Bronislovas Genzelis

MĮSLĖS KELYJE Į NEPRIKLAUSOMYBĘ

                    Istorijos verpetuose nemažai mįslių. Jų atskleidimas padeda suprasti vyksmą. Šį kart norėčiau aptarti pasitaikiusias mūsų kelyje į Nepriklausomybę mįslės. Kas organizuoja mūsų Sąjūdžio pirmeivių dergimą? Kodėl klastojama mūsų istorija labiau negu keikiamo okupacinio rėžimo istorikų? Kodėl dabartinė Lietuva atrodo, lyg laimėtojai būtų ne sąjūdininkai, o „platformininkai“? Atsakymo nerandu. Savo hipotezių dokumentais pagrįsti negaliu, bet susimąstyti dėl sutapimų verta. Išspręsdami šias mįsles, manau, suvoksime, kodėl atsisakyta Sąjūdžio idealų.

                    Nuo Nepriklausomybės paskelbimo praėjo daugiau negu ketvirtis amžiaus. Kalbėta apie visuotinį susitelkimą. Vizualiai nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse jis buvo. Bet kai kurie dalykai iki šiol neduoda ramybės. Išpuoliai prieš Česlovą Kudabą, Justiną Marcinkevičių, Antaną Terlecką, Vytautą Skuodį, Alfonsą Svarinską ir kitus labiausiai nusipelniusius Lietuvos Nepriklausomybei asmenis. Kas organizavo šias akcijas? Ar tie, kurių pavardės kartais smelkdavo? Iš kur aukščiausioje valdžioje atsirasdavo (ir atsiranda) asmenys, anksčiau niekam negirdėti? Kaip sako mūsų liaudies patarlė: „ Išdygsta, kaip Pilypas iš kanapių“.
                    Siekimas išbraukti iš istorijos Sąjūdžio pirmeivius, pogrindininkus, Sąjūdžio remtų TSRS liaudies deputatų veiklą. Juk jie susilaukė tarptautinio pripažinimo. Jų veikla žavėjosi pavergtų tautų deputatai. Jie įgijo nemažos politinės patirties, veikė, išskyrus du asmenis, kaip darni komanda. Tuo tarpu mūsų valdžioje atsidūrę asmenys, anksčiau nei piršto nepajudinę dėl Lietuvos valstybingumo. Kas tai? Atsitiktinumai? Ar kažkieno diriguota? Pamąstykime apie tuos dalykus. Manau, jokiuose archyvuose nesurasime atsakymų, nes juodieji darbai dažniausiai atliekami žodžiu, o ne raštu.
                    Ginkluotas pasipriešinimas nedavė lauktų rezultatų, o septintojo-aštuntojo dešimtmečio pogrindininkų ir Sąjūdžio veikla paklojo pamatus mūsų Nepriklausomybei. Česlovas Kudaba vienas iš ryškiausių gamtosauginio judėjimo pradininkų, dar iki Vilniaus universiteto 400 jubiliejaus užmezgusio kontaktus su Valdu Adamkum. Du Vilniaus universiteto gamtos fakulteto bendradarbiai[1] parašė į Maskvą, esą Č. Kudaba „buržuazinis nacionalistas“. Č. Kudaba atsistatydino iš Gamtos fakulteto dekano pareigų ir toliau aktyviai dalyvavo neformaliuose sambūriuose. Jo iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos kultūros fondas, kuriuos vadovu jis ir tapo. Prof. Č. Kudaba 1988 m. birželio 3 d. buvo pelnytai išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės Grupės nariu, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime – Seimo Tarybos nariu.
                    Dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, vietos Sąjūdžio struktūrų steigime. 1989 m. rugpjūčio 6 d. pasirašė Gotlando memorandumą. 1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos nariu, 1990 m. Kovo 11-ąją balsavo už Lietuvos valstybingumo atstatymą, kitais žodžiais, signataras. Ir štai: prie Aukščiausios Tarybos sienų, kabinami buvę jo rinkiminiai plakatai su išdurtomis akimis, užrašais: „Išdavikas“, ,,Išgama“ ir panašiais epitetais. Aukščiausiąją Tarybą, apsupusi minia, žurnalistų pavadinta „megztomis beretėmis“ (neaišku, kas jas sukvietė ar stichiškai susirinko), skanduodavo panašius šūkius. Č. Kudaba negalėjo išeiti iš Aukščiausios Tarybos. Č. Kudaba niekaip nepajėgė suprasti: kodėl? Manau, šie išpuoliai patrumpino Č. Kudabos amžių.
