Rasa Prascevičienė

Lietuvių kalbos gedulo diena – ne už kalnų

Minime Lietuvos Nepriklausomybės dieną – Vasario 16-ąją. Ir sostinės rūmuose, ir kaimo kultūros namuose prabangiau ar kukliau bus švenčiama, skambės Valstybės himno žodžiai: „ Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Ko gero, sunkiai įsivaizduotume save esant lietuviais, jei iš praeities nebūtume paveldėję gimtosios kalbos – seniausios gyvos tarp visų indoeuropiečių kalbų, kaip reta turtingos, skambios… Atrodytų, sunkiausiais svetimųjų priespaudos metais išsaugota ir šiandien ji turėtų būti vienas tų neišsenkančių lietuviškosios stiprybės ir pasididžiavimo šaltinių. Tik ar yra?

Simbolinis sutapimas: ateinančią savaitę kalendoriuje pažymėta ir dar viena minėtina Jungtiniu Tautų skelbiama Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Tačiau stebint tai, kas vyksta aplinkui, regis, Lietuvoje jau išaušusi gimtosios kalbos gedulo diena.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: pakanka įsijungti televizorių, ir ne tik iš vienadienių „žvaigždučių“, bet ir iš valstybės vyrų burnų pasipila tokie svetimybių ir žargono purslai, nuo kurių sopa ne tik ausis, bet ir širdį. Visuomenei būtinas pavyzdys, kuriuo būtų galima sekti. Senosiose Europos šalyse būtent politikai yra tas šviesuomenės sluoksnis, kurio kalba laikoma pavyzdine. Tačiau didžiajai daugumai mūsų politikų iki nepriekaištingos lietuvių kalbos, deja, ne arčiau kaip iki Mėnulio.

Kaip bebūtų gaila, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę lietuvių bendrinė kalba, nors ir susigrąžinusi valstybinės kalbos statusą, vis labiau veikiama neigiamų veiksnių, su kuriais taikstosi ir „europėjančios“ atsakingos valstybės institucijos, ir visuomenė, su pasimėgavimu skubanti vartoti vis naujas žargono „puošmenas“.

Viena ryškiausių kalbos darkymo atmainų – svetimvardžių vartosena, jų rašymo „laisvė“. O juk dar Vincas Kudirka siūlė paprastą principą – visus nelietuviškus tikrinius vardus lietuviškuose tekstuose, įskaitant dokumentus, rašyti lietuviškai, o jų originalias formas prireikus pateikti kaip papildomą informaciją.

Iš istorijos žinome, kad lietuvių kalbą ilgus amžius puoselėjo ne dvarponiai, ne miestiečiai, bet kaimas. Deja, šiandien jame auga jau ne birutės, onutės ar petriukai, o džestinos, amandos ir deivydai. Įdomu, ar dabartiniai mūsų naujagimiai užaugę galės švęsti Jonines, jei Lietuvoje nebeliks nė vieno Jono?

Vyresniosios kartos žmonės turbūt prisimena žymų rusų aktorių Rolaną Bykovą. Kartą televizijos laidoje paklaustas, kodėl jo, ruso, toks keistas vardas, aktorius prisipažino, jog vardas – mamos neišmanymo rezultatas. Mat ši, perskaičiusi Romeno Rolano romaną, panoro sūnų pavadinti žymaus rašytojo vardu. Tik nesuprato, kur jo vardas, o kur pavardė. Suskaičiuoti, kiek tokių „nesupratimų“ šiuo metu auga Lietuvoje, dabar bando Vilniaus universitetas. Lituanistai planuoja sudaryti išsamų lietuviams priimtinų vardų žodyną. Tik klausimas, ar vien jo pakaks? Nes ir dabartiniai mažyliu vardai ir tautos išmintis ne veltui byloja, kad su vaiko vardu tėvų protas vaikšto.

Kai kažkurios Europos šalys, tarp jų ir mūsų kaimynė Estija, yra priėmusios įstatymą, nustatantį, kokiu vardu galima pavadinti naujagimį islandą ar estą. Tuo tarpu pas mus ir sudarius žodyną bus tikima vieninteliu tėvų protingumo kriterijumi.

Kaip bebūtų gaila, bet iš lietuvių moterų asmens dokumentų globalizacijos šluota pastaruoju metu vis negailestingiau šluoja visas jonienes, petrienes ir kitokias „-ienes“. Be šios priesagos esą užsienyje patogiau. Bet, dievaž, sunku įsivaizduoti kad dėl kitataučių laužomo liežuvio savo asmenvardį trumpintų koks nors Machmudas Ali Aladin Zaha….

Neteko girdėti, kad ir Lietuvoje apsigyvenęs prancūzas ar anglas savo pavardę susilietuvintų. Atvirkščiai – pageidaujama, kad į mūsų abėcėlę būtų įrašyta lietuvių kalbai nebūdingų raidžių, nes užsieniečiai savo pavardžių kraipyti nenori.

Lietuvių kalba su sunkumais priversta grumtis kiekviename žingsnyje. Be abejo, didžiausia bėda – anglų kalbos įtaka. Dar viena problema – internetinė ir trumpųjų SMS žinučių kalba. Pamiršę visas „ž“ ir „š“ varneles „švepluoja“ ir vaikai, ir suaugusieji.

Deja, požiūris į gimtąją kalbą šiandien nepuošia ir didelės dalies pedagogų, kurie bendraudami su vaikais taikosi prie pastarųjų žargono. Bet ar išties dėl to santykiai tampa šiltesni? Sunkiai įsivaizduočiau žodžius „fainas“ ar ,,blatas“ savo žilagalvių mokytojų lūpose. Tačiau tai jų autoriteto tikrai nesumenkina.

Kažin, ar verslininkams šiandien atrodo, kad anglišku vardu pristatyta įmonė duos daugiau pelno. Žemės ūkis šiuo požiūriu irgi ne išimtis. Ko gero, ant vienos rankos pirštų šiandien pavyktų suskaičiuoti, kiek turime superkančių grūdus ar parduodančių žemės ūkio techniką įmonių lietuviškais vardais.

O ir viešus, žemdirbiams skirtus dokumentus būtų ne pro šalį dar kartą išversti į lietuvių kalbą. Ar „subsidijos“, „blokai“, „nacionalinės išmokos“ ir visos kitos svetimos įmantrybės negalėtų būti vadinamos tiesiog žmoniškai ir paprastai – parama, sklypu, grąžinamosiomis ir valstybės išmokomis.

Profesorius Vytautas Landsbergis, neseniai vienoje radijo laidoje paprašytas įvardyti, ką laiko tautos elitu, pasiūlė šį prancūzų kilmės svetimžodį pakeisti lietuvišku žodžiu „šviesuomenė“. Juk elitui, t.y. šviesuomenei, turėtų labiausiai rūpėti gimtoji kalba.

O kai išverti, labai lengvai supranti, kad šviesuomenė niekada valstybės sostinės centre stovinčios parduotuvės nepavadintų Grand Duke Palace, o pramogų centrų Forum Palace, Siemens Arena ar Vichy.

Šviesuomenė kur kas labiau asocijuojasi su skurdžioje buityje nepalūžtančia kaimo bibliotekininke, mažo miestelio idealistu kraštotyrininku ar iš kuklaus savo atlyginimo sąsiuvinius kaimo vaikams perkančiu lietuvių kalbos mokytoju. Tik ar rūpestis dėl gimtosios kalbos likimo ne per sunki našta vien jų pečiams?

 

Autorė yra šio laikraščio žurnalistė

,,Ūkininko patarėjas“, 2009-02-14

Parašykite komentarą