsidavė?, Tie lyg ir mažiausiai dabar kalba. Gal todėl, kad jiems mažiausiai leidžiama. Apsieisime atseit be jūsų. Jūsų patirtis jus išmokė ne valdyti, o kentėti. Už kentėjimą užmokėsime, o toliau – gyvenkite. Laisvėjimo tendencijomis naudosimės mes, išmokę valdymo meno. Mes įsidrąsinę judinsime ir stulpą, prie kurio pririšti. O jeigu jis nejuda, palauksime. Gal pats ilgainiui supus, gal grandinė nurūdys.

O kas, jeigu vietoj medinio bus įkaltas, gelžbetoninis, jeigu .grandinė tyliai bus pakeista peršviečiamu kaproniniu lynu, labai lanksčiu, kurio net nejausi, net nematysi, tik žinosi, kad esi pririštas?..

Man baisiausia, kad laisvam žmogui nepasidarytų, visai, patogu būti pririštam prie stulpo.

O dabar keletą žodžių apie Vasario 16-ąją. Mistifikuoti šios šventės, žinoma, nereikėtų, nes panašias dienas turi ir kitos Baltijos valstybės. Bet vis dėlto negalime nematyti, kad šiuolaikiniam patižusiam piliečiui tai sunkiai paaiškinama lemties diena, kažkoks protingas beprotystės švystelėjimas. Tik prisiminkime. Pasaulinio karo suirutė. Rekvizicijų nuniokotas kraštas. Pusiau dūminės pirkios. Naginėti valstiečiai. Svetimų kareivių trypiami dvarai ir miestai. Keliolika vos pradėjusių eiti laikraščių ir žurnalų. Kelios vos susikūrusios partijėlės. Keliolika kultūrinių draugijų. Neaiški visos Europos ateitis… O saujelė inteligentų susirenka Vilniuje ir skelbia Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Skelbia, nes skelbti reikia, nes pasaulis tokios nebeprisimena. Kur prisimins, jei daugiau kaip du šimtus metų ta valstybė pratūnojo lenkiško kontušo kišenėje, o paskui dar šimtą dvidešimt penkerius cypė rusų kumštyje. Skelbia garsiai, kad Europos būgneliai sproginėtų, nes kitaip gali neišgirsti (beje, ilgai ir neišgirdo, arba bent dėjosi neišgirdę).

Šiandien – visai kas kita. Šiandien skelbti lyg ir nebereikėtų, nes kas nori, tas žino, o kas nenori – nepriversi. Mes juk esame juridiškai laisvi tik jėga pririšti prie stulpo. Kaip vergai, kuriuos vergvaldžiai rakindavo prie galerų, nuduodami, kad vergystės panaikinimo negirdėjo. Taigi įstatymas mūsų pusėje, bet jėga ne mūsų pusėje. Labai klysta tie, kurie tiki įstatymų galia – atseit tarptautiniai įstatymai mus gina ir apgins. Nieko panašaus. Įstatymai patys nieko negina, juos taiko žmonės. O žmonės, kaip žinote, yra žmonės. Va, jeigu Viešpats Dievas mums pasiųstų penkis milijonus moderniai ginkluotos kariuomenės, manau, su mumis kitaip skaitytųsi ir tie, kurie mėgsta iš tolo mojuoti humaniškais įstatymais. Bet to nebus. Tad ką daryti? Pabėgti nėra kur. Žydai turi Izraelį, lenkai – Lenkiją, rusai – savo Rusiją. O mes? Nedidelę žemę ir virvę, nutįsusią prie ano didžiojo stulpo, vadinamo Kremliaus bokštu. Na, dar turime viską matančias akis, viską jaučiančią širdį, kūrybingą protą ir šiek tiek atrištą liežuvį, kuriuo tikimės daug ką iškovoti: išprašyti, išsiderėti, įtikinti, kartais gražiai užkalbėti dantį ar net apgauti (tik žinokime, kad ir kiti gudrūs). Kas dar lieka? Lieka viltis. Viltis, kad jėga – ne amžina, kad ja naudotis ne visada gražu ir patogu, o kartais tiesiog gėda prieš žmoniškėjantį ir tobulėjantį pasaulį. Žinoma, gėda kiek sumažėja, kai dalis pririštųjų neištveria, pasiprašo atrišami, kad padėtų priraišioti savuosius. Tai ypač sutvirtina pavergėjo dvasią ir pasitikėjimą: matote – neišlaikė, matote – mes ne tokie jau neteisūs. Užtat reikia kuo greičiau tuos padėjėjus izoliuoti ir pasmerkti. Gal ką duos tas partijos atsiskyrimas ar skilimas (nors aš didelės vilties į tai nededu). Tarp kitko, ir tie padėjėjai šiandien nebėra labai stiprūs: jų nebejungia jokios idėjos (komunizmo idėja apskritai yra susikompromitavusi), o tik sotus lovys ir minkštas patalas. Gal dėl to ir atsiranda tokie komiški dalykai: kritikuok socializmą kiek tik nori, niekas nė piršto nepajudins, bet užkabink kokį kyšininkavimo ar valdiškos mafijos faktelį, suūžia visas širšių lizdas. Užtat šiandien taip svarbu iš pačios aukščiausios tribūnos kuo greičiau paskelbti garbingąjį nepaklusnumo devizą, t. y. kad mes esame juridiškai visai laisvi žmonės. Nebėra jokios prasmės kaišioti galvą po komisijų skvernais, bandančiais formaliai pridengti aiškius ir paprastus dalykus. Galima dar dešimtį metų tyrinėti tą patį, galima prirankioti dar tuziną antraeilių detalių, galima sugalvoti kokį aptakesnį formulavimą, bet esmė vis tiek nepasikeis: 1940 m. mes buvome okupuoti ir aneksuoti, o Liaudies seimo sprendimas neteisėtas. Suk nesukęs, nieko čia neišsuksi.

