Adolfas Sprindis

O buvo gyvenimo prasmė

P. Vaičaičio 100-osioms gimimo metinėms

 

Džiaugsmas, kad pasisekė – įstojo į universitetą studijuoti teisės, tirpo, blėso, keldamas skausmingus apmąstymus. O dar tos dienos neįprastai drėgnos ir šaltos. Nupliaupė ruduo su lietum ir šlapdribom, Nevoje susigrūdo ižas, ir atėjo speiguota 1896 metų; žiema. Diena iš dienos jis, apsivilkęs studentiška miline, su uniformine kepure geltonu apvadu, trindamas ausis, lėkė į paskaitas  tuos didžiulius raudonus mūrus už Nevos. Vedė ten nenumaldomas mokslo troškimas, o ir idealai dirbti tėvynei. Ir didelė viltis. Ar ne dėl to ryžosi sunkiems išbandymams ir taip atkakliai veržėsi į dar nežinomus horizontus?

Skaudi realybė apkirpo P. Vaičaičio svajonių sparnus. Mieste šalia nepaprasto grožio matė daug skurdo ir neteisybės. Ir pats, Suvalkijos lygumų vaikas, ant savo sprando tuoj patyrė kietas grumtynes, paženklintas skurdu ir nepritekliais. Svajotos lietuviškos stipendijos negavo kaip pirmametis. Prašė atleisti nors nuo mokesčio už mokslą – neatleido. Tik po pakartotinio prašymo kyštelėjo dalinę pašalpą (13 rb)1 kaip ir kitiems beturčiams studentams. O galvojo… Ir dar privatdocentas E. Volteris, su kuriuo susipažino Suvalkijoje, buvo akiratyje. Apie bendrabutį nė nesvajojo – kitakilmiams iš viso neskyrė. Teko verstis kaip išmanant. Veik vienintelis studento pragyvenimo šaltinis – vaikų mokymas. Taip jis ir ėjo per pirklių ir kitokių ponų šeimas, lydimas skurdo ir netikrumo2.

Linkęs į melancholiją, jis gyveno blaškomas skausmingų rūpesčių ir neišsipildžiusių svajonių:

          Kad pažinti miestą blogą –
          Viską aš beveik mečiau:
          Kaimą gimtinį ir stogą
          Prastą, po kuriuom gimiau.

Atsivėrė širdis, plazdanti jausmo tikrumu ir betarpišku atvirumu, gūdus savo likimo pajautimas: ,,Ne, aš neturiu dalies!“

Dar graužė kankinantis namų ilgesys, neatstojantis lyg dantų skausmas. Vis kilo ir kilo iš pasąmonės aštrus epizodas – konfliktas su tėvu dėl kunigų seminarijos. Neturėjo pašaukimo, o ir atgrasus atrodė seminarijos rūmas, tos celės. Be to, tada Seinuose svajonės nešė Peterburgan, kur jau rengėsi kilti bičiulis – Antanas Daniliauskas. Tėvas iš Seinų pardardėjo vienas, o Pranas parsikasė su būsimais seminaristais. O paskui… Paskui dar mamelės ašaros.

Viskas vėl stovėjo akyse, stūmė į skausmingus savo poelgio apmąstymus. Iš čia liūdesys, savo vietos, egzistavimo prasmės svarstymas. Svyravo tarp dviejų polių lyg magneto plunksnelė: liūdesio ir vilties, tikrovės ir svajonių, džiaugsmo ir apatijos. Sunkią valandą išsiveržė desperatinis šauksmas:

          Ūžkit, vėtros, audros žiaurios,
          Ūžkit naktyje dienoj,
          Lai užgęsta kančios biaurios
          Mano širdyje jaunoj.

Gyvenimo prasmė buvo,  neišmušė iš po kojų jokia neganda, – mokytis, dirbti, aukoti save kilniems idealams. Įtemptai ir godžiai siekė, įveikdamas gimnazijos spragas, mokslo žinių, į studijas žiūrėjo rimtai. Ar nematė, kokia kaina jos perkamos. Kita vertus, drąsumo, ryžto ir atsparos rado ir drauguose. Buvo neatskiriami su A. Daniliausku: abu pasirinko tą pačią specialybę – teisę, abu drauge kulniavo ir į paskaitas. Daniliauskas tarsi papildė jį savo šnekumu ir gyvumu, greita orientacija ir savitvarda, pagaliau jis buvo praktiškesnis ir apsukresnis, pasinešęs į nelegalią veiklą. Tai jis tame puskilometrio ilgio koridoriuje supažindino su antrakursiu teisininku V. Kalniečiu, o per šį – su gamtininku P. Višinskiu.

