Algirdas Endriukaitis

Vladas Baronas – Kremliaus vaidilutė

Yra nusikaltimas, kuris neišperkamas, – tai Tėvynės išdavimas 
                                      Pjeras Buastas

 

Ne vieną domina, kaip žmogus savanoriškai tampa Tėvynės išdaviku arba čekistu. Prisimenu Antaną Sniečkų, kurio tėviškė buvo Būblelių kaime prie Kudirkos Naumiesčio. Po karo A. Sniečkus labai jautė Stalino ranką ir buvo klusnus naikinamosios Kremliaus valios vykdytojas. Jis liepė nupjauti likusius jo tėviškėje didžiulius ąžuolus, kad neliktų ženklo, jog jo tėvai buvo stambūs ūkininkai (,,buožės“), kurie Raudonajai armijai grįžtant iš Rytų pabėgo į Vakarus. Savo gyvenimo saulėlydyje, jis tapo sentimentalesnis, apsilankė šiuose kraštuose, susitiko su kai kuriais jaunystės pažįstamais. Vienam būbleliškiui, kuriam A. Sniečkus jaunystėje buvo pasiūlęs, o šis buvo atsisakęs prisidėti prie komunistinės veiklos, dabar gyvenančiam vargingai, pasakė: ,,Matai, būtume veikę kartu, tai dabar ne taip gyventum”. Tas žmogus nesigailėjo savo laisvo apsisprendimo.

Savanoriškos išdavystės klausimas kyla nagrinėjant Lietuvos prieškario komunistų, pirmųjų čekistų ir Lietuvos sovietinių partizanų veiklos motyvus. Tai nėra paprastas žingeidus klausimas. Mes prisimename, kaip Rusijos žvalgyba dirbo Lietuvoje iki 1940 metų, pokario pasipriešinimo metu, vėliau. Ir dabar Rusija Lietuvai turi senų pretenzijų, o jų žvalgyba Lietuvoje atlieka tą patį vaidmenį, ypač per įtakos agentus (formuojant nuostatas, pasinaudojant arba sudarant kompromitacines situacijas, reikalingas nušalinti kitų naudai atitinkamus asmenis) arba panaudojant asmenį šiam nežinant (,,v temnuju”).

Be to, lietuvis lengvabūdiškai arba savanaudiškai gali dirbti ir Vakarų žvalgybai, o tai jau yra nusikaltimas. Žvalgybos duomenys panaudojami paveikti atitinkamus valstybinius sprendimus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Europa linksmai gyveno ir šoko tango ,,O, dona Klara”. Tuo pat metu ir buvo rezgami tautų pardavimo bei naikinimo paktai. Kaip šiandien Panevėžio ,,šmikiniai” ir ,,tulpiniai” dalijasi savo teritorijas, taip ir didžiosios valstybės tarpusavyje stengiasi gražiai jėga apiforminti savo įtakos sferas pasaulyje ir gauti naudą (vienas požiūris į Jugoslaviją, Palestiną, Rytų Timorą, kitas į Čečėniją) – be teisės ir teisingumo.

Prieškario laikais išdavystės klausimas Lietuvoje buvo aiškesnis. Yra objektyvūs ir subjektyvūs momentai. Formaliai galime kalbėti apie dingstis: natūralų socialinio teisingumo jausmą, prigimtinį asmens vertingumo troškimą, valdžios norą, materializmo pirmumą – greito materialinių materialių gėrybių įsigijimo geismą, pavydą ir agresyvių polinkių buvimą. Čia kalbame apie laisvą žmogaus apsisprendimą. Šie elementai gali įvairuoti, gali kai kurių nebūti, tam tikromis aplinkybėmis reikštis menkai arba nepasireikšti visiškai ir tarpusavyje koreliuoti kiekvienam asmeniui skirtingai pagal jo žinias ir pasaulėjautą. Paprastai pradedama prigimtiniais kilniais motyvais, paskui evoliucionuojama, atsiranda daugialypės priklausomybės ir sąsajos, vyksta metamorfozės. Veikla tampa panaši į nusikalstamo klano veikimą, kuriame žmogus yra ir priežastis ir pasekmė. Iš tokio rato išeiti be visiško žlugimo negalima, todėl veikla tęsiasi netgi iš esmės nenorint. Patyrimas rodo, kad čia iš esmės žmogus laisvai pasirenka tokį priklausomybinį savo elgesį. Sovietų Sąjungos valdžios praktikos atveju judėjimo ir veiksmų motyvacija yra absoliučiai iškrypusi ir išsigimusi, nežmoniška.