Vasario 16-osios šventė yra mūsų moralinė atrama, pasidrąsinimas ir viltis. Už tą dieną 1918 – 1919 m. „žagres palikę dirvoj, karan išėjo vyrai“ (A. Miškinis). Už tą pačią Šešioliktąją 1945 – 1953 m. miestelių grindinius savo kūnais nuklojo anų artojėlių sūnūs, politikoj jau daugiau praprusę. Šalia jų atsigulė ir vienas kitas Nepriklausomos Lietuvos uniformuotas karininkas, vienas kitas akiniuotas istorijos mokytojas, vienas kitas pablyškęs studentas ir gimnazistas. Okupacinė valdžia išniekintus jų kūnus specialiai laikė lietuje ir pūgoje, kad įbaugintų nepaklusnią tautą. Bet tauta neišsigando, ji tik tyliai verkė, meldėsi ir ugdė savyje keršto jausmą. Tas jausmas, tiesą sakant, niekada ir neprasiveržė. Jis išsibarstė po Sibiro taigas, nusitrynė per kartų karias, ištirpo krikščioniško atlaidumo spinduliuose. Man kartais pasivaidena: ateina buvęs stribas pas Krasnojarske kentėjusį tremtinį ir pasisako: „Tai aš nušoviau tavo brolį ir tave patį įdaviau“. Ir ką gi? „Krasnojarskietis“ neveja jo iš trobos, bet dar pavaišina stikline šilto pieno ar naminio vyno taurele. Pasėdi abu nuleidę galvas, patyli ir išsiskiria darbo dirbti. Bei kažkodėl taip beveik nebūna. Bijoma ateiti ir pasisakyti. O pasisakyti reikia. Kas nepasisako, tuo negalima tikėti, vadinasi, jis ir vėl gali taip daryti. Krikščioniškoji išpažintis nėra beprasmis išmislas. Apsivalymas būtinas: jis ir prikelia, ir pakelia.

Vasario 16-oji daug dešimtmečių buvo lyg mūsų dvasios komunija. Kai tą dieną kas be žodžių tau tvirčiau paspausdavo ranką ir prasmingai pažiūrėdavo į akis, žinojai, ką tai reiškia. Jei išpuldavo kieno šeimos šventė, žiūrėk, apie 12 val. įsidrąsinęs būrelis ir užniūniuoja „Tautišką giesmę“. Žodžiu, Šešioliktąją mes nešiojomės širdyje kaip vaikystėje kalėdinį ar velykinį švarumą. Kiekvienas apie tai galėtų papasakoti įdomiausių dalykų. Porą pasakysiu ir aš. Ne todėl, kad jie būtų įdomūs, bet kad turi bendresnę prasmę.

