M. MISIUKONIO BYLA 1

LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ SĄJUNGA

Išeisiu vieną vakarą
Ir jau daugiau negrįšiu.
Žydės vosilkos mėlynai,
Bet jų nebematysiu.
Partizanų daina

EVALDUI PAŠILIUI                                                                          

LIETUVOS RESPUBLIKOS GENERALINIAM PROKURORUI

 PAREIŠKIMAS                                                                                             2017-02-23

LIETUVOS PASIPRIEŠINIMO OKUPACIJAI TEISINIS VERTINIMAS IR SPRENDIMAS KAIP LAISVĖS KOVOS ISTORIJOS PERRAŠYMAS

Dėl 2016-02-25 Aukščiausiojo Teismo baudžiamosios bylos Nr. 2 K-5-895-2016 nutarties

  1. Buvo ar nebuvo Lietuvoje represinis kolaboravimas?

                      Įvertinant visuomenės, pasipriešinimo okupacijai organizacijų vieningą nuomonę, informacijos priemonių aiškią reakciją, žinomą istorinį represinio kolaboravimo aplinkybių foną, Vakarų Europos šalių kolaboravimo esmės vertinimą, aktualią šiandieninę globalinę situaciją, pripažįstant sveiko proto sampratą, paaiškėjusių esminių naujų aplinkybių ir reikšmingų veikiančių Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės normų visumą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-02-25 nutartį (Baudžiamoji byla Nr. 2 K-5-895-2016) dėl kolaboranto M. Misiukonio bylos vertiname kaip aiškiai dirbtinai pritemptą, angažuotą, absoliučiai ir elementariai neatitinkančią pastarųjų metų Lietuvos analogiškų bylų pamatuotą teisinę nagrinėjimo praktiką, išskirtinai disonuojančią tiems pagrindams.

                      Kolaboranto išteisinimas, kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-02-25 nutartyje, remiamasi Panevėžio apygardos teismo 2014-11-26 nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-03 nutarties pagrindu. Tai yra akivaizdi šių Lietuvos teismų angažuoti vertinimai, ignoruojantys BK 99 straipsnio sudėties turinį.

                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-02-25 nutartyje nurodoma: ,,Teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių.“ (11.1 punktas). Tai yra tušti žodžiai ir neteisingi tvirtinimai, legitimuojantys netgi Lietuvos okupacinę teisę. Pateikiame tik vieną Panevėžio apygardos teismo 2014-11-26 nuosprendžio teiginį: ,,Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija /…/“ (p. 12). Tokiu teiginiu teisėjai parodo savo okupacinės teisinės sąmonės lygį, reiškiantį nusikalstamą okupacijos ir KGB veikos legitimavimą ir neįmanomą objektyvų nusiteikimą visais nagrinėjamo kaltinimo klausimais.

                      2015-07-03 Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartyje teigiama: ,,Tai reiškia, jog M. Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jo vykdytą veiklą“ (p. 13). Arba: ,,M. Misiukonis VSK pradėjo dirbti 1962 m., t. y. būdamas 23 metų. Vargu, ar būdamas tokio amžiaus, neturėdamas jokios darbo patirties (tuo metu dar buvo studentas), jis galėjo žinoti visus KGB struktūros tikslus, tokius kaip represijos, politinis persekiojimas ir pan.“ (p. 13). Per 3 čekistinio darbo metus ir čekistinių kursų Kijeve baigimą M. Misiukonis buvo perkandęs čekistinės veiklos skonį. Komentaras dėl teismo angažuotumo nereikalingas.

                      Mūsų organizacija savo Įstatuose yra įrašiusi vieną iš savo tikslų: ,,2.1 5. Reikalauti, kad Lietuvos Respublikos prokuratūra, Valstybės Saugumo departamentas ir kitos atsakingos valstybės institucijos, nedelsiant išaiškintų asmenis aktyviai bendradarbiavusius su TSKP (rus. – KPSS) struktūromis, SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) ir SSRS karine žvalgyba ir/arba fašistinės Vokietijos slaptąja policija („gestapu“), o taip pat kadrinius jų darbuotojus, dalyvavusius Lietuvos valstybės griovime, Lietuvos partizanų, jų rėmėjų, patriotų, rezistentų, disidentų žudynėse bei kankinimuose, išdavystėse, talkinusius vykdant ir vykdžiusius trėmimus, genocidą, nusikaltimus žmonijai, bei netaikyti jiems nusikalstamosios senaties ir patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn nežiūrint į tai, ar jie yra (gyvena) Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų.“ Tai mūsų organizacijos imperatyvinė teisės ir istorijos garbės pareiga, o prokuratūra privalo ginti šį pasiaukojantį ir šventą Lietuvos laisvės kovos istorijos faktą ir tautos interesą.

                      Tokiu istoriniu pagrindu mes teigiame: visos pasipriešinimo okupacijai formos vyko neordinariniu būdu, laisvu, visų pripažintu kaip garbės ir pasiaukojimo pagrindu, todėl mes, matydami tokias okupacijos teisinimo konvulsijas, negalime tylėti, palikdami savo likimo brolius ir tautos sąmonę tokiems neteisiniams ir neistoriniams vertinimams, reiškiančius kolaboravimo legitimavimą ir palikti tokią nepagrįstą istorinę pamoką ateičiai. Šiandien Lietuvos prokuratūra ir teismai, pripažindami tą faktą bet kokiu būdu privalo vykdyti to drąsaus ir kilnaus pasipriešinimo okupacijai veiksmo pripažinimą ir gynimą.

