Ernestas Galvanauskas

Pripažinimo pradžia

Lietuvos – Tarybų Rusijos Taikos sutarties  70-mečiui

Šiemet liepos 12 d. sukaks 70 metų, kai buvo pasirašyta Lietuvos – Tarybų Rusijos Taikos sutartis, paspartinusi jaunos Lietuvos Respublikos žingsnius į tarptautini pripažinimą. Ta proga spausdiname tuometinio politikos veikėjo E. GALVANAUSKO atsiminimų pluoštelį. Vėliau pateiksime ir istoriko svarstymus šia tema. 

ERNESTAS GALVANAUSKAS (1882 – 1967) – žymus pirmosios Lietuvos Respublikos politinis veikėjas, ne sykį ėjęs aukštas vyriausybines pareigas, net du kartus vadovavęs Ministrų kabinetui. Premjeru E. Galvanauskas buvo ir tuomet, kai 1920 m. gegužės 7 d. prasidėjo talkos derybos tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos. Derybų metu vyriausybė Lietuvoje pasikeitė; taiką pasirašant jau velkė naujas Steigiamojo seimo sudarytas Ministrų kabinetas, kuriame vėl dalyvavo E. Galvanauskas, tik ne kaip premjeras, o kaip finansų, prekybos ir pramonės ministras. Tad, galima pasakyti, kad E. Galvanauskas buvo vienas iš tų Lietuvos politinių veikėjų, kurie tiesiogiai stovėjo prie valdžios vairo nuo pat taikos derybų pradžios iki jų pabaigos.

Pateikiama ištrauka nėra Ernesto Galvanausko atsiminimai tikra to žodžio prasme. Tai ištrauka iš Ernesto Galvanausko biografijos, kurios autorius – Ernesto brolis, Gediminas Galva (Galvanauskas). Pastarasis, prieš pradėdamas rašyti studiją apie savo vyresnįjį brolį, taip gerai išstudijavo jo veiklos palikimą, kad ryžosi kreiptis į skaitytoją pirmojo asmens, t. y. paties Ernesto vardu. Atsiminimai gali būti naudingi besidominčiam istorija skaitytojui; juose pateikta gana plati panorama įvykių, susijusių su 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi. Tiesa, čia nerasime išsamios ano meto procesų analizės, nors, antra vertus, kažin ar ką esminga dar galima būtų pridurti prie tų charakteristikų, kuriomis apibūdinama didžiųjų valstybių ir ypač Tarybų Rusijos politika Pabaltijo atžvilgiu.

Atsiminimų fragmentas spausdinamas kiek sutrumpintas. Kalba netaisyta.

 MASKVOS SUTARTIS

Lietuvos taikos sutartis su Rusija buvo pats svarbiausias ano meto mūsų užsienio politikos dokumentas. Maskvoje 1920-07-12 pasirašyta sutartimi Lietuva atsikratė bet kurių įsipareigojimų Rusijos tarybų federalinei respublikai, sutrumpinus – T. Rusijai. Taip ir vadinosi iki 1922 m. pabaigos.

T. Rusija be sąlygų pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir rytines jos sienas. Kai kurios valstybės, nepalankiai vertinusios sutartį, buvo verčiamos Lietuvą bent de facto pripažinti. Sutartis kiek palengvino vesti kovą ir prieš Lenkijos užmačias Lietuvą pajungti. /…/

Lietuvos ir T. Rusijos derybos turėjo sąlytį su šiais veiksniais: Santarve, T. Rusijos padėtimi, politiniu nesutarimu Pabaltijy ir skirtingų linkmių apraiška pačioje Lietuvoje.

Spalio mėn. pradžioje, ką tik sudarius vyriausybe, Santarvėje jau buvo ryškus nesutarimas dėl Pabaltijo politinio vaidmens ir santykių su T. Rusija. Santarvėje atsirado net trys politinės linkmės, siekusios skirtingų tikslų.