                    Justinas Marcinkevičius ir Antanas Terleckas iki šių dienų neužmirštami. Matomai jie skaudžiausiai užmynė ant nuospaudų. Antanas Terleckas šmeižtas iki pat 2017 metų, kuomet Lietuvos Aukščiausias Teismas nubaudė skriaudiką už Antano šmeižtą. Kuo tik neišgirsime apie jį: esą jo veiklą inspiravo KGB. Prisiminkime įvykių eigą. Argi KGB griovė savo imperiją?
                      A. Terleckas siekė veikti viešai, nebijant represijų, nes tik tokio pobūdžio veikla parengs dirvą Lietuvos valstybingumo atstatymui. Jo leidžiamojoje nelegaliojo spaudoje gvildentos Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo galimybės, tikėta tokių pastangų vaisingumu.
                   1975m. liepos mėn. 31 d. 33 valstybių vadovai Helsinkyje pasirašė deklaraciją, kurioje pasakyta apie esamu sienų liečiamumą, kas reiškė, kad Pasaulio 33 valstybės Baltijos valstybes laiko  teisėtomis TSRS dalimis. Niekur jokios užuominos apie Molotovo-Ribentropo sandėrį. Reikėjo paneigti šią nuomonę. Šio uždavinio ėmėsi Antanas Terleckas. 1976 metais jis pradėjo leisti „Laivės Šauklį“, propaguojanti Lietuvos valstybingumo atstatymo idėją. 1978 metais pradėjo veikti Lietuvos Laisvės Liga.
                  Jis kruopščiai studijavo šaltinius, įrodančios tokio sandėrio būvimą[2]. Šis darbas baigėsi 45 pabaltijiečių kreipimosi į pasaulio visuomenę 1979 metais. Visi pasirašė savo tikromis pavardėmis, nei vieno negalima buvo įtarti ryšiais su nacistais, todėl kreipimasis susilaukė deramo pasaulio politikų dėmesio. Bene ryžtingiausiai sureagavo Europos parlamentinė asamblėja. 1983 m. sausio 13 d. ji priėmė rezoliuciją, smerkiančią Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją[3]. Tai – pirmas tokio pobūdžio tarptautinis dokumentas.
               1987 m. rugpjūčio 23 d. A. Terleckas organizavo mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Molotovo-Ribentropo sandėrio 48-sioms metinės paminėti. Milicijai nepavyko mitingą išvaikyti. Tik aktyviausius jo dalyvius saugumiečiai trumpam sulaikė, tardė, po to pasiuntė į darbovietes raštus, kad šios apsvarstytų savo darbuotojų antitarybiniškus išsišokimus. Mintingas vaizdžiai parodė imperinių jėgų išsekimą, parengė psichologinę dirvą Sąjūdžiui. Žmonės drąsėjo.
              Vytautas Skuodis, perspektyvus mokslininkas, sėkmingai daręs mokslininko karjerą okupuotoje Lietuvoje, buvo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto docentas. Jo iniciatyva 1978 metais pradėjo pogrindyje eiti žurnalas „Perspektyvos“, intelektualiausias pogrindyje leista leidinys. Jame gvildenti teoriniai klausimai, analizuotos galimybės atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.
                    Pavykus KGB išaiškinti dalį jo leidėjų, 1980 m. gruodžio 22 d. Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas „už tarybinės santvarkos šmeižimą“ V. Skuodį nuteisia 7 metams laisvės atėmimu ir 5 metams trėmimu. Teisme nepavykus išaiškinti visų leidėjų, „Perspektyvos“ dar ėjo 1981 metais. Kadangi V. Skuodis gimęs JAV, turėjo JAV pilietybę. Po kelių metų įkalinimo, jam leista išvykti į tą šalį.
