Virgilijus Čepaitis

AR KGB AGENTAI NEBĖRA PROBLEMA?

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „vIRGILIJUS čEPAITIS FOTO“

Įdėmiai perskaičiau š. m. 33-iame žurnalo „Veidas“ numeryje išspausdintą pokalbį su Jurgiu Jurgeliu. Kadangi jame šiek tiek dėmesio skirta man, norėčiau pasakyti ir aš tarti žodį apie tai, kas liečia mane. J.Jurgelis sako, kad, jo įsitikinimu, aš nebuvau „piktybinis bendradarbis“, nuo kurio kas nors būtų nukentėjęs. Tačiau patį „buvimą bendradarbiu“ priima kaip faktą, nors čia pat pats pripažįsta nebuvus „rimtų įrodymų“.

Pradėsiu nuo „įrodymų“. Po rugpjūčio pučo Maskvoje, Aukščiausioji Taryba 1991-08-24 priėmė nutarimą „Dėl Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje ištyrimo“ ir sudarė tyrimo komisiją, kurios pirmininku paskyrė ilgametį politinį kalinį B. Gajauską, o jo pavaduotoju – AT pirmininko pavaduotoją advokatą K. Motieką. Svarstant nutarimą, buvo pasiūlyta jį papildyti straipsniu: „Aptikusi Sovietų Sąjungos KGB padaliniuose Lietuvoje bylas apie bet kurio deputato ar valstybės pareigūno bendradarbiavimą su KGB, komisija, jas patikrinusi, nedelsdama jas pateikia Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai.“

1991-11-13 laikraštyje „Respublika“ pasirodė publikacija apie paslaptingą AT deputatą KGB bendradarbį, o rytojaus dieną savaitraštyje „Mažoji Lietuva“ R,  Staselio straipsnyje „Agentas“ jau buvau tiesiai juo įvardytas. Supratau, kad reikia pasiaiškinti AT komisijai, ką ir padariau 1991-11-14. Maždaug tuo metu tęsėsi ir kampanija spaudoje. Kai kurie komisijos nariai (ypač K. Motieka) dar prieš paskelbiant teismo nuosprendį spaudoje jau vadino mane „KGB agentu“. O ką ir kalbėti apie straipsnius „Tiesoje“, „Lietuvos ryte“, „Respublikoje“.

Kadangi šiandien pasako man ir tai, kad „niekur nesikreipiau“, pabandysiu bent trumpai papasakoti ilgą susirašinėjimo su teisės institucijomis (ir ne tik) ir bandymo aiškintis tiesą istoriją.

Ji, kaip minėjau, prasidėjo straipsniais spaudoje. Po jų viešai paaiškinau tuos atsitikimus. Mano bylą ėmėsi nagrinėti AT Komisija „Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje“ ištirti. Kadangi aš nesutikau su Komisijos išvadomis, ji perdavė bylą nagrinėti teismui. Man buvo pasakyta, kad tai bus administracinio pobūdžio teismas dėl fakto patvirtinimo. Aukščiausiojo Teismo posėdis įvyko 1992-03-26, jo teisėjas J. Šerkšnas, tarėjai M. Buitkuvienė ir A. Brukštus, sekretorė Ž. Žalėnaitė, dalyvaujant prokurorui S. Pumpučiui, pareiškėjo atstovui J. Aleksandravičiui ir man, kaip suinteresuotam asmeniui. Teismo posėdis truko gana trumpai. Nors jis oficialiai buvo viešas, teisėjas uždraudė daryti įrašus. Man buvo pasakyta, kad jokių liudininkų nereikia. Savo ginamą kalbą sakiau pats, ją pridedu prie šio rašto. Tada neužgirdau teisėjo žodžių, kad ant stalo guli dvi bylos, viena – administracinė, kita – baudžiamoji. Tačiau teismas nusprendė „patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Virgilijus Juozas Čepaitis sąmoningai bendradarbiavo su SSSR KGB“.

Beje, 1991 m. lapkričio mėn. LR AT Komisija „Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje“ ištirti buvo kreipusis į LR Generalinę prokuratūrą pateikti išvadas dėl mano bendradarbiavimo su KGB, o aš dėl šmeižto ir prašymo ištirti viešai skelbiamus dokumentus ir publikacijas. LR Generalinės prokuratūros atsakyme Nr. 15/03 91 datuotame 1991-12-06, pasirašytame LR Generalinio prokuroro pavaduotojo G. Norkūno rašome, kad „Nusikaltimų tyrimo departamentas prie Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros tęsia tyrimą, susijusį su deputato V. Čepaičio veikla jo bendradarbiavimo su VSK darbuotojais laikotarpiu ir tikrina, ar V. Čepaitis nepadarė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 62 str. (valstybės išdavimas).