Bronius Daunoras, mokęsis VDU teisių ir humanitarinių mokslų fakultete, dirbo ,,Ūkininko patarėjo” ir ,,Sodybos” redakcijose. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vakarus. Anglijoje redagavo ,,Europos lietuvį”. Yra parašęs knygas ,,Čekisto naguose”, ,,Išpirktoji mirtis”, ,,Proferansas tamsoje”, ,,Nylono adytoja”, ,,Mėlyna suknelė”, ,,Duonos beieškant”, ,,Medinė širdis”. 1943 metais Lietuvoje išleistoje knygoje ,,Čekisto naguose” aprašo, kaip per pirmąjį bolševikmetį jį persekiojo čekistas Vladas Baronas. Tai man ir buvo dingstis pasekti šio žmogaus kelią. B. Daunoras rašo: ,,Čekistai – tai vaidilutės, kurių dėka daugiau kaip 20 metų Kremliuje neužgeso Stalino ugnelė”.1 B. Daunorui tuo metu buvo 34 metai.

Visų lietuvių kolaborantų kelias panašus. Praktiškai visi nepriklausomybės metais dalyvaudavo komunistinėje veikloje. Vladas Baronas, sūnus Jono, gimė 1913 m. kovo 10 d. Generališkių kaime, Juodupės valsčiuje, Rokiškio apskrityje. V. Baronas baigė pradinę mokyklą, o vėliau Kaune – dažytojų kursus. Tėvai turėjo 30 ha žemės. Brolis Antanas gyveno pas tėvus, sesuo Konstancija Baronaitė-Širvinskienė gyveno Patilčių kaime, Juodupės valsčiuje, kita sesuo – Petronėlė Baronaitė-Čepelienė gyveno Skemų kaime, Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Brolis Jonas buvo pradinės mokyklos mokytojas Skapiškyje.

Nuo 1930 metų V. Baronas gyveno Kaune, Putvinskio g. 14a, bt. 3. Miną Bekerytę (gimusi 1921 m., vėliau – Taubienė) vedė 1940 metais. V. Baronas mokėjo rusų kalbą, gebėjo skaityti vokiškai, žydiškai ir lenkiškai. Kompartijai priklausė nuo 1933 metų. Jis charakterizuojamas kaip ,,literatūrščikas”, t.y. komunistinės literatūros platintojas.2 Kauno komunistinėje kuopelėje veikė kartu su Feliksu Bieliausku ir Kaziu Marčiulioniu. Jo partinis slapyvardis – ,,Nemunas”.

V. Baronas kariuomenėje netarnavo. Buvo baustas tris kartus. 1934 metais nubaustas 2 mėnesiams už streiką. Z. Angarietis, kuris Maskvoje įdėmiai sekė ir fiksavo komunistinę veiklą Lietuvoje, 1938 m. nurodė, kad V. Baronas prie ,,Universal” baldų fabriko kartu su kitais 5 asmenimis iškėlė raudoną vėliavą. Ant vėliavos buvo užrašyta ,,Ginkim SSSR”.3 Rugpjūčio 1-ji sovietinių komunistų buvo paskelbta tarptautine antimilitaristine diena.

Tais pačiais metais jis gavo 4 metus kalėjimo už dalyvavimą demonstracijoje, o 1939 metų spalio mėnesį už dalyvavimą padėkos SSRS mitinge už Vilniaus grąžinimą nubaustas 1 metams. Taip nurodo Rachelė Lichtaitė Ulevičienė 4 Išties jis buvo baustas už demonstraciją prie Kauno kalėjimo kartu su Rone-Chaja Mazelyte, Eta Grilaite, Rocha Lichtaite, Liūdu Stonkumi. 5

Jis kalėjo IX forte, Raseinių kalėjime, Dimitravo ir Pabradės priverčiamojo darbo stovyklose. 6

Jo byloje nurodoma, kad jo ūgis yra 1,64 m., kūno sudėjimas tvirtas, plaukai tamsūs, tamsiai gelsvi, ilgi, veidas apvalus, kakta žema, akys mėlynos, antakiai tankūs, juodi, nosis vidutinė, tiesi, ausys mažos, smakras platus, rankos ir kojos normalios, eisena ir laikymasis einant normali, kalba aiški.