Kažkuo patraukė P. Višinskis. Išblyškęs, lėtas, bet gyvai žiburiuojančiam akim. Dar ta žemaitiška šneka. Neieškojo jis žodžio, buvo pilnas kerinčios įtaigos. Ir turėjo keistą idėją: vis ieškojo rašančių, kuriančių, ir taip atkakliai, tarsi būtų ką pametęs. Pavyzdžiu vis statė moteris, rašančias ten, tolimoje Žemaitijoje, ir kūrinius rodė.

Ir P. Višinskis observavo pirmakursį. Vaikinas dailus, aukštokas, kiek linktelėjęs, plaukai kirpti ežiuku, o panosėj tas striugų ūsiukų kuokštas, teikiantis rimtumo ir sendinantis. Pailgame veide švietė nuovargis, o akyse – kažkokie išgyvenimai, vidinė įtampa. Gyvenimas ir šio vaikinuko neglostė. Kas kad lėtas ir kažkoks mergaitiškai drovus – tiesė ranką ir susidraugavo. Ir matėsi jie dažnokai, juk ir gamtininkai malėsi greta teisininkų auditorijų.

Abu artino demokratinės pažiūros, siekimai, idealai, noras be atilsio tėviškei gera daryti. Sutirpo P. Vaičaičio suvalkietiškas santūrumas, dalijosi studentiška kasdienybe, ateities svajonėm, nelegalaus lietuviško darbo rūpesčiais. P. Višinskis jį įsuko lietuvių studentų rateliu, kur skaitė Žemaitės kūrinius, o jis P. Višinskį supažindino su E. Volteriu.

Daug ramumo širdžiai ir paspirties P. Vaičaitis rado pas Volterius, gyvenančius ne per toliausia nuo universiteto – Vasilijaus saloje. Tik atsidūręs Peterburge, jis ten veik kas antrą trečią dieną lankėsi, skolinosi knygų, mieloj aplinkoj leido vakarus. 1896 m. pradžioj ten ne sykį žingsniavo kartu su P. Višinskiu.3

Draugystė su P. Višinskiu veikė uždegančiai. įtaigus jo žodis, atlapaširdiškas gerumas, mokėjimas džiaugtis kito darbu, o ypač kūrėjo kibirkštėle darė savo. Ar galėjo neatverti širdies – parodė eiles, savo sielos trupinius, kur žybsėjo varganos dalios atspindžiai, liūdesys, gyvenimo prasmės šauksmas, užuojauta vargdienėliui. P. Vaičaitis nelaikė jų stipriomis, tad nustebo P. Višinskio geru žodžiu ir dar labiau tuo, kad prašė leisti paskelbti – jis pats pasirūpinsiąs, darysiąs protekciją. Nors viltis atrodė maža, bet sutiko keistai neramus.

P. Višinskio rūpesčio nenunešė vėjas. „Varpo“ šeštame numeryje pamatė savo eiles, mielai nustebdamas ir apsidžiaugdamas. Tiktai kartino kiek piktokas redakcijos prierašas: „…eilės išrodo mums silpnos, nors ir daug geresnės už daugybę mums prisiųstų eilių“4. Dėkojo bičiuliui: pirma trijų eilėraščių – „Kad pažinti miestą blogą“, „Pūskit, vėjai, pūskit, šiaurūs“ ir „Užgimė viens prasčiokėmis“ – publikacija buvo paskata ir kuklių pastangų įvertinimas. Ir gyvenimas prašviesėjo, ir kūrybinis „šišas“ pagavo — jis jau nebebuvo šapelis prie viešo kelio.

Labiau įsitraukė ir į lietuvių studentų veiklą, ta linkme stūmė nacionalinis išsivaduojamasis judėjimas, jaudino ir socialinės skriaudos, nelengvas kaimo žmogaus gyvenimas. Mintimis vis lėkė ten, kur „prakaitas aplieja žmones / prie vasaros sunkių darbų“, kur „tėvynė mūsų kenčia…“. Gyveno apmąstymuose. Atsakymo ieškojo moksle, knygose, o savo jausmus liejo eilėraščiuose.