1992-03-31 kreipiausi į Aukščiausiojo Teismo pirmininką, nurodydamas, kad „pats įstatymas leido teismui itin laisvai, remiantis vien formaliais požymiais, traktuoti „bendradarbiavimo“ sąvoką, formuluojant sprendimą. Tokiu neteisiniu kaltės traktavimu pažeidžiamos žmogaus teisės į lygią įstatymo apsaugą.“ Taip pat atkreipiau Aukščiausiojo Teismo dėmesį, kad teismas rėmėsi ekspertų išvadomis, padarytomis, lyginant kopijas su kopijomis, kad nebuvo pakviesti liudininkai, kad neturėjau advokato, kad teisme dalyvavęs prokuroras anksčiau buvo kaltintoju politinėse bylose prieš okupacinio režimo priešininkus. Pareikalavau išnagrinėti mano bylą Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegijoje. Tų pačių metų balandžio 9 d. gavau atsakymą, kad mano „skundas nėra tenkintinas“. Daugiau teisinių galimybių tuo metu nebuvo.

Tačiau maždaug po metų vienas „Lietuvos aido“ žurnalistas paklausė manęs, ar žinau apie 1991-jų gegužės mėnesio tuometinio faktinio LTSR KGB pirmininko generolo Caplino įsakymą skleisti apie mane informaciją, kad esu jų agentas. Tai liudijantis raštas buvo AT Komisijos „Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje“ ištirti dispozicijoje. Tik vienas komisijos narys pasakė matęs tą 1991-05-19 Caplino rezoliuciją ir davė man jos kopiją. Kreipiausi į tuometinį Seimo narį K. Skrebį gauti ją oficialiai, ir 1993 balandžio pabaigoje jau turėjau tą rezoliuciją rankose kartu su Generalinės prokuratūros lydraščiu, kad ji yra byloje Nr. 09-2-026-92. Pagalvojau, kad dabar viskas turėtų pasikeisti, ir pusę metų tikėjausi, kad teisėsauga ims veikti.

Deja, to nesulaukiau, tad 1994-01-14 sušaukiau spaudos konferenciją, o rezoliuciją 1994-01-27 įteikiau LR saugumo departamentui su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą. Saugumo departamentas 1994-03-17 išsiųstame rašte man atsakė, kad rezoliuciją grąžino į Generalinę prokuratūrą. Tiesa, tuo metu aš jau buvau gavęs prokurorės G. Šyvienės pasirašytą 1994-03-11 Generalinės prokuratūros atsakymą, kad tas generolo Caplino įsakymas „nesudaro nusikaltimo sudėties“.

Supratau, kad reikia skubėti, kol nesu nuteistas „dėl valstybės išdavimo“. Pasiunčiau laišką Generalinei prokuratūrai, prašydamas pranešti tyrimo rezultatus šioje byloje, į kurį gavau prokurorės G. Šyvienės 1994-05-23pasirašytą atsakymą Nr. 16/1-118-94, „kad baudžiamoji byla nebaigta ir atsakomybės klausimas dar neišspręstas“. Vėl paprašiau K. Skrebį oficialiai užklausti apie tai generalinį prokurorą. A. Paulauskas Seimo posėdyje 1994-07-24 pareiškė (cituoju stenogramą): „Dabar dėl konkretaus Seimo nario klausimo dėl V. Čepaičio. Aš kalbėjausi su prokurore Šyviene, kuri atsakė V. Čepaičiui, jis toje Sausio 13-osios byloje, kurią aš minėjau, apklaustas kaip liudytojas ir jam konkrečiai jokia byla neiškelta, jis apklaustas kaip liudytojas, ir šiuo metu toks statusas yra jo byloje“. Nors A. Paulauskas ir pakartojo, kad aš apklaustas, tas įvyko tik tų metų rudenį. Pacituosiu savo užrašus:

„1994-09-23. Prokuratūroj dėl Sausio įvykių pas prokurorę Dantaitę. Trapi blondinė, jauna panelė. Iš spausdinto lapo su antgalviu „Klausimai Čepaičiui“ pateikinėjo klausimus bendro pobūdžio ir pagal „juodąjį scenarijų“: Ar jums kas nors žinoma apie siekiamą įvykdyti perversmą AT ir Vyriausybėje sausio 7-14 d. d.? Kaip jūsų padėjėjas Songaila buvo susietas su Vyriausybės rūmais? Kieno pavedimu Songaila ten atsirado? Kas žinoma apie Vyriausybės ir konkrečių asmenų veiksmus imti valdžią į savo rankas? Ar I. 12/13 mačiau Songailą ir kieno pavedimu jis atsirado Vyriausybėj? Kaip Vyriausybėj atsirado ministrai, Prunskienė, Brazauskas ir Ozolas, kokie buvo sprendžiami klausimai? Ar mėgino Vyriausybė daryti pareiškimus dėl valdžios? Kas dalyvavo priimant kainų padidinimo sprendimus? Ar buvo žinoma apie naujos Vyriausybės formavimą iš Rusijos pusės? Kokia buvo situacija parlamente I. 12/13? Apie šturmą ir sąmokslininkus iš kariškių pusės. Ar I. 12/13 nebuvo planuojami veiksmai izoliuoti vadovybę ir paimti valdžią? Dėl ko Vyriausybė buvo perkelta į AT? Kas tai padarė ir kaip? […]“

Kokie gi buvo kiti mano teisiniai žingsniai, padaryti, atsiradus Caplino rezoliucijai? 1994-12-16 parašiau prašymą Aukščiausiajam Teismui, kad, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, išnagrinėtų mano bylą kasacine tvarka. 1995-01-11 Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Č. Jakubauskas atsakė, kad nesumokėjau žyminio mokesčio. Tarp kitko, kai padavinėjau skundą, to ir nereikėjo, mokėti žyminį mokestį reikėjo tik nuo 1995-01-01.

Supratęs, kad Lietuvoje mano bylos peržiūrėti nepavyks, prisiminiau Tarptautinę žmogaus teisių organizaciją, kurios Vokietijos skyrius jau senokai šelpė mūsų šeimą siuntiniais. 1995-09-25 parašiau laišką vienai iš organizacijos vadovių p. Katrin Bornmueller, kurią dar 1990-aisiais buvau pakvietęs tiekti labdarą Lietuvai. Laiške išdėsčiau savo situaciją. Ji tą pačią dieną, kai gavo laišką, atsakė man faksu, siūlydama organizacijos pagalbą. Po kurio laiko atsiuntė brošiūras, paaiškinančias, kaip kreipiamasi į Žmogaus teisių teismą Strasbūre. Bet aš vis maniau, kad mano reikalą galima sutvarkyti Lietuvoje, tuo labiau, kad per tą laiką į valdžią sugrįžo dešinieji. 1996-12-13 parašiau pareiškimą Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitetui (tarp kitko, jo pirmininku buvau Aukščiausiojoje Taryboje) ir šešiuose puslapiuose išdėsčiau visus bandymus siekti teisybės. Paprašiau įsikišti. Tuometinis komiteto pirmininkas E. Zingeris man net neatsakė.

Bet prieš tai dar kartą – 1996-11-27 – kreipiausi į LR Aukščiausiąjį Teismą, prašydamas mano atvejį apsvarstyti Aukščiausiojo Teismo senate. AT pirmininkas P. Kūris man atsakė, kad savo metu aš neapmokėjau žyminio mokesčio.

Supratau, kad vis dėlto teks ieškoti teisybės Strasbūre (tuo metu Lietuva buvo spėjusi prisijungti prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos). Labai nesinorėjo to daryti, parašiau apie savo apsisprendimą p. K. Bornmueller. Ji paprašė, kad visų dokumentų, kuriuos siųsiu į Strasbūro Žmogaus teisių teismą, kopijas dubliuočiau, siųsdamas Europos parlamento Žmogaus teisių komiteto pirmininkei. Ką ir dariau. Dabar dokumentus galima rasti ir Europarlamento archyvuose.

Taigi 1997 m. birželio 21-ąją pasiunčiau į Strasbūro Žmogaus teisių teismą savo skundą prieš Lietuvą, pridėdamas penkiolikos dokumentų kopijas. Teismas paprašė patikslinti kai kuriuos dokumentus. K. Bornmueller parašė man, kad Tarptautinę žmogaus teisių organizacija rado man advokatą, kuris gali man padėti. Žmogaus teisių teismas atsiuntė man užpildyti oficialų peticijos formuliarą su paaiškinimu, kaip tą peticiją pildyti. 1997 m. rugsėjo 4 d. aš tą peticiją išsiunčiau.

