Juozas Pikčilingis

Kalba ir profesija

Dažnas manome: kalba, jos taisyklingumu, jos kultūra turi rūpintis kalbininkai. Aš prekybininkas, medikas, žemės ūkio darbuotojas ar kt., ne kalbininkas, ne lituanistas, kaip kalbu, kaip rašau, taip gerai. Ar ne pasenusi tai nuomonė, ne anachronizmas? Dabar, kada ne tik esame visi raštingi, bet ir einame į visuotinį privalomą vidurinįjį mokslą? Kada esame sąmoningi kalbos vartotojai? O jeigu taip, tad kiekvienas atsakome ne tik už žodžio, leidžiamo į viešumą, dalykinį turinį, bet ir už jo taisyklingumą, už sakinio kultūrą. Ir vis dėlto tebėra nemaža kalbos vartojimo sričių, kur dar vis tiek daug nepateisinamo to kalbinio aplaidumo – tų ją luošinančių „kasdienybių“, to elementarių jos normų bei taisyklių mindžiojimo po kojų. Juk daugiur dar niekaip neįstengiame išsibodėti tų žodyno paramsčių: išmierų, forsunkių, tušonkių, provodkių, gaikių, šaltų atsinešimų, karštų išstojimų, vienokių ar kitokių ,,pavedimų“ ir daugybės kitų. O nereto leksikone jie taip suvešėję, kad vos neužgožia viso kalbos pasėlio. O jeigu žmogus neišsiverčia be tokio ,,importo“ žodyne, tai apie sintaksę, kirčiavimą, tartį ką ir bekalbėti. Jie parduotuvės vitrinoje skelbs: „Šiandien pardavime randasi sekančių išmierų…“ Juk naujojoje Vilniaus universalinėje parduotuvėje pirkėją sutikome su panašiu skelbimu. Toks žmogus posėdyje arba pasitarime referuos: „Mokslo metų pradžia ant dienų, o kur tik neini į auditorijas, visur betvarkė“… Kaip tai turėtų pirkėjui, pasitarimo dalyviui atrodyti? Jeigu tą pirkėją parduotuvėje sutinkame, vilkėdami nešvarų chalatą, susipąšioję, neapsikuopę, nudryžę, jeigu įstaigoje sutinkame interesantą, krapštinėdamiesi panages, žiovaudami, tai tuo be žodžių jiems pasakome: aš tavęs negerbiu, laikau tave ,,per nieką“, tu man „tuščia vieta“. O jeigu į jį prabylame nevalyva fraze, argi nepasakome tą pat? Kitąsyk kalba žmogus, rodos, nelaiko rankų kišenėse, papiroso dantyse, nesikrapštinėja panagių, o įspūdis kažkodėl kaip tik toks. Tam užtenka jaustukų, aa? mm? mhm? nu!, žodelyčių biškį, bendrai, abelnai, supranti... O jų, šitų akis badančių tūlos profesijos, tūlo atstovo kalbinio aplaidumo pavyzdžių, kol kas dar tikrai nestokojame. Jo nestokojame, jei prie prekės rašome: „Mašynka plaukų kirpimui“, „Šienikas lovoms“; „Piūkleliai vaikams piaustyti“; jei klientą informuojame: „Kerpami plaukai su sprando pataisymu“; „Išmušami antakiai ir blakstienos“, jei niekaip neišmokstame atsakyti: yrá, nėrá, o vis ýra, néra. Jeigu rašome ir sakome: ,,Šaukiamas laisvanoriškai skęstančių draugijos susirinkimas“; ,,Mašinistas Jonaitis! Užvažiuokite su šilumvežiu į 21 kelią ir prisikabinkite po traukiniu“; „Žuvis ,,Tartu“ iš ešerio“; ,,Į pirkėjo indą atleistas pienas į bidoną neatpilamas“. O kiek tokių bei tolygių „informacijų“ mūsų parduotuvėse, įstaigose, gamyklose, stotyse! Netgi Vilniuje, respublikos sostinėje! Kas tuo kaltas? Mes, tie, kurie čia dirbame, kurie tai įstaigai, įmonei vadovaujame. Nes esame šiuo atžvilgiu inertiški, nerūpestingi, aplaidus. Mat, teisinamės: aš ne kalbininkas, ne lituanistas… Ar tai įtikinama? Sutinkame, itin apmaudu, kai matai taip pro pirštus žiūrint į tai, kas jam privalu, būtina, lituanistą, kai girdi jį aiškinantis: „Mano sritis literatūra, ir kas link kalbinės pusės, aš mažiau įdomaujuos“. Arba pasakojant: „Kas liečia mano auklėtinius, tai galvoju, kad jų irgi keli išeis į gyvenimą pasišventusiais lituanistikai“. Taigi! Šitaip kalba žmogus, kuriam toji „kalbinė pusė“ turėtų būti rūpesčių rūpestis. Bet jeigu kalba ne lituanistas, o, sakysim, buhalterinės apskaitos ar pan. darbuotojas, tai ar jam leistina daryti ir daryti be paliovos tas elementarias klaidas? Sakyti ir sakyti: „Patvirtinta sąmata 3750 rub. sumoje“; „Esmėje išlaidos viršijo pajamas“; „Rasti šaltiniai dėl biudžeto įvykdymo“ (užuot sakius: …3750 rub. sumos, sumai, iš tikrųjų išlaidos, biudžeto įvykdymo šaltiniai)? Ne, ne ir dar kartą ne! Turėtume įsidėti į galvą: už žodį, paleidžiamą į viešumą, – ne tik už jo turinį, bet ir už jo taisyklingumą, – atsakome visi, kas tik jį vartojame.