JAV užėmė patį kraštutinį barą: siekti „vienos ir nedalomos“ Rusijos, Pabaltijo valstybes laikyti nesančiomis, su tarybine vyriausybe nepalaikyti jokių ryšių ir trukdyti šalių derybas su T. Rusija /…/

Prancūzija buvo priešiška ne tik Vokietijai, bet ir T. Rusijai. Paryžius vis tebepuoselėjo mintį atgauti bent dalį Rusijai duotų paskolų. Prancūzai linko pripažinti Pabaltijo valstybes, bet siekė jas panaudoti keliems tikslams: apsupti Vokietiją, sukurti politinę užtvarą tarp Vokietijos bei T. Rusijos ir, tarpininkaujant Lenkijai, sustiprinti savo įtaką Pabaltijy. /…/

Anglija pergyveno eilę priešiškų užsienio politikos krypsnių. Jos vyriausybė siuntė savo karius j Rusiją, vėliau rėmė „baltuosius“ generolus, kovojusius prieš bolševikus, bet 1919 m. rudenį jau siekė bendravimo su T. Rusija. Ne tik anglų empiriška galvosena, bet ir priešiškas nusiteikimas Prancūzijos politikai. Europos žemyne vertė juos giliau žvelgti į Pabaltijo politinę padėtį. /…/ Pabaltijo valstybės turinčios pačios nuspręsti, kurio pobūdžio sutartis su kuo daryti ir kuriuo būdu stiprinti tautinį savaimingumą.

Priešiškos Santarvės valstybių linkmės turėjo dalinę įtaką visoms Pabaltijo valstybėms, jų pirmutiniam ryškesniam sprendimui pradėti derybas su T. Rusija.

Kai T. Rusijoje apokalipsiniai raiteliai siautė, kai revoliucijos pradėtas kraujo praliejimas buvo tęsiamas, tebevyko savybės kovos, krašto ūkis buvo griaunamas, tais siaubo metais naujieji Kremliaus valdovai ėmė sukinėti užsienio politikos vairą į priešingas kryptis. Tuoj po bolševikinio perversmo Maskvoje V. Uljanovas-Leninas, sovnarkomo pirmininkas, ir Diugašvilis-Stalinas, tautybių reikalams komisaras, 1917. XI. 15 paskelbė Rusijos tautoms teisę apsispręsti. T. Rusijos tautos esančios lygios ir suverenės, jos galinčios laisvai apsispręsti, net nuo T. Rusijos atsiskirti ir savarankiškas valstybes kurti.

Tie patys tautų apsisprendimo skelbėjai 1917. XII. 8 įkūrė Lietuvos reikalų komisariatą, o V. Mickevičių-Kapsuką paskyrė komisaru. Nuo šio įvykio metams tepraslinkus, tarybinei kariuomenei įsibrovus j Lietuvą, 1918. XII. 22 V. Leninas paskelbė: T. Rusijos vyriausybė pripažįsta Lietuvos Tarybų Respublikos nepriklausomybę. Tą pačią dieną V, Kapsukas ėmė vadovauti laikinajai tarybinei Lietuvos vyriausybei. Lietuva pergyveno didelį politinį sunk-metį: nepriklausomos Lietuvos padėtis rodėsi beviltiška.

1919. V. 3 Lietuvos ir Gudijos liaudies komisaras I. Unšlichtas skelbė „visų revoliucinių jėgų“ šaukimą Zarasų, Utenos, Ukmergės ir Panevėžio apskrityse. Tačiau ryžtingai kovojanti Lietuvos kariuomenė ne tik atlaikė pajėgesnį priešo spaudimą, bet vasaros mėnesiais ėmė jo dalinius stumti iš Lietuvos.

