Jūratė Voloskevičienė

TAUTINĖS MOKYKLOS KONCEPCIJA IŠVIRKŠČIAI (2)

Paradoksalu, tačiau 50 tarybinės (jei norite, „sovietinės“) okupacijos metų išgarsino Lietuvą kaip vieną labiausiai išsilavinusių tarybinių respublikų. Vidurinis išsilavinimas buvo ne tik pasiekiamas kiekvienam, bet netgi privalomas. Vidurinė mokykla, nors ir labai ideologizuota, davė visų mokomųjų, tiek humanitarinių, tiek realinių, dalykų pagrindus, vadinasi, ruošė jaunus žmones kiekvienam gyvenimo atvejui. Ne, tai ne nostalgija tarybinei mokyklai, bet realus mokykloje gautų žinių lygio įvertinimas. 

Pažvelkime į šiandieninius pasaulinių tyrimų rezultatus, kurių duomenimis Lietuva didžiuotis negali. Aišku, lengviausia viskuo kaltinti mokytojus, tačiau tai ne atskirų mokytojų, o visos sistemos bėda.

Pagauti Nepriklausomybės euforijos, kulversčiomis puolėm ardyti senąją ir kurti naująją tvarką. Bepigu būtų, jei iš tikro būtume kūrę kažką naujo ir pozityvaus. Deja, gudragalviai švietimo laivo vairininkai nesivargino kurti naują tautinę mokyklą, o nuėjo lengviausiu kopijavimo, sakyčiau, netgi plagijavimo keliu. Taip į Lietuvos mokyklą atėjo amerikietiškasis profiliavimas, kurio jau seniai buvo atsisakęs visas skandinaviškasis pasaulis. Bene po dešimties metų ta pati mergelė buvo pervilkta kita, kiek švelnesnių formų suknele ir pavadinta individualizavimu, visą naštą užvertus ant kantrių, visa pakeliančių mokytojo pečių.

Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad „gerais norais ir pragaras grįstas“. Tačiau argi gali iki maksimumo užpildytose klasėse, užuot didinant finansavimą, apkarpius ir taip kuklų mokinio krepšelį, iš pasaulio praktikos paimtos nuogos idėjos duoti laukiamų rezultatų?

Tautinės mokyklos koncepcijoje pabrėžta, jog mokykla privalo suformuoti vientisą, o ne mozaikinį pasaulio vaizdą. Visai kitokį vaizdą demonstruoja LRT „Klausimėlio“ laida, kai, nesimokę vienų ar kitų dalykų pagrindų, respondentai nežino daugybės svarbiausių Visatos ar visuomenės gyvenimo dėsnių.

Tautinės mokyklos koncepcijos autoriai teigė, kad bendrojo lavinimo mokykla turi būti „ne pasirengimas gyvenimui, o gana ilgas ir labai svarbus žmogaus gyvenimo tarpsnis, turįs įtakos jo laimei, asmeninei ir pilietinei brandai“. Todėl „ir mokyklos struktūra, ir pedagoginis procesas turi užtikrinti demokratišką, orų, įdomų ir saugų mokinio gyvenimą mokykloje“.

Deja, šiandien turime visai kitokią mokyklą, kurioje ir mokinys, ir mokytojas nesijaučia saugus, mokyklą, paremtą nesveika komercine konkurencija, mokinį, dažniausiai siekiantį ne žinių, o tik gero pažymio, visuomenę, vis giliau klimpstančią į susvetimėjimą ir abejingumą.

Priešingai Koncepcijos iškeltiems lūkesčiams, pagrindinės kategorijos – žmogus ir kultūra -, kurioms Koncepcijoje skiriama daugiausia dėmesio, tapo visiškai iškreiptos.  Nemažai tam pasitarnavo ir visagalė reklama. Stichiškai pakitusios vertybinės nuostatos išugdė vartotojišką požiūrį, nes būti vienadieniu „dabartistu“, nemąstančiu apie rytdieną, yra lengviau ir maloniau.

Būtent vartotojiškumo vedama mokykla „skęsta projektuose, kurie dažnai nieko neduoda nei mokiniams, nei mokytojams. Bereikalingi darbai atima visiems daug laiko. Daug dalykų vykdoma dėl pliusiuko ir papildomų pinigėlių.“ (Citata iš mokytojos laiško).

Beje, akylesni pedagogai jau skambina pavojaus varpais, kad kai kurie projektai ne tik neduoda naudos mokinių ugdymui(si), bet gali būti net žalingi, kaip antai, belytiškumo ugdymas.

„Kišame mokiniams europinę kultūrą ir ne visada pačią geriausią,“- rašo kita mokytoja. Tuo tarpu Koncepcija teigia, kad tiktai remiantis nacionaline kultūra einama į kitų šalių ir pasaulio kultūrą. „Besimokydamas žmogus turi ne tik pažinti kultūrą – ji turi tapti žmogaus savastimi,“- teigia Koncepcija.

Mokykloje žmogus turi pažinti ir suvokti save kaip bedruomenės narį. Pasak Koncepcijos, pagrindinės šio suvokimo ašys yra tėviškė ir gimtoji kalba. Mokykla nuo mažens privalo brandinti ir puoselėti prisirišimo prie tėviškės žmonių ir gimtosios aplinkos jausmą.