  1. Istorinis fonas ir kolaborantinių veikų legitimavimas
                      Vertinant ne vieną Lietuvos prokuratūros ir teismų sprendimų praktiką regisi elementari esminė nuostata, kad Lietuvoje po okupacijos iki galo neįvykdyta desovietizacija. Kaip nurodyta Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2006 m. sausio 25 d. rezoliucijoje Nr. 1481 (2006) dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo ir dėl priemonių, skirtų panaikinti komunistinių totalitarinių režimų palikimą, šioje skundžiamoje Lietuvos pasipriešinimo okupacijai byloje yra daug apeitų, nutylėtų, angažuotų ir nepamatuotai represijas teisinančių vietų, o tai besąlygiškai patvirtina neįsivaizduojama tokia gėdinga istorinė bylos nagrinėjimo 16 metų trukmė. Jokioje Vakarų Europos šalyje tokio analogo ar ,,aiškinimosi“ mes nerandame. Ten tokios problemos išspręstos per keletą metų ir jau seniai užmirštos. Lietuvoje tokia vilkinimo priežastimi paaiškinama ir plika akimi matoma tęstinė antinepriklausomybinė sąmonė priimtų nepagrįstų vertinimų ir sprendimų turinyje.

                      Taip pat kyla neordinariniai klausimai dėl atskirų atvejų, kai teisėjai neįtikinamai lengvai atskirus faktus paverčia atitrauktus nuo realių to meto okupacinių aplinkybių ir tuo padaro nepamatuotus sprendimus, besiremiančius į Lietuvos okupacijos legitimavimą. Suprantamas vidinis šališkas teisėjo įsitikinimas, bet negalima atsisakyti logiško vertinimo, kad istorinis ir praktinis vertinimas bei sprendimas, kaip sovietizacijos reliktas, būtų teisiškai nepriklausomoje Lietuvos valstybėje priimtinas ir formaliai teisiškai legitimuotas. Skundžiamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išimtinai vien paties M. Misiukonio asmeniniai naivūs ir neįtikinami pasiteisinimai priimami kaip absoliučiai patikimi ir ganėtini nekaltumo įrodymai, nors jie neatitinka to meto veikusios KGB absoliučios represinės doktrinos, praktikos ir kruvinų karinių imperatyvinių visagalių tarnybinių funkcijų visuotinai žinomų reikalavimų.

3. Ambivalentinis, suktas partizano ir aplinkybių pripažinimas bei aiškinimas

                      Pagal Panevėžio apygardos teismo 2014-11-26 nuosprendį paneigiamas faktas, kad nebuvo partizaninio karo, A. Kraujelis nebuvo partizanu ,,/…/ nesant jį patvirtinančių įrodymų, atmetamas.“ (p. 13). Ką galima laukti iš tokio teismo mentaliteto vertinant kitas bylos aplinkybes?

                      2016-02-25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartyje yra 7.1 nuoroda ,,Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vien tai, jog A. Kraujelis buvo sulaikomas 1965 m., nepaneigia jo kaip partizano statuso, kartu savaime nepaneigia ir to, kad šis sulaikymas galėjo būti susijęs ir su A. Kraujelio kaip partizano veikla (taip pat ir partizaninio karo metu), priešinantis sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui.“ Čia teismas, sakydamas puse lūpų, suktai ,,/…/ galėjo būti susijęs ir su A. Kraujelio kaip partizano veikla…“, bet gal ir abejotinai. Čia ir kone aiškėja M. Misiukonio teisinimo versija apie ,,ginkluotą nelegalą.“ Kodėl galėjo būti, o išties akivaizdžai juk realiai buvo, lieka kaip galimos abejonės nusikaltimo teisinimo teigimo bandymas. Įsivaizduokime: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai A. Požarskas, O. Fedosiukas ir A. Abramavičius 2016 metais abejoja ar svyruoja dėl A. Kraujelio, kaip partizano, persekiojimo ir likvidavimo KGB motyvų ir todėl M. Misiukonis tampa legitimiu okupacinio teisingumo vykdytoju!!!

                      Netgi be to reiškia, kad visiems operacijos dalyviams buvo aišku jog A. Kraujelis yra partizanas, o M. Misiukoniui tuomet apsimestinai naiviai nebuvo žinoma kas, kaip, kur ir kodėl. Ir ta pusiau slapta abejonė, anbivalentiškumas nukelta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties 8.1 dalies visus teisinamuosius 5 punktus, kuriuose M. Misiukonis jau aiškiai tampa naiviu, nežinančiu ir niekuo dėtu, nesuvokiančiu, neturinčiu siekiamo tikslo, noro ir tyčios asmeniu, nepaisant, kad šioje operacijoje gavo apdovanojimą ,,Už iniciatyvą ir ryžtą“ ir ne kaip pašalinis, pasyvus, abejingas, atsitiktinai čia papuolęs asmuo. Iš naujai paaiškėjusių aplinkybių archyvinių tekstų neginčijamai matyti, kad M. Misiukonis buvo aktyvaus stribiško, represinio KGB okupacinio nusistatymo, todėl jo veiksmai partizano A. Kraujelio likvidavimo operacijoje buvo savanoriški, aktyvūs, pasverti ir siekiami bei įvykdyti.

                      Faktas, kad egzekucija prieš A. Kraujelį represijos vykdytos po masinio partizaninio karo baigties nepakeičia jo partizano statuso, o kad jis tiek laiko išsilaikė nerepresuotas, tai buvo jo visuomenės paramos ir jo sumanumo prieš čekistus gebėjimai, partizaninis ryžtas, o ne privalomos jo kapituliacijos nuostatos pagal čekistinę sampratą.

