Albinas Bernotas

Už tai, kad buvo lietuviai

Žodžiai žemai galvą nulenkus Griškabūdžio bažnyčios
šventoriuje birželio 10 dieną šventinant paminklą visiems
mano krašto žmonėms, nekaltai žuvusiems nuo rudojo ir
raudonojo maro
 
 
 

Kaip šiandien akyse stovi vienas gražus, saulėtas pokario metų pavasario rytas Griškabūdyje. Anksčiau atėjusieji į pamokas už mokyklos, prie sporto aikštelės, po žydinčių alyvų krūmu pamatėme riogsantį pilkai melsvą sunkvežimį, aplinkui šlaistėsi ginkluoti vyrai, tarp jų nuleidęs galvą stovėjo ir sutrikęs lazdute badė žemę žilagalvis mūsų mokytojas Vizgirda, jis buvo senyvo amžiaus, gerokai raišas ir sunkiai vaikščiojo. Neilgai trukus, sunkvežimis suburzgė, mokytojas Vizgirda atsisėdo į kažkieno atneštą kėdę, prie jo prišoko keli drąsesnieji vyresnių klasių berniukai ir taip su kėde įkėlė jį į sunkvežimį. Ant ištiestų moksleivių rankų kėdė siūbtelėjo, lėtai nusileido mašinos kėbule kaip gyvas karstas, ir savo mokytojo mes daugiau nematėme. Jis mums dėstė pasaulio istoriją.

Pasaulio istorija, deja, skaičiuojama ne trapiom moksleiviškų dienų akimirkom, ne amžinam atsisveikinimui pakeltų vaikiškų rankų trumpais pamojavimais, o visa tai užgožiančiais ilgų ilgiausiais šimtmečiais, šimtmečiais, kurie varto žemę, drumsčia vandenis ir kraują, maištingai verpetuoja, keičia vienas kitą ir dingsta palikdami blankų ženklą mokyklinio vadovėlio puslapyje, kukliame kapo kryžiuje; šimtmetis – tik ryškesnis ar blausesnis krintančios laiko žvaigždės blykstelėjimas begaliniame amžinybės danguje, tik akimirka, tik mažas smėlio žiupsnelis, byrantis iš Visagalio saujos; tačiau tautų gyvenime šimtmetis – ilga, paini dienų ir metų virtinė, didi ar pražūtinga lemtis, sunki agonija ar atgimimo klyksmas, ypač mažų tautų gyvenime – kokie ir esame mes, lietuviai. Pastarasis šimtmetis mums dosniai atseikėjo visko – ir dangaus, ir pragaro, ir nežinia – ko daugiau; giliai įmigusiems amžių miegu įsakmiai skambino Vinco Kudirkos varpas, nubudusius ir pakilusius į darbą, susiklausymą šaukė ir vėl štai šaukia Nepriklausomybės rago skardas, žvangėjo traukomos ir vėl iš naujo sutvirtinamos nelaisvės grandinės, į visus pašalius dzingsėdami ritosi Judo grašiai, kuriuos po savimi saujom žėrė mūsų broliai lietuviai, visų nelaimei, godumo jausmas jiems nesvetimas. Toksai tad paskutinysis tasai mūsų vargšės Lietuvėlės šimtmetis; mano karta savo kailiu patyrė jo antrąją pusę, kada gimtąją žemę glemžė pakaitom, anot tos dainos, „viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“, ir sunku šiandien pasakyti, kurio nagai ir dantys buvo skaudesni, bene to, pirmojo, kuris ilgiausiai laikė mus užgulęs.