Minėtasis aplaidumas pirmiausia reiškiasi tuo, kad nepaisome elementarių žodyno normų, gramatikos – morfologijos ir sintaksės (formų bei konstrukcijų vartojimo) – taisyklių, kirčiavimo, tarties normų. Dažnai net tų, kurios turėtų skambėte skambėti galvoje, paliekant aštuonmetės mokyklos suolą. Atseit, stokojame paprasto raštingumo. Argi ne taip yra, jeigu rašome: ,,PDG normatyvo laikymas priešparodytas“? Jeigu rašome: „…daugumoje atvejų iššaukia uždegiminius procesus“? Arba: „Jei kraujuoja negausiai, tai, esant gerai kraujo gamybai, kraujo kiekis greit atsistato, ir žmogus nieko nejaučia… Neretai kraujuoja pakaitomis iš vienos ir kitos pusės. Tokie kraujoplūdžiai dažnesni pas vaikus. Kitokia kraujavimo eiga pas vyresniojo amžiaus žmones…“ Ir dar tos pat profesijos atstovo kalbėsenos pavyzdys: „Viso to pasėkoje pamažu ir nejučiomis atvystosi nutukimas, erosklerozė, infarktai ir priešlaikinė senatvė“; „Maudytis ne ilgiau 10 – 15 min., nelaukiant, kol pradės krėsti šaltis, ir ne daugiau dviejų kartų paroje“. Mes, dirbantieji aukštosiose mokyklose, rašome: „Akademinės drausmės ir pažangumo vidurkiai konstatuoti išeinant iš sekančių rodiklių“; „Atsiekti rezultatai semestro bėgyje yra sekantys…“,,…tame tarpe nusimato mokslinių komandiruočių į užsienį“; „Be manęs (nėra kablelio!) šeimoje yra dar 3 asmenys išlaikyme”. Susirinkimuose, posėdžiuose, per disertacijų gynimus tik ir klausykis: savystovus, savystovus, užmetimas, užmetimas, užtvirtinti, užtvirtinti… O juk dar vidurinėje mokykloje mokytojai už tai mums rašė dvejetus! Kažkodėl vėl po truputį pradedame „reabilituoti“ netaisyklingą ir nereikalingą (dar senelio Rygiškių Jono išguitą): „Domės!“ Arba vėl. Važiuoju autobusu. Priekyje akys atsiremia: „Ne daugiau 55 kel.“, „Ne daugiau 62 kel.“ Ir visur tik taip! Niekur kitaip neteko matyti: O užėjus į tūlą parduotuvę: „Degtinė ir spiritiniai gėrimai atleidžiami ne anksčiau 11 val.“ Ir kiek žalos iš to! Kiek akių tai paklaidina. Jeigu kam papriekaištausime – kodėl sakai: „Dirbu daugiau 10 val. į dieną“, „Išeisiu atostogų ne vėliau dvidešimts pirmo“, tas mums gali atsakyti: „O seku tais rašytiniais pavyzdžiais!“ Jis atsakys: „Seku kitų pavyzdžiais, kai sakau: „Apdovanoti sekantys asmenys…“, „Ekspertų komisijos išvada yra sekanti“. Nes tūloje anketoje, tūloje „formoje“ randu: „Pase reikia įrašyti sekančius asmenis…“, „reikia pateikti sekančius duomenis…“ Ir kur tik klausai: sekančius, sekančius… Juk liaudies universitetas, pradėdamas mokslo metus, savo skelbimuose, iškabinėtuose visame Vilniuje, kviečia mus „į sekančius fakultetus“… Taigi! Yra neįmanomų išmokti dalykų! Jų tarpe ir tie sekantys, ir tie skaito teisingu, ir kt. O kiek tokių akis gadinančių ir ausį rėžiančių žodžių bei pasakymų kasdien paleidžiame! O kaip kalbiškai apdorojame straipsnį, darbą, siunčiamą skelbti? Dažnai nelabai kaip, neretai – ir visai ne. Tuo labai nusiskundžia laikraščių, žurnalų redakcijos, leidyklos, mokslo darbų redakcinės kolegijos. Nenorėkime to darbo, kurį turėjome nuveikti patys, suversti ant redaktoriaus pečių, juo labiau – ant skaitytojo pečių. Nepalikime sakinio tokio šleivo kreivo, taip kalbiškai bei logiškai neapdoroto, kokį jį taip dažnai paliekame. „Et, mačys!“ Tad rūpestingumo, parenkant žodį, formą, sudarant sakinį!.. Žinokime: netaisyklingas ar netikslus žodis – tai netaisyklinga, netiksli mintis. Jokios žodžių vartojimo normos, kuri yra patikrinta ir įtvirtinta žodyne, nelaikykime nereikšmingu menkniekiu, jokios formų bei konstrukcijų vartojimo taisyklės, kuri įtvirtinta gramatikoje. Nelaikykime tuo, ko aš galiu nepaisyti. Tų kalbėjimo „pagal normas“, „pagal taisykles“ (žinoma, ten, kur jų reikia laikytis) įgūdžių mums dar taip trūksta. Gal dėl to, kad viską esame pratę rašyti gerokai atmestinai. Pareiškimą – atmestinai, charakteristiką – atmestinai, ataskaitą – atmestinai, mokslo darbą – atmestinai… Žinoma, kalbos atžvilgiu. Su įvairiopais netaisyklingumais, su logikos „duobėmis“, kurių, beje, neišvengiame jau paprasčiausiuose sakinėliuose: „Piausime ir šersime karves žaliais dobilais“, „Neįvykdėme tik pūkų-plunksnų plano“, „Neigiamą įtaką turėjo veršelių priežiūra“, ,,Praplėsti gimdymo lovas rajone“.