Koncepcija mokyklai kelia uždavinį – ugdyti ne klajoklius, o tikrus piliečius, savo krašto šeimininkus, mylinčius savo šalį ir jos žmones.

Kokie paskaičiavimai atpirks moralinę žalą ir nesaugumo jausmą, patirtą ypač I ir II pakopos mokinukų, ypač jauname amžiuje išplėštų iš gimtųjų vietų ir paryčiais geltonaisiais autobusiukais išvežiotų į mokyklas, esančias už dešimčių kilometrų? Juk niekas nepaskaičiavo, kas pigiau – autobusiuko išlaikymas (kuras, remontas, vairuotojo atlyginimas ir t.t.) ar kaimo mokyklėlės, kad ir nedidelės, išlaikymas. Deja, niekas nekompensuoja fizinio ir psichologinio mokinių nuovargio, dėl kurio vystosi irzlumas, hiperjautrumas, depresijos ar net agresyvumas.

Nutrūkusio ryšio su gimtine, jos gamta, garsais, vaizdais, daiktais, gyviais, artimiausiais žmonėmis negali kompensuoti net vaizdingiausia grožinė literatūra. Dėl to gimtoji kalba praranda savo gyvumą, žodingumą, vaizdingumą ir vis labiau skursta, tampa labai pažeidžiama svetimžodžių.

Žmogaus pripažinimas aukščiausia vertybe yra viso mokyklos auklėjamojo darbo išeities taškas. <…> Todėl viso auklėjamojo proceso šerdimi tampa dorovinis auklėjimas. <…> Pilnavertės asmenybės ugdymuisi didelę reikšmę turi dorovinio idealo formavimas“,- sakoma Koncepcijoje.

Tenka apgailestauti, jog šiandieninėje Lietuvoje mokiniui itin sunku susirasti dorinį idealą, kurio pavyzdžiu kiltų noras ugdytis. Tam, deja, didelės įtakos turi politinės ir partinės rietenos, korupcijos skandalai ir kita neigiama informacija, griaunanti bet kokias iliuzijas apie gėrį.

Koncepcijoje didelis dėmesys skiriamas darbiniam ir profesiniam ugdymui. Tačiau neištirta ir dėl to  neaiški Lietuvos rinkos politika nepadeda moksleiviams kryptingai planuoti savo ateitį ir ją sieti su būsima profesija. Neigiamą požiūrį formuoja ir asmeninė šeimų, kurių tėvai, nepaisant išsilavinimo, tapo bedarbiais, patirtis. Labiau socialiai pažeidžiamų šeimų atžalų rinktis profesiją nemotyvuoja dabartinė Lietuvos bedarbystės politika, skatinanti vetėdžiauti.

Siekiant įveikti jau beišnykstantį mokyklos humanizavimo procesą, būtina, jog pagaliau, MOKYKLA vėl taptų šventove. Tačiau tam vien mokytojų ir mokyklos bendruomenės pastangų maža.

Būtina, kad šalies politikai patys pagaliau pradėtų gerbti instituciją, be kurios jie niekada nebūtų tapę politikais, instituciją, kuri pirmoji su tėvų pagalba, o kartais ir visai savarankiškai, nutiesė jiems kelią į ateitį. Laikas suvokti, kad be mokyklos žmogus netaptų Žmogumi, be mokyklos neturėtume nei kunigų, nei ministrų, nei prezidentų.

Mokykla turi būti ne kritikuojama, o visapusiškai remiama – ir moraliai, ir materialiai.

Koncepcijoje atkreiptas dėmesys, kad „iš esmės reikia pergalvoti būsimųjų pedagogų atrankos būdus  ir kvalifikacijos kėlimo sistemą, kad ji diegtų progresyvias ir įvairias idėjas“. Deja, 2012 m. patvirtinta Kvalifikacijos kėlimo tobulinimo koncepcija, nors ir sulaukus labai daug pedagoginės visuomenės krtikos, buvo patvirtinta, kaip vienintelė panacėja.

Pirmiausia, pedagoginės studijos turi tapti itin prestižinėmis, ne tik su realia karjeros, bet ir su materialinės motyvacijos perspektyva.

Pagaliau visi turime įsisamoninti, jog nemenkindami kitų darbų ir profesijų, vis tik Mokyklos ir mokytojo darbo, kaip Bažnyčios ir kunigo, negalime lyginti su ktais darbais, nes būtent šios dvi institucijos rūpinasi Žmogaus vidumi, kurio nenulipdysi iš molio, neišdroši iš medžio, nenukalsi iš metalo.

Todėl švietimas ir visų lygių mokykla jokiu būdu negali būti politiniu žaisliuku, o privalo sulaukti nuolatinio ir nuoširdaus politikų rūpesčio, atsisakant asmeninių ambicijų, skiriant tikrai prioritetinį dėmesį ir finasavimą, mažinant mokinių skaičių klasėse ir artinant mokyklą prie visuomenės, o mokinį – arčiau etninės ir moralinės tėviškės, kad ją mylėtų čia, Tėvynėje, o ne emigracijoje.

Tad kokiu Lietuvos švietimu nustebinsime Europą, pirmininkaudami Europos sąjungai, realiu ar deklaratyviu?

 

 

Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė

Jūratė Voloskevičienė

 

Parašykite komentarą