  1. Lietuvos Konstitucinis Teismas apie istorinių aplinkybių svarbą ir visų rūšių okupacines egzekucijas

                      2014 m. kovo 18 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo III dalyje užrašytos esminės, principinės, konceptualios Lietuvos okupacijos teisinio vertinimo nuostatos okupaciniame pasipriešinime: ,,6.2. /…/ represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Pažymėtina, kad okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti, palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami /…/“

                      Šio teismo nutarimo III dalies 7.3. punkte konstatuota: ,,Taigi, atsižvelgiant į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, pažymėtina, kad kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri yra ginama apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

                      Minėta, kad atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo lemtingos įtakos visos lietuvių tautos, nacionalinės grupės išlikimui.“

  1. Dėl Lietuvos partizanų, kaip socialinės – politinės reikšmingos lietuvių nacionalinės etninės grupės dalies, nuostatos laikosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija 2016-04-12 nutartyje dėl čekisto S. Drėlingo vieno epizodo jo nusikalstamo vertinimo partizano A. Ramanausko sulaikymo byloje. Visiškai analogiškoje M. Misiukonio byloje, kur M. Misiukonis parodė didesnę iniciatyvą veikime partizano A. Kraujelio sulaikymo ir žūties atveju, vertinimas priešingas nurodytos plenarinės sesijos nuostatai. Iki patekimo į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą pamatuotus kvalifikacinius sprendimus pagal BK 99 straipsnį čekisto S. Drėlingo atžvilgiu priėmė Kauno apygardos teismas 2015-03-12 nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015-07-10 nutartimi. M. Misiukonio veiksmai aptariamojoje operacijoje niekuo nesiskiria nuo čekisto S. Drėlingo nusikalstamos veikos.

  2. Tokį pat nuosprendį, kaip ir čekisto S. Drėlingo atveju, čekisto I. Vorobjov atžvilgiu 2015-04-30 visiškai analogiškoje byloje dėl vieno epizodo priėmė Kauno apygardos teismas ir 2016-07-08 nutartimi patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas.

  3. 2015-02-24 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas čekistą V. Vasiliauską viename epizode tik už partizano J. Būdininko suėmimą, po kurio sekė jo tremtis , pripažino  kaltu pagal BK 99 str.

                      Visi trys epizodai dėl veiksmų prieš partizanus buvo kvalifikuoti pagal BK 99 str. ir niekam nekilo minčių ką Lietuvai reiškė partizanų žudymas ir permanentinė bei sisteminė nusikalstama kolaborantinė KGB veika. Šiomis aplinkybėmis M. Misiukonio išteisinama veika yra aiškiai išsiskirianti, dirbtina ir neįtikinama Lietuvos laisvės kovų istorijos prasmės vertinimo fone.

                      Jei Lietuvoje žuvo per 20 tūkst. partizanų, tai toks skaičius byloja apie didžiai svarbios ir esmingai pasipriešinime okupacijai reikšmingos nacionalinės žmonių grupės netektį ir turėtų būti vertinamas įprastinio konvencinio genocido siekiant sistemiškai naikinti, žudyti aktyviausią, okupacijai pavojingiausią, svarbiausią, atstovaujančią pasiaukojančią valstybingumą ginančią tautos dalį pagal BK 99 straipsnį Konvencijos teksto apimtimi teisiniu, istoriniu, politiniu ir moraliniu požiūriu.

M. Misiukonio baudžiamoji byla Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo skyriaus trijų teisėjų kolegijos nagrinėta 2016 m. vasario 25 d., o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija dėl S, Drėlingo genocidinės bylos įvyko 2016 m. balandžio 12 d., tai yra žymiai vėliau ir kaip precedentas, kryptis, nuostata, koncepcija nebuvo panaudota. Dabar, kadangi tam iš esmės išteisinamoji nutartis prieštarauja, yra pagrindas suvienodinti genocido vertinimo pagrindą.

  1. Istorinė pareiga ir garbės pamoka ateičiai
,,Jauni mirę kariai nekalba.
Tačiau juos girdi tyliuose namuose: kas jų negirdėjo?
Jie turi tylą, kuri kalba už juos naktį, laikrodžiui tiksint.
Jie sako: mes buvome jauni. Mes mirėme. Prisiminkite mus.
Jie sako: padarėme ką galėjome, bet kol tai nėra užbaigta, tai nepadaryta.
Jie sako: atidavėme savo gyvybes, bet kol tai neužbaigta, niekas negali žinoti, ką davė mūsų gyvybės.
Jie sako: mūsų mirtys yra ne mūsų: jos yra Jūsų, jos reikš tai, ką Jūs joms suteiksite.
Jie sako: negalime pasakyti, ar mūsų gyvybės ir mirtys buvo taikos ir naujos vilties labui ar dėl nieko, čia Jūs turite pasakyti.
Mes paliekame Jums savo mirtis. Suteikite joms reikšmę.
Buvome jauni, jie sako: mirėme, prisiminkite mus.“

                      Tai yra iš prieštaraujančio Strasbūro teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimui teisėjo E. Kūrio nuomonės tekstas byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą cituojamas amerikiečių rašytojas Archibald MacLeish. (Strasbūro Teismo 2015 m. spalio 20 d. Jungtinė prieštaraujamoji teisėjų Villiger, Power-Forde, Pinto de Albuquerque ir Kūrio nuomonė (p. 75-78 ).