Pilkas buvo gyvenimas, skaudi tikrovė. Eilėse atskleidė savo vidaus pasaulį, svyravimą ir blaškymąsi tarp liūdesio ir vilties, graudaus nerimo, kad pasaulis šitaip surėdytas. Ir vis vaidenosi valstiečio gyvenimas, liūdni kaimo vaizdai. Kaimo prisiminimas rišo prie gimtosios žemės lyg siūlai, todėl nelėkė į mėlynus tolius, o žiūrėjo j tikrovę, kuri teikė temų ir impulsų. Nuogai, be pagražinimų rodė socialinius kontrastus, skriaudą, blogį. Čia buvo ir valstiečio darbo poetizavimas, ir jo svajonių žlugimas, ir samdinys, iš nevilties prageriantis algą – kelis skatikus“ ir apdriskęs, nuvargęs, išblyškęs vaikinukas, ir lietuviai inteligentai, darbą tėvynei iškeitę į linksmybių šurmulį. Toks buvo gyvenimas. Tikrovė atsiliepė jo talento prigimčiai. Ne džiaugsmo ir linksmumo buvo laikas. Ar ne todėl nuo pirmo eilėraščio jo kūrinius dengė elegijos šydas. O gal ir ta skaudi nuojauta:

          Trumpasis gyvio tas bujojims,
          Vaisingų darymas darbų
          Prapuls kaip vėjo laps nešiojams
          Prie rudenio pirmų šalnų.

Kūryba skaidrino dienas, joje matė prasmę, vidinį pasitenkinimą. O čia dar draugų skatinantis žodis. Rašė daug kaip niekad, bet eilių nebedavė „Varpui“. Pasimaišė geras pažįstamas, „Vienybės Lietuvninkų“ redaktorius J. Kaunas ir paviliojo. Pasirinkęs Sekupasakos slapyvardį, ten ir tesiuntė pluoštais savo poetinius kūrinius.

Lėkė mėnesiai, ir dangus giedrėjo. Gimnaziją baigęs nestipriai, universitete, įveikdamas nepriteklius, rinko penketus. 1896 m. vasarą rektorius oficialiai rašė Varšuvos švietimo apygardos globėjui, kad Vaičaičio mokymasis „labai geras“ (5), ir nebuvo pastebėtas per visą universitete buvimo laiką „darant Universiteto ribose ką nors smerktina“5. Įtempto darbo kaina išsipildė troškimas – nuo antrų studijų metų gavo lietuvišką stipendiją: 300 rublių – didelius pinigus. Tos sumos dalį net siuntinėjo sergančiai motinai, pats susispausdamas. Iš skurdo buvo išbrista, tarsi atsitraukė ir liūdnumas, apatija, tamsos šešėliai. Giedra nuotaika, šviesesnis jaunatvės polėkis veikė ir kūrybą: pasigirdo šviesūs posmai, optimistinės, net humoristinės gaidos. Tačiau neiškrypo iš ankstesnės vagos – stipriai buvo susijęs su kaimu, su samanota bakūže. Socialinis kontrastas, prieštaravimai, skaudžios gyvenimo paralelės taip ir brėžėsi eilėse. Šalia valstiečių darbo poetizacijos. žiūrėk: „sunku prastu būt žmogumi“, nes „ponams iždą reik prikraut“.

Pakilios buvo kūrybos dienos. Gyvenimas įėjo į normalias vėžes, švietėsi gražios perspektyvos. Ir gyventi, ir dirbti buvo miela. Ne, nenumanė, kad likimas jau kėlė juodą sparną.

1897 m. Suvalkijoje papūtė šiaurys – pradėjo siausti tik atkeltas žandarų viršininkas Vonsiackis, kuris negirdėtu uolumu ir žiaurumu ėmė persekioti lietuvių spaudą, kultūrinę veiklą. Vien tų metų gegužės mėnesį padarė apie 40 kratų6. Jam pavyko nugriebti švietėjiškos „Sietyno“ draugijos siūlų galus. Pasipylė tardymai ir suėmimai. Vasarą buvo padaryta krata pas bičiulio A. Daniliausko tėvus Sintautuose ir jo kambaryje Peterburge, kur rasta lietuviškų laikraščių ir aptikti ryšiai su P. Vaičaičiu. Tuoj krėtė ir Vaičaičius: nesant sūnui namuose, rado kažkokį seną kalendorių ir A. Baranausko eilėraščio „Nu, Lietuva. Nu, Dauguva“ nuorašą, kurio autoryste nepagrįstai buvo apkaltintas P. Vaičaitis. Tėvas ir sūnus tuoj buvo prijungti prie formuojamos „Sietyno“ bylos.