Ir tikrai jau daug bus, pasiekta, jei kalbėsime taisyklingai, be primityvių žodžio darybos, jo vartosenos, kaitybos klaidų, be logikos klaidų. Bet tai dar ne viskas. Dar sergame ir kitomis ligomis. Iš jų pirmiausia galima paminėti liguistą polinkį pūsti „profesinę“ minties reiškimo specifiką, prabilti į skaitytoją arba klausytoją iš savojo „profesionalumo“ aukštybių. Jau to polinkio esama kalboje, kai paprasčiausią geležies grąžtą vadiname freza, truputį pagręžti – kai kurio pafrezavimo atlikimu, kai sakome ne galima užsigauti, o galima truputį susitraumuoti ir pan. Mat, reikia kuo nors iš kitų išsiskirti, kuo nors „save parodyti“. Ta baime, kad mūsų stilius neturės deramo profesinio skambesio, kad mus palaikys neturinčiais pakankamo profesinio išprusimo, gal būt, ir reikia aiškinti didumą visų tų chirurginių piūvių pravedimų, daugybinių sumušimų, kraujavimų davimų, prakaitavimų išreiškimų ir kitų panašių profesinės sunkiosios artilerijos frazių. Jos, beje, dažnai esti ir netaisyklingos. Ir šitaip kurpiamas profesinis žargonas. Jo kai kuriose kalbos vartojimo srityse jau labai daug. Mat, manome: juo daugiau mūsų kalboje tokių frazių, juo labiau ji atitinka tai, kas turėtų skambėti kaip jos dabarties etalonas. Vengtinas, žinoma, ne tik žargonas… Vengtina visa, kas perdaug griozdiška, išpūsta, dirbtina. Jeigu esame žemdirbiai, o pasakojame apie savo darbus ir dienas, tai nemanykime, jog tuo geriau pakalbėsime, kuo daugiau prikaišiosime į sakinį tų sparčiais tempais, rankiniais būdais, piaustinio pavidalo, tų kombainininkų maitinimo reikmių tenkinimų, šiaudų sukrovimo į stirtas problemų išsprendimų, trąšų sandėliavimų atviroje vietoje, gamtinių sąlygų pablogėjimų ir pan. „aukštojo stiliaus“ frazių, kuriomis tūlas taip gardžiuojamės. Pirma pasižiūrėkime, ar čia daugiur negalima „verstis“ tuo, kas visai paprasta, ir sakyti: sparčiai, rankomis, susmulkinti, kombainininkams vešime pietus, vakarienę į lauką, šiaudus į stirtas kraus, trąšos pilamos, laikomos lauke, pablogėjus orui? Trūks pliš stengiamės pavartoti specialių žodžių, specialių terminų. Mes ne tokie naivūs, kad, paprašyti duoti interviu, maišą vadintume maišu, pieną – pienu, arklius – arkliais ir t. t. Ne! Čia sakysime: tara, karvės produkcija, gyvoji traukiamoji jėga…. Jau esame persiėmę frazėmis: vystosi bendradarbiavimas, vyksta atsakingas laikotarpis laukuose, vyksta kiaušinių dėjimas, atliekamas avių gydymas nuo… ir t. t. O pasekime, kaip kalba mūsų didieji autoritetai prof. P. Vasinauskas, ž. ū. m. kand. A. Būdvytis. Ar piktnaudžiauja jie tomis pretenzingomis frazėmis?