1919. VI. 1 Lietuvos kariai jau užėmė Rokiškį ir kovojo prie Utenos kai komunistų partijos centrinio komiteto pirmininkas M. Kalininas įsakė Lietuvą ir kitas Pabaltijo valstybes prijungti prie T. Rusijos, kovoti prieš „tarptautinį imperializmą“. Suprantama, M. Kalinino įsakas neturėjo jokios reikšmės: Lietuvos kariuomenė rugpjūčio pabaigoje privertė rusus pasitraukti. /…/

Georgij Vasiljevič Čičerinas, komisaras užsienio reikalams, 1919. VIII. 31 paskelbė per radiją, kad T. Rusija yra pasiruošusi pradėti taikos derybas su Estija. Kiek vėliau (IX. 11) tas pats siūlyta Lietuvai, Latvijai ir Suomijai. Kodėl T. Rusija darė taikos mostus? G. V. Čičerinas siekė dviejų tikslų: taikos propaganda palenkti vakariečius darbininkus savo pusėn, o Pabaltijy, pripažinus valstybių nepriklausomybę, siekti jų nešališkumo ir kovoti prieš Lenkiją. Jau IX. 27 G. V. Čičerinas paskelbė tokį atsišaukimą Anglijos ir Prancūzijos darbininkams:

-T. Rusijos vyriausybė pasiūlė Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos buržuazinėms vyriausybėms pradėti derybas dėl karo veiksmų nutraukimo ir taikių santykių užmezgimo tarp šių vyriausybių. /…/

-T. Rusijos darbininkų valstiečių vyriausybė visada pripažindavo visų tautų apsisprendimo teisę… Ji atmetė kraštų užkariavimą ir visus prievartos veiksmus prieš kitas tautas. Taip pat ji atmeta mintį kitai tautai prieš jos valią įgyvendinti tokias institucijas, kurių ji pati savo valia nenorėtų įvesti /…/

Taikos derybų galimybė sujudino Pabaltijo valstybes. Estijos vyriausybė nenorėjo viena pasirašyti taikos sutarties su T. Rusija. Prasidėjo Pabaltijo valstybių pasitarimai…

Pabaltiečių bendradarbiavimas greitai atsidaužė į atšiaurią tikrovę. Tarp estų ir latvių atsirado trintis, kai Bermondto daliniai puolė Rygą. Latviai prašė estų karinės paramos, o estai tuo metu kėlė teritorinius reikalavimus.

Tartu konferencijoje netikėtai iškilo trintis su Lietuva, Latvijos užsienio reikalų ministeris Z. Meierovicas ryškino galimybę sukurti tvirtesnę Pabaltijo sąjungą, įjungus jon Lenkiją. Lietuvos delegacija (pirmininkavo ministerio pirmininko pavaduotojas P. Leonas), griežtai atmetė siūlymą. Ji aiškino, kad Lietuva negali būti sąjungoje su jai nedraugišku, karinius puolimus tebedarančiu kraštu. Delegacija, padariusi griežtą pareiškimą, sutiko dalyvauti išplėstinėje Pabaltijo sąjungoje šiomis sąlygomis: visos valstybės turi viena kitą pripažinti ir užtikrinti tarpusavę neliečiamybę.

Tokios nuotaikos vyravo Pabaltijo sąjungoje, ką tik man sudarius vyriausybę. Jos nepagerėjo ir 1919. XI. 17 – 19 pabaltiečių pasitarime Tartu, nors ten nutarta XII. 1 pradėti derybas su T. Rusija /…/

Estijai pasirašius taikos sutartį, V. Leninas, siekęs Pabaltijį prijungti prie T. Rusijos, sutartį taip aptarė: „Tai milžiniškas istorinis laimėjimas prieš pasaulinį imperializmą“.