1946 m., būdamas Ramygalos gimnazijos trečiokas, aš su seserimi gyvenau pas tetą. Antrą namo galą buvo užėmęs kažkoks saugumo karininkas, amžinai ant slenksčio blizginantis trofėjinius chrominius batus. Ir štai tokioje aplinkoje teta, su kažkuo pasitarus, nusprendė paminėti Vasario 16-ąją: išklijuoti vakare nedideles trispalves vėliavėles ant tvorų, medžių, sienų. Su kokiu entuziazmu mes, vaikai, plėšėme sąsiuvinių lapus, „maliavojome“ juos spalvotais pieštukais, o sutemus išsirengėme į žygį. Baimės buvo, bet dar daugiau buvo džiaugsmo, kai rytą kažkas užvažiavęs pasakė matęs trispalvikes užmiestyje prie medžių kamienų. Praėjo 42 metai. 1988 m. pradžioje, kai dar nebuvo jokių sąjūdžių, aš nuvažiavau pas gimines į Ameriką. Artėjo Vasario 16-osios iškilmės. Labai norėjosi nueiti, nes savo gyvenime dar nebuvau jų matęs. Bet mieli giminaičiai ir brangūs bičiuliai draugiškai įspėjo: „Apsigalvok. Tu ten visą laiką esi valdžios nemalonėje. Tau iki šiol net komunalinio buto nedavė. Prieš metus turėjai važiuoti pas mus į simpoziumą, jau buvai pasirašęs pranešimą, tave ilgai vedžiojo už nosies, paskui kitus išleido, o tau paskutinį rytą nedavė vizos. Prieš gerą pusmetį tave ilgiausiame straipsnyje išplūdo pats CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Ir šiandien, žiūrėk, kas darosi: Gedimino aikštėje inscenizuotas mitingas, ant bačkų lipa net kai kurie tavo plunksnos broliai – rašytojai, keikia prieškarinę Lietuvą ir Reiganą, kurstantį Pabaltijo nacionalizmą. O tau gi reikės grįžti namo ir gyventi“.