                      Tai labai gilus humaniškas, chrestomatinis, šventas pastebėjimas: ,,/…/ mūsų mirtys yra ne mūsų: jos yra Jūsų /…/“. Jūsų, prokurorai ir teisėjai!

6. Pasąmoninis kolaboravimas ir aktyvaus nusikalstamo KGB kolaboranto legitimumo teisės preferencija Lietuvos partizano atžvilgiu

                      ,,Nors kiekvienas turime unikalų teisingumo suvokimą, savo griežtumo ir atlaidumo, kone visų mūsų sąmonėje laisvės kovų metu mus daužę, kankinę, žudę kolaborantai privalėjo sulaukti nors ir pavėluotos, nors ir simbolinio griežtumo, bet vis dėlto bausmės. Ir todėl jų išteisinimas yra šlykštus ir nedovanotinas už mūsų laisvę žuvusių kovotojų pažeminimas, kuris ir gyviesiems sukelia nusivylimą savo valstybe, stiprina jausmą, kad politinis ir teisinis spektaklis yra beviltiškai absurdiškas./…/

                      /…/ Partizanas Juozas Lukša-Daumantas, būdamas beveik tokio paties amžiaus, viską suprato, o stribas M. Misiukonis – ne. Todėl nekaltas, Lietuvos teismą labiau įtikina KGB, o ne laisvę gynusių kovotojų argumentai /…/

                      /…/ Tai nėra tik mūsų teisinės sistemos, turėjusios pareigą apginti žuvusiųjų už mūsų laisvę garbę ir orumą, kaltė. Visa politinė klasė yra atsakinga už tai, kad genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir kiti baudžiamieji įstatymai, kurie turėjo užbrėžti aiškų brūkšnį tarp laisvės kovotojo ir kolaboranto, buvo kuriami ir keičiami kaip gėrimai prastoje kaimo smuklėje. Pilstomas toks birzgalas, nuo kurio anksčiau ar vėliau vis vien paleis vidurius. Ir paleido. Kolaborantų išteisinimas nėra tik dar tebesitęsiantis pasąmoninis kolaboravimas su sovietų okupacija ir bandymas pateisinti savo bei savo profesinių dinastijų praeitį./…/

                      /…/ Belieka apgailestauti, bet teisinės, teisingos ir modernios, vertos oraus piliečio išsivadavusio iš vergovės, egzistavimo, valstybės dar nesugebėjome sukurti. Ir dėl to nėra kalta visa visuomenė. Tai valdančiosios politinės klasės bejėgiškumas./…/

                      /…/ Iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentų tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą ,,banditų“, ,,teroristų“, ,,buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs ,,naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais.

                      Bet teisiant kolaborantus priimami kitokie sprendimai. Tas mūsų politinės klasės intelektualinis, teisinis, administracinis neįgalumas daug mūsų kasdienybės siekių paverčia dideliu absurdu. Šiandien nėra jokio pagrindo tikėti sąmokslo teorijomis ar plaukuota KGB ranka. Viskas jau tik mūsų pačių problema./…/

                      /…/ Masinėse šventėse, gausiuose atminties išsaugojimo minėjimuose, juodojo kaspino dienose visi kartu susikabinę giedame ,,Tautišką giesmę“, suvokiama kas yra ir buvo Lietuva, kas buvo okupacija ir pažeminimas, pasidavimas ir kolaboravimas, bet kai reikia realios demokratijos sąlygomis pradėti ir pabaigti teisingumo procesus prieš valstybės priešus, laisvės kovų žudikus, nieko nesugebame./…/

                      /…/ Lietuvos politinė klasė gyvena, tarsi vaidintų vodevilyje. Moka gražiai apsirengti, švęsti, sakyti jausmingas prakalbas, bet kai tenka veikti, viskas vyksta kaip Franzo Kafkos ,,Procese“: kasdieninio gyvenimo paprastumas politiniame veiksme, tarsi sniego rutulys besileidžiantis nuo kalno, apauga vis didesniu absurdo sluoksniu./…/

                      /…/ Ar tas Jozefas K. negalėtų būti palygintas su jauna ir veržlia Lietuvos valstybe, valdoma ir administruojama aklų politikų?/…/

                      /…/ Graikijoje buvo sukurtas ES lėšų švaistymo, o Lietuvoje – kolaborantų rojus.“

                      Algimantas Šindeikis. Kaip Lietuvoje kuriamas kolaborantų rojus, ,,Veidas“, 2015-07-10, p. 18-19.

7. Pasipriešinimo okupacijai dalyvius žemina malonės ir teisingumo prašytojų statusas

                      Lietuvos partizanai, kaliniai ir tremtiniai, pasipriešinimo okupacijai dalyviai savo sueigose ir pareiškimuose aiškiai pasako, kad susiduria su būsena, kad kone reikia įrodinėti pasipriešinimo okupacijai teisėtumą. Kiek esame patyrę, Vakarų Europoje dėl kolaborantų veikos vertinimų nebuvo jokių neaiškumų, ginčų ar delsimų. Mūsų Lietuvos okupacijos pasipriešinimo dalyviai ir nukentėjusieji, nuolatos susiduria pirmoje eilėje su prokuratūros ir teismų nuostata teisinančia ir ginančia okupacinės nusikalstamos KGB organizacijos pareigūnus, jų veiksmus ir legitimuojant okupacinės teisės normas ir nutylėjimu pateisinant žiaurias nepertraukiamas totalines nusikalstamas KGB veikas.