Rusijos kariuomenę įvedus į Lietuvą ir ją okupavus jis išeina į laisvę. 1941 metais V. Baronas tampa Kauno NKVD valdybos operatyviniu darbuotoju, o vėliau Kauno NKVD valdybos 2 skyriaus 3 dalinio viršininko pavaduotoju. Į jo darbo funkcijas įėjo agentų verbavimas. Pateikiame V. Barono užverbuotų agentų sąrašą.

Eil.nr. Data Registracijos nr. Slapyvardis
1. 1940-08-21 303 Ilgas
2. 1940-08-21 307 Bevardis
3. 1940-08-23 412 Draugas
4. 1940-08-23 413 Vargas
5. 1940-08-27 508 Ruzas
6. 1940-08-30 562 Klevas
7. 1940-08-30 563 Augustas
8. 1940-08-30 564 Stirna
9. 1940-08-30 565 Brolis
10. 1940 08-30 566 Muzikas
11. 1940-08-31 584 Beržinis
12. 1940-09-04 763 Raktas
13. 1940-09-09 773 Polenskis
14. 1940-09-09 774 Piramidė
15. 1940-09-09 775 Palmė
16. 1940-09-16 899 Ąžuolas
17. 1940-09-25 1273 Žemdirbys
18. 1940-10-25 1958 Feigelson
19. 1940-11-10 3489 Bistautas
20. 1940-12-23 4025 Gludutis
21. 1941-03-01 5886 Audra
22. 1941-03-08 5996 Ferdinandas
23. 1941-03-26 6231 Romanas
24. 1941-04-16 6792 Dainius
25. 1941-04-25 6909 Jonas
26. 1941-06-12 7723 Žvaigždė
27. 1941-06-12 7724 Antanaitis
28. 1941-06-12 7725 Jaronimas
29. 1941-06-12 7726 Vera
30. 1941-06-12 7727 Janė
31. 1941-06-20 7743 Barbora
32. 1941-06-20 7744 Kazys
33. 1941-06-20 7745 Gimnastas

                                                                                                                                 7LYA, f-1, a.6, b.4.

Pateiktoje lentelėje matyti, kad V. Baronas savo aukas intensyviai verbavo iškart po to, kai sovietai visiškai perėmė Lietuvos saugumą, ir tai darė iki pat karo pradžios. Ši lentelė sudaryta iš 1940 metų NKVD agentų registracijos knygos, kuri bėgant nuo vokiečių buvo išvežta į Rusiją, o po to vėl grąžinta į Lietuvą. Pažymėtina, kad V. Baronas šioje knygoje už jam priskirtų 33 agentų priimtas bylas pasirašinėdavo gražia rašysena lietuviškai, kai absoliuti dauguma kitų operatyvininkų lietuvių tai darydavo rusiškai.

V. Barono darbą galima vertinti kaip labai intensyvų. Jis išties turėjo daugiau agentų, kadangi 1941 m. NKVD reorganizavimo į NKGB metu agentų apskaitos knygoje nespėta individualizuoti priskirtuosius operatyvinius darbuotojus, nors šiaip čekistai formaliąją pusę kai kuriais atvejais vykdė. Sakysim, pirmasis Lietuvoje čekisto Pušinaičio užverbuotas ,,Lokys” agentų knygoje įregistruotas 1940 metų rugpjūčio 15 dieną, t.y. po rugpjūčio 3 dieną patvirtinto Lietuvos ,,priėmimo” į SSRS.