Ir aš paklausiau. Visi išvažiavo į iškilmes, o aš tįsojau lovoje ir žiūrėjau į lubas. Žiūrėjau ir ten mačiau pilku vatinuku apsirengusį trečioką, slankiojantį Ramygalos priemiesčiais su vėjo taršomais lapeliais ir prastai limpančiais klijais. Kaip vis dėlto viskas pasikeitė! Kur dingo spontaniškumas, rizika, bebaimis aktyvumas? Vadinasi, prakeiktasis „Bronepoezd na zapasnom puti“ užkliudė ir mano širdį, nors maniau, kad nebus užkliudęs. Tada pagalvojau: vis tiek reiktų atsigriebti. Kai Čikagoje skaičiau paskaitą, Dalia Sruogaitė sušnabždėjo į ausį Violetai Kelertienei: „Kaip jis nebijo taip kalbėti?“ Ši atsakė: „Jis ir ten taip kalba“. Po paskaitos Niujorke priėjo vakaro organizatorė ir pagyrė: „Ši salė pirmą kartą girdėjo tokią paskaitą“. Taigi bent iš dalies reabilitavausi prieš save. Supratau, kad ir tie, kurie prieš mane čia buvojo, ne kažin kokias drąsas rodė. „Bronepoezd“ važiavo per visų širdis, o kai kam ten ir įstrigo. Užtat man šiandien truputį juokinga, kai įsikarščiavę nauji drąsuoliai pliekia į kairę ir dešinę, pradedant teoriniais socializmo pamatais ir baigiant praktiška jo viršūne – Saugumo komitetu. Galvoju, kur jie buvo anksčiau, kai į miltus malė ar į kampą varė Joną Mikelinską, Joną Avyžių, Romualdą Lankauską, Juozą Aputį, Joną Juškaitį, Sigitą Gedą, Vytautą Bložę, Kazį Sają, Tomą Venclovą, Juozą Tumelį, Juozą Glinskį, Eugenijų Ignatavičių, Henriką Cigriejų, Leonardą Gutauską, Joną Jurašą, Vytautą Kubilių, Juozą Girdzijauską, Vandą Zaborskaitę, Kęstutį Nastopką, Ireną Kostkevičiūtę ir dar ne vieną. Išskaičiavau tik gerai pažįstamus, daugiau savo kartos žmones, apie kitus nekalbu. Tiesa, juos drąsiai ir viešai ginti tada niekas nebūtų leidęs, bet vis dėlto kodėl tiek daug aplinkui vaikščiojo ramiais mįslingais veidais, įsikišę į kišenėlius raudoną TSKP bilietą, kuriuo dabar taip norėtų nusikratyti, lyg taip būtų galima iškratyti visas nuodėmes, kaip žydai per Velykas nuo tilto. Kodėl tada koks sodrus pasitikintis balsas jų neužtardavo susirinkime ar neišspausdindavo kokios autoritetingos frazės, galėjusios lemiamą minutę padėti? Širdyje, be abejonės, ne vienas užjausdavo, bet eiti iki ribos, už kurios prasidėtų rizikingi praradimai, lyg ir nebuvo mados. Užtat dažniausiai šokdavo ginti tie, kurie neturėdavo ko prarasti, nors žinojo, kad į jaučio skūrą jų išsišokimai vis tiek bus suregistruoti. Na, tiek to, tai praeitis. Įdomiausia man štai kas: tie, kurie buvo labiausiai ujami, kurie palaikė tautoje laisvės ir nepaklusnumo dvasią (be jos mums būtų buvę taip sunku prisikelti), dabar mažiausiai lipa į tribūnas (nebent vienas kitas), mažiausiai braunasi į valdžią, mažiausiai kalba apie savo nuoskaudas. Štai fenomenas, kurį reikia įsidėmėti ir įminti. O gal čia ir slypi tikroji tautos kultūra, iš kurios turės išaugti ateities Lietuva. Mitingai reikalingi, piketai reikalingi, drąsuoliai sulaikyti riedančioms tanketėms taip pat reikalingi, žurnalistai nutukusiems tranams išrūkyti taip pat reikalingi, sąžiningi žmonės įstatymams leisti taip pat reikalingi… Bet ant ko formuosis Lietuva, kai matomiausias šlamštas bus išmėžtas ir įstatymų bus prileista per akis? Kas bus jos dvasios atrama?

Sutelkę visas jėgas ir išmintį Nepriklausomybei pasiekti, mes tiesiog neberandame laiko pagalvoti, kaip gyvensime, jei vieną dieną ta Nepriklausomybė ateis. Visus dabar gąsdina ekonominėm blokadom: Rusija užsuks naftos ir dujų kranelius, nutrauks anglies ir geležies tiekimą. Niekai. Nė viena valstybė dar nemirė dėl kitos valstybės ekonominio embargo. Aš visada tokių gąsdintojų klausiu: o kas bus, jei kokio karinio konflikto atveju ims kas ir subombarduos pagrindines SSSR dujų ir naftos versloves? Ką? Mes gulsime kryžium ant žemės ir mirsime nuo šalčio ir bado? O gal, priešingai, mes kaip tik tada surasime natūralų būdą, kaip turi gyventi nedidelė valstybė. Gal mes griausime tuos blokinius monstrus, statysimės fermas ir ūkininkausime. Be naftos galima ilgiau išgyventi negu be mėsos ir pieno. Tai, man rodos, puikiai supranta ir mūsų „vyresnysis brolis“, užtat taip be ūpo suteikia mums progą patiems išsilaikyti. O išsilaikyti mes rasime būdų: gal auginsime pasaulinę brangenybę – linus, gal važiuosime kaip lenkai į Čikagą grindų plauti ir gabensimės iš ten dolerius, gal išmesime velniop tuos nerentabilius gigantiškus fabrikus, paprašysime švedų ar danų pastatyti rentabilius ir dirbsime pagal jų standartus už pusę atlyginimo, o pagal dabartinius mūsų – už dešimteriopą. Gyvas žmogus nenumiršta Šiaurės ašigalyje, kaip jis numirs Lietuvoj.