1998-01-19 Strasbūro Žmogaus teisių teismas mano peticiją atmetė, paaiškindamas, kad viskas vyko tuo metu, kai Lietuva dar nebuvo prisijungusi prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

Ryšium su prieštaringais Generalinės prokuratūros atsakymais dėl man iškeltos baudžiamosios bylos ne kartą kreipiausi į besikeičiančius jos vadovus, bet vis negaudavau jokio atsakymo. Tik 2002-aisiais po to, kai kreipiausi į prezidentą Valdą Adamkų, gavau organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro R. Tilindžio pasirašytą atsakymą, kad Generalinės prokuratūros archyve „nėra jokios baudžiamosios bylos dėl valstybės išdavimo, iškeltos ar nutrauktos Jūsų atžvilgiu“. Tai ar buvo byla? Bet juk yra dokumentai.

Ką gi, liko tik laikas nuo laiko paneiginėti nuolat skleidžiamus apie mane gandus. Kaip pavyzdį, pacituosiu savo laišką, kurį išsiunčiau 1998-04-20 tuometiniam LR Valstybės saugumo departamento direktoriui J. Jurgeliui:

„Š. m. balandžio 18 d. ,,Lietuvos ryto“ laikraštyje buvo atspausdintas pokalbis su Jumis, kaip Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Jame mano pavardė minima du kartus ir abu – prasilenkiant su tiesa.

  1. Jūs teigiate: „Prisiminkime, jog medžiaga apie signataro Virgilijaus Čepaičio ryšius su KGB kažkam neva buvo pakišta po čiužiniu“. Teiginys apie čiužinį yra žurnalistinė versija (liečianti, tarp kitko, medžiagą, išneštą iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisijos KGB veiklai tirti), o ne teisinio nagrinėjimo išvada. Norėčiau Jums priminti, kad dėl medžiagos atsiradimo aplinkybių dar 1991 m. lapkričio 16 d. aš buvau kreipęsis į generalinį prokurorą A. Paulauską, tačiau tyrimas nebuvo atliktas. Pakartotinai su prašymu ištirti mano bylą atrastos KGB rezoliucijos, nurodančios skleisti informaciją apie mane kaip KGB agentą, kontekste esu kreipęsis ir į Jus 1994 m. sausio 27 d., tačiau Jūsų vadovaujamas departamentas persiuntė jį Generalinei prokuratūrai, kuri bylos atsiradimo aplinkybes tirti atsisakė.
  2. Teiginys, kad „buvęs disidentas Tomas Venclova sakė, kad V. Čepaičio rašyti pranešimai KGB jam jokios žalos nepadarė“ yra neatitinkanti tikrovės T. Venclovos interpretacija, kadangi jokių pranešimų apie T. Venclovą KGB aš nesu rašęs. Tačiau Jūs, gerbiamas Valstybės saugumo departamento direktoriau, savo autoritetu šią interpretaciją legalizuojate, suteikdamas jai juridinę reikšmę turinčio fakto statusą.

Tikiuosi, kad Jums ir Generalinei prokuratūrai padedant mano byla pagaliau bus ištirta ir nebebus skleidžiamos visuomenę klaidinančios žinios, darančios įtaką mano padėčiai visuomenėje.

Laukiu Jūsų atsakymo ir veiksmų.“

Laukiu ligi šiol. „Lietuvos rytas“ mano atsakymo į pokalbyje su J. Jurgeliu paskleistą dezinformaciją taip ir neatspausdino.

Viena iš istorijų apie mano bandymą ieškoti teisybės yra susijusi su V. Petkevičiaus knyga ,,Durnių laivas“. Jai išėjus, kaip buvęs Sąjūdžio atsakingasis sekretorius kreipiausi (2004-02-18) į Generalinę prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Sąjūdžio apšmeižimo. Generalinė prokuratūra nesutiko ir pasiūlė paduoti teismui skundą privataus kaltinimo tvarka. Ką ir padariau. Vilniaus m. I apylinkės teismas savo 2004-02-25 nutartyje rekomendavo man kreiptis į Vilniaus m. prokuratūrą. Vilniaus m. prokuratūra pavedė Vilniaus m. policijai atlikti ikiteisminį tyrimą, ką ji darė apie metus laiko. Po to Vilniaus m. prokuratūra (2005-06-28) pasiūlė man kreiptis į Generalinę prokuratūrą. Vėl į Generalinę prokuratūrą nesikreipiau, nes nenorėjau pradėti šio atsirašinėjimų rato iš naujo.

2015-10-04

Nuo tinklalapio redakcijos.
Iš anksto neapsibrėžiant, žinant Lietuvos teisėsaugos lygmenį, būtų prasminga pasiūlyti signatarams visuomeniniu pagrindu dar kartą palukštenti šią problemą.
Algirdas Endriukaitis

Parašykite komentarą