                      Kaip rodo ši kasdienybė, likę gyvi to laiko pasipriešinimo dalyviai ir liudytojai, atsiduria pažemintų prašytojų, kaulytojų ir maldautojų padėtyje vietoj to, kad prokuratūra ir teismai kuo skubiau viską sudėliotų į sveiko proto ir logikos aiškias teisinio ir istorinio teisingumo vietas ne tik pagal Lietuvos teisę, bet ir pagal tarptautinės humanitarinės teisės principus ir nuostatas.

                      Kas drįstų pasakyti, kad kišamasi į nepriklausomo teismo veiklą? Liudijamai dėl Lietuvos pasipriešinimo okupacijai istorinio vertinimo aplinkybių apvertimo aukštyn kojomis ir paniekinimo, įvardijus to darytojus, t. y. ginant suverenią Lietuvos valstybę nuo jos neigėjų ir tylių moralinių žlugdytojų. Plačiaja moraline prasme šiandien vyksta partizaninio karo tąsa naujomis aplinkybėmis, kitomis formomis, kaip dabar sakoma, hibridinės-okupacinės teisės taikymo sąlygomis – lyg tvarkoj, lyg ir nevisai nesuprantamai, lyg ir padoriai bei teisėtai. Ir kartojant: Vakarų Europoje po 1945 metų karo tokių problemų dėl kolaborantų nebuvo, greitai suprantamai nuspręsta ir įvertinta, neabejota dėl atvirai žmogiškai suprantamų nusikalstamų veikų.

                      Pasipriešinimo okupacijai patriotinių organizacijų dalyviai tvirtai teigia, kad tokių verdiktų atveju vyksta Lietuvos okupacijos ir aneksijos tylus, pridengtas ir suktas ambivalentiškas legitimavimo pripažinimo ir nusikalstamos KGB organizacijos teisinimas, pasąmoninis jos veiklos legitimavimas. Vietoj to, kad Lietuvos prokuratūra ir teismai besąlygiškai ir neginčijamai įvertintų ir besąlygiškai gintų realią ir šventą idealistinę Lietuvos pasipriešinimo okupacijai idėją, jos dalyvius ir aukas bei remtųsi žinoma vieša ir įtikinama bei neginčijama Vakarų Europos šalių praktika analoginėse antiokupacinėse ir genocidinėse bylose, subjektyviai, senų pažinčių rato ir sovietinio mentaliteto pagrindu, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai dalyvius, remdamiesi ir žaisdami savo formaliomis procedūrinėmis teisgalėmis, istorinės teisės ir tiesos ieškotojus pastato į apgailėtinų teisingumo maldautojų, nežinia ką pametusių, statusą ir, svarbiausia, ,,Lietuvos Respublikos vardu“.

                      Kur buvo tie prokurorai ir teisėjai, kai ant grindinio miesteliuose musės graužė numestųjų partizanų veidus, kai partizanų kūnus įmesdavo į tualetus, šulinius arba įversdavo į griovius. Šiuo atveju galime paklausti: kur padėtas partizano A. Kraujelio kūnas? Operatyvinės akcijos aktyvus dalyvis M. Misiukonis apie tai nepasako, nes tai būtų papildomas jo kaltės faktas. Yra spėjama, kad partizano kūnas gali būti užkastas kažkokioje žvyrduobėje.

                      Istorinis sprendimas teisme turėtų būti tokiu menamu pagrindu – ,,Dvidešimties tūkstančių žuvusiųjų partizanų vardu!“ O dabartinė esama praktinė nuostata reiškia politinę, moralinę ir istorinę krizę, griaunančią laisvos valstybės egzistencijos teisinius pamatus ir galimam globalistiniam istoriniam iššūkiui ir nepasitikėjimą valstybe ugdančiam suvokimui, dejuojant, kad Rusija minkštomis galiomis daro įtaką mūsų laisvės apsisprendimui nuo kurio patys šalinamės neigdami savo praeitį, istoriją.

  1. Kolaborantinė dvasia prieš aukų šventumą

                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-25 verdikte, remiantis 2014-11-26 Panevėžio apygardos teismo ir 2015-07-03 Lietuvos apeliacinio teismo vertinimais, aiškiai angažuoto argumento buvimas (o tai matome daugelyje aplinkybių atvejų) byloja ne apie teisėjų kvalifikacijos menkumą, o apie istorinio ir drąsaus pasipriešinimo okupacijai praktikos ir idėjos nepripažinimą, nepagerbimą, angažuotumą, subjektyvų ir šališką savo posto teisgalių piktnaudžiavimu, gudrios, neva nedeklaruojamos, o iš esmės pasąmoninės sovietizacijos represijų reabilitacijos pripažinimo dvasios gaida. Ir tai mums visai suprantama posovietinėje erdvėje, kai tik tokio mentaliteto prokurorai ar teisėjai gina tokio pat mentaliteto kaltinamąjį.