Lietuvos padėtis 1919 m. pabaigoje žymiai skyrėsi nuo Estijos. Tuo metu lietuviai kovojo dviejuose frontuose ir turėjo nepamiršti trečiojo: Prancūzijos spaudimas Kaune buvo stipresnis, kaip Taline /…/

Mano nuomone, Lietuva turėjo sėsti prie derybų stalo, atsiplėšti nuo Rusijos, gauti jos pripažinimą ir pravesti rytines sienas. Nelaukiau T. Rusijos paramos, tačiau mus jungė bendra kova prieš Lenkijos toli siekiančias užmačias.

Lietuvos vyriausybė sudarė J. Aleknos vadovautą delegaciją tartis su T. Rusija dėl karo belaisvių pasikeitimo. Delegacija, lyg Nojaus laivo balandis, 1920.11.17 išvyko į Maskvą.

Vyriausybė nutarė pradėti derybas ir pavedė užsienio reikalų ministeriui pradėti susirašinėjimą.

A. Voldemaras 1920.III.31 telegramoje Čičerinui, užsienio reikalų liaudies komisarui, pranešė, kad Lietuva yra nusistačiusi pradėti taikos derybas. Svarbiausios sąlygos deryboms pradėti: Lietuvos nepriklausomybę pripažinti „su etnologinėmis“ jos sienomis: žemes, apimančias Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų gub. su sostine Vilniumi“.

Spartus buvo pasikeitimas telegramomis. A. Voldemaro redaguotos telegramos buvo šiurkštokos, lyg asmeniškame susirašinėjime su nepageidaujamu asmeniu. Balandžio 3 d. telegramoje jis dėstė Čičerinui: „Lietuvos vyriausybė prašo atsakyti aiškiai, ar Jūs pripažįstate Lietuvai Vilniaus ir Gardino miestus. Lietuvių tauta niekuomet nesutiks, kad jos nepriklausomybė būtų saistoma sutarties sąlygų. Nepriklausomybė privalo būti pripažinta iš anksto. Ji yra tautos pagrindinė teisė ir neprivalo kelti ginčo. Tik gavę aiškų atsakymą, galėsime pradėti derybas. Laiką ir vietą reikia sutarti“.

Čičerino IV. 5 atsakymas buvo nuolaidus. Jis nurodė, kad sutartyj bus padarytas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas, ir pasiūlė derybas pradėti Maskvoje.

Paruošiamasis darbas buvo baigtas. Vyriausybė svarstė taikos sutarties pagrindus, sudarė delegaciją deryboms vesti ir paruošė susižinojimo ryšį iš Maskvos su Kaunu. Delegacijos pirmininku paskirtas T. Norus-Naruševičius. Balandžio 30 d. išvyko 30 asmenų delegacija į Maskvą.

Derybos prasidėjo gegužės 7 dieną. T. Rusijos delegacijos pirmininkas Adolfas Joffe pradinėje kalboje pageidavo gerų santykių su Lietuva, nes ji būsianti langas T. Rusijai susisiekti su vakarų pasauliu. Kitą dieną jis atsisakė daryti Lietuvos pripažinimo pareiškimą. Netrukus iškilo nesutarimas dėl Gardino ir kitų žemių priklausomybės. Lietuvos delegacija telegrafo šifru pranešdavo Kaunui apie derybų eigą ir gaudavo vyriausybės nurodymus, kaip elgtis derybų metu. Lietuvos delegacijos vadovybė, jau išsamiai susipažinusi su T. Rusijos delegacijos siūlymais ir reikalavimais, gegužės viduryje atvyko į Kauną pasitarti su vyriausybe. Tuo metu turėjau spręsti esminius taikos sutarties klausimus ir duoti nurodymus delegacijai.