Karo dundesiai seniai nutilo, jaunesni jų nė neprisimena, o tik šiandien – tik šiandien ne vien Griškabūdyje, bet ir visoje Lietuvoje viešai renkamės, buriamės krūvon, skaičiuojame savo pūliuojančias žaizdas, netektis, braukiame ašaras, šnibždame negrįžusių ir niekada jau nesugrįšiančių vardus, tarsi didysis karas būtų vos vakar pasibaigęs – tasai ištisus penkiasdešimt metų trukęs karas. Nuo kryžiuočių laikų tokio ilgo karo Lietuva nėra regėjusi, kiek kritusių, kiek sužeistų, kiek nežinomų kapų išsimėtę po plačius, lygius Zanavykų laukus – taigi lenkiamės vienam simboliniam paminklui – šventam Kristaus meilės kryžiui, kurio plačiai išskėstos žaizdotos rankos surinks ir priglaus brolių ir seserų išbarstytus kaulelius tiek savoj, tiek svetimoj šaltoj tolybių žemėj. Mirtis visus suartina ir sulygina, todėl neklauskime, už ką jiems kiekvienam tokia rūsti lemtis, nes atsakymas seniai žinomas: už tai, kad jie buvo lietuviai. Geriausias lietuvis – negyvas lietuvis, – šiuo nerašytu įstatymu nuo amžių pakaustytos visos šėtoniškosios galybės, besiveržiančios prie Baltijos. Čia ir yra visa mūsų didžiausioji bėda ir nelaimė, kad protėviai mus įkurdino Europos kryžkelėj, neapsakomai gražioj, bet ir pavojingoj, tragiškoj žemėj. Žemės artojas meilę tėvynei liudija tyliu darbu, be skambių žodžių ir šūkių, liudija žagre ir grėbliu, gražiai suversta vaga ir išpjauta kvapnia pradalge, bet ne ši kasdieniniu sunkiu triūsu reiškiama ištikimybė Lietuvai užkliūna atėjūnui – lietuvis artojas jam painiojasi po kojų pačiu savo buvimu, kaip koks akmuo ant tiesiamo plataus asfalto, vedančio prie Baltijos neužšąlančių uostų.

Ne vienas kaimo senukas po šiai dienai skausmingai suaimanuoja pro miegus, prisisapnavus pokario siaubui, dažnas to meto ginkluotą pasipriešinimą linkęs vertinti kaip beviltiškas, neturėjusias jokios didesnės prasmės brolžudiškas skerdynes; be abejo, tai sunkiai išnarpliojamas kruvinas mazgas, vienu atsivėdėjimu jo neperkirsi, kiek buvo likimų, tiek neišvengiamai bus ir skirtingų požiūrių, bet viena kaip dieną aišku, kad į sparčiai tuštėjančias tremtinių sodybas tuomet atklydęs kolonistas vis dėlto nedrįso, pabūgo įkelti koją ir ten susisukti sau slavišką lizdą, nors pavienių mėginimų ir pasitaikė. Jeigu mūsų kraštą bent iš dalies būtų ištikęs Rytprūsių ar Latvijos pakraščių likimas (o ten pokario metai slinko palyginti ramiai), kažin ar šiandien ramia širdimi galėtume žiūrėti į kokios nors „Jedinstvos“ mušeikų keliamas riaušes ramų būvį pamėgusioje Suvalkijos žemėje. Ne tų metų rugiui kirsti, o po dešimtmečių, kartais ir po šimtmečių nunoksiančiam rugiui kirsti aštriai galando dalgius visų laikų sukilėliai, ir ne jų kaltė, jeigu tas dalgis be laiko nulūžo. Vis tiek jie buvo artojų padermės, ir vėl ne jų kaltė, kad doro artojo taikią priedermę jiems neleido kasdieniškai paprastai atlikti jų tylias, jaukias sodybas užgriuvusios pasaulinės negandos.