                   Atsidūręs laisvėje, V. Skuodis įsijungė į lietuvišką veiklą, tęsė pradėtą 45 pabaltijiečių akciją dėl Molotovo-Ribentropo sandėrio pasekmių likvidavimo. Jam pavyko susitikti su žinomais tuometinių vakarų politiniais veikėjais, tęsti pokalbius apie Lietuvos okupaciją. Atgavus Nepriklausomybę, grįžęs į Tėvynę aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime. Suformavus Genocido ir rezistencijos centrą, kuriam buvo perduoti ir išlikę KGB archyvai, tapo jo vadovu. Tada ir prasidėjo prieš jį akcijos. Ant KGB rūmų sienų, kur tuomet rezidavo centras, lipdyti lapeliai su užrašais: “Išgama“, „Išdavikas“, „Lauk į savo Ameriką“ ir panašūs. Kodėl tokie išpuoliai prieš asmenį, tiek nusipelniusiam Lietuvai?
                Justino Marcinkevičiaus šmeižimas nesiliauna ir jam iškeliavus Anapilin. Visuomenės sąmonę formuoja kūrėjai. Jos pašaukia epocha. Šiandieninė Lietuva tampo išskirtine. Joje vyksta neaiškūs procesai: siekiama apjuodinti visus, kurie siekė nepriklausomybės. Elgesys su Justinu Marcinkevičium ryškus to pavyzdįs. Jis vienas iš Tautinio Atgimimo šauklių. Trilogijoje dramose „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“ atgręžia į tautą į istorinės šaknis, valstybės montavimą. Per dramos pastatymą žiūrovai drauge su aktorium šaukdavo „Lie-tu-va“. Tai beprecedentis įvykis teatro istorijoje. Vėliau per mitingus šaukta: „Lie-tu-va“. Marcinkevičiaus atėjimas į Sąjūdį teikė vilčių. Girdėjosi: „Jeigu tokie žmonės ateina, vadinasi esama vilčių…“ Nepriklausomybės idėją jis propagavo visose savo kalbose, straipsniuose. Tapęs TSRS Liaudies deputatu Justinas Marcinkevičius telkė kitų šalių intelektualus Lietuvos valstybingumo atkūrimo palaikymui. Pirmame TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo posėdyje Justinas Marcinkevičius buvo išrinktas nariu komisijos, kuri turėjo įvertinti Molotovo-Ribentropo sandėrio protokolus. Jo vardas buvo plačiai žinomas. Jis pritraukė daugelį intelektualų, kurių nemažai būtą deputatų tarpe. Komisija pripažino protokolų tikrumą, kas reiškė, kad Lietuva savarankiškai neįstojo į TSRS sudėtį, o joje atsidūrė dėka Molotovo ir Ribentropo. Komisijos sprendimą patvirtino TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas. Tai reiškė, kad ir imperijos aukščiausia institucija pripažino ko troško absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma, o atgavus Nepriklausomybę, vienas iš šio nutarimo iniciatorių apšaukiamas „kolaborantu“. Kodėl toks likimas ištiko visus Sąjūdžio pirmeivius (jis nelietė tų, kurie į Sąjūdį įsijungė vėliau). Ir taip visos asmenybės, klojusios Nepriklausomybei pamatus, atgavus ją, terorizuojamos, garbinami tie, kurios anksčiau nei piršto nepajudino dėl jos arba, vaizdžiai tariant, stovėjo kitoje barikadų pusėje. Rasime įdomių sutapimų. Pavartykime Maskvos oficiozus laikraščius «Правда», «Известия» 1989 m. rugpjūčio 19-28 d. Ten rasime tų pačių sąjūdiečių pavardes su epitetais „nacionalistas“, „bendraujantis su fašistiniais elementais“ ir pan. Dar daugiau: atidarius KGB archyvus, pasirodo KGB planavo su minimais asmenimis fiziškai susidoroti. Iš kur tie sutapimai? Kyla ir kitų mįslių.