Itin linkę išpūsti mokslinę savo tiriamojo dalyko išraiškos priemonių specifiką kai kurie jaunieji mūsų mokslininkai. Jie savo stilių kartais taip „suspecifina“, kad žodis pradeda nebeatitikti savo, kaip „informatoriaus“, paskirties. O kiekvienam kalbančiam į platesnę auditoriją derėtų įsidėti į galvą nebylų skaitytojo arba klausytojo pageidavimą: „Išmok galvoti mano galva, nes, nerdamasis iš kailio būti pernelyg „specifiškas“, daraisi nebeįkandamas“. Atsiminkime: kiekvienas supažindinimas su tuo, ką mes žinome, o mūsų pašnekovas nežino, – tai kompromisas tarp jo ir mūsų, tad neprabilkime į jį iš savo „parapinių“ aukštybių. O kaip dažnai mūsų sakinys stena po ta nereikalingų profesinių kalbos biurokratybių našta. Jį skaitydamas, ne kartą pagalvoji: „Kiek pretenzijos, o kokie elementarių žodyno normų, gramatikos taisyklių „nežiniukai“ esame!“

Dar šis „savo stiliaus rodymas“ reiškiasi tuo, kad vartojame kur kas daugiau žodžių, negu jų reikia minčiai išreikšti, – daugžodžiaujame. Sakome ne lizdas pagausėjo šešiais paršeliais, o …šešių sąlyginių prieauglio vienetų kiekyje, teikiame pirmenybę aukštą išmilžį duodančiai prieš pieningą, nors tai ir logiškai nėra be trūkumo (pvz.: Čia dviem eilėmis stovi aukščiausią išmilžį duodančios karvės).

Tad visuomet derėtų klausti savęs: o ar aš savo mintį reiškiu ne perdaug specialia fraze? O ar neužtektų paprastesnės, visuotinai vartojamos? Ar nėra ji dirbtinai išpūsta? Ar reikalingi čia visi žodžiai? Ar sakinys atitinka elementarią logiką?

Dar grįžkime prie pavyzdžių.

Materialiniai stimulai išmušė Nastę iš vėžių, ir ji nuėjo gyventi pas šitą našlį.
Buvo tokių momentų, kai spauda su žurnalais buvo sukišti į tvorą…
Bus pareikalauta už naudojimą elektrinių poreikių už visą paros laiką.

 Ar reikia taip sakyti?

Ar reikia „materialinių stimulų“, „tokių momentų“, „elektrinių poreikių“? Ar reikia stilistinių prašmatnybių „veidu atsisukti“, „girtumo požymiai“, „matematiniais apskaičiavimais apibrėžtas“ sakiniuose: „Draugai, po šio pasitarimo mes turime veidu atsisukti į organines trąšas, jų laikymą ir išvežimą“; „Mes išgėrėme tris bonkas, ir aš jaučiausi visai mažai turintis girtumo požymių“; „Tiksliai matematiniais apskaičiavimais apibrėžtas medynų auginimo modelis“. Argi kalbantysis nežinojo, jog galima buvo sakyti: „Susiviliojusi lengvu gyvenimu, Nastė nuėjo…“,kartais, kai kada laikraščiai bei žurnalai…“, „už elektrą, už naudojimąsi elektra…“ ir pan.? Žinojo, tik iš kailio nėrėsi nepadaryti gėdos savo profesijai. Užleidžiame vietą dar kelių tokių „stilių rodančių“ plunksnai: „Kirpėjas M. spalio 17, 18, 19 dienomis neatėjo į darbą ir pragirtuokliavo, tam neturėdamas pateisinamų priežasčių“; „Siūlau J. P. už dykinėjimą be priežasties pašalinti iš darbo“. Atseit, esama „pragirtuokliavimų“, „dykinėjimų“, turinčių pateisinamas priežastis. Čia pasitelkiami madinga žodžiai veikla, procesas, klausimas, problema, tarpe, srityje ir kt., pvz.: „Suaugusiųjų sukauptas patyrimas daugiausia būdavo perduodamas, kai vaiką įtraukdavo į suaugusiųjų veiklą“; „Opos proceso gijimas vyko lėtai“. Konstrukcijos esant + veiksmažodinio daiktavardžio naudininkas, su + veiksmažodinio daiktavardžio įnagininkas, pvz,: „Esant stipriam apsinuodijimui, haliucinacijoms prisideda traukuliai su sąmonės nustojimu“. Konstrukcijos bekvitinio užsakymo atlikimo atvejai ir panašaus kirpimo pvz.: „Buitinio aptarnavimo kombinate pasitaikė bekvitinio užsakymo atvejų“. Jas mums pakiša taip pat teikimas pirmenybės tam, kas „super-specialu“, „profesionalu“.