Tie įvykiai tarsi perkūnas iš giedro dangaus giliai sukrėtė. Kaip teisininkas, P. Vaičaitis numanė, kad čia menki juokai. Suėmimo išvengė, bet nuotaika buvo biauri, tuo labiau, kad Daniliauskas jau buvo suimtas. Graužėsi ir dėl tėvo – beraštis žmogus kentėjo dėl lietuviškos knygos! Ir dar grėsė bausmė, gal ir kalėjimas. Skaudžios buvo dienos ir nelinksmos. Universitete vėl laukė nemalonumai. Carinė administracija pranešė rektoriui, kad P. Vaičaitis, trečio kurso studentas, yra kaltinamas valstybiniu nusikaltimu. Rektorius savo ruožtu 1897 m. lapkričio mėn. 3 d. oficialiu raštu informavo Peterburgo švietimo apygardos globėją, kad „gerasis studentas“ patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, neleidžiant išsisukti nuo tardymo bei teismo, jis atiduotas ypatingai policijos priežiūrai S-Peterburge“7.

Tuoj buvo nutraukta lietuviška stipendija.

 Ir vėl liko be pastovaus pragyvenimo šaltinio. Ir vėl reikėjo graibytis lėšų atsitiktiniais uždarbiais. O dar tas laukimas, kuo viskas baigsis, tas kankinantis nerimas, kurs tenešė vien skausmą ir pilnas nervinės įtampos dienas. Represijos, palietusios ne jį vieną, stiprino neapykantą jos vykdytojams, aštriau jis jautė nacionalinę priespaudą. Konkretūs faktai lūžo per vidinius išgyvenimus, siejosi su paties skausminga būsena. Eilėraščių objektu tapo nacionalinė skriauda: tautietis, keliaujantis į kalėjimą, sesutė, raudanti ištremto brolio, knygnešio likimas. Elegines nuotaikas perpynė su liaudies dainų intonacijomis. Iš sužeistos širdies veržėsi skausmo ir rūsčio kupini posmai. Vieną eilėraštį paskyrė Vonsiackiui, kurio siaubingą darbą palygino su viesulu ir vasaros ledais.

Ir sunkią valandą neapleido viltis – tėvynė buvo tas atramos taškas, kurs kėlė ir šviesesnę mintį. Tėvynės interesas svarbiau už asmens laimę ir kančią. „Kas už teisybę gryną kenčia, / tam nepažįstami vargai. / Tokiam širdis suteiks ramumą…“ Deja, ta impulsyvi mintis nebuvo ilgalaikė: klupo ir kėlėsi tarsi ligos parblokštas, labiau pasiduodamas rezignacijai, minorinėms nuotaikoms, tačiau nepuolė į juodą pesimizmą – žemę jautė po kojomis. Užmaršties ir atsakymo į kankinančius klausimus ieškojo moksle, tarsi sudvigubindamas savo pastangas, iškopė į pavyzdingų, stropių ir labai gabių studentų gretas. Universiteto rektorius vėliau net vėl oficialiai prisimins, kad per visą mokymosi laiką buvo labai gero pažangumo studentas – mokėsi vien penketais, nors ir balansuodamas ant aštrios briaunos8.

Skaudžios buvo dienos.

Sunkūs buvo 1898 – 1899 metai.

Pusantrų metų blaškėsi skaudžioj nežinioj. Pritilo ir mūza, spaudai mažai tedavė eilėraščių. Vertėsi kaip išmanydamas. Skurdas, alkis, badas žvelgė į akis. Nervai buvo pertempti – nei pakartas, nei paleistas. Įtampa, dvasinis nerimas ir fizinis išsekimas privedė prie desperacijos. Toks nusiteikimas stūmė prie religinių aspiracijų, kurioms nebuvo abejingas ir su kuriomis eilėraščiuose kartais atsirasdavo nacionalistinė gaida. O stovėjo demokratinėse pozicijose, neapkentė bet kokios priespaudos – tetroško žmonėms, savo kraštui tik gero, tik laimės ir geresnės ateities.