Kas kita – į kokį dvasinės kultūros kalną mes kopsime. Šiandien ne vienam atrodo, kad jau turime modelį, susiformavusį 1918 – 1940 metais, ir bereikia prie jo grįžti. Tas modelis iš tiesų nebuvo prastas. Jeigu jis būtų natūraliai vystęsis, ko gero, šiandien mes prilygtume suomiams (juk iš carinės Rusijos gavome tą patį, o 1940 m. rusų karininkų žmonos, pavaikščiojusios po Lietuvos parduotuves, mūsų kraštą vadindavo „malenkaja Amerika“). Bet tai materialinė pusė. O dvasinė? Dvasinėje prieš karą irgi buvo daug gražių, pavydėtinų dalykų, bet visa esmė ta, kad rato pasukti nebeįmanoma, o ir juokinga būtų stengtis tai daryti. Kultūros grįžime pasiteisina tik vienas dalykas – retro stilius, bet tai labai menkutė egzotinės kultūros dalis. Lengviausia, žinoma, yra ką nors nekūrybingai kopijuoti. Sakysime, kurti analogiškas partijas, organizacijas, leidinius, ritualus, regalijas, propaguoti tas pačias filosofines koncepcijas ir t. t. Visa tai irgi turi prasmę, bet daugiau žaidybinę, muziejinę, istorinę, tik neturi rimtos perspektyvos. Ką, pavyzdžiui, dabar reiškia įkurti Krikščionių demokratų sąjungą arba Krikščionių demokratų partiją? Aš nieko blogo neturiu prieš jų tęstinumą, bet klausiu, koks yra jų visuomeninis pagrindas. XX a. pradžioje visa tai buvo natūralu, kadangi didžioji Lietuvos inteligentų dauguma buvo kunigai, jie labai aktyviai dalyvavo tautinio atgimimo procese: redagavo svarbius leidinius, davė toną politiniam ir ekonominiam gyvenimui (prisiminkime, kokią programą Vaižgantas išdėstė „Pragiedruliuose“), jie gerai žinojo žmonių nuotaikas, nes su jais glaudžiai bendravo, jie buvo liaudies arbitrai ir autoritetai. Todėl vesti žmones paskui save jiems nebuvo sunku, be to, ir jų idėjos buvo gana plačios – tiek religinės, tiek kultūrinės, tiek nacionalinės. O dabar? Per keturiasdešimt katakombiško gyvenimo metų Bažnyčia turėjo susiaurinti savo veiklos diapazoną, ji tiesiog buvo nustumta nuo gyvenimo dinamikos, jos intelektualinės pajėgos pasilpo. Ji rodė daug pasiaukojančios iniciatyvos, daug drąsos, bet siauresnėje sferoje. Aš to jokiu būdu nesakau apie visus kunigus, yra tokių, kurie ir akademikus suriestų į ožio ragą, bet bendras intelektualinis lygis smuktelėjęs (tai rodo pamokslai, pagaliau „Katalikų pasaulio“ žurnalas). O dabar apie kitą judėjimą. Ką reiškia tiek tragizmo išgyvenusioje mūsų tautoje Socialdemokratų partija? Jau vienas jos pavadinimas padvelkia jaunuoju Kapsuku, Dzeržinskiu, Domaševičium, nesubrendusiu Biliūnu, XIX a. pabaigos Rusijos darbininkų sambūriais, iš kurių išsikristalizavo bolševikai ir menševikai. Sakysite, tokia partija buvo ir prieš karą, jų pasaulyje yra ir dabar, o kaip ryškiausią pavyzdį pateiksite Švedijos socialdemokratus… Bet ten tik lukštas tas, o turinys visai kitas. Mes, beje, norime lukšto, turinio dar neturėdami. Nebent Socialdemokratų partija kuriama kaip gelbėjimosi ratas, ant kurio užkops (panašiai kaip Vengrijoje) skęstančios Komunistų partijos nariai. Bet tai vis tiek iš viršaus sugalvota, o ne gyvenimo pagimdyta. Apskritai dabar daugybė organizacijų ir partijų atsirado tik todėl, kad pasirodė daug aktyvių žmonių, norinčių pasireikšti ir turėti savo „kariuomenę“. Suorganizavo tą „kariuomenę“, tapo lyderiu, pradėjo davinėti žurnalistams interviu, o toliau – dievai nematę. Gal kiek panašioje situacijoje atsidūrė ir jaunalietuviai. Prieš karą jie žinojo, ką daryti. Tai buvo tautininkų rezervas, radikalusis jaunimo sparnas (beje, liberaliojo jaunimo ne itin mėgstamas), žavėjęsis autoritarizmo ir aktyvizmo idėjomis, stovėjęs opozicijoje ateitininkams, pripažinęs daugiau jėgos ir kūno negu dvasios ir tolerancijos kultą. Panašūs reiškiniai tuomet vyko visoje Vakarų Europoje. O dabar? Kur dabar idėjinė atrama?