Ar reikia pasakymų „didžiausią reikšmę turi“, „turėtų minimalias reikšmes“, „persirito per eilę momentų“, „pašarų sąstatui diktuojant“ sakiniuose: „Iš apsinuodijimų darbe didžiausią reikšmę turi apsinuodijimas alkoholiu“; „Svarbu, kad autoįvykių skaičius turėtų minimalias reikšmes“; „Ši naujovė įdiegiama ir jau persirito per eilę momentų“; „Pašarų sąstatui diktuojant, kiaulių skaičius, lyginant su praėjusiais metais, jau sumažintas 10 procentų“; „Įvyko mano frotinio rankšluosčio dingimas, todėl meistrės elgesį skaitau kompromituojančiu reputaciją“; „Mūsų šeimų moterys nuo tolesnio kiaulininkystės išvystymo atsisakė“. Ar tokie pasakymai čia tinka? Sekdami mūsų pavyzdžiu, mokiniai kalba: „Jauniausiojo sūnaus mirčiai poetė suteikė pačią didžiausią reikšmę ir subtiliausią atspalvį“; „S. Nėris, suradus tinkamą psichologinį momentą, ramina motulę“. Esame linkę manyti, jog panašios snobizmo užmačios lemia čia bei ten jau liga virtusį padalyvinių konstrukcijų vartojimą – vartojimą ten, kur jos visai netinka, netaisyklingos, nelogiškos, pvz.: „Fabriko profsąjungos komitetas nesvarstė trūkumų, teršiant aplinką“; „Sprendimas persvarstytas, jį dalinai pakeičiant“.

Stilizuojame tuo, kad ten, kur visai nereikia, teikiame pirmenybę retesniems, „mandriau“ skambantiems žodžiams ar frazėms, tuo, kad pernelyg prikemšame jų į sakinį.

Šis stresas determinuoja urgentinę intervenciją, kurią kartais limituoja adekvatiškų situacijų kontravertiškumas.
Ar cigaretė yra būtinas šiuolaikinės moters emancipacijos aksesuaras?
Ir vargu ar sumistikuosime kūrybinį determinizmą, manydami, jog būtent tik apžvelgęs artimos praeities bei dabarties temas, Just. Marcinkevičius šiandienos prisodrintu žvilgsniu pabandė aprėpti tolimus mūsų tautos istorijos akiračius, sukurdamas poemą „Donelaitis“.

Kodėl taip kalbame? Kodėl paleidžiame į darbą visų tų stresų, aksesuarų, determinizmų… sunkiuosius pabūklus? Mat, be jų nebebus to, kas rodytų kalbantįjį esant „intelektuolį“, eruditą, „turintį profesinį pranašumą“, gebantį samprotauti aukštesnėmis kategorijomis. Samprotauti savo ,,cechine frazeologija“. O ar nematome, kad iš mūsų jau šaiposi satyrikai? Antai V. Žilinskaitė savo humoreskose: „Knygos peizažai respektyvūs, dialogai šakojasi pakankamai, yra hiperbolių, pagrindinis herojus sutinka su savo pozicija, tik gal jam trūksta išcentrinės jėgos“. Arba: „Mes kategoriškai protestuojame prieš monopolijų raugu atsiduodančią konkurencinę avantiūrą. Šiuo atsakingu istoriniu momentu, kai reikėtų vienytis prieš importinės avalynės populiarumą, „Raudonosios žvaigždės“ atstovai (batsiuviai) rodo patriotinio ir politinio sąmoningumo stoką“.

Tad: jei kalbame ar rašome, neužmirškime tolydžio pasižiūrėti sau pro petį, ar nesikeliame į profesines stiliaus prašmatnybes ten, kur nereikia, ar mūsų frazė neskamba visa oktava per aukštai, per „specialiai“, ar ne per daug joje paradiškumo. Tuomet sakinyje tikrai mažiau liks to, kas dirbtina, neskoninga, kas tuščia.