Tačiau „Sietyno“ byla dar nebuvo baigta. Laukimas slėgė, laikas sruveno, o perspektyva vis buvo neaiški. Teisingumo ministrui parašė prašymą, kur dar kartą atmetė kaltinimą: dainos „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ autorius ne jis. Prašė leidimo gauti nors stipendiją. „Dieve mano! — sukepusia širdimi rašė apie savo varganą padėtį. – Nejaugi aš dar nepakankamai nubaustas? Ištisus metus kankinuosi ypatingoje policijos priežiūroje, negaudamas stipendijos, nieko negaudamas iš tėvų, neturėdamas pamokų, gyvendamas pusbadžiu ir iš susikrimtimo negalėdamas atsidėti mokslui“9.

Caro Temidė neskubėjo. Nuosprendžio vis nebuvo, nebuvo ir teismo. Prokuroro raportas teisingumo ministrui su siūlomomis bausmėmis tebegulėjo kažkur aukštesnėje instancijoje. Matyt, byla laukė eilės, kol „šviesiausias ciesorius“ teiksis užmesti akį ir duos sutikimą nubausti kaltinamuosius. Toks kartus būvis tęsėsi, ir vis galo nesimatė. Tik daugiau negu po pusantrų metų, 1899 m. vasario mėn. 3 d., caras sankcionavo prokuroro pasiūlytas bausmes „Sietyno“ bylos dalyviams. 34 asmenis palietė nuosprendis. Vaičaičiams, tėvui ir sūnui, teko gana švelni dalis – po vieną mėnesį arešto10.

Žiauri neteisybė vėl P. Vaičaitį giliai sukrėtė, tuo labiau, kad „atlikti bausmės iš Peterburgo jis turėjo vykti į Kalvariją“11, nes ten, Suvalkijoje, buvo inkriminuotas politiniu nusikaltimu, suregzta byla. Išsirengė kalėjiman palaužtas ir išsekintas, išvestas iš pusiausvyros. Lydėjo kančia ir susikrimtimas dėl tokios caro valdžios savivalės, dėl taip niūriai susiklosčiusio jo paties likimo. Juk turėjo tokius siekimus, o vis klupo ant aštrių dagių, vis juto skurdo ranką. O norėjo laimę pasiekti… Krimtosi ir dėl tėvo – senojo irgi nelinksmos buvo dienos, skendėjo skolose. O dabar dar kalėjimas… Artėjanti studijų pabaiga tebuvo vienintelė šviesi probrėkšmė. Pagaliau baigsis vargas, ir gal gražesnis pasidarys gyvenimas. Ar ne todėl šia linkme sukaupė visas savo pastangas? Nenumanė, kad ir čia greitai iškils nenumatytos kliūtys dėl ištikimybės ir lojalumo, ko buvo reikalaujama iš baigiančiųjų universitetą. Atlikęs bausmę, kibo į studijas ir labiau atsidėjo poetiniams vertimams. Ta kryptim paakino ir E. Volteris, tuo labiau, kad buvo minima Puškino 100 gimimo metų sukaktis, ir vertimus gal galima bus paskelbti kokiame nors akademiniame leidinyje. Tai buvo geros viltys. Tuoj ir išvertė dvi A. Puškino mažąsias dramas – „Šykštųjį riterį“ ir ,,Undinę“, parodydamas daug kantrybės ir poetinio sumanumo, atsisakė laisvo vertimo ar sekimo, taip pamėgto verčiant poeto eiles.

Laukė universiteto baigimo. Jau išlaikė visus kursinius egzaminus, jau atsikvėpė laisviau ir gyveno pakilias dienas, bet ir vėl skaudi žinia: valstybiniai egzaminai atidėti – politiškai nepatikimas. 1899 m. lapkričio 30 d. universiteto rektorius pranešė Peterburgo švietimo apygardos globėjui, kad „Vaičaitis negali būti prileistas prie egzaminų ,,Teis/ininkų Kom/isijoje/“12.