                  Mįslingi dalykai dėjosi ir pačioje Aukščiausioje Taryboje. 1991 m. sausio 13 d. rusų tankai šturmuoja Televiziją, o ne Aukščiausiąją Tarybą. Manyčiau, imperijos strategai apsiriko žmonių nuotaikose. Tauta stojo ginti savo valstybės. Rusų tankų TV šturmas reiškė visos tautos puolimą. Bet čia reikalinga keliu paaiškinimų. Rusijos tuometiniai strategai negalėjo šturmuoti Tautos išrinktos Aukščiausios Tarybos, nes tai reikštų „perestrojkos“ žlugimą. Kad taip atsitiks, niekas iš Lietuvos politikų netikėjo. Tad TV bokšto šturmuotojai tikėjosi, kad įpykę vilniečiai dėl kainų pakėlimo įsiverš į Aukščiausiąją Tarybą ir išvaikys ją. Tai būtų didžiausias „perestrojkininkų“ laimėjimas, nes Lietuvos pavyzdžiu netrukus pasekė ir kitos vadinamos sąjunginės respublikos, o tai atvedė imperiją prie griūties.Bet čia iškyla ir keletas mįslių.
                   Tuo metu į Aukščiausios Tarybos patalpas buvo prinešta benzino bakų. Dėl benzino sunku buvo kvėpuoti. Kas prinešė tiek benzino ir kam, nežinia. Apsilankęs Rūmuose jų projekto autorius ir statybų prižiūrėtojas Algimantas Nasvytis pašiurpo: ,,Argi norite tapti gyvais fakelais? Juk nuo neatsargiai numestos cigaretės suliepsnos pastatas. Juk jo apdaila degi medžiaga“. Jo kategorišku reikalavimu benzinas iš Aukščiausios Tarybos buvo pašalintas, bet tuo pat metu rengtas per kanalizacijos vamzdžius pabėgimo planas Tarybos Vadovams. Prie išėjimo jų lauktu lėktuvas, pilotuojamas Rolando Pakso.
               Taryba liepsnoja (antrieji Pilėnai), o keliems asmenims pavysta pasprukti ir pasakoti pašiurpusiems Vakarams. Maskva laiminga: neliko nepaklusnios Aukščiausios Tarybos ir tų, kurie energingiausiai siekė Nepriklausomybės. Bet tuomet dauguma Aukščiausios Tarybos narių nežinojo apie ruošiamą pabėgimo planą.
                Generolas Stanislovas Caplinas į Lietuvą buvo atsiųstas Lietuvos KGB pagalbai. Pradžioje jis įsitaisė Lietuvos KGB pirmininko pavaduotoju, paskui ir pirmininku (nepasitikėta vietiniais). Mūsuose jis išbuvo iki 1991 rugpjūčio 19-21 dienos pučo Maskvoje. Po to išsidangino į Maskvą[4], ten po kurio laiko rastas su durtinę žaizdą nugaroje Maskvos upėje. Oficiali versija – užpuolė plėšikai ir nužudė. Tikite? Aš ne. Negi taip lengvai saugumo generolą pajėgus įveikti atsitiktiniai, bet nepagaunami plėšikai. Manau, galima kita versija – nereikalingi, daug žinantys, liudininkai pašalinami.
               Ką žinome apie S .Caplino veiklą Lietuvoje? Dar 1988 m. gruodyje KGB sudarė 273 Sąjūdiečių sąrašą, kurie turėtų būti represuoti. Nieko stebėtino: tada dar nei vienas iš jų neturėjo imuniteto. Atvykęs į Lietuvą, tą sąrašą generolas sutikslino (jau po TSRS Liaudies deputatų išrinkimo 1989 m. balandyje ir parengė planą „Metel“ („Pūga“), kuriame išryškintos asmenybės, kurias privalu, o, berods, 11 asmenybių pagal galimybės sunaikintinos, jų tarpe 7 TSRS Liaudies deputatai.