O dabar dar trumpai grįžkime prie tų profesijų, kurioms, sakytume, kalba yra tas, kas artojui arklas. Kurios jų minėtinos pirmiausia? Jeigu kalbos kultūra yra neatskiriama žmogaus kultūros dalis, tai apie jos svarbą tokių profesijų, kaip mokytojo ir dėstytojo, ką ir besakyti. Kalbos taisyklingumas – jiems neišvengiama būtinybė, tai, apie ką sakoma: „kategoriškasis imperatyvas“. Sąvokos „geras pedagogas“ ir „prastas kalbos mokovas“ nesuderinamos. Mes, mokytojai ir dėstytojai, visuomet turėtume atsiminti: nuostoliai, kuriuos patiriame dėl to, kad nepasistengiame taisyklingai, tiksliai, aiškiai reikšti mintį, esti labai dideli: mes ne tik dėstomojo dalyko neperteikiame taip, kaip derėtų (juk netaisyklingas, neaiškus sakinys – tai netaisyklinga, neaiški mintis!), bet, kas taip pat labai apmaudu, duodame ne tą pavyzdį kitiems, kurio reikėtų, ar net sėjame užterštą sėklą. Ir ją sėjame, užuot ugdę savo klausytojų sugebėjimus bei įgūdžius gražiai kalbėti. O, deja, aukštųjų mokyklų, technikumų auditorijose, viduriniosiose mokyklose toli šaukia ne visur ir ne visuomet skamba tokia kalba, apie kurią galėtume pasakyti: jau jau nebesėjame piktžolėtos sėklos, jau jau mūsų kalbėjimas yra sektinas pavyzdys klausytojui. Anaiptol! Juk ne „archeologinė retenybė“ čia girdėti: Daleiskim, kad taškas randasi sekančioje plokštumõje; Reiškia vis tiktai tikrumõje gaunasi kažkas tai panašaus į žaismą; Vietoj to, kad naudoti prielinksnį „apie“, reikia naudoti prielinksnį „per“. O kas, jeigu visas kalbančiojo „šnekesys“ nuaustas iš šitaip ydingų sakinių! Iš sakinių, kurių vieną išgirdę turėtume reaguoti taip tarsi būtų įvykę kažkas panašu į katastrofą. O jeigu dar darome tiek pat kirčio klaidų, tarties klaidų! Jei, pavyzdžiui, kalbame jaunừs specialistus, sẽnus revoliucionierius, kitame plȃne… O kaip į tokį savo bendradarbio kalbėjimą reaguojame? Dažniausiai – niekaip, dažniausiai dėl to mums nei šilta, nei šalta. Mat, „nepastebime“, dedamės nepastebėję… Ar ir toliau tokie nepastabūs ir tokie tolerantiški būsime? Čia juk yra taip: arba mes įveiksime savo inertiškumą, arba įvairios negerovės mūsų sakinyje dar labiau suvešės bei įsišaknys.

Keliame kvalifikaciją. Dažnai pagal labai išsamią programą. Į šią įtraukiama viskas, kas vienaip ar kitaip būtų mums naudinga. O kalba? Ji dažniausiai lieka užmiršta. Nors kvalifikaciją keliančiąjam ji, jos kultūra, būtų gyviausia būtinybė.

Tad ir tokiomis progomis nepamirškime jos!

Tad tegul niekur nepadvelkia iš mūsų šaltis kalbai – abejingumo šaltis, abejingumo tam, kas esti jos darkymas, kas grąžina mus į „mažaraštiškumo“ laikus. Įsidėkime į galvą, ką mažne prieš keturiasdešimt metų sakė M. Gorkis: kalbinis mažaraštiškumas „visuomet esti susijęs su ideologiniu mažaraštiškumu, metas galop tai suprasti“.

Vienas rusų autorius, nebeatsimenu, kas ir kurioje knygoje, pasakoja… Jis turėjęs didelį malonumą sutikti pajūryje vieną žavią nepažįstamąją, kuri savo grakštybe bei grožiu jam priminusi antikos statulą ir sužadinusi atmintyje poeto eilutę: „Bce в ней гармония, гармония, все диво…“ Bet tereikėję išgirsti iš tos grakščiosios būtybės vieną vienintelį nevalyvai pasakytą žodį: „Hy и взропела я на этом пляжý!“ – ir viso ankstesniojo žavesio nė kvapo nebelikę; gražioji draugė jo akyse tapusi luošė. O kiek tokių на … пляжý, kiek tokių mus turinčių luošinti žodžių, žodžių junginių, konstrukcijų tūlas pavartojame paskaitose, susirinkimuose, posėdžiuose! Ar ne „luošiai“ minėtąja prasme turėtume pasirodyti auditorijos akyse, kai sakome: „Kaip tai mūsų renginiai nėra ant tiek masiški, kad apimti fakulteto gyvenimą visumõje“? Arba: „Reiškia, vis tiktai gaunasi sekančiai…“ Nebūtų didelės bėdos, jei, kalbėdami ex promptu, šit ėmėme ir nuslydome iš vienos konstrukcijos į kitą, iš vienos kirčiavimo paradigmos į kitą… Bet argi leistina mums, mokytojams ir dėstytojams (juo labiau filologams!), vis kalti ir kalti savo klausytojams į galvą: „Letuvos pylis pagrinde buvo statomos, kad atremti Ordino agresiją“; „…siekia, kad parodyti…“; „Kas liečia naujus tyrimo metodus, tai…“; „literatûra, literatûra“, „mokikla, mokikla“, peñki, septўni, devўni“ ir t. t.? Tūlas, būdamas netgi lituanistas, neišsiverčia be tų „gaunasi“, „reikalas tame“, „reiškia“, „skaitau“ ir kt. Argi tikrai taip jau neįmanoma išsibodėti jų, tų netaisyklingų sangrąžinių formų, tų vietininkų, įnagininkų? Tos klaidos mums tieksyk buvo nurodytos ir tebenurodinėjamos. Ar tokiame mūsų elgesyje negalima įžiūrėti pikto „nesuinteresuotumo“ kuo greičiau kratytis tuo, kuo neleistina taikstytis nė vienoje pamokoje, nė vienoje paskaitoje? Argi tokiu savo elgesiu nepasakome: „Nežinau, negirdėjau, nenoriu žinoti, nenoriu girdėti“. O kitąsyk pagalvoji: ar tūloje pamokoje bei paskaitoje negalėtų būti daugiau to, kas mokiniui ar studentui padėtų ugdyti įgūdžius gražiai reikšti mintį? To, kas keltų jo išraiškos sugebėjimus? Juk nemaža būna tokių pamokų ar paskaitų, kurių kalba – tarsi nuo kojų nuvarytas kuinas. Joje neišvengiame to elementaraus išraiškos primityvumo, na ir, žinoma, elementarių netaisyklingumų. Ir vėl, visai nesirinkdami, užleidžiame vietą vienos rašytinės paskaitos autoriaus plunksnai:

 Drėgmingumas yra tokia dirvožemio savybė, kurios dėka dirvožemis sugeba išlaikyti vienokį ar kitokį vandens kiekį. Pilnas dirvožemio drėgmingumas, kada visi dirvožemio kapiliarai ir nekapiliariniai tarpeliai yra užpildyti vandeniu. Kapiliarinis drėgmingumas yra, kai vandeniu užpildyti tik kapiliariniai tarpeliai, o nekapiliariniuose randasi oras…

Dirvožemio savybė, dirvožemio drėgmingumas, dirvožemio kapiliarai, užpildyti vandeniu, vandeniu užpildyti, randasi oras… Mes linkę save teisinti: svarbu, kad gerai dėstau, gerai perteikiu dalyko esmę. Svarbu, kad studentas išlaikė egzaminus, ir tiek. Bet vis dėlto labai juk nenormalu: absolventas – lituanistas, rusistas, anglistas ar kt. iš aukštosios mokyklos išeis kalbiškai toks pat „miniažmogis“, kuris niekuo, nesiskirs ar mažai kuo tesiskirs nuo kitų. Penktajame ar šeštajame kurse, jis dar rašys: „Prašau, drg. Rektorių, leisti man…“ Taigi dėlios kablelius be nuovokos; rašys „…Nuo N …pareiškimas“, atseit, vartos aiškiai netaisyklingą konstrukciją. Gal tokie ir pan. atvejai retenybė filologijos fakultete? O, ne! Deja, ne! Sujaukta mintis, logikos stoka, žodžių vartosenos, sintaksės klaidos, nerūpestingai vartojami skyrybos ženklai, netvarkingas braižas, nepalikta paraštė ir kt. – kasdieninis reiškinys studento į dekaną ar į rektoratą siunčiamuose raštuose. Mat, jis negalvojęs (turėtų būti: nemanęs), kad ,,tie formalumai“ tiek daug reiškią.

Yra kuo ir pasidžiaugti. Yra nemaža vidurinėse mokyklose mokytojų, aukštosiose – dėstytojų, apie kurių varomą barą ugdant bei puoselėjant kalbą – tiek savo mokykloje, tiek už jos slenksčio – galima būtų pasakyti daug šiltų žodžių. Ypač apie tuos mokytojus lituanistus, kurie ne tik patys rodo taisyklingos, gražios kalbos pavyzdi pamokose, posėdžiuose ir kitur, bet rūpinasi ir tuo, kad, sakysim, būtų kalbos kertelė sienlaikraštyje, kalbos taisymų lenta ar kas panašu mokyklos koridoriuje ar vestibiulyje, apie tuos, kurie yra suorganizavę kalbos entuziastų būrelius ir šiems vadovauja. Jiems ne vis tiek, kaip praktiškai mokiniai moka gimtąją kalbą, ne vis tiek, kokia jos aplinka mokykloje, mieste, rajone. Taigi yra mokytojų, kurie, taip sakant, patys nerimsta ir kitiems neduoda ramybės. Tokiu savo atsidavimu jie kalbai tarsi sakytų: „Tu esi man tas didysis džiaugsmas ir didysis rūpestis!“ Sėkmės jiems! Sėkmės! Ir būtų labai sveikintina bei lauktina, kad jie žengtų dar vieną žingsnį priekin – imtųsi steigti savo mokykloje kalbos kultūros fakultetą. Tuo jie praskintų kelią dar vienai perspektyviai kalbos ugdymo bei puoselėjimo formai. Ir apskritai, kaip sako vienas žymiųjų pedagogų (regis, Suchomlynskis), iš trijų „kultų“, kurie būtini vidurinėje mokykloje, vienas turįs būti gimtosios kalbos „kultas“. Čia jau nekalbėsime, jog šitoks „kultas“ dar būtinesnis aukštosios mokyklos filologijos fakultete – „žodžio mylėtojų“ ar „mėgėjų“ fakultete.