Kiekvieną judėjimą turi gimdyti laiko poreikiai (komjaunimas todėl ir merdėjo, kad jis niekada neturėjo ryšio su laiku). Taip atsirado Žalieji – juos pašaukė žūstanti gamta; taip atsirado Gediminaičiai, gal kiek mistiška ir pseudoromantiška organizacija, bet užpildanti istorinės egzotikos vakuumą; taip susikūrė simpatiškasis „Caritas“, surinkęs išblaškytas vienuoles ir motiniškos meilės neišeikvojusias moteris. Tokių natūralių judėjimų galėtų kurtis be galo, bet tik ne kopijuojant, ne prievartaujant, ne kokio pirmininko fantaziją tenkinant. Kodėl nesukurti organizacijos, kuri ištirtų visų pokario partizanų žuvimo aplinkybes, jų palaidojimo vietas, biografijas, tolesnį šeimų likimą. Juk mūsų mokyklos daug dešimtmečių aiškino rusų karių kapus, liejo prakaitą ir rašalą, o savo dėdžių ir pusbrolių kapus aplenkdavo iš tolo.

Žinoma, daug ko galima paimti iš prieškarinės Lietuvos kultūrinio gyvenimo, bet viską reikia imti sveriant XX a. pabaigos svarstyklėmis, kad iš dideles pagarbos Basanavičiui vietoj kompiuterių nepradėtume rašyti vien plunksnakočiais. O svarbiausia, kad nepaimtume to, ko tikrai nereikėtų paimti. Kad įsimylėję save nepradėtume galvoti, jog tik mes viską galim ir išmanom. Jau ir dabar pastebiu tokį reiškinį: buvęs geras kolega ir kuklus, žmogus, keletą kartų, pakalbėjęs mitinge, minios ant rankų pasiūbuotas, šmaikščiai pasirodęs „Atgimimo bangoj“, žurnalistų pataikūniškai palinksniuotas, sutikęs tiesia tau ranką kaip kokią dovaną, kurią tau reikia imti su ne mažesniu nuolankumu kaip iš popiežiaus. Tai mane nupurto. Tada imu galvoti apie pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, kai šaunieji mūsų vyrai, kėlę Lietuvą iš pelenų, pasijuto lyg ir stumiami į šalį miklių valdininkiškos psichologijos vyrukų. Tada Maironis rašė „Skausmo skundą“, Tumas augino kanarėles, o Krėvė žaisdavo šachmatais ir nenorėdavo užeiti į Prezidentūrą pas seną savo širdies bičiulį. Kai Tumas mirė, Kossu-Aleksandravičius ant jo kapo pasakė epochinę kalbą, kurioje buvo ir tokie žodžiai: „Graudu ne tai, kad Tumas mirė, graudu, kad nieko neliko“. Vadinasi, neliko idealizmo ir maksimalizmo.

Baisiausia, kad mes nepakartotume tos klaidos, kad atsirišę (jei Dievas padės) nuo vieno stulpo, neįsikaltume kito, jau savo nuosavo stulpo – ambicijų, pavydo, autoritetinės hierarchijos, nekritiškumo, paviršutiniškas kultūros ir miesčioniškos buities stulpo.

1989 m. lapkričio 30 d.

,,Pergalė“, 1990, nr. 2, p. 115-123

Parašykite komentarą