                 Vienu iš pirmųjų posėdžių TSRS Liaudies deputatų laukė staigmena: visi ant savo stalų rado brošiūras, kuriuose pateiktos ištraukos iš Sąjūdžio remtų kandidatų priešrinkiminių kalbų, straipsnių, kuriuose jie esą atsikleidžia kaip pikčiausi rusų tautos priešai (panašių išpuolių nebūta prieš jokius kitus deputatus)[5]. Ši brošiūra įrodo: viena, per rinkimus Sąjūdžio remiami kandidatai buvo sekami (ką daryti TSRS įstatymai draudė), antra, be abejo, brošiūrą parengė Lietuvos kagėbistai, bet ne jų jėgoms išplatinti savo rašliavą deputatų, ministrų ir kitų aukštų valstybės pareigūnų tarpe, kaip įnešti į Kremlių kelis tūkstančius brošiūrų, kur būta tokios patikros. Manau, vien saugumiečiai patys nepajėgūs tai padaryti, taigi, už jų nugaros stovėjo aukščiausi šalies pareigūnai.
                Per tą laikotarpį nesigirdėjo, kad kam būtų ruošiamasi panaikinti deputato imunitetą, be to negalimos prieš juos jokios represijos. ,,Megztosios beretės“ vykdė savo akcijas prieš tuos Sąjūdžio pirmeivius, kurie S. Caplino rašte įvardinti kai pikčiausi Tarybų Sąjungos priešai kaip jie pateikti minimoje brošiūroje.
              1989 balandyje KGB parengtame plane „Metel“[6] (rengėjas S. Caplinas) sudaryta 50 brigadų, kurios X-dieną turėtų suimti sąraše išvardintus asmenis[7]. Brigadų vadovų nei narių pavardžių neišliko KGB archyve. Žinome tik tiek: vadovais negalėjo būti kadriniai KGB darbuotojai, bet jais galėjo būti KGB rezervistai ir kiti aktyvistai.
               Žvilgterėkim į sekantį etapą, į mįsles po Nepriklausomybės pripažinimo ir po Seimo rinkimų. 1992 m. spalyje įvykę Seimo rinkimai į valdžią atvedė buvusią opozicijoje LDDP. Tada ir prasidėjo triukai: savanorių maištas, Bražuolės tilto susprogdinimas. Savanorių maišto priežastys lyg aiškios: vidiniai nesutarimai su policija, naujos valdžios negebėjimas išaiškinti savo požiūrį į savanorių formuočių ateitį. Konfliktas galėjo baigtis liūdniau, jeigu neatsakingiems politikuojantiems veikėjams būtų pavykę pakreipti nepasitenkinimą norima vaga.
                Po rinkimų išnyko rūmų apsuptis, prasidėjo vyriausybių formavimas. Natūralu, kad Seimas išrinktas Lietuvos piliečių ir formuoja vyriausybę. Bražuolės tilto sprogdintojai pasireiškė, pirmininkaujant vyriausybei A. Šleževičiui, 1994 m. lapkričio 6 d. Susprogdintas per Bražuolės upelį geležinkelio tiltas prieš vykstant tarptautiniam keleiviniam traukiniui į Karaliaučių iš Sankt-Peterburgo. Nuo katastrofos išgelbėjo atsitiktinis pastebėjimas. Pasak tuo metu buvusio VSD generalinio direktoriaus generolo Jurgio Jurgelio byla visus vykdytojus išaiškino savanoris, matomai, krašto apsaugos ministerijos II departamento slaptas bendradarbis, Juras Abromavičius. Jis rengėsi spaudos konferencijoje medžiagą paviešinti ir prieš spaudos konferenciją J. Abromavičius 1997 buvo susprogdintas[8]. Jo žudikai taip pat žinomi. Dėl neaiškių priežasčių, generolo nuomone, byla vilkinama ir neperduota teismui.