T. Rusijos delegacija dažnokai užsikirsdavo net šalutiniuose klausimuose, tačiau nematoma ranka vėl pastūmėdavo derybų vežimą tinkama kryptimi. Taikos sutarties pasirašymas užvilkintas ir dėl Lietuvos kaltės: Steigiamasis seimas net daugiau kaip mėnesį užtruko sudaryti vyriausybę. Lietuvos taikos sutartis su Rusija pasirašyta 1920.VII.12, o Steigiamojo seimo patvirtinta VIII.6, sutarties raštais pasikeista Maskvoje X. 14 /…/

Derybos vyko ypatingu laiku. Lenkija, užėmusi Vilniaus kraštą, pasistūmėjusi Galicijoje ir Volinijoje, svajojo pajungti bent dalį Ukrainos, Gudiją ir Lietuvą, Svajonei, įgyvendinti, IV. 28 lenkai pradėjo karo žygį Ukrainoje ir Gudijoje, gegužės mėn. užėmė Kijevą.

 TAIKOS SUTARTIES VERTINIMAS

Maskvoje pasirašyta sutartis buvo svarbi Lietuvai įvairiais požiūriais: teisiniu, etnografiniu, politiniu ir ūkiniu.

Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kūrė valstybę, nors teisiškai nebuvo išryškintas jos atsiskyrimas nuo Rusijos, nes neturėjo suvereninių teisių perleidimo. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas buvo lietuvių tautos valios pareiškimas, kurį vengė pripažinti kitos valstybės. Tiesa, jos nepritarė ir Lietuvos – T. Rusijos taikos sutarčiai, nors ji sutvirtino Lietuvos padėtį. Sutarčiai nepritarė Prancūzija, vis dar tikėjusi Lietuvą įsprausianti Lenkijos įtakon. Nepalankiai vertino ir JAV, vis dar lūkuriavusios demokratinės santvarkos Rusijoje, jos parlamento, kuris galėsiąs spręsti politinį Pabaltijo klausimą. Iš Santarvės kraštų tik Anglija palankiau vertino sudarytą taikos sutartį.

T. Rusija ne tik pirmutinė pripažino nepriklausomą Lietuvą de jure, bet ji išsižadėjo bet kurių suverenumo teisių, nereikalaudama jokių jos įsipareigojimų. Ji net pažadėjo remti Lietuvą, nors netesėjo kai kurių pažadų.

Taikos sutarties pirmu straipsniu pripažintas lietuvių tautos apsisprendimas kurti savo valstybę paremtas šiuo įsipareigojimu:

– Rusija be atodairos pripažįsta Lietuvos valstybės savarankumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suverenumo teisių, kurių ji yra turėjusi su lietuvių tauta ir jos teritorija. Lietuvos buvęs priklausymas Rusijai neuždeda lietuvių tautai ir jos teritorijai jokių pareigų.

Lietuvos pripažinimas turėjo įtakos santykiams su kitomis valstybėmis, nes jau ir santūriausios ėmė pripažinti Lietuvą de facto, Tik po dviejų su viršum metų Lietuva tesulaukė didžiųjų valstybių pilnutinio de jure pripažinimo.

Taikos sutartyje minimas „gera valia visiems amžiams“ atsisakymas bet kurių teisių į Lietuvą, kaip rodė vėlyvesnė istorijos raida, tesėtas, kol T. Rusija buvo silpna.

Taikos sutarties antrame str. aiškiai aptarta Lietuvos ir T. Rusijos siena. Lietuva gavo 32 441 kv. km. žemės plotą, bet jo neturėjo progos valdyti. Šio ploto net siena nebuvo pravesta, nors sutarties antro straipsnio antroje pastaboje minima komisija ir nurodomi būdai sienai nustatyti.