V. Baronas, būdamas kalėjime, suprantama, gavo atitinkamas pykčio pamokas, o dalykines trumputes čekisto pamokas jis turėjo gauti iš atvykusio iš Rusijos į Lietuvą gausaus čekistų būrio. Jis greitai išmoko čekistų elgesio ir manierų: iš pradžių vaizduodavo gerutį, mandagiai ir draugiškai siūlydavo bičiuliško bendravimo paslaugas, o jeigu jų būdavo atsisakoma ar gudraujama, grasindavo. 1940 m. rugsėjo mėn. jis sako B. Daunorui: ,,Ir nemanykite, kad galėsite bolševiką čekistą už nosies vedžioti. Pradžiai būsite tuojau išmestas iš darbo, o kiek vėliau išvažiuosite su visa šeima ten, kur baltos meškos gyvena”. 8

Apie čekistą Martavičių, kuris iki pat 1990 metų dirbo Lietuvos KGB ir ne vienas Lietuvos pasipriešinimo dalyvis su juo yra turėjęs reikalų, B. Daunoras rašo, kad Barono ,,…bendrininkas Martavičius šioje srityje tikrai buvo stachanovietis”. Jis buvo agresyvus sadistas ir V. Baronas B. Daunorą juo gąsdindavo: ,,Šis draugas labai žiaurus. Ir viršininkas dažnai jį sudraudžia, bet jis nesusivaldo. Todėl geriau prisipažinkite…”.9 B. Daunoras nurodo, kad Martavičius savo aukas mušdavo ,,Walter” pistoleto kotu, kumštimi, mediniu plunksnakočiu, kaustytu batu ir mėgdavo mušti presu be sugeriamojo popieriaus. Keikdavosi ištisai.” Martavičius visais laikais buvo garsus sadistas.

Ilgainiui V. Baronas pajuto savo pareigą nurodymus vykdyti kruopščiai geriausių čekistų pavyzdžiu. Savo aukai jis sakydavo: ,,Juokauji vis, svolačiau. Jei tau čia patinka supūti, tai gali ir pasilikti, bet nerašinėk niekų, kai tau duodamas popierius”.10 Kitoje vietoje autorius nurodo, jog ,,…naujai suimtieji pasakodavo, kad Baronas tebesiaučia NKVD rūmuose ir ne vieną jų iš buto ar gatvės yra pasiėmęs”.10 B. Daunoras patvirtina visais laikais ir visose vietose, ir visomis aplinkybėmis patvirtinamą faktą: ,,Viena buvo aišku, kad su suimtuoju kiekvienas enkavedistas galėjo elgtis kaip jam patikdavo”. 11

KGB prie LTSR MT Klaipėdos skyriaus čekistas M. Goliakevičius pateikė informaciją apie čekistinių grupių, kurios veiktų karo metu Lietuvoje, rengimą. Grupes pradėjo ruošti 1941 m. liepos mėnesį Vitebske. Dėl priartėjusio fronto mokykla buvo iškelta į 30 kilometrų nuo Kalinino miesto esančią Mednoje gyvenvietę, kurioje buvo NKVD vasarnamis. Čia mokė Starotoržkij, čekistas kapitonas Podolskij. 12 Šiame dokumente nurodoma, kad Albertas Slapšys, gimęs 1907 m. Leningrade, buvo vyresnysis NKVD III specskyriaus įgaliotinis. Rengimo grupių buvo keletas. Jose būdavo po 7-8 žmones.

Ketvirtai grupei, kurioje buvo ir V. Baronas priklausė Kauno, Vilniaus ir Šiaulių čekistai: Kazys Macevičius, Anupras Macevičius, Bronius Umbrasas, Antanas Tveragaz, Antanas Knapkys ir Josif Vronas. Grupė buvo apginkluojama mauzeriais, valteriais, parabelum ginklais. Vienam žmogui buvo duodama po 100 šovinių, du pistoletai ir 2 granatos. Vienai grupei diversijoms buvo skirta 8 kg amonito. Tarp kitų užduočių buvo ,,…fizinis okupantų, tėvynės išdavikų naikinimas”. 13 Lietuvoje jie atsirado gan greitai – 1941 metų rugpjūčio mėnesį.