Jos, tos sektinos iniciatyvos, pavyzdžių, sektinų kalbos puoselėjimo pavyzdžių yra ne tik mokyklose, bet ir mokslo įstaigose, gamyklose. Respublikinėje spaudoje būsime skaitę, girdėję per radiją bei televiziją apie gražų skaičiavimo mašinų SKB kraštotyrininkų klubo „Alkas“ darbą. Ir galima tik džiaugtis, kad šie skaičiavimo technikos kūrėjai, t. y. tolimos filologijai profesijos žmonės, savo klubo planuose neužmiršta ir kalbos. Jie leidžia kalbos biuletenį, kuris informuoja apie skaitytiną kalbinę literatūrą, kelia aikštėn ir taiso jų aplinkoje pasitaikančias būdingesnes žodžių vartojimo, gramatikos klaidas, rengia susitikimus su kalbininkais. Argi ne sektinas pavyzdys? O Kauno oratorinio meno fakulteto prie Kauno A. Sniečkaus politechnikos instituto, Vilniaus jaunųjų lektorių mokyklos prie Vilniaus V. Kapsuko universiteto pavyzdys! Čia taip pat daug dėmesio kreipiama į tai, kad. klausytojas prustų kalbiškai, stilistiškai.

Itin reikėtų savo žodžiu rūpintis publicistams, oratoriams, žurnalistams. Ir, žinoma, juo labiau visiems pretenduojantiems į tą sritį, kur kalba yra ir estetinė vertybė, kur jos paskirtis – emocinis poveikis. Kitaip sakant, grožinės literatūros kūrėjams – rašytojams. Juk jiems kalba tas pat, kas žaidėjui karalius šachmatų lentoje: nėra karaliaus – nėra nė žaidimo, nėra kalbos – nėra nė rašytojo. Žinokime, kad skaitytojas visai teisėtai iš grožinio kūrinio autoriaus gali reikalauti: jei imi į rankas plunksną, būk žodžio vartojimo meistras, jo virtuozas. Ir apie tai tegul byloja kiekvienas tavo sakinys, kiekvienas žodis. Žinok, kad iš tavęs laukiame ypatingos duoklės kalbai. Ne, ne to, kad folkneriškai ar kitaip ja eksperimentuotum, o kad parodytum, kas tai yra jos grožis, turtingumas, stilistinis lankstumas. Kad parodytum, kas tasai „atrinkimo menas“ iš tonų rūdos. Taip pat iš tavęs laukiame, kad parodytum, kaip lygintini tie nuostoliai, kuriuos ji patiria, įvairių jos lygmenų išraiškos priemonėms tolydžio išsikvepiant, nusidėvint, banalėjant. Ir nereikia geresnės duoklės kalbai, kaip pasirodymas grožinės knygos, kuri ir kalbos atžvilgiu esti tikrai „grožinė“. Jos pasirodymas – džiaugsminga diena ir kalbininkui. Tad kuo daugiau tokių džiaugsmingų dienų! Ir tegul nutyla balsai: rašytojai nupigino žodį, reikia sukrusti ir gelbėti jo prestižą. Knyga – sektinas kalbos pavyzdys, savaime suprantama, laukiama ne tik iš beletristo – ji laukiama iš publicisto, mokslininko ir kt. Ji turėtų „duoti toną“, kaip dera kalbėti. Jį, tą toną, turėtų duoti laikraščiai, žurnalai, radijo ir televizijos laidos, rodydami kuo didžiausią profesinės pagarbos žodžiui pavyzdį. O ir visur visur reikia, kad būtų sudaryta nepakantumo atmosfera tiems, kurie jam neleistinai abejingi.

Kalba, kalba…

Ji turėtų rūpėti mums visiems, nepaisant to, kokioje srityje mes darbuotumės, kurios profesijos atstovai būtume. Ir rūpėti ne kada-ne-kada, o visą laiką. Nes gimtosios kalbos reikia mokytis visą amžių.

O, kokia mums būtų garbė, jei iš mūsų profesijos, mūsų specialybės eitų tik gera kalba!

 

,,Pergalė“, 1975, nr. 2, p. 151-159

Parašykite komentarą