1920. VIII. 26 tarybinė kariuomenė pasitraukė iš Vilniaus, bet T. Rusija nesutiko Lietuvai perleisti taikos sutartyje jai priskirtų žemių. Ji surado ir dingstį – lenkų rusų karą, kuris dar nebuvo baigtas. Atskira sutartimi T. Rusija pažadėjo Lietuvai palaipsniui perleisti kitas taikos sutartyje jai priskirtas žemes. Deja, Lietuva dėl karo painiavos žadėto ploto neatgavo. Tarybinei kariuomenei pasitraukus, lenkai užėmė taikos sutartyje Lietuvai priskirtas žemes. Lietuvos kariuomenė tesiekė Druskininkus, Ašužą, Vosyliškes, Rodūnę, Bastūnus, Medininkus, Švenčionis ir Švenčionėlius. Tik Adutiškio, Vidžių ir Drūkšių apylinkės Lietuvos kariuomenė pasiekė taikos sutartyje numatytą sieną. Tai buvo iki rugsėjo mėn. pabaigos. Spalio – lapkričio mėnesiais ten vyko maišatis.

1939. X. 10 Maskvoje pasirašytoje sutartyje, kai įleisti tarybinės kariuomenės daliniai į Lietuvą, jai tebuvo gražintas Vilnius ir priskirta 6880 kv. km., taigi tik kiek daugiau negu penktadalis taikos sutartyje žadėtos žemės. 1940 m. liepos mėn. tarybinei Lietuvai „dovanotas“ kiek didesnis žemės plotas, t. y. 9527 kv. km., nesiekęs trečdalio taikos sutartyje numatyto ploto. Vilnius prijungtas prie Lietuvos, bet su labai siauru užnugariu. Lietuviškos sritys atiteko Gudijai.

Taikos sutarties 4 str. 1 -je pastraipoje pasakyta:

– Neleisti savo teritorijoje kurtis ir veikti vyriausybėms, organizacijoms arba grupėms, kurios turi tikslą ginklu kovoti prieš kitą susitariančią šalį. Taip pat neleisti savo teritorijoje laikyti svetimą kariuomenę, įsikurti jos atstovybėms ir valdininkams. O vis tiek Tarybų Sąjunga keleriopai sulaužė šį straipsnį.

Kokios nuotaikos vyravo T. Rusijoje dėl bendravimo su Lietuva?

Priešiškos. Dar taikos sutarties nepasirašius, jau sukruto rusų komunistų partija ryškinti abiejų kraštų komunistų santykius. Vyriausybės dienraštis „Izvestija“ (1920.V.13, nr. 102) skelbė, kad Maskvoje, veikianti komunistų partija laiko savo daliniu Lietuvoje esančią komunistų partiją ir pastarajai pažadėjo paramą.

Taikos sutarties keliuose straipsniuose aptariami turto, nuosavybės ir kiti ūkiniai reikalai. Rusijos imperijos turtas ar jos iždo reikalavimai atiteko Lietuvai. Už valstybinį turtą, išvežtą 1914 – 15 m., T. Rusija sutiko atsilyginti, visuomeninį turtą grąžinti ir tenkinti piliečių reikalavimus. Atskiriems klausimams spręsti numatytos komisijos.

Taikos sutarties 9 str. T. Rusija įsipareigojo grąžinti Lietuvai kultūrinį turtą – archyvus, bibliotekas, muziejus ir kitką, tačiau Lietuvos metrika – XIV – XVIII a. Lietuvos  istorijos šaltiniai, taip ir liko Maskvos centriniame valstybės senųjų aktų archyve. /…/

12-ojo straipsnio 3-je taikos sutarties pastraipoje randame: „Išduoti Lietuvos vyriausybei už 3 ml. rublių aukso per pusantro mėnesio nuo šios sutarties ratifikavimo dienos“. Šį pažadą tesėjo: Lietuva gavo pagrindą savai valiutai įvesti. Estija gavo aukso už 15, Latvija – už 4 mln.

Lietuvos taikos sutartis su T. Rusija, pirmoji res inter alias acta, buvo palanki mums, nors kai kurie įsipareigojimai netesėti.

 

 (Galva G. Ernestas  Galvanauskas. Politinė biografija. Čikaga. 1982).

 ,,Politika“, 1990, nr. 5, 9-11 psl.

Parašykite komentarą