V. Barono kalėjimo byloje nurodyta, kad jis 1941-10-03 18 valandą vokiečių buvo pristatytas į Kauno kalėjimą. Jo dokumentuose nurodyta, kad jis gulėjo Rokiškio ligoninėje, netarnavęs kariuomenėje, nebuvo baustas, ,,Įtariamas politiniai”. Jo kairė koja buvo peršauta. Rašte teigiama, kad jį transportuoti galima, bet reikalingas ambulatorinis gydymas.14 V. Barono nuosprendyje nurodyta: ,,Suimamas Baronas stipriai priešinosi, šaudė ir net mėtė granatas”.15 Dėl V. Barono suėmimo yra vienas neaiškumas. Rusijos kariuomenės žvalgyba ,,Smerš” 1946-10-05 sudarinėjo sąrašus asmenų, kuriuos vokiečių SD tarnybos suėmė Lietuvoje. Sąrašuose pažymėta, kad V. Baronas buvo suimtas 1941-08-19 ir kad jis ,,…vykdė sabotažo aktus” 16 Manytina, kad jis tuo metu galėjo pasirodyti Lietuvoje. Tai arba klaidingai nurodyta, arba galėjo būti jo pirmas areštas, iš kurio jis išsisuko.

Vokiečių saugumo policijos karo lauko teismo nuosprendyje parašyta, kad trys teisiamieji – A. Vilimas, V. Baronas ir A. Slapšys, nurodymus ,,…kaip organizuoti ir vykdyti teroro bei sabotažo aktus įgijo Kalinine iš vadovaujančių NKVD darbuotojų. Jų užduotis buvo sprogdinti tiltus, geležinkelio linijas ir visų rūšių privažiavimo kelius. Po to jie turėjo sudeginti maisto produktų, amunicijos ir kuro sandėlius. Nusikaltėliams taip pat buvo pavesta žudyti vokiečių karininkus, tarnautojus ir lietuvių antikomunistus”.17 Dėl V. Barono tame pat nuosprendyje nurodyta: ,,Baronas daug prisidėjo prie lietuvių deportacijos į Rusiją”.18  Tai tikra, nes pirmajam trėmimui buvo mobilizuoti visi NKVD pareigūnai. Nuosprendis, Rusijos čekistų pavyzdžiu, pasirašytas trejeto, pirmininkaujant SS štandartenfiureriui Jėgeriui.

Generalinio komisaro didelio formato skelbimuose Kaune apie mirties bausmės viešą vykdymą A. Vilimui, V. Baronui ir A. Slapšiui vokiečių ir lietuvių kalbomis nurodoma: ,,Jie atliko daugelį nužudymų ir smurtiškų nusikaltimų, savo aukas nežmoniškiausiu būdu mirštamai nukankino, ir dabar juos ištiks teisinga bausmė”.19

V. Barono kalėjimo byloje yra raštas Karmelitų bažnyčios klebonui, kuriame nurodoma, kad A. Slapšys, V. Vilimas ir V. Baronas yra netikintieji: ,,Prašau jiems rezervuoti kapinėse vietas, ir leisti kasti laidojimui duobes. Jie turi būti vokiečių parėdymu šiandieną 18 val. 30 min. palaidoti”. 20 Ant bylos viršelio užrašyta: ,,13 XII 1941 perduota vokiečiams”. Vokiečių raštas kalėjimui apie jų pakorimą datuotas 1942-01-02.

,,Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (,,Mokslas”, Vilniuje, 1977 m.) V. Baronas neminimas, o A .Slapšys ir A. Vilimas – nurodomi. V. Baronas nenurodomas ir Vilniuje išleistoje 1966 m. ,,Mažojoje lietuviškoje enciklopedijoje“ ir 1985 m. ,,Tarybinėje lietuviškoje enciklopedijoje“. Įdomu tai, kad TLE I tome nurodomas Barono partizanų būrys, pavadintas Vlado Barono garbei, o pats V. Baronas neminimas. R. Šarmaitis, tuometinis Lietuvos komunistų partijos istorijos instituto direktorius, V. Barono byloje nurodo: ,,Yra neaiškumų dėl jo parodymų gestape po arešto 1941 m. Reikia išaiškinti. 1986-09-15”.21 Mums nepavyko užtikti šio išaiškinimo rezultatų, tačiau toks V. Barono ignoravimas enciklopedijoje leidžia spėti, kad jis galėjo gestapui teikti kai kuriuos savo veiklos parodymus ir todėl buvo neminimas.