                      Okupaciniai nusikalstamos KGB organizacijos argumentai ir sisteminis angažuotas vertinimas plačiai aptarti ir išdėstyti Lietuvos Respublikos prezidentei D. Grybauskaitei, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui R. Norkui, Teisėjų Tarybos pirmininkui E. Laužikui partizanų, pasipriešinimo okupacijai organizacijų narių, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos 2016-03-30 rašte ,,Nebaudžiamas atviras Lietuvos okupacijos, KGB ir sovietinės teisės legitimavimas kaip lietuvių tautos pasipriešinimo okupacijai teisės pažeidimas“. Deja, jokios greitos, objektyvios reakcijos ir atsižvelgimo mes nematome. Leiskite paklausti: ar žinomos tokios problemos, abejonės bei pateisinimai Vakarų Europoje SS nusikaltimų žmoniškumui ir genocidui vertinime, kur ne nukentėjusieji maldautų, o pačios valstybinės institucijos savo iniciatyva besąlygiškai aktyviai gintų valstybės ir jų žmonių interesus Jus cogens principu? Lietuvoje tokių bylų nagrinėjimo didžiulis vilkinimas parodo kas yra kas, tai yra suverenios valstybės vertybių ir pasipriešinimo okupacijai aukų prasmės trapus ženklas.

                      Ginčas nėra tik teisinis, ginčas yra ir dėl besąlyginio istorinio, politinio ir moralinio pasipriešinimo okupacijai teisės pripažinimo ir Lietuvos okupacinių struktūrų veikos teisinimo. Paprasta akimi matyti, kad M. Misiukonis, toks aukštas KGB pareigūnas (pulkininkas/generolas), už savo tarnybą gavęs 7 ordinus ir medalius, 15 įvairių padėkų (iš jų trys iš SSRS KGB), savo darbo pradžioje ar pabaigoje būtų abejojęs pasirinktos represinės veikos prasmingumu, mažu domėjimusi arba abejingumo lašeliu. Šiandien jis dėstosi savo absoliučiai niekingo darbo gardo teisėtose senose apsauginėse okupacinės teisės sienose remdamasis savo tariamu staiga atsiradusiu bendru naivumu, menka orientacija, užtarnautais aukštais antpečiais, o trijų teismų teisėjai ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Sergejus Stulginskis aklai nemato partizano istorinės aukos.

  1. Moralinis absurdas: kaltas pats partizanas

                      Represijai legitimuoti ir save išsiteisinti kaltė suverčiama pačiam laisvės kovotojui. Išmetamas net klastingas ir tariamas ,,Atleidimo raštelis“ A. Kraujeliui, tarytum partizanas nežinotų KGB klastos ir melo. Beje, tokio raštelio byloje net nėra. Kokiu sovietiniu niekingu cinizmu dvelkia Panevėžio apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos (Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas ir Sigitas Bagdonavičius) 2014 m. lapkričio 26 d. nuosprendyje nuoroda: ,,Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. Kraujelis būtų pasidavęs.“ (p. 13). O kokie yra byloje įrodymai, kad šis pažadas būtų ištesėtas? Jokio, išskyrus čekistų klastą! Pasitikėjimas Lietuvos čekistų žodžiu? Šie teisėjai lyg iš dangaus nukritę, bet kaip teisininkai žino, kad naikinamosios operacijos dalyviai netgi tokių teisgalių neturėjo, o žinojo, kad jiems funkciškai, kaip įprasta nuo Stalino laikų, buvo oficialiai leista partizaną ,,likviduoti“ ir tai ne viename A. Kraujelio persekiojimo plano KGB dokumente tai nurodyta. Tikima nusikalstamos KGB struktūros padorumu ir žmoniškumu. O kiek pasidavusių, legalizavusiųjų buvo nuteista lageriu ir sušaudyta, nekalbant, kad šiuo atveju partizano priesaika nėra žemesnė už čekisto M. Misiukonio priesaiką. Apskritai kokie galėtų būti KGB klastos teikimo patikimumai. Taigi, dėl žūties kaltas pats partizanas A. Kraujelis!? To paties teismo nuosprendyje suprantama, kad pats A. Kraujelis dėl to kaltas jog buvo partizanu. Kas turi teisę partizanui – savanoriui nurodyti kaip ir kada jis turi elgtis čekistų akivaizdoje?

                      Priminsime paskutinius nužudytus pasipriešinimo okupacijai dalyvius – partizanus ir tris nužudytus kunigus: Jonas Vilčinskas – 1953 m., Povilas Morkūnas – 1953 m., Vladas Mantvydas – 1953 m., Bronius Karbočius – 1953 m., Vincas Daunoras – 1954 m., Mykolas Suveizdis – 1956 m., Edvardas Žilinskas – 1956 m., Justinas Balčius – 1957 m., Feliksas Urbonas – 1959 m., Petras Oželis – 1959 m., Edmundas Kmita – 1961 m., Juozas Streikus – 1962 m., Pranciškus Prūsaitis – 1963 m., Pranas Končius – 1965 m. Poetas M. Tomonis nužudytas 1974 m., kunigas B. Laurinavičius – 1981 m., kunigas J. Zdebskis – 1986 m. Nepaneigiami KGB žudymų faktai sistemiškai ir esmingai naikinant Lietuvos nepriklausomybės gynėjus.

                      Akivaizdu, kad dabartinis M. Misiukonio KGB praeities veikos visų teismų vertinimas mus grąžina į 1965 metus, t. y. į pasipriešinimo okupacijai būseną, kurią matome besąlygiškai vienareikšmiškai – kaip tautos savigyną, kurios bet koks veiksmas turi didvyriškumo esmę ir nepajudinamas šių dienų ir ateities valstybės prasmės ir refleksijos svarbos požiūriu. Ir klausimas toks: ar Lietuvos valstybė nori ir pajėgi įvertinti aktyvų ir aukštas pareigas turėjusį kolaborantą, ar mano, kad jis savo veikla stovi aukščiau Lietuvos partizano? Kitais žodžiais, ar be istorinės tautos garbės apgynimo ir saugojimo valstybė gali turėti egzistavimo ateities pamatą, giluminę prasmę ir norą? Pasipriešinimo okupacijai organizacijos narių nuomonė, kaip žuvusio mūsų laisvės idėjos bendražygio, nepripažįstama, o tai yra iššūkis Lietuvos istorijai.