Ir vėl sudužo viltys, prieš joms išsipildant. Taip biauriai gyvenimas blaškė ir mėtė, kad nebežinojo, kur bepulti. Vėl skendėjo skausminguose apmąstymuose, depresinėje kontempliacijoje. Laikas vėl ėjo be naudos, vaikus bemokant ir iš atsitiktinio uždarbio egzistuojant. Ir vėl klostėsi galvoje liūdni posmai, aidėjo minorinės gaidos. Kur gyvenimo prasmė, kur svajonė, jei „norėjau aš laimę ant svieto pasiekti, / O teko man usnys ir dagių pluoštai“. Asmeninis skundas rikiavosi į antitezinius vaizdus, bet ten tilpo ir ryšys su liaudimi, ir viltingas tikėjimas, kad „svieto žmonelių širdies vidury / gražiausi jausmai, supratimai gyvena…“

Pagaliau 1900 m. gavo teisininko diplomą, bet negavo darbo. Vėl kabinosi už svajonės lyg skęstantis už šiaudo, net galvojo vykti studijuoti Belgijon komercijos, kuri atrodė vertesnė, nei „susitepusio“, neištikimybe paženklinto teisininko padėtis. Jau mokėsi anglų kalbos. Ir ta svajonė liko svajone. Pairo sveikata, pristojo fizinė negalia. Peterburgo drėgni orai, neprivalgymas ir skurdas jau darė savo. Dar manė atsigriebti tėviškės orais, bet ir čia nebuvo laukiamas. Miegojo klėtukėje, kur pro plyšius švilpavo vėjai. Trobos gerasis galas buvo laikinai atiduotas už skolą, o „šilto kampučio, atskirto nuo šeimynos, nebuvo“13. Tad nors ir paliegęs, su tikru džiaugsmu priėmė E. Volterio išrūpintą vietą Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje.

Vėl švystelėjo graži perspektyva, gera nuotaika. Išlėkė, tikėdamasis „pagriebti deimanto grūdus“, bet veikiai susirgo – pasirodė lietuvio inteligento ligos – džiovos – ženklai. Sunerimo, dar vylėsi, kad šiaip negalia, dar degė viltimi, o liga jau rašė nuosprendį… Atsisveikino ir su Peterburgu, ir su Volterio šeima. Ligos palaužtas, išvargęs, išblyškęs, keistai žiburiuojančiomis akimis, skaudžių minčių kamuojamas, dundėjo traukiniu į namus, Tėviškėje, vienišoj aplinkoj ir lėtoj laiko tėkmėj dar aštriau suprato savo likimo tragizmą. Aplankė sielvartas ir gailestis „tų dienų jaunųjų, / kurios praslinko be naudos…“ Skaudžių išgyvenimų veikiamas, sukūrė elegijas „Gaila“, „Gyvenimo mano saulutė…“, kur šalia vidinio dramatizmo prasiveržė ir gaivi visuomeninė srovė – darbo tėvynei, tikėjimo liaudies galiomis poetizavimas. Skaudi akistata su gyvenimu įkainojo ir jo eilių prasmę, todėl galėjo ištarti: „Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos, / Iš kaimo į kaimą, pas jaunus, senus“. Juk ir eiles maitino du šaltiniai: paties asmeninis gyvenimas ir kaimo buitis. Visu balsu galėjo pasakyti, kad buvo gyvenimo prasmė. Dar vis gyveno viltimis.

Dar tikėjo pažįstamais gydytojais ir apie sanatoriją galvojo – grūmėsi su likimu.

„Parvažiavęs namo, atguliau į lovą, – rašė 1901 m. kovo mėn. Volteriams, – ir neišlipau iki šios dienos…“14

Ir nebeišlipo. . .

Vos dvidešimt penkerius metus teplakė jo širdis – sustojo 1901 m. rugsėjo mėn. 21 d., kai ant tėviškės laukų rodėsi pirmieji rudenio ženklai. Liko eilės poeto, svyravusio tarp sielvarto ir vilties, atspindėjusio savo išgyvenimus ir valstiečių lūkesčius, širdies balsas.

 

 

1 P. Vaičaitis. Lėkite, dainos, 1975, p. 400.
         2 „Vienybė Lietuvninkų“, 1901, Nr. 42
3 E. Volterio svečių knyga, p. 53, 59 —TSRS MA Arch. f. 178 a. I, Nr. 303.
4 „Varpas“, 1896, Nr. 6, p. 89.
5 P. Vaičaitis. Lėkite, dainos, 1975, p. 292.
6 „Ūkininkas“, Nr. 6, p. 94.
7 P. Vaičaitis. Lėkite, dainos, p. 298.
8 Ten pat, p. 305.
9 Ten pat, p. 300.
10 Ten pat, p. 302.
11 Ten pat, p. 17.
12 Ten pat, p. 308.
13 Ten pat, p. 338.
14 Ten pat, p. 274.

 

 

,,Pergalė“, 1976, nr. 2, 128 – 134 psl.

Parašykite komentarą