                  Prezidento teikimu, bet Ministro Pirmininko kandidatūrai turi pritarti Seimas. Iš kur A. Brazauskas ištraukė Adolfą Šleževičių? Jo pavardė niekur anksčiau ne smilkčiojo: nebuvo nei medžiotojas, nei žinomas LKP funkcionierius. Žinoma tik tiek: 1991 m. jis atsidūrė Džordžtauno universitete. Kas jį ten siuntė, kas finansavo? Migla. Grįžęs prekiavo danų pieno milteliais. Ir štai – Ministras pirmininkas. A. Brazausko jau nepaklausi. Prezidentui Konstitucija suteikia teisę pačiam pasirinkti kandidatūrą. Bet kaip jaustųsi Prezidentas, jeigu jo pasiūlyta kandidatūrą Seimas atmestų? B. Lubio ir M. Stankevičiaus teikiamos kandidatūros LDDP frakcijai buvo žinomos, o apie A. Šleževičių ne. Vargu ar jai būtų pritarta. Frakcijoje mąstyta apie kitas kandidatūras. Išgirdus šią žinią, atsidurta keblioje situacijoje. A. Šleževičius po LKP atsiskyrimo nuo TSKP neįsijungė į LDDP – tapo nepartiniu. A. Brazauskas iki prezidentavimo buvo LDDP Pirmininkas. Nepritarti jo siūlomai kandidatūrai, reikštu nuo pirmųjų darbo dienų konfliktuoti su Prezidentu.
                 Tapęs Ministru pirmininku, A. Šleževičius tykiai įsiropštė į LDDP gretas, tapo LDDP Pirmininku (laikytasis vakarietiškos tradicijos – ministras pirmininkas yra valdančios partijos vadovas). Jis iš pirmųjų dienų bandė iš partijos vadovybes išstumti sąjūdiečius ir partijos atskyrimo nuo TSKP organizatorius, traukti į savo aplinką buvusius „platformininkus“, ardyti Sąjūdžio ir „Solidarność” užsimezgus gerus santykius su Lenkija.
                 Antai, tuo metu, kai A. Šleževičius tapo Ministru pirmininku, Lenkijoje vyko priešrinkiminė kova. Jis, kaip Lietuvos Ministras pirmininkas, tuometinės Lenkijos vyriausybės buvo pakviestas į Lenkiją su oficialiam vizitui. Lenkijos kairiųjų lyderis A. Kvasnievskis pasiūlė susitikti. Su Lenkijos kairiaisiais bendravo LKP atsiskyrimo nuo TSKP iniciatoriai, kurių būta ir LDDP Prezidiume. A. Šleževičius neprieštaravo tokiam susitikimui, tačiau nuvykęs į Lenkiją, sutikti atsisakė. Taip buvo įmuštas pirmasis kylys santykiuose su Lenkija. Po to sekė antras.
                 Lenkija, pergyvendama energetinę krizę, siekė jungties su Lietuvos energetine sistema. Ji nebuvo realizuota dėl Lietuvos kaltės: A. Šleževičiaus vyriausybė atsisakė tuo klausimu derėtis su Lenkija. Pagaliau A. Brazauskas pripažino, kad A. Šleževičius – jo klaida ir buvo atstatydintas. Šis tyliai išspruko iš LDDP ir išvyko į Rusiją. Neaišku, ką jis tenai veikė. Po poros metų sugrįžęs, vertėsi kažkokių bizniu ir tapo milijonierium. A. Šleževičių gaubia ir kitos paslaptys: sakysim, vonioje rasta mirusi jo žmona Birutė su perpjautomis rankų vienomis. Be kokio nors išsamaus tyrimo pasakyta – savižudybė, net jos priežastys neaiškintos.
                 Keitėsi vyriausybės. Jose nežinia iš kur atsirasdavo panašios į A. Šleževičių asmenybės, tik ne tokios ryškios, neretai su kriminaliniu atspalviu, po to išnykdavo iš horizonto, sakysim, Raimundas Palaitis. 2012 metų žiemą Lietuvą drebino korupcijos skandalai. Ir staiga išgirdom, kad pagrindiniai korupcininkų demaskuotojai Vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio įsakymu atleidžiami. Mūsuose prabilo sąjūdietiška sąžinė. Nutarėm prie Seimo organizuoti atleistuosius pareigūnus palaikančią akciją. Formavosi judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje“. Kadangi pagal veikiančius įstatymus jokio mitingo prie Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros pastatų, arčiau kaip 75 metrai, be šių įstaigų vadovų leidimo rengti nevalia. Kreiptasi Seimo Pirmininke Ireną Degutienę ir Seimo kanclerį Joną Milerių. Leidimus davė.