  1. Tarptautinė patirtis

                      Įsivaizduokime, kad tokia analogiška M. Misiukonio problema, teisinis, politinis, istorinis ir moralinis vertinimas bei sprendimas būtų vokiečių okupacijos erdvėje baudžiamosios SS pareigūnų žiaurioje represinėje veikoje prieš besipriešinantį okupacijai bet kurios Vakarų Europos šalies pilietį. Kokius sąmoningai dirbtinius neinformuotumo, naivumo, nesusigaudymo, nežinojimo, pamatuoto teisės normų ,,veikimo“, tik kažkokio ,,ginkluoto nelegalo“ suvokimo, tyčios ir blogo siekio nebuvimo, persekiojimo, represavimo ar žudymo atvejus bei panašius pasiaiškinimus ir pasiteisinimus tos represinės SS tarnybos pareigūnui būtų galima rasti lyginant su krūvos Lietuvos prokurorų ir teisėjų akivaizdžių okupacinių KGB represinių įvykių faktų ir veiksmų išimtinai teisinamuoju vertinimu skundžiamoje šioje byloje?

                      2015 m. liepos 15 d. Vokietijos Liulenbergo teismo sprendimu 94 metų SS unteršarfiureris Oskaras Groeningas, dirbęs Aušvico konclageryje eiliniu buhalteriu, nuteistas 4 metus kalėti. Kaip ten teismas sprendė nuteistojo asmeninės tiesioginės tyčios ir asmeninio specialaus tikslo ir siekio buvimą vien tik dirbant, neatliekant konkrečių betarpiškų asmeninių represinių veiksmų nusikalstamoje žudančioje konclagerio mašinos raštinėje?

PRIEDAS Nr. 1. ,,Nuteistas ,,Aušvico buhalteris“.

                      Šiuo metu Suomijoje vyksta 1941-1944 metų karo Rusijos diversantų grupių Karelijoje vykdytų suomių žudynių tyrimai, beje, dalyvaujant Rusijai. Aprašomas vieno diversinio dalinio vado A. Smirnovo epizodas, kai jis nušovė nepilnametę mergaitę ir jos akys nuo šūvių iškrito žemėn. Dabar jis dėl to paaiškino: ,,Tai atsimenu kaip dabar. Po to siaubas mane persekiojo visą gyvenimą.“ (,,Novyje izvestija“, 2000-01-21, p. 7).

  1. Konceptualus ir nepaneigiamas okupacijos represinio siekio esmės principo buvimas

                      Mes teigiame, kad nusikalstamos KGB organizacijos nariai okupuotoje ir aneksuotoje Lietuvoje 24 valandas per parą ir 365 dienas per metus vykdė išimtinai tik represinius ir nusikalstamus veiksmus ir kalbėti apie kokius nors pusinius, dalinius, teisinius, humanitarinius, apsimestinius ar nesiekiamus aiškiai nusikalstamos veikos epizodus per absoliučiai visą Lietuvos okupacinį laikotarpį yra neteisiška, neistoriška ir amoralu. Raskime nors vieną humanišką KGB pareigūnų veiksmą ar judesį Lietuvoje nuo 1940-ųjų metų birželio 15 d. iki 1993-jų metų rugpjūčio 31 d., t. y. iki okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos!

                      Ieškoti ir manyti, kad nusikalstamoje KGB organizacijoje M. Misiukonis elgėsi ar galėjo elgtis priešingai žinomam visam pasauliui istorijos prakeiktam KGB kruvinajam represinei doktrinai ir siaubui, kasdien atliekant žiaurumo ir Lietuvos valstybės bei tautos naikinimo pareigą pagal duotą KGB priesaiką negalėjo: ,,Visą gyvenimą su garbe laikytis aukšto čekisto vardo, būti budriu, drąsiu ir drausmingu kariu.“ (http://victoriarossi.livejournal.com /1662397. html).

                      Pats žodis čekistas, kaip istorinis prakeiksmas, reiškia niekuo neribojančią absoliučią savivalę. Besąlygiškai laikantis kasdieninei išimtinai represinei, kartu ir besąlygiškai griežtai sisteminę okupaciją įtvirtinančiai prievartinei veiklai, yra realiai, kaip rodo istorinė Lietuvos KGB praktinės veiklos analizė, tai pateisinti neįmanoma: mes nežinome nei vieno fakto, kad Lietuvos KGB pareigūnas būtų protestavęs, nevykdęs ar pasipriešinęs KGB permanentinei represinei išimtinai moralinei ir fizinei naikinamajai doktrinai, kurią, bet kuriuo atveju, vykdantysis dar prieš darbo pradžią, kaip jie save mėgdavo mistifikuotai, visagališkai ir grasinančiai vadinti vien ,,organais“, aiškiai atvirai viską matė, suprato, norėjo ir vykdė.