Išsukinėtais sąnariais tardant, sielvarto suplėšytom širdim tremiant, arktinio speigo ir bado pervertom krūtinėm, gailint net kulkos, – didelė mažos mūsų tautos dalis suversta į nebūties duobę. O kas liko gyvas ant tos duobės krašto, iki šiol negali atsitokėti arba – tų dauguma – šoka pašėlusiai pusgirtį džiaugsmo šokį, žodžiu, gyvena, neblogai gyvena, tikrai neblogai gyvena, kaip galbūt negyveno nė smetoniniais laikais. Žinoma, tik paskutinis kvailys politikierius žmogui galėtų pavydėti plačių naujo mūrelio langų, gerai mieste įtaisytų vaikų ar automašinos, – viską žmogus įgijo doru sunkaus darbo prakaitu, tai jo gyvenimo prasmė ir džiaugsmas, tiktai gal nereikėtų tuo tarpu pamiršti, kad šie visi patogumai suvešėjo ant tos baisiosios duobės krašto, beveik ant kaulų, o ant žmogaus kaulų padėtas kertinis akmuo niekada nešvytės tikra laime, nors išoriškai taip ir atrodytų.

Niekur pasaulyje negirdėtas dalykas, kad per televiziją, su begėdišku viešumu, matyt, jau paskutinei bėdai prispyrus, tektų ne mažą vaiką, o visą tautą mokyti gimtosios kalbos – ir ne vien ten kokius pusraščius juodadarbius, bet podraug ir gausią nemokamus tarybinius aukštuosius mokslus baigusią mūsų inteligentijos armiją. Plaukai turėtų šiauštis, bet nesišiaušia, aprembėjom, apsipratom, kaip apsiprantam su daug kuo, ko esame netekę, ką ilgus šimtmečius patikimai saugojo kaip kokia tvitovė prieškarinis kaimas: tai visų pirma kalba, seni gražūs lietuviški papročiai, kasdien skambėjusi sodžiuje liaudies daina, iš doros kelio neleidžiančios išklysti katalikybės tradicijos ir dar daug kas, ko už jokius pinigus dabar nenusipirksi, nesukombinuosi, negausi nuėjęs už valdžios parūpintą taloną. Kitaip ir būti negalėjo – išvežtas Vizgirda, keturiasdešimtaisiais ir vėliau iš Griškabūdžio ne savo noru dingę kiti geriausi mokytojai, kitaip tariant, atlėkė raudonas plėšrus paukštis, kad ištęstų mokykloje vaikam smegenis, ištraukytų jiems liežuvius, ir kai gerai pagalvoji, reikėtų tik džiaugtis, kad šiandien tokios mokyklos auklėtiniai dar išgalim suregzti šiokį tokį lietuvišką sakinį, nors ir pašvepluodami. Matyt, toje pačioje mokykloje turėjom per stebuklą išlikusių neblogų užtarėjų, ačiū jiems, ne viskas buvo iš pakaušių išlesta ir iš burnų ištraukyta mažiesiems merdinčios motinos Lietuvos našlaičiams. Juoba kad po pamotės raganos juoda keptuve nė dienos nesiliovė pleškėjusios trys kaitrios pionieriškos liepsnelės, o išaugus iš vaikiško amžiaus, ir dar didesnė ugnis didžiajam broliškų tautų suartėjimo ir galutinio jų susiliejimo pergalingai spirgančiam kepsniui.