               Mitingas praėjo be incidentų ir staiga Vilniaus apskrities policijos komisaras kreipėsi į teismą dėl neteisėto mitingo organizavimo. Juk leidimus duoda ne policija. Pirmos instancijos teismas atmeta policijos reikalavimus (Teismui Seimo kancleris oficialiai pareiškė, kad leidimas buvo duotas) ir nutarė, kad komisaras suklastojo dokumentus. Apskrities policijos komisaras nerimsta: paduoda apeliaciją. Seime sutiktas naujas Vidaus reikalų ministras dievažijasi, mitingo organizatoriams jis neturįs pretenzijų, o apskrities policijos komisaras veikiąs savo nuožiūra. Visuose teismuose policija pralaimėjo. Atleistieji gražinti į darbą, iš mokesčių mokėtojų kišenės išmokėti pinigai.
                Kyla klausimas: kodėl su tokių užsispyrimu siekta sukurpti baudžiamąją bylą. Juk nei vienas iš mitingo iniciatorių nėra akyse matęs to policininko. Vėliau pasidomėjau jo ankstesnėje darbovietėje – URM. Pasirodo jis dirbo mūsų ambasados Izraelyje konsulate, užsiiminėdavo nešvariais darbais ir buvo atleistas be teisės dirbti diplomatinėje tarnyboje. Kas kita R. Palaitis. Jis buvo Palangos meras. Neteko šio posto. Kadangi buvau išrinktas Pajūrio apygardoje rinkiminėje apygardoje TSRS Liaudies deputatu ir po to nenutrūko mano ryšiai su rinkėjais, grupė rinkėjų, sužinoję, kad rengimąsi R. Palaitį skirti Vidaus reikalų ministru atsiuntė pluoštą dokumentų, bylojančių apie nesąžiningą R. Palaičio praturtėjimą, jo įvairias suktybes, dokumentus persiunčiau Respublikos Generaliniam prokurorui, iš jo atsakymo negavau, nors įstatymas reikalauja atsakyti per dešimt dienų (atsiųstų dokumentų kopijas perdaviau Naujausiųjų laikų archyvui). R. Palaitis ministru buvo paskirtas. Visgi po daugybės skandalų jis neteko posto ir dabar nesimato jo viešoje erdvėje. Toks pat likimas ir apskrities policijos komisaro. Kas tie, norėję pasodinti už grotų 3 Sąjūdžio Iniciatyvinės Grupės narius? Nemanau, kad anksčiau įvardinti asmenys. R. Palaitis ir Co? Manyčiau, jie buvo tik vykdytojai.
                 Kuriam laikui viešas sąjūdiečių ir kitų nepriklausomybininkus puolimas buvo prislopęs, jeigu neskaityti neaiškių – nepabaigiamų teismo procesų prieš Zigmą Vaišvilą, N. Putinaitės Justino Marcinkevičiaus šmeižimo. Ir vėl sutapimas?
                Ruošiamės švęsti mūsų valstybės šimtmetį, o TSPMI dėstytoja N. Putinaitė siekianti diskredituoti Vasario 16 d. Nepriklausomybės skelbėjus ir 1990 m. valstybės atkūrėjus. Nieko tokio: ji netradiciškai mąstanti panelė, mąsto Instituto direktorius prof. R. Vilpišauskas, tačiau, kai už ES kritiką ji reikalauja išvyti iš instituto prof. V. Radžvilą, reikia jos įsiklausyti. Nuvažiavęs į Lenkiją, iš sutiktų, save laikančiais Lietuvos bajorais, svajojančiais apie Dviejų Tautų Respublikos atstatymą, karštų J. Pilsudskio šalininkų, girdžiu klausimą: kaip Jūs negalite suprasti, kad 1918 m. Vasario 16 d. Aktas nesusipratimas: juk jo tekstą parengė psichinis ligonis – tą pripažįstą ir jūsų mokslininkai. Tad kodėl protestuojame? Ar prof. V. Radžvilo persekiojimas nėra paskutinio Sąjūdžio mohikano, dar drįstančio propaguoti Sąjūdžio idėjas, pasireiškimas?