                      Šiandien apie savo ilgametį represinį tarnybos KGB struktūroje darbą ir vertinimą M. Misiukonis nutyli, pateikdamas savo veiklą, o tai patvirtina ir Panevėžio apygardos ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai, kaip paprastą, kasdieninį tvarkingą, nesmerktiną įprastinį, paprastą, reikalingą visuomenei darbą nusikalstamojoje KGB organizacijoje atlikusį pareigūną. Ir kas gali paneigti, kad tai, skyrium imant, šiandien, nutylint savo apgailestavimą dėl galimos klaidos gal yra galimos kokios nors KGB pensijos iš Rusijos gavimo ir saugojimo galimybių sąsajos?

                      Į KGB tarnybą M. Misiukonio niekas varu ar apgaule neįdarbino, jis nuėjo savo laisvu pasirinkimu, laisvu noru, pasirinko dar būdamas studentu. Stojant į komunistų partiją jį rekomendavęs Vilniaus universiteto dėstytojas S. Vansevičius esmingai nurodė: ,,/…/ drg. Misiukonis pareiškė norą ir buvo nukreiptas dirbti į Valstybės saugumo komitetą.“ (LVOA, F.-17157, ap. 2, b. 35, p. 3).

                      Iš pat pradžių M. Misiukonis matė, žinojo ir suprato tos sistemos išimtinai prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir tautą nukreiptas represines jo tarnybos KGB užmačias. Ir tai buvo jo laisva valia. Rusų rašytojas Georgijus Vladimovas teigia: ,,Netikėk KGB nei saulei šviečiant, nei lyjant, nei esant šviesiam dangui, nei esant blogam orui, netikėk jais netgi tuomet kai jie sako tiesą.“ (2000-02-03, http://www.sakharov-center.ru/chc/interv.htm). Tarkim, M. Misiukonis tai suprato kažkada vėliau, netgi tik šiandien, bet tyli, aiškinasi kaip lyg dorai dirbęs pagal tuo metu galiojusias teisės normas, atlikęs nustatytas normalias kasdienines priedermes pareigūnas, daugsyk apdovanotas, greitai kilęs tarnybos laiptais, o ne kaip aktyvus kolaborantas žymiai kenksmingesnis ir pavojingesnis už eilinį prasigėrusį kaimo stribą, kuris, atlikęs mauro darbą, buvo išmestas. Žmogiškas žvilgsnis į savo nusikalstamą praeitį būtų suprantama kaip jaunystės klaida, o atgaila ar apgailestavimas ir pagarbos Lietuvos istorijai ženklas šiandien būtų suprantamas atsiprašymo ir sąžinės nepraradimo poelgis. Dabar prokuratūroje ir teismuose lieka gyvas okupacijos principas: ,,Vsio zakono“ (,,Viskas teisėta“). Ir kai kurie teisėjai kartu šoka tokį makabrišką teisinį pragarišką šokį.

Reikalavimas

                      Vardan žuvusiųjų, kentėjusių, išėjusiųjų iš gyvenimo pasipriešinimo okupacijai dalyvių vardu turime nenuginčijamą pareigą ir prievolę istoriškai ir morališkai ginti jų teises ir reikalaujame įvertinti mūsų šiandien pateikiamo skundo argumentus, įvertinant absurdiškus atskirus kai kurių prokurorų ir teismų teiginius, naujai paaiškėjusias esmines bylos aplinkybes, pagrįstą Lietuvos teismų praktiką visiškai analogiškose bylose, įvertinant pagal tarptautinės teisės normas ir principus dėl totalitarinių režimų pasekmių Lietuvos okupacijos atveju.

                      Savo skundą grindžiame:

  1. Paaiškėjus esminėms naujoms bylos aplinkybėms.
  2. Atsiradus naujai aplinkybei, dėl skundžiamos bylos principiniam prieštaravimui ir vertinimui 2016 m. balandžio 12 d Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos pasipriešinimo okupacijai ir genocido sampratos kolaborantinėse bylose vertinimui ir BK 99 straipsnio taikymo.
  3. Eilės pastarojo laiko Kauno apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų verdiktų atitikimas 2016 m. balandžio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos nutarties konceptualias vertinimo nuostatas.
  4. Imperatyvinių tarptautinės teisės normų dėl buvusių komunistinių totalitarinių režimų palikimo vertinimo ir panaikinimo būtinumu.

Procedūrų klausimams paskirsime du savo atstovus.

PRIEDAS:

2017-02-17 Skundas

 

Jonas Burokas LLKS valdybos Garbės pirmininkas

Ernestas Subačius              LLKS valdybos pirmininkas

 

Pasipriešinimo okupacijai organizacijų darbo grupė:

 S. Nijolė Sadūnaitė

Petras Plumpa

Algirdas Endriukaitis
Petras Musteikis
Jonas Volungevičius

 

Skundui pritariančių visuomeninių organizacijų atstovai:
  1. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vidmantas Samys
  2. Lietuvos Nepriklausomybės Gynimo Sausio 13-osios Brolijos pirmininkas Gasparas Genzbigelis
  3. Vilniaus zarasiškių bendrijos ,,Ežerėnai“ pirmininkas Evaldas Židonis
  4. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bičiulių valdybos pirmininkas Antanas Burokas
  5. Lietuvos kariuomenės savanorių draugijos pirmininkas Dainius Gudelis
  6. Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas
  7. Asociacijos ,,Vilniui ir Tautai“ valdybos pirmininkas Saulius Povilaitis
  8. Vilniaus rokiškėnų klubo ,,Pragiedruliai“ pirmininkas Algimantas Narutis
  9. Vilniaus Vietinės rinktinės pirmininkas Jeronimas Kraulys
  10. Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininkas Andrius Tučkus

Parašykite komentarą