Gal kas man ir neatleis už įžūlius, beveik šventvagiškus žodžius, bet pasakysiu, kad išvežtieji į Sibirą daugeliu atžvilgių buvo laimingesni už mus: taip, jie prarado visą užgyventą žemiškąjį turtą, gimtinę, taip, prarado, bet užtat išsaugojo įgimtos lietuvybės kupiną savo dvasią, jos laisvę; mes gi, likusieji, įpuolėme į pokario vargą, kurio buvo marios, bet išbridome, kibę su lietuvišku atkaklumu prakutome, prasigyvenome, garbė mūsų krašto žmogui, kad jo neįveikė kolektyvizacijos atneštas aplaidumas, kad jis neatsisakė ūkininko prigimties, kad liko senoviškai uolus ir nagingas. Tačiau lyg prieš išpažintį perkratydami sąžinę, paklauskime savęs: ar apgynę laisvę turtėti, mes kartais ne- apleidome dvasios turtų, kurių po jokius sibirus neišbarstė tremtiniai, paklauskime savęs, ar pagiringa, pikta, godi, visokiausiom blogybėm apskretusi mūsų neblogai, tikrai neblogai gyvenančių žmonių dvasia, nerasdama vietos namų pertekliuje, kartais, palikusi mus, neišeina elgetauti? Kažkada filosofas tvirtino, kad lietuviui svarbiau ne tai, kas šalia jo, o tai, kas jame. Deja, šį pasakymą šiandien ir miesto, ir kaimo tikrovėje dažnai tenka perskaityti atvirkščiai – iš antro galo. Tasai kelis dešimtmečius trukęs akimis neįžiūrimas, ausimis negirdimas slaptasis karas griovė ne pastatus ir tiltus, griovė ir sprogdino svarbesnius dalykus, kuriuos sunaikinus baimėje susigūžęs žmogus klusniai pasiduos Vinco Kudirkos išjuoktų, bet po šiai dienai gyvuojančių viršininkų valiai – iškart mažų, paskui didesnių ir galiausiai pačių didžiausių ir svetimiausių valiai, kaip toje pasakoje, užrašys savo sielą velniui. Tokį viršininkams paklusnų baudžiauninką juk nesunku suvilioti trupiniu aukso ar gardaus valgio šaukštu, vyžota dvasia oi kaip trokšta važinėtis prašmatniu limuzinu. Ant minkštos pasostės pasodinta, į šilkus įvilkta dvasios ubagystė, ją visomis išgalėmis norėčiau paneigti, tvirtinti, kad ji išgalvota, kad jos nėra, kad aš jos nejaučiu, tikrai nejaučiu kaip kokios Černobylio radiacijos, bet čia pat apsisukęs, žmogau, su šaltu siaubu širdyje susigriebsi: juk tik mirusieji nieko nejaučia ir visko jiems gana, tik mirusieji. Negi mes jau pusiau mirę?

Taigi pagerbdami per pusę šimtmečio nuo svetimųjų ir saviškių judošiškos rankos žuvusių savo tautiečių – kaimynų, giminių ir šiaip pažįstamų – šventą atminimą, apverkdami juos, drauge apverkime ir patys save, patys save apraudokime, kad šis paminklas nebūtų skirtas ir mums, dar gyviems, bet savo apleista dvasia jau pusiau mirusiems – mirusiems ir vėl iš naujo atgimstantiems su amžinu miegu miegančių per ilgus dešimtmečius, šimtmečius nenugalėta ir mums perduota neužgesinamos laisvės, nepriklausomybės viltimi.

 

 ,,Metai“, 1990, nr.8

2 komentarai

  1. Tikrai verta apgailėti kai kam save,jeigu Maironis paseno,o istorijos mokytojui patriotizmas asocijuojasi su nacizmu,kuris veda į šovinizmą.Tikrai darosi liūdna, kai lietuvių kalbos mokytoja metodininkė sako,jog Maironį tegul mini Raseiniai ar Betygala,o mes turim ir rimtesnių darbų .Norisi po tokių žodžių apsiverkti,nes tai jau tikrai ne pokštai,kai iš jos lūpų atskrenda žodžiai,kad Maironio jubiliejus-kitais metais,ir nėra ko skubėti…Jau nesinori dirbti kartu,kai klesti tokios „vertybės'“,ir ta nuolatinė demagogija jau nusibodo,o gal tai tik dar viena patyčių rūšių-intelektualinė…

  2. Saule rašo:vvv, jau rašiau Sportuoju sporto klube 2-4 katurs per savaitę, daugiausia laiko (40 min 1.5 val) praleidžiu ant kardio treniruoklio (slidžių) deginu kalorijas. Paskui dar darau pratimus su treniruokliais. Kartais dar valandą, o kartais tik kokias 15-20 minučių. Turiu pasakyti, kad sportuoti man nėra labai didelis malonumas ir ypač dabar tikrai reikia prisiversti, bet suprantu, kad kitos išeities, deja, neturiu

Parašykite komentarą