1989-06-09 laikraštis ,,Komjaunimo tiesa” (nr. 112) mini 1989-02-01 ,,Kauno tiesos” straipsnį ,,Pažaislio miško paslaptis”. E. Breivienė (,,Tiesa”, nr. 273, ,,Kauno tiesa”, nr. 34) rašo, kad 1941 metų rudenį prie duobės prie Petrašiūnų kapinių mačiusi Baroną, Slapšį ir Vilimą, kurie rodę, kur reikią kasti. Steponas Umbrasas, tuometinis sovietinis teisingumo ministro pavaduotojas teigia, kad ten lavonų galėjo būti 19-100. Jis abejoja laikraštyje ,,Į laisvę” 1941-12-15 vokiečių skelbta informacija, t.y. iškart po mirties nuosprendžio įvykdymo: ,,Vilimas, kaip įrodyta, ir kaip jis prisipažino, dirbdamas NKVD Kaune, NKVD rūmų garaže nužudė 29 lietuvius. Nors Vilimas ginasi, kad savo nužudytuosius žmones prieš tai jis kankino, tačiau, lavonus iškasus ir apžiūrėjus, paaiškėjo, kad prieš nužudymą jie buvo nežmoniškai kankinami”.

Čekistas Aleksandras Slavinas 1978-04-15 laikraštyje ,,Tiesa“ rašė: ,,Baronas, Vilimas ir kiti čekistai buvo suimti, kankinami ir nužudyti”. Jo teiginys yra bendro pobūdžio, neargumentuotas.

,,Nekaltas kraujas ir ašaros nedžiūsta, kaip ryto rasa. Vėliau ar anksčiau jie reikalauja ataskaitos”,22 – -taip baigia Bronius Daunoras knygą apie savo budelį. Gaila, kad tokiu baisaus darbo savanoriu tapo, pasitraukęs nuo savo žemės, 27 metų Lietuvos bernelis, tarnavęs didžiajam Stalino kankinimo ir naikinimo pragarui. Fransua de Larošfukas rašė: ,,Išdavystės būna dažniausia ne dėl apgalvoto siekimo, o dėl charakterio silpnumo”. Gal V. Baronas, keldamas Lietuvos padangėje raudoną vėliavą, negalvojo apie savo atsakomybę istorijai, valstybės, žmonių ir savęs naikinimą. Jis galvojo tik apie save. Nusikaltėlių krikštatėviams jis atidirbo. Mums liko pamokanti kruvina jo gyvenimo brydė.


Šaltiniai
1. B. Daunoras. “Čekisto naguose”, Kaunas, 1943 m., l. 21.
2. LVOA, f.1771, a.11771-3, b.410, l.1.
3.LVOA, f.77, a.28, b.758, l.12.
4.LVOA, f.3377, a.22, b.389, l.4.
5. LCVA, f.438, a.1, b.399, l.9.
6. LVOA., f.1771, a.11771-3, b.410, l.3.
7. LYA, f-1, a.6, b.4.
8. B.Daunoras. “Čekisto naguose”, Kaunas ,   
   1943 m., l.27.
9. Ten pat, l.61.
10. Ten pat, l.113.
11. Ten pat, l.69.
12. LVOA, f.3377, a.58, b.853, l.1.
13. Ten pat, l.2.
14. LCVA, f.338, a.851, b.1709, l.1-6.
15. LCVA, f.R-1399, a.1, b.8, l.2.
16. LCVA, f.438, a.1, b.399, l.59.
17. LCVA, f.R-1399, a.1, b.8, l.1.
18. Ten pat, l.2.
19. Ten pat, l.4
20. LCVA, f.338, a.851, b.1709, l.5.
21. LVOA, f.77, a.28, b.758, l.20.
22. B.Daunoras, “Čekisto naguose”, Kaunas,
     1943 m., l.126.

 

Vilnius,                                                                                                         2001-02-11

Parašykite komentarą