               Parašiau instituto direktoriui R. Vilpišauskui laišką, kuriame, neminėdamas pavardžių, paklausiau, kaip jis vertina šmeižiančius Lietuvos nepriklausomybės gaivintojus. Gavau atsakymą, kuriame teigiama: ,,Tokia jų nuomonė, už nuomones negalima persekioti.“ Gerai. Bet už nuomonę prof. V. Radžvilas persekiojamas.
                  Kaip rengiami mūsų diplomatai? Atsitiktinai susipažinau su mūsų ambasados Čekijoje antrojo patarėjo rašliava. Negi Institute nieko daugiau kaip keiktis pačiais nešvankiausiais žodžiais neišmokstama?
                 Prisiminiau, prieš geroką dešimtmetį gavau Irano ambasadoriaus, reziduojančio Varšuvoje, kvietimą, susitikti „Vilon“ restorane. Nustebau: buvau eilinis VDU profesorius, apie Iraną ir islamą nieko nerašiau. Atvykęs, pamatęs Sigitą Gedą, Gintarą Patacką, Liną Brogą, supratau: 1992 metais išleidome nedidelę knygelę apie senovės persų kultūrą. Ambasadorius atvyko mums padėkoti už tą knygelę. O kaip mezgėsi kultūriniai ryšiai tarp lietuvių ir čekų dar XIX amžiuje? Ar apie juos yra girdėjęs mūsų keikūnas?
              Su Egidijum Klumbiu aptarinėjome situaciją mūsų krašte. Prisiminėm likimą revoliucijų pirmeivių Prancūzijoje ir Rusijoje. Prancūzijoje jie buvo giljotinuoti, Rusijoje sušaudyti. Abiem atvejais egzekuciją atliko tie, kurių dėka budeliai atėjo valdžią. Diskusiją užbaigė Egidijus: „Džiaukimės, kad dar ne vieno iš mūsų nesušaudė.“
             Daug kam nepatinka, kad egzistuoja Lietuva. Blogiausia, kad ji nepatinka ir mūsų tautiečiams. Tad kuo stebimės, kai V. Putino ideologai teigia, kad TSRS griūtis didžiausia XX amžiaus katastrofa ir kad būtina ją ištaisyti. Ar ne tam objektyviai tarnauja panašūs mūsų dariniai kaip situacija TPSMI? Kai rusai neigia mūsų valstybingumą, protestuojam. O patys? Tapom unikalia valstybe, neturinčia savo kultūrinės politikos ir požiūrio į istoriją.
[1] Jų asmenybes nustatė rektorius  Jonas Kubilius ((jis be galo nemėgo skundikų). Kadangi skundikai nepasižymėjo mokslo darbais, nepraėję atestacijos, buvo atleisti. Vėliau jie, atsidūrę V. Landsbergio aplinkoje, prisistatinėjo kaip nukentėję už pažiūras. V.Landsbergiui paaiškinau, kas tai per „asmenybės“ ir jie dingo. Po to jų niekur nemačiau.
. [2] A. Terleckas ,,Kaip mes paruošėme ir paskelbėme 45 pabaltijiečių memorandumą.“ Dokumentas saugojamas asmeniniame A. Terlecko archyve. l. 2-3.
[4] Internetiniame portale „Google“ informacijoje „Caplinas“ pasakyta: jis išgabeno į Maskvą visą V. Landsbergio archyvą.
[5] Мысли вслух народных депутатов СССР от Литовслой  ССР руководителейй движения «Саюдис», 1989, 12 c.
[6] A. Anušauskas, ,,Tiesos sakymas.“, ,,Naujasis židinys-Aidai“, 2008, Nr. 6, p. 225-229.
[7] Ten pat, p. 226.
[8] Tuo metu Konservatoriai buvo grįžę į valdžią, ministru tapo Česlovas Stankevičius.

2017-10-08

Parašykite komentarą